Mykolas Janulis-Daumantas,Tautvydas (1910 09 16–1953 09 27)

1953 m. rugsėjo 27 d., Panevėžio r. Šapio k. žuvo Mykolas Janulis-Tautvydas (1950 m. rugpjūčio mėn.–1951 m. sausio mėn. ėjo Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės vado pareigas).

Šiaurės rytų Lietuvos partizanų sritis. Atlasas. 1-oji dalis:
Dariaus ir Girėno rinktinė, Didžiosios Kovos ir Vyčio apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2014, p. 209.

„Mykolas Janulis-Tautvydas, Stumbras, Dzedziunia žuvo mūsų namuose apie 1953 m. Šapio kaime. Tai buvo vienas iš paskutinių partizanų apylinkėje.

Maždaug prieš porą dienų jis buvo užėjęs vakare pas mus ir pasakė, kad pas Stasiukaitį Praščiūnų kaime dienosiąs. Pas jį turįs ateiti Vytas Kirsnys iš Alančių miško. Pas mus Janulis atėjo šv. Mykolo vakarą. Mes su jaunyle seserimi išėjome į šokius pas kaimynus. Namuose tuo metu buvo tik kaimynas ir mama su tėte. [...] Tėvas gulėjo klėtyje, motina buvo gryčioje. Atėjo Janulis ir paklausė, ar nebuvo atėjęs Kirsnys. Motina pasakė, kad nebuvo.

Jau buvo prietema, jis atsisėdo už stalo ir nutarė palaukti. Po keleto minučių atsidarė durys ir į vidų įvirto Raguvos skrebai. Pirmas skrebas Sologubovas pakėlė automatą ir kirto tiesiai į Janulį. [...].

Išgirdę vakaruškoje šūvius ir pamatę, kad iš mūsų sodybos kyla raketos, grįžome iš šokių į namus. Jau aušo. Kai įėjom į kiemą, skrebai mus iš karto apipuolė, susodino ant suolelio, į kambarį neleido. Apie 11 val. dienos atvažiavo sunkvežimis iš Troškūnų, kartu atvažiavo ir Troškūnų NKVD ar skrebų viršininkas Čepas 1 . Liepė mums su pusbroliu eiti į vidų ir išnešti Janulį iš gryčios. Aš pasakiau, kad aš nešoviau ir aš nenešiu, man širdis neleidžia. Vienas dar atstatė automatą, aš jam sakau: šauk vietoje, bet aš nenešiu. Tada jie patys išnešė, jiems dar padėjo Aloyzas Laurenčikas ir Vytas Dailidėnas, mano draugai. Janulį nuvežė į Raguvą, prie Povilonio 2 namo pasodino, o šalia visą mūsų šeimą nupaveikslavo. Po tu mus išvežė į Troškūnus, o Janulio lavoną kažkur pušynėlyje už Raguvos, kur dabar žvyrduobės, užkasė.

Man teko girdėti, kad Janulis išdavinėjo partizanus, bet aš nesuprantu tada, kam jį nušovė patys skrebai.

Mama pasakojo, kad Tautvydas atėjo pas mus ir atsisėdęs už stalo ėmė kalbėti, – atseit toks vakaras, nesaugu, gali skrebai užeiti, lyg norėjo keltis, bet staiga atsidarė durys ir su atkištu automatu gryčion įvirto skrebas. Tik suriko: „Mykolai, kelk rankas aukštyn!“ Bet Mykolas dar stvėrėsi už pistoleto, šoko iš užstalės, dar du kartus šovė į skrebą, bet tik į staktą pataikė, skrebui nekliuvo. Skrebas tik pakėlė automatą, pasipylė šūviai, ir Janulis krito vietoje“.

Pasakoja Povilas Dailidėnas,

Aukštaitijos partizanų prisiminimai, II dalis, 1 knyga,
Vilnius, 1998, p. 321–322.

1 MVD Troškūnų r. skyriaus viršininkas vyr. ltn. Čapas (Juozas Starkauskas, Stribai, Vilnius, 2001, p. 113).

2 Prasidėjus sovietų reokupacijai pastatas nacionalizuotas. 1944–1952 m. jame veikė NKVD-MVD-MGB Raguvos vls. poskyris ir stribų būstinė (dabar Pašto g. 2).


Vyčio apygardos partizanai. Antras iš kairės žengia Mykolas Janulis-Tautvydas

 

MYKOLAS JANULIS-DAUMANTAS, TAUTVYDAS

1910 09 16–1953 09 27

Mykolas Janulis, Juozapo, gimė 1910 m. rugsėjo 16 d. Panevėžio aps. Raguvos vls. Kritižio k. Gyveno Raguvos vls. Užunevėžių k. Buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Vietos gyventojų prisiminimu, buvo gan protingas ir apsišvietęs žmogus.

Partizanas nuo 1944 m. 1945 m. legalizavosi. NKVD liepus atnešti ginklus, grįžti į būrį ir pašnipinėti, vėl pasitraukė į mišką ir tapo Vyčio apygardos Jono Baltušniko-Vienuolio būrio partizanu. 1949 m. liepos 31 d., žuvus Vyčio apygardos Krištaponio rinktinės vadui J. Baltušnikui, perėmė vadovavimą šios rinktinės 2-ajam partizanų rajonui. 1950 m. rugpjūčio 17 d. paskirtas Krištaponio rinktinės vadu Tautvydu.

1953 m. balandžio 10 d. suimtas. Tardytas ir kankintas Panevėžyje, Vilniuje.

Buvo priverstas pasirašyti dokumentus sovietų represinėms struktūroms teikti įvairias žinias apie bendražygius. Po mėnesio, gegužės 22 d., nuvežtas į Anykščių r. Troškūnų mišką parodyti partizanų bunkerius, sugebėjo pasprukti, todėl MGB paskleidė informaciją apie jo tapimą agentu.

Atsidūręs laisvėje turėjo vieną tikslą: įspėti visus kovotojus apie baisią sovietų klastą. Rašomąja mašinėle išspausdino atsišaukimus „Visuomenės žiniai“, kur kreipėsi į visus partizanus ir Lietuvos piliečius nurodydamas, kad didžiausiu išdaviku tapo 1952 m. rugpjūčio 16 d. suimtas Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris (MGB agentas Jurginas), per kurį žuvo šios srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas Bronius Krivickas-Vilnius, agentais tapo suimti bendražygiai. Atsišaukimuose M. Janulis prisipažino, kad kankinamas jis buvo priverstas iškviesti į susitikimą kelis partizanus, tačiau 1953 m. gegužės 22 d. atvestas sulaikyti bendražygių Jono ir Malvinos Kadžionių sugebėjo pabėgti.

Deja, žmonės į tai žiūrėjo įtariai.

2000 m. gegužės 24 d. M. Januliui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2000 m. birželio 23 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis (po mirties).

 

Kryžius 1953 m. rugsėjo 27 d. žuvusiam ir buvusiose Raguvos žvyrduobėse užkastam Vyčio apygardos partizanui M. Januliui-Tautvydui atminti. Panevėžio r. Raguvos sen. Senojo Vilnius-Panevėžys kelio kairė.

Aut. Antanas Valickas. Pastatytas 1993 m. birželio mėn. R. Trimonienės nuotr., 2004 m.

Parengė Rūta Trimonienė