VILNIAUS SEIMAS
ANTANAS KUČAS,
Scranton, Pa.
Suėjo penkiasdešimt metų, kai iš visos Lietuvos į Vilniaus miesto valdybos salę Lietuvos reikalų spręsti susirinko apie 2000 atstovų. Jie atsiliepė į dr. Jono Basanavičiaus vadovaujamo organizacinio komiteto atsišaukimą, paskelbtą vos trejetą savaičių prieš patį seimą (1905 lapkričio 11 d.). Tasai rekordiškas savo skaičiumi seimas laimėjo ir kitą rekordą — per dvi dienas sugebėjo suformuluoti lietuvių tautos politinius siekimus ir surasti jiems vykdyti praktinių priemonių.
Toks spontaniškas susibūrimas ir greitas apsisprendimas gali būti paaiškinamas dviem aplinkybėm: tuo, kad lietuvių valstybinio savarankumo idėja nebuvo lietuvių tautoje mirusi ir kad šiuo metu ją gaivino, kurstė naujausi politiniai įvykiai ją pavergusioje Rusijoje.
1. Valstybinio savarankumo idėja nebuvo mirusi
Kai skaitai senesniųjų veikėjų prisiminimus, kad tas ar anas iš jų pirmasis iškėlęs Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą, turi pastebėti, jog nepriklausomybės siekimas buvo daug senesnis. Mūsų protėviai neprarado nepriklausomybės idėjos tada, kai maskolių stipresnė galybė ją paskiausiai išplėšė (1795). Nepriklausomybės idėjos gyvumo nepaneigia ir tas faktas, kad dėl jos anksčiau buvo kovojusi ne liaudis, o bajorija. Jie norėjo atgauti nepriklausomybę, tiesa, tokia forma, kokia ją buvo praradę (lygiai kaip ir mūsų laikų ne vienas veikėjas įsivaizduoja atsikuriant nepriklausomą Lietuvą tokią, kokią jis paliko). Jie dėjosi su lenkais į bendrą kovą, aktyviai dalyvaudami 1831 ir 1863 sukilimuose. Abudu sukilimai turėjo atgarsio ir valstiečiuose, kurie tikėjosi socialinių permainų — palengvinti ar visai numesti rusų uždėtą baudžiavos jungą.
Nepriklausomybės praradimas ir siekimas ją atgauti lietuvių santykius su okupantais rusais pavertė, šių laikų žodžiu tariant, pasipriešinimu, rezistencija prieš visa, kas susiję su rusu.
Iš kitos pusės skatino stiprėti patriotizme. Nepriklausomybės praradimas ir jos siekimas buvo nepaskutinės reikšmės tam, kad Vilniaus universitete suklestėjo lenkiškas ir lietuviškas patriotizmas, paskatinęs tyrinėti Lietuvos istoriją ir romantiškai žavėtis jos didvyriškos praeities vaizdais. A. Mickevičiaus, I. Kraševskio, Kondratavičiaus raštai, idealizavę Lietuvos praeitį, gilino pagarbą ir meilę Lietuvai tarp lenkiškai kalbančių bajorų. O vėliau jie neabejotinai veikė ir iš liaudies kilusią jau lietuviškąją šviesuomenę.
Vyskupas Valančius pasipriešinimo dvasią perkėlė į liaudį, pavertė masiniu sąjūdžiu, įskiepijo atkaklų nusistatymą prieš rusą pravoslavintoją, katalikybės naikintoją; davė pozityvią kultūrinės, ūkinės, moralinės pažangos programą, kuria lietuvis turėjo pralenkti rusus; davė tai programai vykdyti negirdėtą iki tol priemonę — slaptąją spaudą ir jos knygnešių gyvąją besikeičiančią srovę. Kražių istorija buvo vienas iš akivaizdžių liudijimų, kiek šita pasipriešinimo dvasia buvo įsisunkusi į liaudį ir paskatinusi aukotis.
Tik ant šitokio pagrindo galėjo remtis naujesnis tautinio ir valstybinio susipratimo laikotarpis, kada, panaikinus baudžiavą, iš valstiečių išaugo šviesuomenė ir ėmė reikštis per slaptąją spaudą (“Aušrą,” “Apžvalgą”, “Varpą”, “Tėvynės Sargą”). Be tokio pagrindo naujoji šviesuomenė būtų buvęs balsas, šaukiąs tyruose.
