Grįžti į pradinį meniu

---

 

-    Dabar jūsų liko tik saujelė. Lieka tik sugniaužti ir jūsų nėra. Ką jūs norėjote padaryti prieš tokią galingą Tarybų Sąjungą, kuri sudorojo net fašistinę Vokietiją?

-    Kai bitė gina savo lizdą gelia ir žino, kad įgėlus numirs. Ir vis dėlto gelia. Tai tik palyginimas. Lietuviai žinojo, kad jie pasmerkti pražūčiai ir norėjo garbingai numirti savo tėvų žemėje, o ne vergauti ir mirti suklupusiems čia - Sibiro sniegynuose, - atsakiau.

-    Aš nesuprantu, kodėl lietuviai taip nusistatę prieš rusus? Kai prasidėjo karas lietuviai rusų kareivius šaudė iš visų kampų. Argi buvo ne taip?

-    Sutinku, taip buvo. Tačiau pasakykite man ar lietuviai nušovė nors vieną rusų kareivį, kai jie užėjo 1940 metais?

-    Gal ir ne, - sutiko komendantas.

-    O ką jūs darėte dar karui neprasidėjus? Negi nežinote, kad jūsų kareiviai į prekinius vagonus grūdo jaunus, senus, moteris ir vaikus, ir net mirštančius, kurie ramiai norėjo numirti savo protėvių žemėje, ir vežė į Sibirą, Uralą. Pagalvokit, jeigu išvežė tėvus, kad buvo turtingi ir gerai gyveno, o likę vaikai ar broliai žinoma, griebėsi ginklo ir keršijo. O kiek žmonių žiauriausiais būdais buvo nukankinti karui prasidėjus.

-    Tai buvo karas. Išėję iš kalėjimų jie visi būtų kovoję prieš Raudonąją armiją ir tuo talkinę vokiečiams, - pasakė komendantas.

-    Tai tik prielaida. Aš esu girdėjęs tokį anekdotą, kad čigonas muša vaiką siųsdamas parnešti vandens, kad nesudaužytų ąsočio. Paklaustas, kodėl muša, atsako, kad kai sudaužys - mušti bus jau vėlu. Teisti avansu mirtimi yra nežmoniška.

-    O ką darė lietuviai po karo: ėjo į miškus ir šaudė kareivius ir tarybinius aktyvistus, nenorėjo eiti į kolūkius ir visais būdais priešinosi tarybinei santvarkai.

-    Visų pirma lietuviai patys neišėjo į miškus, o juos išvarė ta pati santvarka. Aš gerai prisimenu, kai buvo paskelbta mobilizacija į armiją dar karui nesibaigus. Į miškus niekas nėjo, o slapstėsi namuose. Žinoma, mažai kas ėjo ir į armiją. Į komisariatą atėjo tik kreivi, šleivi ir kuproti, kurie buvo tikri, kad jų neims. Tačiau ir iš tokių dar buvo paimta. Tada vyravo posakis, kad kulka neskiria ir į gurguolę (aboz) tiks. Kai pradėjo krėsti namus, su dvimetriais virbais (dzidom) badyti daržines ir pašalius, kai susikūrė naikintojų būriai ir surastuosius ėmė šaudyti vietoje, jaunimas ieškojo ginklų ir ėmė burtis. Automatus už naminę išsimainydavo iš tų pačių sovietinių kareivių. Tiesa, turėjo ir vokiškų - trofėjinių. Gyventojų nuomonė, kad bolševikai sugrįžo kitokie, pasikeitė. Ypač po to, kai 1944 m. pabaigoje Dzūkijoje ir kitur sudeginti ir iššaudyti ištisi kaimai. Į miškus daugiausia išėjo paprastų kaimo valstiečių vaikai, nes kariškiai ir kiti vokiečiams talkininkavę bei šaudę žydus iš Lietuvos pasitraukė su vokiečiais. Tuos, kuriuos į armiją paėmė, tuoj pat neapmokytus nusiuntė į Latviją, kur prie Liepojos buvo apsupta armija, kuri ir karui pasibaigus, nepasidavė. Ten ir paguldė galvas daug mūsų lietuvių nežinodami už ką.

-    Kaip tai nežinodami už ką? Už laisvę kovojant prieš bendrą priešą.

-    Priešas tai tikrai bendras, bet laisvė - labai skirtinga. Lietuvių tauta (išskyrus nedaugelį) galvojo, kad reikia kovoti ir aukotis už savo tautos -savo žemės laisvę. Dėl to jie ir kovojo, žinodami, kad anksčiau ar vėliau mirs ir mirė. Prisimenu savo brolio žodžius: "Argi ne vistiek, anksčiau ar vėliau... Nuo likimo nepabėgsi, o išdaviku ir vergu niekada nebūsiu".

Komendantas truputį susimąstė, patylėjo ir nukrypo į kolūkio temą:

-    Kodėl lietuviai taip nenorėjo kolūkių?

-    Aš galiu atsakyti labai trumpai - už tai, kad labai mylėjo savo žemę, savo namus, savo gyvulius. Viskas čia buvo užgyventa sūriu kasdieniniu prakaitu, žiūrint ne į laikrodį, o į saulę. Valstietis triūsė nuo aušros iki sutemos. Ko reikia paprastam, valdžios netrokštančiam žmogui? Duonos ir geresnių sąlygų gyventi. Reikėjo įrodyti, kad kolūkyje bus geriau ir valstietis į jį būtų ėjęs. Reikėjo rajone padaryti po 2-3 tokius kolūkius, pavyzdinius, kad į juos eitų laisva valia ir dirbdami tik 8 val. žmonės gyventų geriau. Būtų ėję visi. Deja, to nebuvo. Visur buvo prievarta, teroras ir melas. Ir jūs norite, kad po to žmogus jus gerbtų.

