TU DAR SUGRĮŠI

Lacrima

 (Kun. Juozo Zdebskio atminimui1)

    ...Lyg kardo kirtis
        skausmo ašmenim
        į širdį krito nelaukta žinia...
    Tikėt nenoriu savo ausimis!
        Ir kaip mes šičia?..
            Be Tavęs?..
Netinka Tau rankas karste sudėti!

Deja, deja...
    Bet Tu juk numirei:
        sužaibavai staiga,
    nes palengva užgesti
            Tau nebuvo laiko.
(Kas pasakys, kodėl -
    iš skausmo,
            ar iš meilės -
plyšo Tau širdis?)

Ar ne vis tiek? -
    Dabar?..
Juk niekas nesuprato
Tavųjų „keistenybių“ niekada.
O Tu - lyg kaltas vaikas -
    teisiniesi droviai:

Juk tai iš meilės broliams
    aš saiką prarandu...

Tu niekad nežinojai negaliu,
     lengvų kelių,
            ramybės neieškojai.

Taip reikia! -
Kaina - nesvarbu!
Negaila laisvės ir...
            pačios gyvybės!

(...Kas žino,
            ką už ją pirkai?
Už ką
    šią kraupią lemtį paaukojai?..)

Ar ne todėl - tik Tu - ne sykį
    surasdavai raktus
    giliausiai užsklęstų širdžių,
ir apie Meilę joms kalbėt galėjai
            kaip niekas kitas?..

Ir žodžiais...
    Taip, ir žodžiais,
    nes juos tarei ne lūpom,
bet meilės ir aukos ugnim.

Visiems mokėjai būti samariečiu, -
    nors Tu gi k u n i g a s buvai!
Tiktai - kitoks...
Todėl tad gydančio balzamo srovės
    iš Tavo lūpų ir širdies
    apiplėštų širdžių gelmėn tekėjo!..

Aukštai - kaip sakalas - skridai
Ir mus kvietei
    į Meilės Saulę kilti!
O, kaip viliojo tos viršūnės svaigios!
Tik... ne visuomet
    mums drąsos užteko
silpnus sparnus
    prieš vėjus išbandyti...

Nekaltink mūsų! -
    Mes - tokie silpni
        ir bailūs,
            ir pavargę...

Geriau – išmelsk
    nors mažą kibirkštėlę
    aukos ir meilės, -
    ryžto ir drąsos,
kad neužmirštume
                    aistrų triukšme
            parodytojo Tavo kelio.

Iš T e n dabar pamokyk
    gyvent ne sau,
    kentėti nekaltai be baimės,
    neatsakyti Meilei,
            ko Ji prašo,
Ir šalia pasmerktojo
                Mylimojo drąsiai atsistoti...

Tu dar sugrįši -
    negali kitaip!
    Juk sūnūs palaidūnai
    eina ir negrįžta...

Juk pilnos pakelės
    žaizdotų skurdžių,
    apiplėštų,
            suluošintų širdžių...
Praeina kunigai, levitai —
    Visi, kas Meilės nepažįsta,
    kas myli netikrai
ir nebemato purvinam veide
    neištrinamo dieviškumo bruožų.

O kaip sunku! —
Pro Tavo veidrodį pažvelgus,
Tiesa tokia rūsti,
    nepermaldaujama
    ir aiški!

M y l ė t i   r e i k i a   t a i p ,
    k a i p   K r i s t u s   m o k ė .
Nes Evangelijos kitos
    n ė r a !

Nėra ir priešų -
                žemėje visoj!
Yra - tik sužalotos širdys.
Apiplėštos -
                be meilės,
                be šviesos —
Visi joms esame skolingi,
    jei nepraradom saiko, -
    kaip ir Tu!..

Iškeliavai -
    kad būtum artimesnis...
Kalbi dabar garsiau.
    Ir Tavo žodžiai
    širdin man smelkias
                    lyg gaivi rasa,
    ir spindi aiškiai -
                    lyg žaibai,
kad jų nustelbti
    niekas jau negali.

Tik nenutolk!..
    Tik nenutilk, prašau!
    Ir Tavo žvilgsnio tyro
            nenoriu aš užmiršt...

Tebus jis man
    ne priekaištas,
    o kelio švyturys!

To kelio,
    ant kurio sustojai
    lig Amžinybės Ryto pailsėti...
Liepsnok ir dek -
    darbuos ir žodžiuos gyvas!
    Aukos ir meilės
                    žiedu vis žydėk!

Kad nepritrūktuine užsnūdę,
    vestuvių puotos laukdami,
    širdžių žibintams
                kvepiančios alyvos —

Tu mums visiems
    dabar -
    jau tobulai mylėdamas -
    padėk!

Tu dar sugrįši!
        Negali kitaip...
    Juk kaip mes šičia?
        Be Tavęs?
...Toks ilgas -
                        Lietuvon -
        šventųjų kelias -
Nuplautas Krikšto vandeniu
    ir nekaltų aukų
            krauju! —

1 Kun. Juozas Zdebskis neaiškiomis aplinkybėmis žuvo autoavarijoje 1986 02 05, palaidotas Rudaminoje, Lazdijų r.