Partizanai: istorija ir dabartis

1953 m. rugsėjo 19 d. žūtis

1953 m. rugsėjo 19 d. naktį netoli Raseinių r. Antanavos k. (dabar – Jurbarko r. sav.) prie gyventojo Prano Ramono sodybos agentų iškviesti į susitikimą ir patekę į pasalą žuvo paskutinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Algirdas Vilčinskas-Algirdas ir partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas.

Tiksli žuvusiųjų užkasimo vieta neišaiškinta.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, p.101-102.

Agentas Vaidila  ¹ toliau vykdė MVD nurodymus. 1953 m. liepos naktį iš 27 į 28 d. smogikai suėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo viršininką Antaną Šablauską-Arą ² , rugpjūčio 5 d. Jurbarko r. Paslauskynės miške žuvo Vaidoto rinktinės vadas Edvardas Pranckevičius ir būrio vadas Benadas Kregždė, rugpjūčio 7 d. buvo suimtas partizanas Benadas Mileris-Alius ³ .

„Beliko sunaikinti J. A. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko.

Liko vienintelis kelias – per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas sutiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis.

P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.

Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila (P. Narbutas) buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas (A. Šablauskas) – pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.

Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu.

Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...

Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene“.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė,

Žuvusiųjų prezidentas, Vilnius, 2005, p. 304–305

Jonas Algirdas Vilčinskas gimė 1930 m. vasario 11 d. Raseinių aps. Jurbarko vls. Paantvardžio k. Kazimiero Vilčinsko ir Pranciškos Barčytės-Vilčinskienės šeimoje ⁴ . Baigė Jurbarko gimnaziją ir dirbo Šakių aps. laikraščio redakcijoje. Buvo padavęs pareiškimą mokytojauti.

1949 m. kovo 25 d. ištrėmus tėvus ir seserį Vladislavą ⁵ , tapo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanu. Tais pačiais metais buvo paskirtas Vaidoto rinktinės vadu, taip pat ėjo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto ryšininko pareigas. 1951 m. birželio mėn. kartu su bendražygiu Juozu Palubecku-Simu Jurbarko r. Šimkaičių miške netoli bunkerio užkasė Mindaugo tėvūnijos dokumentus. Kęstučio apygardos štabo narys. 1951 m. gruodžio 6 d. paskirtas apygardos štabo viršininku. Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities štabo narys.

1953 m. sausio 17 d. žuvus Jūros partizanų srities vadui Antanui Bakšiui-Seniui, visi reikalai gulė ant jauno, energingo idealisto J. A. Vilčinsko-Algirdo pečių. Jis kartu su Kęstučio apygardos vadu Povilu Morkūnu-Rimantu toliau leido apygardos laikraštį „Laisvės varpas“, turėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia per Nemuną su Tauro apygarda.

Kartu su J. Žemaičiu nusprendė, kad būtina atkurti ryšius su užsieniu, todėl 1953 m. gegužės 6 d. susitiko su Klemensu Širviu-Sakalu, kuriam pranešė, kad J. Žemaičio pavedimu mėgins pereiti sieną ir pasiekti Vakarus. Prašė K. Širvio pagalbos – nurodyti ryšio punktus užsienyje, sudaryti galimybę susisiekti su Vyriausiuoju Lietuvos išlaisvinimo komitetu (VLIK’u) ar Lietuvos diplomatiniu korpusu. Grįžtant ryšininkė Anelė Martinkevičienė-Arūnė perspėjo, kad kalbėjosi su provokatoriais.

¹ Buvęs Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės štabo narys Pranas Narbutas-Rolandas.

² Užverbuotas MVD agentu Vytu.

³ Užverbuotas MVD agentu Galu, Jauniumi.

⁴ Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

⁵ 1955 m. tėvas mirė tremtyje Irkutsko sr. Motina ir sesuo 1958 m. grįžo į Lietuvą.