-    Pokario metais Tarybų Sąjunga buvo nualinta karo, neturtinga ir įkurti gerų kolūkių negalėjo sudaryti gerų sąlygų.

-    Jokių papildomų turtų, išskyrus traktorius ir kombainus, čia ir nereikėjo. Reikėjo elgtis su žmonėmis taip, kad jie galėtų gyventi. Lietuvis darbštus - tik reikia leisti jam dirbti ir turėti. Štai jūs sakote, kad lietuviai ir čia gerai gyvena. Aš dar nemačiau ir nenoriu jums prieštarauti. Žinau, kad lageriuose lietuviai viršininkų buvo gerbiami už sąžiningumą ir darbštumą. Tai tiesa. Reikėjo laisvės, kurios žmogus iš prigimties yra ištroškęs.

-    Nesuprantu, kokios laisvės jūs pageidaujate? Argi dabar tu nelaisvas?

-    Nejaugi jūs suprantate laisvę vien tuo, kad žmogus ne už grotų. Ar galit mane dabar pavadinti laisvu? Juk aš esu atsiųstas jūsų žinion, ir mano likimas priklauso nuo jūsų: kaip norėsit, taip ir pasielgsit. Grįžkime į praeitį. Po revoliucijos ir Rusija, ir Lietuva buvo nualintos karų vienodai. Palyginkime, ką pasiekė Lietuva ir TSRS per 20 metų. Lietuva vystėsi esant privačiai nuosavybei, o TSRS įkūrė kolūkius. Lietuva neturėjo jokių turtų, išskyrus žemę, kurią labai brangino. Rusija turėjo milžiniškus turtus ir vos nebadavo. Kas gi dėl to kaltas?

Atsakymo nesulaukiau. Po to kalbėjom apie jaunimą.

-    Kodėl Lietuvos jaunimas, net mokiniai, buvo taip nusistatę prieš tarybinę santvarką? Kas jus taip išauklėjo? - teiravosi komendantas.

-    Mes gimėme esant nepriklausomai Lietuvai. Auklėjo tėvai, mokytojai. Mokė mylėti savo Tėvynę, savo žemę, branginti savo tautą, papročius, istoriją. Mums į jaunas širdis įdiegė meilę gimtinei, kuri mums gražiausia ir brangiausia. Matėme, kaip sunkiai dirba mūsų tėvai, kaimynai, kad viską reikia uždirbti savo prakaitu. Tie, kurie augome kaime, visa tai buvome patyrę ir netgi lageryje mums buvo kur kas lengviau, negu miestiečių, ypač ponų, vaikams. Mes jau buvom įpratę arti, krauti, mišką pjauti ir t.t. Tas palengvino sunkią gyvenimo naštą. O daugelis neištvėrė. Mes buvome tokie, kokiais mus išauklėjo, ir dėl to mūsų nereikėtų kaltinti. Aš noriu jūsų paklausti, komendante, kaip jūs žiūrit į tokius, kurie gimė ir augo tarybinėj santvarkoj, kuriuos auklėjo tarybinė mokykla, buvo komjaunuoliai, o atėjus vokiečiams, nuėjo jiems tarnauti?

-    Tokius reikia statyti prie sienos, kaip išdavikus, - nedvejodamas atsakė. - Iš tokių niekada žmogaus nebus.

- Tai štai ir mes savo bendraklasius, kurie nuėjo vokiečiams ar rusams tarnauti, laikėme savo tautos išdavikais. Pasak jūsų žodžių, ir aš būčiau vertas tik prie sienos statyti, jeigu būčiau nuėjęs jums tarnauti.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

 

 

Grįžti į pradinį meniu

---

 

 

Jūsų rankose trečia knyga apie kovas už laisvę Utenos apylinkėse 1944 - 1954 metais. Medžiaga jai pradėta rinkti dar gerokai prieš nepriklausomybės atgavimą, kai bijojo ir rinkėjas, ir pasakotojai. Dešimtmečius kausčiusios baimės kai kurie žmonės dar ilgai negalėjo atsikratyti ir po 1990 metų. Žmonių pasakojimai buvo dažniausiai rašomi į magnetofono juostas, tad žmonių atsiminimai pateikiami beveik netaisyti. Viena kita sudarytojo pastaba ar data įterpiama laužtiniuose skliaustuose. Žmonių pasakojimai vietom papildomi Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, iš žmonių gautomis nuotraukomis. Tie pasakojimai sudėlioti beveik pagal buvusius valsčius, tad vyresnio amžiaus skaitytojas ras ne vieną pažįstamą iš Kuktiškių, Leliūnų, Tauragnų, Daugailių ar Užpalių apylinkių. Kiti gal ras paminėtą savo senelį ar močiutę, kaimyną ar tolimą giminaitį. Ypač gausu archyvinės medžiagos iš Saldutiškio apylinkių. Mokytojams ir šiaip uteniškiams turėtų būti įdomi medžiaga apie 1948 metais nekaltai nuteistus Utenos gimnazistus, apkaltinus direktoriaus nužudymu.

