MARIJOS KELIAS IR SKAISTA
IŠ LIETUVIŲ DORINĖS KULTŪROS
[Aleksandras Žarskus]
Dažniausiai skaista suvokiama tik negatyviąja (nekaltybės) prasme ir siejama su priešvedybiniu gyvenimu arba su tam tikru luomu. Bet argi skaista būtina tik kai kam ir kai kada? Skaista yra gyvenimo būdas, vadinasi, ji turi persmelkti visas žmogaus apraiškas.
Taip suvokiant skaistą, tiesiogiai dalyvaujama Bažnyčios misijoje, jos istoriniame pašaukime, kuris dabar pradedamas vis labiau pamiršti, pakeičiant jį socialine, kultūrine, dorine, psichologine Bažnyčios įtaka tautoms (A. Maceina. Didžioji Padėjėja. Putnam, 1958, p. 165).
Pripažįstame, kad Bažnyčia daro įtaką teisingumui, kultūrai, dorai, tačiau, kad atpirktasis žmogus yra „naujas kūrinys" (2 Kor 5, 17), kad išganymas palietė ne tik egzistencijos kasdienybę - socialinę, moralinę, psichologinę, kultūrinę, - bet ir pačią žmogiškosios būties gelmę - šis dalykas, šis ontologinis atpirkimo bruožas šiandien yra nebesuprantamas arba laikomas kažkokia svajone (Ten pat, p. 165-166).
Marijos Dangun paėmimo (perkeitimo) paskelbimas tikėjimo tiesa (1950) kaip tik iškelia ir suaktualina šią esmingiausią, perkeičiančiąją Bažnyčios funkciją. Marija yra pirmasis atpirktasis ir perkeistasis žmogus. Šiuo atžvilgiu Marija yra ne išimtis iš žmonių giminės, bet kaip tik šios giminės idealo įvykdymas. Ji yra išimtis tik iš sužalotos žmonijos, iš nuodėmei pasivergusių Adomo vaikų. Tačiau ji savyje yra žmogiškumo aukščiausias laipsnis (Ten pat, p. 42). Nors sakome, kad Marija yra mūsų Motina, Naujoji Ieva, bet juk Ji yra ir žmonijos Duktė. Marijoje tokiu atveju mes regime įvykdytą pirmykštį Dievo planą sukurti žmogų pagal savo paties paveikslą ir panašumą (Ten pat, p. 79).
Marijos kelias yra visos žmonijos kelias. Kristumi, kaip Dievu, mes galime tik sekti; užtat kelią Marijos, kuri, nors ir būdama be nuodėmės ir apdovanota ypatingomis malonėmis, vis dėlto pasilieka žmogus (Ten pat, p. 104), mes turime pakartoti.
Žmogaus laisva valia niekada Dievo nepažeidžiama. Kristus negali išganyti žmogaus be jo paties sutikimo. Kaip nurodė šv. Augustinas, Viešpats žmogų sukūrė be jo žinios, bet jo išganyti negali be paties žmogaus prisidėjimo. Į Kristaus išganomąjį atpirkimą mes visi privalome įsitraukti taip, kaip šv. Paulius moko kolosiečius:
Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24).
Popiežius Pijus XII teigia, kad šis Kristaus kančių papildymas tobuliausias Marijos kančioje:
Ji, pagaliau, drąsiai ir su pasitikėjimu ištverdama begalinį skausmą, kaip tikroji Kankinių Karalienė papildė labiau negu visi tikintieji tai, ko trūko Kristaus kančioms (Ten pat, p. 121).
Sekdami Marija savo valia - ne teoriškai, bet gyvenimiškai - mes turime dalyvauti Kristaus išganomajame darbe: Dievas išganymui teikia galią, o žmogus - savo valią. Pirmųjų tėvų suteptą ir atitolusią nuo Dievo žmogiškąją prigimtį mes savo valia turime dėti ant Kryžiaus aukuro, kad Kristus, ją sunaikindamas, perkeistų. Tai ir yra tai, ko trūksta Kristaus kančioms, kad mes iki galo būtume atpirkti. Tačiau šitai įmanoma tik per kančią, nes kančia skaistina ir perkeičia.
Savo valia aukodami ant kryžiaus aukuro nuodėmingąją žmogaus prigimtį, eisime skaistos keliu, kartodami Marijos kelią, visu gyvenimu dalyvausime Kristaus atperkamajame darbe, ruošdami dirvą galutiniam žmogaus atpirkimui - Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime (1 Jn 3, 2), - kuris įvyks visuotinio perkeitimo - transfigūracijos - metu.