Tačiau šio vadinamo tautinio atgimimo šviesuomenė buvo ir savo laiko auklėtiniai. Siekdami savarankumo lietuvių tautai, jie kūrė programas, nusižiūrėdami į rusus, lenkus, tarp kurių jiems teko mokslus eiti ir savo pažiūras sudarinėti. Pagal ten matomus pavyzdžius pradėjo formuotis lietuvių visuomeniniai sąjūdžiai. Per “Apžvalgą” ir “Tėvynės Sargą” reiškėsi katalikai, kurie jau paties Vilniaus seimo metu ims formuotis į krikščionių demokratų politinę grupę. Per “Varpą” reiškėsi busimieji demokratai ir socialdemokratai. Pastarieji anksčiausiai susiformavo ir susiorganizavo į socialdemokratų partiją (1896).
Tos grupės skyrėsi temperamentais, skyrėsi nusistatymais dėl religijos ir su ja susijusių dalykų; skyrėsi taktika. Tačiau galima sakyti, kad jie nesiskyrė vienu dalyku — noru lietuvių tautai savarankumo, nepriklausomumo. Dėl to ir susitarti tuo pagrindiniu reikalu nebuvo sunku. Dėl jo nebuvo daug nė diskusijų Vilniaus seime.
O momentą susirinkti Vilniuje ir pareikšti viešai lietuvių tautos reikalavimus nurodė įvykiai paties pavergėjo viduje.
2. Lietuvių politinius siekinius aktualino politiniai sukrėtimai Rusijoje
Kai visa vakarų Europa naudojosi politinėmis laisvėmis ir tvarkėsi parlamentiniais pagrindais, Rusijoje tebeklestėjo autokratija su visomis atsilikimo žymėmis. Tai matė rusų šviesuomenė; to labiausiai negalėjo nutylėti studentija. Plito revoliucinės idėjos, prasi-veždavo ir teroras. Tarsi norėdama nukreipti savo piliečių dėmesį nuo vidaus atsilikimo, caro valdžia (panašiai kaip ir dabar sovietinė) sutelkė savo jėgas Tolimiesiems Rytams apvaldyti. Pačiame XIX amžiaus gale ji pradėjo tiesti Transsibirinį geležinkelį, 1895 m. įsikišo į Japonų-Kinų karą, iš Kinijos išverždama šiaurinę Mandžiūriją, paskui ją visą okupuodama, išnuomodama Port Artūrą ir nagus jau kišdama į šiaurės Korėją. Tai suerzino japonus, ir
1904 m. vasario 8 d. prasidėjo Rusų-Japonų karas.
Didžiai savo galybe pasitikėjusi, Rusija gavo smūgį po smūgio. Visame krašte kilo nepasitenkinimas. Vasarą buvo užmuštas žiaurus ir autokratiškas vidaus reikalų ministeris Plehve. Jo vieton buvo paskirtas nuosaikesnis, kunigaikštis Sviatopolk-Mirski. Tačiau tuoj paaiškėjo, kad pusiau priemonių nepakanka. Priespaudos suminkštėjimas tik sustiprino opoziciją. Rudenį valdžia sukvietė į Petersburgą didįjį zemstvų (vietinių savivaldybių) kongresą. Ir tas nieko nepadėjo, nes kongresas reikalavo suteikti pilietines laisves ir sušaukti krašto atstovų seimą.
Įtemptą padėtį dar labiau paaštrino 1905 sausio 22 kariuomenės šūviai į darbininkų minią, kuri su bažnytinėmis vėliavomis, popo Gapono vedama, buvo atvykusi prie caro rūmų įteikti darbininkų peticijos. Krašte ėmė kilti neramumai, streikai. Caras paskelbė sušauksiąs “patariamąjį” seimą. To neužteko. Streikai plito, ir bruzdėjimas persimetė tarp pavergtųjų tautų — Pabaltijy, Lenkijoje, Kaukaze. Rugpjūčio 19 d. caras paskelbė naują dekretą, kuriuo įsteigė Imperijos Dūmą, tam tikrą rinkikų renkamą atstovybę, turinčią tik svarstomąją galią. Ir ši caro nuolaida pasirodė per kukli patenkinti įsisiūbuojančiam revoliuciniam sąjūdžiui, kur buvo susimetęs į vieną “Sąjungų sąjungą”. Spalių 20 buvo paskelbtas visuotinis streikas, į kurį bematant įsijungė visa šalis. Sustojo geležinkeliai, paštas, telegrafas, fabrikai, užsidarė valdžios įstaigos ir mokyklos, o tuo tarpu važinėdami po miestus ir kaimus agitatoriai ragino sukilti prieš valdžią.