Didžioji atsiminimų dalis užrašyta prieš 10-20 metų. Gyvų pasakotojų beliko tik trečdalis, kiti nebesulaukė spausdinto savo žodžio. Džiaugiuosi nors dabar galėdamas pagerbti Laisvės kovotojų atminimą, priminti jų auką Tėvynei.

Balys Juodzevičius

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

 

 

Grįžti į pradinį meniu

---

Tai knyga, skirta rezistencinio judėjimo Suvalkijoje pradžios /1944 m. vasara ir ruduo/ ir partizaninės „Tauro" apygardos penkiasdešimtmečio /1945.VIII.15—1995.VIII.15/ paminėjimui. Knygoje pateikiama trumpa „Tauro" apygardos istorija, aprašomos žymesnės partizanų kovos su sovietinių okupantų kariuomenės daliniais Vilkaviškio, Šakių, Lazdijų, Marijampolės ir iš dalies Prienų apskrityse. Knygos autoriai, patys Lietuvos rezistencinės kovos dalyviai ir liudininkai pateikia įdomius ir kartu tikrus, objektyvius savo atsiminimus. Plačiai nušviečiama įžymaus „Tauro" apygardos vado pulkininko „Žvejo" — A. Baltūsio asmenybė. Pateikiami faktai apie sovietinių okupantų ir jų bendrininkų vykdytą lietuvių tautos genocidą — paprastų Suvalkijos kaimo žmonių ir šeimų tragedijas. Pasakojama apie Suvalkijos partizanų herojišką, bet kartu ir tragišką likimą. „Jie tikrai buvo nusipelnę gražios pergalės, kuri kartu būtų buvusi teisingumo, kilnumo, žmoniškumo, apgintos Laisvės triumfas", sakoma vieno knygos autoriaus V. Čerčilio /tai pogrindinis slapyvardis/ rašinyje „Sakalų skrydis ir žūtis" /parašytas 1955—1956 m. sovietiniame GULAGE/. Tai liūdna, bet kartu ir viltį kelianti knyga. Joje, kaip filme, skaitytojas pamatys prieš kelis dešimtmečius vykusius įvykius, daug ko sužinos apie savo apylinkės žmones, vertus pagarbos ir atminimo, kuris, deja, jau yra primirštas.

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)

 

Grįžti į pradinį meniu

---

 

Knygos tikslas - įamžinti Laisvės kovų dalyvių atminimą, didvyriškus jų žygius - kautynes, susidūrimus su galinga okupanto kariuomene, jos talkininkais - Jiezno, Stakliškių, Butrimonių stribais; įamžinti partizanų kančias nežmoniškų kankinimų metu, istorijai palikti žiauraus ir tamsaus okupanto veiksmus - žiauriausiais būdais Jiezne, ant grindinio išniekintus partizanų kūnus ir kt.

Aš pati negaliu tylėti, nepapasakoti apie žmonių kančias ir skaudžias netektis. Apie Juozą Ogilbą-Dobilą, Jiezno apylinkės partizanų vadą, ant Tėvynės aukuro paaukojusį savo jaunystę, talentus, jauną žmoną, dar negimusį vaikelį ir mažą sūnelį, praėjusį dygliuotu okupuotos Lietuvos keliu. Dobilo sūnus neištvėrė šio sunkaus išbandymo ir anksti išėjo Amžinybėn.

 

Antanas Rutkauskas-Žemaitis, palikęs jauną žmoną su aštuoniais mažais vaikais, išėjo kovoti už savo tėvų žemę ir laisvę. 1945 metų liepos 17 dieną žmona su vaikais (vyriausiajam sūnui buvo 15 metų, o jauniausiai dar nebuvo nė metukų) buvo išvežti į Sibirą, Permės sritį. 1947 metais šešiolikmetė dukra Onytė, nepakeldama sunkių miško darbų, kamuojama begalinio ilgesio, bėgo tolimą kelią į Lietuvą, į mišką, pas tėvelį. Stakliškių apylinkėje, Gojaus miške, susitiko su tėveliu, bet greitai išsiskyrė, nes Žemaitis po kelių mėnesių žuvo apsuptyje. Onytė liko viena Lietuvoje, toliau septynerius metus ėjo vargo, baimės keliu, kol buvo nutraukta jos paieška.

Kostas Minkauskas-Karklas paliko jauną žmoną su šešiais mažais vaikais ir išėjo ginti brangios Tėvynės Lietuvos. Jauna motina liko su mažais vaikais be maitintojo, be pastogės slapstėsi kasdienėje baimėje. O kiek skausmo patyrė ir ašarų išliejo pokario moterys.

Albinas Šiugždinis-Žaibas, Dzingeris. 1945 metais kovo 28 dieną Paverknių kaime, Birštono valsčiuje, vyko įnirtingos kautynės su galinga okupanto kariuomene.

 

Treiderių šeimos tragedija

Buvo 1945 metų balandžio 23-osios rytas. Treideriai, apliuobę gyvulius, išleido dukras - Elenytę ir Janiną- į mokyklą. Julius Treideris ruošėsi eiti talkinti kaimynams, bet sutrukdė J. Pempė-Lydeka, kuris užbėgęs paprašė valgyti.