Laukdami to galutinio žmogaus atpirkimo, kada iš tikrųjų būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra (1 Jn 3, 2), mes turime tam bręsti. Tautų apaštalas šv. Paulius sako: Mes dejuojame laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo (Rom 8, 23). Artimiausias lietuvio sielai apaštalas šv. Jonas moko: Kiekvienas, kas turi Jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir Jis [Dievas] yra skaistus (1 Jn 3, 3).
Mąstysime apie skaistą ne vien krikščionybės požiūriu, bet ir remdamiesi savo tautos etine kultūra. Visa bėda, kad mes dar nepajėgiame atsikratyti menkavertiškumo komplekso. Buvo laikai, kai buvo norima padaryti, kad Lietuva būtų ir tamsi, ir juoda, tad reikėjo parodyti, kad mes esame ne prastesni už kitas tautas. Vis labiau ryškėjant mūsų tautos etiniams lobiams, iškyla reikalas kalbėti ne apie tai, kuo mes panašūs į kitas tautas, bet kuo skiriamės. Dabar jau galima kalbėti apie tautos kultūrą, kurios pagrindas yra rūpinimasis žmogumi, jo vidiniu pasauliu.
Savitos etinės kultūros turėjimas rodo ir savitą mūsų prigimtį, o tai reiškia, kad ir mūsų kelias Dievop yra savitas, nes, pasak A. Maceinos, kiekviena tauta turi ne tik prigimtą skirtingumą, ne tik kultūrinį pašaukimą, bet ir religinį pašaukimą (A. Maceina. Religija ir tautiškumas. -Tiesos kelias. 1934. Nr. 10, p. 554).
Žmonija kultūrines vertybes kaupia trijose pagrindinėse srityse: moksle, mene ir doroje. Vienos tautos labiau linksta į vienus dalykus, kitos -į kitus. Mūsų tauta nesukūrė įstabių materialinės kultūros paminklų. Dar ne taip seniai į tokias tautas buvo žiūrima kaip į neturinčias jokios kultūros. Atidžiau pažvelgus, ryškėja, jog pagrindiniai mūsų kultūros lobiai sukrauti doros srityje. Doros dalykai yra sunkiau pastebimi - tam reikia pačiam būti doram. Žmogaus dora atsiskleidžia santykiuose su kitais žmonėmis ir su jį supančia aplinka. Todėl mūsų kultūros apraiškų, tautinės savimonės turime ieškoti kalboje, papročiuose, dainose. Visa, kas patirta, suvokta, žmogus įvardija žodžiais ir išreiškia kalba, joje atsispindi tautos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros savitumai. Kalba yra tautos sielos apraiška.
Mūsų aptariamu atveju lietuviškos savimonės savitumas išryškėja per ką tik cituotas Šventojo Rašto eilutes: Skaistina pats save, nes ir Jis yra skaistus (1 Jn 3, 3). Rusiško vertimo tekstas, kuris, kaip ir naujausias Česlovo Kavaliausko vertimas, verstas iš graikų kalbos, skamba taip: Očiščajet sebia, tak kak On čist (Izd. žizn' s Bogom. Briusel, 1973). Lietuvis niekada nepavadins Dievo švariu. Jis gerai skiria išorinius ir vidinius, dvasinius, dalykus. Ir lietuviškai sakoma: žmogus švarinasi, tačiau tai siejama tik su išorine švara. Kai kalbame apie vidinius, dvasinius, dalykus, vartojame žodį skaistinasi, skaistėja. Žodžius skaistinti ir švarinti lietuvio savimonė skiria iš esmės. Švarinimasis siejamas ne tik su išorine švara, bet ir su kažko netekimu, sunaikinimu. Žmogus skaistėja ne todėl, kad prievartiniu būdu atsikrato tamsių minčių ir jausmų (gamta nemėgsta tuštumos), bet kad jas nuskaistina, perkeičia, pakeldamas į aukštesnę kokybę. Skaista veikia ne kurią vieną gyvenimo sritį, - ji apima visą žmogų ir visas jo gyvenimo apraiškas. Ji yra gyvenimo būdas; kai skaisčios yra mintys, skaistūs jausmai, skaistėja ir žmogaus kūnas. Skaista - tai nuolatinis vyksmas, kai, skaistėjant žmogaus mintims, jausmams ir net kūnui, atsiranda vis palankesnės sąlygos reikštis giliausiai žmogaus esmei - sielai, atsiskleisti tauriausioms žmogaus savybėms ir vis labiau artėti į Dievą, panašėjant su Juo.