Caras nusileido ir spalių 30 d. paskelbė manifestą, suteikdamas Rusijai konstituciją, dūmai įstatymų leidžiamąją galią, o piliečiams garantuodamas pilietines laisves. Šis manifestas patenkino nuosaikesnes “sąjungų sąjungos” grupes, ir jos sustabdė revoliucinį judėjimą. Beliko toliau kovoti tik vieni socialdemokratai, kurie norėjo respublikos.
Visi šie įvykiai sudrebino caro autoritetą Rusijoje ir jos pavergtuose kraštuose, kurie ne tiek siekė pačių rusų pageidaujamų konstitucinių atmainų, kiek tautinės laisvės.
Tokioje sukrėtimų įkaitintoje atmosferoje ėjo įvykiai ir Lietuvoje, kurie atvedė iki Vilniaus seimo.
4. Seimo eiga triukšminga, bet nutarimai vieningi
Autokratiškam rusų režimui braškant, buvo lietuviams grąžinta spauda (1904 geg. 7). Tuo pasinaudodami Petrapilio lietuviai pradėjo leisti savaitinį “Lietuvių Laikraštį”. Po trijų savaičių, gruodžio 23 Vilniuje pasirodė pirmasis lietuvių dienraštis, Petro Vileišio leidžiamos “Vilniaus Žinios”. Nors ir cenzūruojama, šita lietuvių spauda ne tik informavo apie įvykius, bet ir padėjo orientuotis lietuvių visuomeniškuose reikaluose.
Prie “Vilniaus Žinių” tais laikais spietėsi visų krypčių lietuvių veikėjai. Tad ir sumanymas šaukti seimą išaugo to laikraščio štabe. Pirmoji mintis kilo dr. Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio ir Jono Kriaučiūno pasikalbėjime, kuriame buvo nutarta sukviesti redakcijoje Vilniaus lietuvių susirinkimą. Spalių 19 toks susirinkimas išrinko seimui rengti 15 asmenų komitetą, kuriam pirmininkavo dr. Basanavičius, sekretoriavo J. Kriaučiūnas. Komitetą sudarė įvairių grupių atstovai, išskyrus socialdemokratus, kurie dalyvauti atsisakė, siekdami, kaip ir Rusijos socialistai, galutinės revoliucijos ir netikėdami, kad Vilniaus seimas ką duotų. Tik pamatę, kad gali susirinkti daug atstovų, socialdemokratai apsisprendė dalyvauti ir paimti vadovavimą į savo rankas.
“Aušros” įsteigėjas ir jos leidėjas dr. Basanavičius buvo vienas iš didžiausių tuo metu autoritetų. Jis tik vasarą parvažiavo Vilniun po ilgų 25 metų gyvenimo užsieniuose, daugiausiai Bulgarijoje, ir visiems rodės priimtinas, ypač, kad jis nebuvo įsijungęs į jokią politinę srovę. Jisai tad ir suredagavo seimo reikalu atsišaukimą, kuris buvo komiteto patvirtintas ir lapkričio 11 “Vilniaus Žiniose” paskelbtas.
Gruodžio 4 d. Vilnius užtvino naujais neregėtais veidais. Miestuose, kaimuose, parapijose, Valsčiuose ir lietuvių kolonijose Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Latvijoje išrinkti atstovai suvažiavo Spręsti Lietuvos reikalų. Kitą dieną jų tarpe atsirado ir Maž. Lietuvos atstovas J. Vanagaitis. Didžiulė Vilniaus miesto salė vos galėjo sutalpinti tą porą tūkstančių lietuvių patriotų entuziastų.
Seimą atidarydamas, dr. Basanavičius pasiūlė savo ir rengėjų numatytą prezidiumą. Socialdemokratai, kurie iš vakaro buvo turėję savo politinį mitingą, tuojau užprotestavo, reikalaudami, kad prezidiumas būtų sudarytas kolektyviai. Tai sukėlė karštus ginčus. Tik po, dviejų valandų pavyko sudaryti grupinį prezidiumą, kuriame dr. Basanavičius atstovavo nepartiniams, prof. kun. Pr. Būčys — katalikams, krikščionims demokratams, A. Smetona—demokratams, St. Kairys — socialdemokratams ir karin. J Stankūnas — ūkininkams. Sekretoriatan buvo išrinkti Juozas Gabrys, Liudas Gira ir Pranas Klimaitis.