Šeimininkė šoko pjaustyti lašinių ir kepti kiaušinienės. Vyrai, susėdę už stalo, šnekučiavosi. Už lango šmėkštelėjo rusų kareiviai ir stribai. J. Pempė pasislėpė kamaroje po girnomis, bet įėjęs į trobą rusas leitenantas jį pamatė. J. Pempė šovė į leitenantą ir pasileido bėgti miško link, tačiau sukniubo, kulkos pakirstas.

Kareiviai ir Jiezno stribai baisiai įniršo. Jie baisiai sumušė Julių Treiderį. Paskui jį, sudaužytą ir sukruvintą, išsivežė į Jiezną. Areštavo ir dvi jo dukras - Onutę ir Jadvygą bei mažą berniuką. Treiderienei pavyko pasislėpti tvarte, po ėdžiomis.

Buvo atvarytos pastotės. Į vieną vežimą, ant grynų lentų, įmetė J. Pempę. Jis gulėjo nukarusia, sukruvinta galva. Į kitą vežimą, pridėję užklotų ir pagalvių, paguldė rusų leitenantą, kuris kelyje mirė.

Šešiolikmetė Žuromskaitė, atvaryta vežti sužeistųjų, papasakojo, kad stribai ir kareiviai Julių Treiderį visą kelią mušė. Jo šauksmai ir dejonės buvo girdėti toli. Į Treiderių kiemą buvo atvaryti trys jauni vyrai: J. Zencevičius (gim.l928m.), J. Mickus (gim. 1924m.) ir M. Mickus (gim. 1913m.). Juos irgi išsivarė į Jiezną.

Elenutė ir Janina, grįžusios iš mokyklos, pamatė baisų vaizdą: durys atidarinėtos, viskas išvartyta, išdaužyta, pirkioje ir kieme kraujo balos. Mergaitės pradėjo baisiai verkti. Motina, išgirdusi jų klyksmą, išėjo iš savo slėptuvės ir su dukromis nubėgo pas kaimynus. Kaimynai ir jos matė, kai netrukus keliomis pastotėmis atvažiavo Jiezno stribai, susikrovė į vežimą Treiderių turtą, prisirišo prie vežimų gyvulius, o pastatus padegė.

Jiezne atsivarytus jaunuolius žiauriai kankino. Balandžio 23 dieną sumuštus taip, kad atpažinti buvo sunku, sumetė į vežimą ir pasakė, kad veža į Alytų. Nuo Jiezno pavažiavę pora kilometrų pasuko į negyvenamą Joneliūnų sodybą. Čia žmoniškumą praradę budeliai tęsė savo kruviną darbą. Jie savo aukas toliau daužė ir kankino, kaip tik išmanė. Paskui dar gyvus prikalė prie sienos tarp langų. Pirkelę uždegė. Vienas, kuris liko neprikaltas prie sienos, dar bandė bėgti iš degančios trobos, bet buvo pagautas ir įmestas atgal. Šį šėtonišką darbą padarė Jiezno stribai, vadovaujami Jono Kiseliovo.

Jaunonių kaime, pas Talačkus, buvo partizanų slėptuvė. Slėptuvėje dažnai dienodavo M. Jaruševičius-Lakštingala, Urbonas Dailidė-Tauras, L. Baliukevičius-Dzūkas, kartais ir Vanagas-A.Ramanauskas. Marytė-Rūta buvo Lakštingalos ryšininkė ir tą ankstų rytą kada Talačkų namus apsupo rusų kariai, Butrimonių ir Jiezno stribai, Marytė pasiėmė bulvių pintinę ir įėjo į slėptuvę pranešti, kad apsupti. Žuvo visi keturi: Rūta, Lakštingala, Tauras ir Dzūkas. Marytė Talačkaitė-Rūta buvo patikima partizanų ryšininkė. Labai dažnai ją Lakštingala atsiųsdavo į Šudonių kaimą kur pas Kaškonienę buvo J. Laukaičio-Liūto slėptuvė, su įvairiomis užduotimis. Nuo būrio vado ji parnešdavo laikraščių, atsišaukimų, įvairių pranešimų. 1951 metų kovo 15 dieną žuvo kartu su savo būrio vadu Lakštingala. Visų kūnai buvo niekinami Jiezne, ant grindinio, o Marytę suplėšytais drabužiais Jiezno stribai buvo pririšę prie stulpo.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

 

Grįžti į pradinį meniu

---

 

Apie kai kuriuos pokario kovų aspektus, stribus ir keli sakiniai apie stribizmą

     1944 m. iš naujo okupavę Lietuvą, primetę jai dvigubą priespaudą - tautinę ir socialinę, sovietai susidūrė su įnirtingu mūsų tautos pasipriešinimu. Lietuvių tauta, nesikišdama į Vokietijos-Sovietų Sąjungos konfliktą, išsaugojo iniciatyviausius, drąsiausius ir ryžtingiausius vyrus, kurie sugebėjo sudaryti okupantams besipriešinančią partizanų armiją, vadovaujamą sumanių vadų. To pasipriešinimo kovotojų pagrindą sudarė vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai. Tik daug dirbę ir prie įvairių nepriteklių bei nepatogumų (šalčio, alkio, skausmo, nemigos, nuovargio, nešvaros ir pan.) pripratę žmonės galėjo ištverti nežmoniškai sunkiomis partizanavimo sąlygomis. Partizanais galėjo būti anaiptol ne visi; tam reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų. Partizaniniame kare nėra fronto linijos, saugaus užnugario, iš kairės ir dešinės - kovos draugų. Partizanui dažnai tekdavo veikti vienam, iš visų pusių apsuptam priešų. Priešas kartais smogdavo netikėtus smūgius, neturinčius aiškios, iš anksto numatomos krypties. Pavojai partizanų tykodavo visur. Toli gražu ne visi sugebėdavo tai ištverti.

