Pagerbtas Mykolo Krupavičiaus atminimas
Rugsėjo 23 d. Lietuvos partizanų kapeliono monsinjoro Alfonso Svarinsko rūpesčiu buvo iškilmingai pagerbtas kun. prel. Mykolo Krupavičiaus atminimas.
Šv. Ignoto bažnyčioje šv. Mišias už kunigą prelatą ir kitus bendražygius, kurie kūrė pirmąją Lietuvos Respubliką, koncelebravo vyskupas Gintaras Grušas ir kunigai. Pamokslą, įvardindamas M. Krupavičiaus nuopelnus Lietuvai kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, sumaniai ir teisingai įvykdytą žemės reformą, dalyvavimą pasipriešinimo okupacijoms veikloje, pasakė vyskupas G. Grušas. Giedojo Vytauto Versecko vadovaujamas generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“.
Gausus būrys dalyvių po Mišių ėjo į Odminių gatvę, kur prie dešimtu numeriu pažymėto namo vyskupas pašventino memorialinę lentą. Kariūnai ir dalyviai sugiedojo Lietuvos himną. Kalbėjo europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kariuomenės vadas generolas Arvydas Pocius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Pažymėjęs M. Krupavičiaus nuopelnus kuriant pirmąją Lietuvos respubliką, profesorius Vytautas Landsbergis išskyrė kunigo pastangas, nukreiptas į žydų gelbėjimą nacių okupacijos metu, dėl ko jam teko nukentėti, pažymėjo prelato nenutrūkstamą veiklą užsienyje Lietuvos vadavimo iš sovietinės okupacijos reikalu.
Renginiui pasibaigus, mons. A. Svarinskas dėkojo visiems, kas maldoje paminėjo garbingą Lietuvos sūnų, kas padėjo jo atminimą įamžinti memorialinėje lentoje.
Algimantas Zolubas
Mykolas Jeronimas Krupavičius
BIOGRAFIJA
Gimė 1885 m. spalio 1 d. Marijampolės apskr., Balbieriškyje.
1897 m. baigė Igliškėlių pradinę mokyklą, 1905 m. – Veiverių mokytojų seminariją.
Mokytojavo Lomžos gubernijos mokyklose, Papilėje.
1908-1913 m. studijavo Seinų kunigų seminarijoje.
1913-1917 m. – Peterburgo dvasinėje akademijoje, 1917 m. įšventintas kunigu.
Studijuodamas Peterburge įsitraukė į lietuvių bendruomenės visuomeninę veiklą, buvo vienu Lietuvos krikščionių demokratų partijos, jos programos kūrėjų.
1917-1918 m. Voronežo Martyno Yčo berniukų gimnazijos kapelionas.
1918 m. grįžo į Lietuvą. Prie Vilniaus vokiečių buvo suimtas ir gyveno karo komendantūros priežiūroje.
Nuo 1919 m. dirbo prie Valstybės tarybos, tarnavo Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijose.
1919-1923 m., 1926-1927 m. – Lietuvių krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkas
Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) apygardoje, LKDP sąraše. Priklausė krikščionių demokratų blokui.
I-ojo (1922 11 13 – 1923 03 13), II-ojo (1923 06 05 – 1926 06 02) ir III Seimo (1926 06 02 – 1927 04 12) narys.
IX Ernesto Galvanausko (1923 06 29 – 1924 06 18), X Antano Tumėno (1924 06 18 – 1925 02 4), XI Vytauto Petrulio (1925 02 4 – 1925 09 25), XII Leono Bistro (1925 09 25 – 1926 06 15) ministrų kabinetų - žemės ūkio ministras.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo išvyko iš Lietuvos – 1927-1929 m. studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką Prancūzijos katalikiškuose Lilio ir Tulūzos universitetuose.
1929 m. grįžęs į Lietuvą, 1930-1935 m. ėjo Garliavos vikaro pareigas.
1931-1933 m. Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Veiverių klebonas (1933-1935).
1935-1942 m. Kalvarijos klebonas, Kalvarijos dekanato dekanas.
1941 m. sovietų valdžios persekiojamas slapstėsi Druskininkų apylinkėse, nacių okupacijos metais gestapo suimtas ir kalintas (1942).
1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku.
1948 m. lapkričio 13 d. pakeltas prelatu.
1957 m. persikėlė į JAV.
Paliko gausų mokslinį, literatūrinį, publicistinį rašytinį palikimą.
Mirė 1970 m. gruodžio 4 d. Čikagoje.
Palaikai 2006 m. spalio 23 d. perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčioje.