Kęstučio apygardos Vaidoto ir Butigeidžio rinktinių partizanai. Iš kairės: Mindaugo tėvūnijos partizanai J. Šukaitis-Gintautas, J. A. Vilčinskas-Algirdas, V. Atgalainis-Galiūnas ir Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Jūros būrio A. Armonas-Arvydas. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

1953 m. birželio 30 d. buvo numatytas dar vienas susitikimas su K. Širviu. Reikėjo pasitarti su J. Žemaičiu, todėl norėjo susitikti su J. Palubecku-Simu. Deja, ryšių punkte laiškų nebuvo, tuščia buvo ir Simo „pašto dėžutė“. Liepos pradžioje paaiškėjo, kad Simo ieškoti beprasmiška. Tikėtina, kad ir J. Žemaitis yra arba žuvęs, arba suimtas. Teko pačiam patikrinti, ar K. Širvys užverbuotas. J. A. Vilčinskas pasiūlė jam susitikti netoli Raudonės. Paskirtą dieną susitikimo vietoje kareiviai tikrino visų praeivių dokumentus.

Įtarimas pasitvirtino.

Dėl užverbuoto K. Širvio pasiekti Vakarus galimybių nebeliko, todėl J. A. Vilčinskas nutarė ateinantį pavasarį be niekieno pagalbos pereiti SSRS sieną. Pakvietė drauge į užsienį eiti ir Vaidoto rinktinės štabo narį P. Narbutą-Rolandą (MVD agentas Vaidila).

Deja, šis galvojo ne apie užsienį, bet kaip paimti Algirdą gyvą.

1953 m. liepos 8 d. partizanas Juozas Dobrovolskis-Ramūnas pranešė J. A. Vilčinskui apie apygardos vado P. Morkūno žūtį. Iš apygardos štabo narių liko tik vienas J. A. Vilčinskas. Tačiau dar laikėsi šeši Vaidoto rinktinės partizanai: rinktinės vadas E. Pranckevičius-Vasaris, štabo viršininkas A. Šablauskas-Aras, būrio vadas B. Kregždė-Bijūnas, partizanai B. Mileris-Alius, J. Dobrovolskis-Ramūnas ir P. Narbutas-Rolandas. Susitikę visi pasikalbėjo ir išsiskirstė. J. A. Vilčinskas su J. Dobrovolskiu išėjo į Vilkijos (Kauno r.)–Ariogalos (Raseinių r.) apylinkes.

J. A. Vilčinskas partizanavo labai sudėtingu laikotarpiu. Partizaninis karas ėjo į pabaigą. Retėjo bendražygių gretos: vieni žuvo, kiti buvo suimti ir tapo agentais. Sunkiai susirgo J. Žemaitis. Per vienerius (1952) metus apie J. A. Vilčinską pranešinėjo net 13 agentų.

1999 m. gegužės 12 d. J. A. Vilčinskui pripažintas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 18 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius), Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. gegužės 20 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties).

JUOZAS DOBROVOLSKIS-RAMŪNAS

1920 08 05–1953 09 19

Juozas Dobrovolskis gimė 1920 m. rugpjūčio 5 d. Raseinių aps. Šiluvos vls. Pažyzdrio k. Antano Dobrovolskio ir Mortos Bartulaitytės-Dobrovolskienės šeimoje ⁶ .

Ten ir gyveno.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanas.

⁶ LVIA.

 

 

Tipinis atminimo ženklas 1953 m. rugsėjo 19 d. kaime žuvusiems paskutiniajam Kęstučio apygardos vadui J. A. Vilčinskui-Algirdui ir partizanui J. Dobrovolskiui-Ramūnui atminti. Atminimo ženklo ir įrašo jame vaizdas. Jurbarko r. Šimkaičių sen. Antanavos k. Aut. dizaineris Romas Navickas.

Pastatytas 2005 m. liepos 28 d. Jurbarko r. sav. nuotr., 2009 m.

Parengė Rūta Trimonienė

• Ankstesnis
• Sekantis