     Vienas iš svarbių liudijimų, kad mūsų žmonės palaikė partizanus, yra šimtai apie juos sukurtų dainų. Dažniausiai būdavo apdainuojamas vyrų didvyriškumas, jų žuvimo tragizmas, artimųjų, ypač motinų ir mergelių, sielvartas. O apie stribus, ko gero, nėra nė vienos tokios dainos. Apie juos buvo dainuojamos kitokios dainos, tokios kaip „Stribiteliai pasiutę", „Sudrumstė tylą šūviai", „Vienąkart į kaimą stribukai atjojo" ir panašios. Jose pavaizduoti stribai - partizanų kūnų darkytojai, kelnių kišenėse partizanų ieškantys vagys, gimtųjų sodybų degintojai ir pan. Stribai, ypač išgėrę, taip pat dainuodavo, bet dažniausiai rusiškas karo dainas, geriausiu atveju - jų vertimus.

     Visų laikų ir visų šalių užkariautojai stengėsi okupuotuose kraštuose iš vietos gyventojų sudaryti juos remiančių žmonių sluoksnį. Buvo stengiamasi kuo daugiau žmonių padaryti atvirais kolaborantais ar bent priversti susitaikyti su likimu, tyliai paklusti okupantams. Prisitaikymas buvo pasyvus okupantų palaikymas, kolaboravimas - aktyvus. Beje, sovietiškai rusiško teroro ypatybė buvo ta, kad dažnai į savo teroro mėsmalę jie įgrūsdavo ne tik besipriešinančius, bet ir susitaikyti linkusius, ramius žmones ir šitaip didino savo priešų skaičių. Vienas labiausiai nevykusių buvo komunistų nutarimas 1944-1945 m. vykstant karui į kariuomenę imti Lietuvos vyrus; tai daugelį jų pastūmėjo išeiti į mišką. Panašių, tik gal mažiau tragiškų padarinių turėjusių sprendimų komunistai buvo priėmę daug.

     Kolaborantai būdavo prisijaukinami teikiant jiems įvairias lengvatas, juos apdovanojant. Ne išimtis ir stribai, tapę bjauriausia kolaborantų atmaina. Nors jų atlyginimai ir nebuvo dideli (apie metus karui vykstant ir jam pasibaigus jie ir tų negavo), tačiau jie gaudavo įvairių materialinių paskatinimų. Kas tik norėjo, gavo žemės, gyvulių, pastatų, padargų ir kitokio turto, atimto iš nubuožintų ir tremiamų Lietuvos kaimo gyventojų. Lengvatinėmis sąlygomis stribai gaudavo nusipirkti pokario metais deficitinių pramonės ir maisto prekių, vėliau jiems pradėta duoti dar ir nemokamą maisto davinio priedą. Kadangi jiems niekada nebūdavo gana, jie prisidurdavo pasivogdami kratų metu iš gyventojų. Kartais stribai atvirai plėšikaudavo, ypač 1944-1946 m. Tikros aukso kasyklos jiems būdavo trėmimai, kurių metu vogė išsijuosę. Vien Prienų apskrityje po 1948 m. trėmimų, be to, kas buvo leista oficialiai pasiimti, trūko 236 galvijų, arba 10,4 proc. visų iš apskrities ištremtųjų paliktų galvijų skaičiaus. Pasibaigus šiam trėmimui stribai ir aktyvistai arklius pardavinėjo po 100-150 rb, nors tuo metu arklys kainavo 3-6 tūkst. rublių12. Visoje Lietuvoje po kiekvieno trėmimo būdavo išvagiama tūkstančiai gyvulių.

     Stribai buvo blogiausia kolaborantų atmaina, su ginklu rankose kovojusi prieš savo šalies nepriklausomybę. Kaip matysime, jų karinis indėlis į okupantų pergalę prieš mūsų partizanus nebuvo didelis. Tik 1945 m. jie nukovė daugiau kaip trečdalį visų tais metais įvairių tipų rusų kariuomenės nušautų mūsų žmonių, bet, reikia manyti, dauguma iš tų 3,6 tūkst. nušautų vyrų buvo ne partizanai, o neginkluoti vyrai, slapstęsi nuo ėmimo į kariuomenę. Kitais partizaninio karo metais stribai yra nukovę apie ketvirtadalį visų žuvusių partizanų. Tai jie galėjo padaryti tik todėl, kad jų užnugaryje stovėjo čekistinė kariuomenė. 1945 m. partizanai stribus buvo užspeitę valsčių centruose ir juos nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo tai, kad visuose apskričių centruose ir daugumoje valsčių centrų 1946 m. kovo mėn. buvo įkurta 200 vidaus kariuomenės įgulų. Ne karinės stribų pergalės sudarė tikrąją jų vertę. Lietuvą okupavę rusai nemokėjo lietuvių kalbos, nepažino žmonių ir vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai. Kitas stribų „nuopelnas" - jie sudarė rezervą, iš kurio buvo iškeliami sovietiniai partiniai darbuotojai ar papildomos milicijos gretos. Tokių perkeltų į aukštesnę tarnybą (stribai buvo sovietinių pareigūnų hierarchijos apačioje) buvo apie 5 tūkst. Be abejo, paaukštindavo tuos, kurie buvo itin atsidavę okupantams ir bent kiek raštingesni.