Dr. Basanavičius buvo numatęs programoje trejetą referatų apie Lietuvos istorinę raidą, lietuvių giminystę su latviais ir kitus, bet seimo dauguma norėjo svarstyti aktualius politinius klausimus, todėl referatai buvo atidėti. Tuojau pat prasidėjo atstovų pranešimai iš vietų. Jie nusitęsė ilgai, nes kiekvienas norėjo papasakoti, kas dedasi jo apylinkėje. Paskui ėjo diskusijos pačiu svarbiausiuoju politiniu autonomijos klausimu. Pritardami autonomijos su seimu Vilniuje reikalui, srovių atstovai reiškė skirtingus kelius jai išgauti. Vieni reikalavo griežtos revoliucinės, net ginkluotos kovos, o kiti siūlė ją išgauti nekruvinos kovos keliu. Kitą dieną buvo svarstytas žemės ir mokyklų klausimas. Vėl kilo karštų ginčų dėl tikybos dėstymo.
Nors karštai kiekviena pusė gynė savo nusistatymus, nors triukšmo kildavo tiek, kad teko posėdžius nutraukti, bet seimo nutarimai buvo priimti visų vienu balsu. Tai buvo panašu į besiveržiančią srovę, kurioje brūžuojasi, susitrenkia vienas į kitą, bet viskas veržiasi viena kryptim — pirmyn.
5. Seimo nutarimų vykdymas ir po jo atėjusi reakcija
Vilniaus seimo reikšmę jau seniai pabrėžė mūsų visuomeninė spauda ir istorija, vadindamos jį didžiuoju, nors pats seimas rezoliucijose save vadino tiktai “lietuvių susirinkimu”. Didžiojo vardas jam, aišku, suteiktas ne tiek dėl to, kad jame dalyvavo daug atstovų, kiek dėl jo nutarimų svorio. Iš kitos vėl pusės, didžiojo vardas jam tinka dėl to, kad jis buvo išrinktas pačiu demokratiškiausiu būdu, jokiems partijų štabams nerikiuojant, ir patiems vietos žmonėms parenkant tinkamiausius ir patikimiausius kandidatus. Vilniaus seimą išrinko tauta, ir jis kalbėjo tautos vardu.
Vos tik spėjus nutarimus priimti, juos tuojau “Vilniaus Žinių” spaustuvė atspausdino — 36,000 egzempliorių — ir išdalino namo vykstantiems atstovams.
Dar seimui beposėdžiaujant, Vilniaus generalgubernatorius Freze paskelbė lietuvių ir rusų kalbomis atsišaukimą, kuriame tikino, kad lietuvių kalba būsianti įvesta į pradžios mokyklas, kad mokytojais bus skiriami ir lietuviai katalikai, kad valsčiuose bus leista vartoti lietuvių kalba ir valsčių sekretorius galėsią rinkti patys gyventojai, tik reikia palaukti, kol visa Rusija persitvarkysianti naujais pagrindais. Tokį pat atsišaukimą paskelbė ir Kauno gubernatorius. Tačiau šiuos miglotus pažadus nustelbė seimo nutarimai, kurie beregint buvo pradėti vykdyti visame krašte, ypač energingai Suvalkijoje ir Augštaičiuose.
Nutarimai buvo vykdomi gan tvarkingai, išskyrus tik kai kur monopolių daužymą, miškų kirtimą. Caro valdininkai, policininkai, valsčių vadovybės bei mokytojai rusai buvo pakeičiami savais, o rusai būdavo nuvežami ligi susisiekimų punktų, ir jiems buvo liepiama važiuoti, iš kur atvykę. Nesigriebta keršto priemonių nė prieš dvarininkus, nuo kurių buvo tekę daug nukentėti baudžiavos laikais ir vėliau, nors kaimyninėje Latvijoje liepsnose pleškėjo dvarai ir buvo žudomi jų savininkai. Žinoma, nebuvo išvengta smulkesnių ekscesų ir Lietuvoje, kurie rusams buvo gera priekabė parodyti savo žiaurumus, kai atėjo sukilimo malšinimo laikas.
Rusijoje subirus vieningam revoliuciniam sąjūdžiui, carinė reakcija atsigriebė jau kitais metais. Lietuvoje teko nukentėti daugeliui vilniškio seimo nutarimų vykdytojų ir veikėjų. Vieni pateko į kalėjimus, kiti buvo ištremti Sibiran, o tretiems pavyko pasprukti į užsienius. Nepaisant sugrįžusios reakcijos, Rusijos revoliucija laimėjo šiokią tokią konstituciją, parlamentinę atstovybę ir eilę kitų dalykų. Lietuva gavo spaudos laisvę, teisę organizuotis ir buvo daugiau paisoma lietuviškų reikalų. Negalėdami politiškai veikti, lietuviai griebėsi steigti ekonomines ir kultūrines organizacijas, pratęsdami Valančiaus pozityvią programą — pralenkti rusus kultūroje, ūkyje, moralėje.