 

 

11. Juozas Ramonas - Subačiaus (Kupiškio aps.) stribų vadas, buvęs tikru sadistu

 

Stribų nusikaltimai

     Stribų nusikaltimus stimuliavo marksizmo, ypač vulgariausios jo atmainos — stalinizmo determinuotas nesiskaitymas su žmogumi. Buvo veikiama liaudies vardu ir neva dėl liaudies, o ypač dėl mitinės valstybės gerovės. Mėgstamiausias komunistų posakis tuo metu buvo toks: „Mišką kerta, skiedros lekia". Tomis „skiedromis" Lietuvoje buvo šimtai tūkstančių žmonių. Kita komunistų „išmintis", nelabai viešai deklaruojama (itin populiari spalio perversmo ir po jo vykusio komunistų siautėjimo metu), buvo tokia: „Plėšk tai, kas prisiplėšta".

 

     Visą pokario laikotarpį okupantai brutaliais, žiauriais būdais mėgino jėga priversti Lietuvos žmones pripažinti okupacijos faktą, su juo susitaikyti ir net padėti okupantams įtvirtinti jų valdžią. Lietuvoje įsitvirtinti rusams būtų buvę kur kas sunkiau, jeigu jiems nebūtų padėję kolaborantai, ypač stribai. Dauguma stribų ir šiaip civiliniame gyvenime nebuvo pavyzdingi žmonės, o gavę į rankas ginklus ir beveik nekontroliuojamą valdžią, nuolat okupantų raginami aktyviau, efektyviau veikti, žudyti, suiminėti, išduoti, pamažu visiškai degradavo.

 

     Stribai, paėmę į rankas okupantų duotą ginklą, įsisegę į kepures penkiakampes raudonas žvaigždes, vykdė kraupiausius okupantų nurodymus ir tapo savo šalies išdavikais. Jie stojo prieš Lietuvos nepriklausomybę, padėjo okupantams naikinti jos apraiškas mūsų tautoje. Tai ir yra didžiausias jų nusikaltimas, už kurį gali būti teisiamas bet kuris stribas. Kiekvieną stribą galima teisti ir už tai, kad jie visi iki vieno dalyvavo tremiant mūsų žmones į Sibirą.

     Karai skatina žiaurumą, bet civilizuoti žmonės ir kare mėgindavo laikytis tam tikrų etikos normų. Visuotinai, bent jau krikščioniškajame pasaulyje, buvo priimta, kad žuvęs priešas - nebe priešas. Tik iš Azijos išnirę laukiniai galėjo išgalvoti tą klaikią išmonę - žuvusių partizanų kūnus darkyti miestelių aikštėse. Tokią praktiką Lietuvoje pradėjo taikyti LSSR NKVD komisaras J. Bartašiūnas. Jo įsakyme nurodoma žuvusių partizanų lavonus vežti į NKVD būstines jų atpažinimui. Čekistai ir stribai, be abejo, su aukščiausios vadovybės pritarimu, tą „atpažinimą" išplėtė ir rengė makabriškus spektaklius su lavonais. Visaip išdarkyti, apnuoginti partizanų kūnai (nenusakomai bjauriai būdavo išdarkomi moterų partizanių lavonai) turėjo būti panaudojami ne tiek atpažinimui (prie numestų lavonų stovintys šnipai stebėdavo, kaip žmonės reaguoja į matomą vaizdą), kiek įbauginimui. Visa tai buvo pavesta tvarkyti stribams. Stribai partizanų kūnus ir užkasdavo, dažnai suversdavo į durpynus, šulinius, duobes.

 

     Beveik kasdien matydami, kaip niokojamas suimtųjų, tremiamųjų, buožinamųjų turtas, stribai visiškai prarado supratimą, kas priklauso jiems, o kas kitiems. Ką nors pavogti, atimti stribui buvo kasdienis darbas. Negana to, nuolat matydami, ypač pirmaisiais pokario metais, žudomus žmones, kurių nemaža dalis netgi nebuvo aktyvūs pasipriešinimo dalyviai, matydami čekistų organizuojamas provokacijas, kai žmogus būdavo nušaunamas kaip neva bandęs pabėgti arba tardymo metu nukankinus įforminamas kaip miręs nuo širdies nepakankamumo, ir patys stribai nustojo vertinę didžią Dievo dovaną - žmogaus gyvybę. Beje, vertėjais čekistams dažniausiai dirbę stribai, suimtųjų liudijimu, neretai kankindavo baisiau už čekistus.

     Dauguma duomenų apie stribų nusikaltimus paimti iš čekistų ar partijos veikėjų dokumentų. Mat retsykiais prokurorai ar čekistai, neapsikentę, kad stribai nekovoja su partizanais, o tik plėšikauja, vieną kitą jų nusikaltimą atskleisdavo ir juos nubausdavo. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje. Kiekvienas Lietuvos kaimas galėtų stribams pateikti ne mažiau kaltinimų, negu jų minima šiame skyriuje. Vis dėlto ir čia minimi stribų nusikaltimai bei nusižengimai atspindi jų veiklos tendencijas, todėl būtina į juos pažvelgti atidžiau.

     Beveik kiekvienas stribų būrys (apskrityje jų būdavo tiek, kiek valsčių - iki 13-15) turėjo savo lyderį, itin sužvėrėjusį, nužmogėjusį stribą. Jis kitiems stribams duodavo elgesio pavyzdžius. Visos Lietuvos mastu, matyt, baisiausias buvo J. Rapolas. Štai kaip liudytojai aprašė vieną šio Grinkiškio stribų vado paelgį: „Ką jis su Mikuckiu padarė! Kažkas įskundė, kad jis turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė - ir ant keptuvės. Dieve, Dieve, jos akyse ašaros. Mikuckienė per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. Rapolas jį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckis visai nesavas kaltes prisiėmė ir jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukūtavojo! O vaikiukas tuoj pat mirė"1. Tokių ar panašių J. Rapolo „darbų" buvo nemažai. Nors J. Rapolą jau 1945 m. čekistai buvo nuteisę už „revoliucinio teisėtumo pažeidimus", tačiau netrukus jis vėl buvo priimtas į stribus ir tęsė savo juodą darbą, kol galiausiai, matyt, partizanams pavyko jį sukompromituoti (pasigėręs rėkdavo, jog jis yra Stalinas) ir pasiekti, kad jis būtų suimtas.

 

 

 

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams)

 

     Mažiausia betgi pasauly garso susilaukė rezistencija Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose, nors ten rezistencija prasidėjo tuo pačiu metu, kaip vakarų Europoje, o, prasiveržusi 1941 ginkluotu sukilimu, paskui ginkluota rezistencija, truko daugiau kaip dešimtį metų. Tik nesulaukusi Vakarų paramos nei dėmesio, sudėjo ginklus. Rezistencijos dvasia betgi ir tada neţuvo: pakeitė uždavinius, metodus, bet. neatsisakė valios ir pastangų išlaikyti lietuvių tautos dvasią savarankišką.

     Tokis Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų rezistencijos likimas kelia specialų klausimą: kodėl ši rezistencija nebuvo išgirsta Vakaruose; kodėl ji buvo apeita ir apeinama tylom tarptautinės opinijos forumuose?

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams)

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. Įrengimiams)
E-knyga

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams)
E-knyga

 

 

Grįžti į pradinį meniu

---

 

 

...Kiek daug jau mes esam netekę laisvės idėjos brolių! Ir jie juk laukė savo tautos pavasario. Troško juo džiaugtis, bet žiaurių budelių pasiųsta mirtis jiems pastojo kelią.

Jeigu ir man toks likimas skirtas, aš ramiai jam atsiduodu, o prieš tai, turėdamas laiko, rašau testamentą. Gal tai ir juokinga: juk neturiu aš turto, kurį galėčiau kam nors paskirstyti. Visas mano turtas -  ginklai, kuriuos, be abejonės, pasiims tas, kuris mane nukaus. Drabužiai, nors ir apiplyšę, bet ir juos neretai dėl didesnio išniekinimo nurengia.

Bet... tebeturiu dar turto, kurio priešai neįstengs atimti: tai tikėjimas į Didįjį pasaulio kūrėją Dievą ir tėvų žemės meilė. To neįstengs atimti joks priešas, nors tai būtų ir pats žmonijos pabaisa -Stalinas. Šį turtą aš palieku savo broliams ir seserims, visiems tautiečiams, ir kol jie tai gerbs, tol bus nenugalimi...

Balys-Liubartas

(Iš "Partizano testamento")

 

Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti. Tada neteko 24 partizanų. Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis.

Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių. Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti...

Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas. Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų buvo tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui apie visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.

Juokdamiesi, grasindami automatais, kareiviai privertė merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų partizanų kūnus į dirvono vidurį. Išbalusios, nuo kojų iki galvos susikruvinusios merginos, nematydamos per ašaras žemės po kojomis, tempė žuvusius. Ką turėjo jausti mergaitės, per savo trumpą gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Kareiviai iš jų juokėsi, spardė lavonus, mėtė juos ant merginų, keikė jas visokiais žodžiais... Laimė, tada dar mūsų kaimas nežinojo tokių populiarių rusiškų keiksmų prasmės, be kurių šiandien daugelis jau niekaip nebegali išsiversti.

Po kruvinos orgijos visiems buvo prigrasinta nedrįsti kuo nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Rytą lavonus išvežė į Salaką ir ten netoli koplyčios jie ilgai nuogi ir išniekinti gulėjo...

Tyčiotis iš mirusio?! Jokia pasaulyje tauta iki rusų okupacijos šito nedarė! Net laukinės gentys nukautuosius palikdavo mūšio lauke, leisdavo likusioms gyvoms moterims ir vyrams juos palaidoti ir apraudoti.

Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas. Gal ir galima būtų už daugelį negandų atleisti, gal ir galima suprasti, tačiau negalima pamiršti. Ir visa tai, ką dar šiandien mena Zarasų rajono Misinovkos kaimo seni žmonės - ne šiurpi legenda apie mėlynbarzdį, ir, žinoma, ne didvyriškas pasakojimas apie išvaduotojus...

Viso to net pragaru nepavadinsi, nes kas kitas dar galėtų žemėje sukurti panašų pragarą, kokį jau kartą buvo okupantai sukūrę mažoje Lietuvėlėje?