6. Vilniaus seime iškilo lietuvių dvasia
Seimas suformulavo lietuvių to meto politinius siekimus — reikalauti autonomijos su demokratiškai renkamu seimu, kuris turės posėdžiauti ne kur kitur kaip Lietuvos sostinėje Vilniuje. Reikalaudamas autonomijos, jis čia pat apibrėžė ribas, kokios jis nori Lietuvai teritorijos. Realiai žiūrėdamas į esamą padėtį, seimas pareiškė teises tik į etnografiškai lietuviškas žemes, nesiekdamas atstatinėti jokių istorinių sienų. Suprasdamas, kad ir etnografinėse ribose yra nelietuviškos kilmės žmonių, seimas pareiškė, jog valsčiaus reikalus vedant ir mokyklose turi būti vartojama gimtoji kalba. Tai buvo taikoma lietuviams, bet netiesiogiai buvo garantuojamos gimtosios kalbos teisės ir tautinėms mažumoms. Tai nebuvo vien tik atsargumo priemonė, vengiant sukiršinti mažumas, bet ir ženklas giliai lietuvio sieloje slypinčio teisingumo ir tolerancijos.
Net ir neakylus istorijos stebėtojas, žvilgterėjęs į tuos pagrindinius autonominės Lietuvos apmatus, lengvai juos gali atpažinti ir nepriklausomos Lietuvos demokratinėje 1922 metų konstitucijoje. Tai labai iškalbingai liudija, kad jau vilniškio seimo metu lietuviškoji visuomenė buvo sąmoningai apsisprendusi už nepriklausomybę ir jai buvo pribrendusi, tik ano laiko politinėse sąlygose ji to negalėjo viešai reikalauti.
Būdingas yra ir priemonių pasirinkimas autonomijai išgauti. Užuot šaukę prie ginklo ir revoliucijos, seimo vadai pasirinko pasyvinį pasipriešinimą rusų režimui... nemokėti mokesčių, neleisti vaikų į rusiškas mokyklas, nesikreipti į dabartines valdžios įstaigas, nestoti kariuomenėn, ir t.t. Tai yra ne tik veiksmingos politinės priemonės, bet drauge tai yra išreiškimas pakantaus, atsargaus lietuvių tautos būdo.
Pastarasis bruožas vertas dėmesio. Lietuvis kantriai lauks, susikaupęs kęs ir, laikui atėjus, jis veiks atsargiai, vadovaudamasis daugiau protu, ne jausmu, nesigriebdamas keršto, nors dėl teisybės jis bylinėsis be paliovos. Šios ypatybės nėra vergijos ženklas, nei jos padaras. Tai žemdirbio antspaudas. Bemaž visados priklausąs nuo gamtos sąlygų, pasėjęs grūdą, žemdirbys moka kantriai laukti derliaus. Susigyvenęs su gamta, jis moka džiaugtis ne tik jos gėrybėmis, bet ir jos grožiu. Krikščionybė jame dar stiprino artimo meilės, santūrumo bei susidrausminimo pradus. Štai kodėl lietuvis nebuvo revoliucionierius.
Tuo Vilniaus seimas ir yra didelis. Jis parodė ne tik pasauliui, bet ir pačiai tautai, kad ji vieninga ir jau subrendusi, kad jos vaikai tikrai girdėjo Baranausko šauksmą “kad tu, gude, nesulauktum”, kad juos pažadino Kudirkos Varpo gausmas “kelkitės, kelkitės”, kad jie su Maironiu skardžiai traukė “ne-beužtvenksi upės bėgimo”. . .
HUGH J. ADDON1ZIO, DEM. N. J.
1956 Vasario 16 proga:
Lietuvių pasiaukojimas tėvynei ir laisvei matyti iš įvairių grupių, susijungusių prieš komunistų režimą. Jų veikimas matyti iš Maskvos dabartinės direktyvos pakeisti Lietuvos komunistinį premjerą. Tai nutiko, be abejo, dėl to, kad lietuviai tebetęsia savo pasipriešinimą raudonajam režimui, ir Maskva buvo nepatenkinta rusifikacijos programa Lietuvoje.