---

 

Nualpusius surišo ir, įsimetę į sunkvežimį, išsivežė į Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Gal norėta ir Šapelių žmones įbauginti, o gal kankintojui jau teikė malonumą šitai, kas žino?..

Tik žmonės tyliai stebėjosi, negi toks jaunas karininkas jau galėtų būti iškrypėlis? Tačiau mažiausiai žinojo, kodėl ir už ką kankinami patys kankiniai. Šapelių kaimo moterų akyse suimtuosius mušė, kol šie netekdavo sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo. Po dviejų valandų mušimo prasidėjo tikra kruvinoji puota: atgaivinę kankinius ir pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Atpjauna raumenų gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo. Iš suimtųjų reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Deja, suimtieji tikrai neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Klykė kankinamas vaikinas, šaukėsi Kristaus ir Marijos, aiškino nieko nežinąs.

“Tikrai nieko nežinau, - prašė kankinys, - greičiau nužudykite mane, užtenka kančios...” Kokį žmogų jis meldė pasigailėjimo? Jeigu būtų galėjęs savo kankintoją pamatyti iš šalies, gal butų neprašęs pribaigti...

Jėga atvaryta viso to siaubo žiūrėti moteris nualpo, pamačiusi karininką, atsiraičiusį iki alkūnių rankoves, visą aptaškytą aukų krauju. Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas. Jis klausėsi vaikinų aimanų, prašymo nušauti juos ir rūkė. Rūkė, paskendęs kruvinoj aistroj... Rūkė godžiai, skubėdamas, nes dar ne viską buvo padaręs. Tam, kuris labiausiai prašė pribaigti, - perskrodė vidurius ir dar gyvam bandė išsukti plaučius.

Kas jis buvo, tas rusų karininkas?

Ne eilinis. Eiliniai šitaip nesielgė.

Nutilus šauksmui, dar ilgai mirties agonijoje krūpčiojo mirštančiojo kūnas. Ar laiko kankintojui trūko, ar jau visas iškrypėlio aistras buvo patenkinęs, nes, atgaivinus antrąjį, atrišo jam rankas, dar apspardė ir pasakė: “Matei, kas nutiko tavo draugui? Eik į savo kaimą ir pakeliui visiems pasakyk: šitaip bus kiekvienam, katras neis į tarybinę armiją! Supratai? O dabar bėgte! Ir kuo greičiau pasakyk kaimui, kas laukia besislapstančių!” Vaikinas iš paskutinių jėgų stengėsi eiti, bandė bėgti. Neišlaikė kraugerys savo žodžio: šovė aukai į nugarą. Jau pabėgėjusį netoli Šapelių kapinių, paguldė armijos “išvaduotojos” karininko kulka.

Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:

 

 

 

 

 

NAUJASIS LANKAS

Kaunas 2017

Knyga PDF formatu: 

NAUJASIS LANKAS

Kaunas 2015

Knyga PDF formatu 

Malonus skaitytojau,

Jeigu turėsite noro ir kantrybės pavartyti ar perskaityti šiuos prisiminimus, noriu pareikšti keletą pastabų.

Pirmiausia – gal kokie 95 ar daugiau procentų rašyti iš atminties. Ir tik vieną kitą datą ar pavadinimą tikslinau enciklopedijose ar kituose šaltiniuose. Tikslūs ir išrašai iš mano, „pavojingo nusikaltėlio“, bylos.

Turiu pastebėti, kad vaikystė ir jaunystė atminty išliko labai ryškios, o daugelį datų buvo lengva nustatyti pagal tai, kur tuo metu gyventa, kokioje klasėje ar skyriuje mokytasi, kokie įvykiai pasaulyje vyko.

Stengiausi viską pateikti chronologiškai ir taip, kaip aprašomuoju laikotarpiu įvykiai ir pasaulis atrodė man pačiam. Nors iki brandaus amžiaus turėjau tikrai neblogą atmintį, bet atmintis vis tik nėra šimtaprocentinis teisybės garantas. Tad ir mano aprašomieji įvykiai ir jų supratimas objektyviai galėjo skirtis nuo mano tuometinio įsivaizdavimo. Todėl toks ir šių prisiminimų pavadinimas: „Ką atmintis išsaugojo“.

Rašiau vaikams ir anūkams, norėdamas, kad jie galėtų susidaryti ryškesnį vaizdą apie tėvų ir senelių gyventą laikotarpį, ko neturėjome galimybės daugelis iš mano kartos.

Skaitytojas gal susidarys nuomonę, kad daug ką pagražinau, nes per daug jau nekonfliktiškas mano gyvenimas, per gerai sekėsi mokyklose. Iš tikrųjų buvau „caca“ vaikas ir per visą savo gyvenimą neteko su niekuo susipešti, išskyrus paauglystės apsikumščiavimus su broliu Zeniu. Ir girtis tikrai niekada nemėgau.

Neplanavau šių užrašų spausdinti ar plačiau publikuoti, ir ši publikacija – ne mano iniciatyva. Vis tik viliuosi, kad gal vieną kitą jie sudomins, o gal paskatins ir pačiam imtis plunksnos (atsiprašau – kompiuterio!). To labiausiai ir linkiu. Juk iš kiekvieno gyventojo istorijų susidaro ir visos šalies istorija ar bent svariai ją papildo.

 

Stasys Algimantas Būdas