Yra ko susimąstyti, kai, atsivertęs didįjį „Lietuvių kalbos žodyną“, ten randi tokius, dabar jau primirštus, žodžius: skaisčiaakis, skaisčiaspalvis, skaisčiaveidis, skaistabūdis, skaistaledis, skaistinti, skaistaturgis, skaistykla, skaistovė, skaistis, skaistšilis, skaistas ir daug kitų, iš viso per šimtą žodžių su šaknimi skaist. Kaip liudija kalba, skaista mūsų tautos kultūroje buvo vienas būdingiausių lietuviškos dvasios bruožų: ji buvo -plačiąja prasme - suvokiama kaip gyvenimo būdas, norma.
Nors skaista apima visas žmogaus apraiškas, tačiau visų pirma ji siejama su skirtingų lyčių santykiais. Žmogaus problema, sako Nikolajus Berdiajevas, yra lyčių problema. Net kultūrą kai kurie mąstytojai apibūdina kaip santykių tarp skirtingų lyčių sutvarkymą.
Ši - esminė - žmonių santykių sritis šiuo metu apimta visuotinio nuosmukio. Per pasaulį ritasi seksualinės revoliucijos banga, vedanti ne tik prie moralinio, dvasinio smukimo, bet ir prie fizinio žmogaus susinaikinimo. Geometrine progresija plintanti nauja lytinė liga AIDS, naikinanti įgimtą žmogaus gebėjimą priešintis ligoms, t.y. imunitetą, yra atpildas žmonėms už seksualinę revoliuciją, vedančią į susinaikinimo akligatvį. Ilgas inkubacinis periodas - penkeri ir daugiau metų (L. Montanje, ž. b. Briume, d. Klacman. Virus, vyzyvajuščįj SPID. - Nauka i žizn\ 1986. Nr. 8, p. 9-6) - leidžia daryti išvadą, kad tos ligos mechanizmas glūdi užprogramuotas kiekviename žmoguje ir pradeda veikti peržengus jam kritinę doros ribą. Veiksmingiausia priemonė gintis šitos ligos tėra moralinis tyrumas, skaista.
Kaip atsilaikyti prieš tą moralinio palaidumo epidemiją? Kultūrų istorija atskleidžia mums du įvairiose žmonijos kultūrose vartotus būdus dorai palaikyti. Pirmas būdas - kai skirtingų lyčių santykiai būdavo reguliuojami įvairiais draudimais (tabu), ir antras, kai šiuos santykius nulemdavo žmonių bendruomenės papročiai. Kaip rodo gyvenimas, šie doros palaikymo būdai nustojo savo galios - žmogus panaikino visus draudimus, varžančius žemiausius instinktus ir jausmus, o pašėlusiu greičiu besikeičiant gyvenimo aplinkybėms, savaime suiro tūkstantmečiais susiklosčiusios bendruomenių gyvenimo normos ir papročiai. Antra vertus, geras elgesys iš baimės - tai tik submoralus, t. y. žemesnio už moralę lygmens elgesys, o doras elgesys, kai gėdijamasi bendruomenės pasmerkimo, yra konvencionalus, t. y. sąlygiško moralės lygmens elgesys.
Yra ir trečias doros palaikymo būdas, išreiškiantis autonominį, t.y. sąmoningos moralės lygmenį ir nusakantis iš esmės dorą žmogų, kuris dorai elgiasi ne bausmės bijodamas ir ne gėdydamasis viešo bendruomenės pasmerkimo, bet vadovaudamasis vidine šviesa, tiesiogiai priklausančia nuo žmogaus skaistos. Tokia moralė, kai žmogus yra doras vardan pačios doros, reikalauja gerai pažinti dorovinio vertinimo kriterijus.
Žvelgdami į savo tėvynės praeitį, patiriame, kad mažiau nei prieš 100 metų lietuviai gyveno atskiromis bendruomenėmis - kaimais. Gyvenamos vietos, darbo, paties gyvenimo būdo pastovumas sąlygojo papročių pastovumą. Tai buvo laikai, kai išauklėtas kaimo papročių, t. y. elgdamasis kaip visi, galėjai būti doras (savaime suprantama, tai rodo aukštą dorovinį papročių lygį, nes kiekvienas paprotys išreiškia vienokį ar kitokį moralės lygį). Tačiau paprotinė dorovė, arba submoralus dorovės lygmuo, turi ir neigiamybių: per ilgus šimtmečius pamirštama papročių prasmė - jie pamažu lėkštėja, virsdami ritualu be vidinės prasmės ir net prietarais. Ir, antra, papročių žmogus, įpratęs sekti kitais, keičiantis gyvenimo aplinkybėms, atsidūręs tarp naujų žmonių, paseka kitais, naujais žmonėmis, giliau nesusimąstęs ir neįvertinęs situacijos.
Norint išlikti doram visuotinės suirutės ir nepaprastai greitai besikeičiančių gyvenimo aplinkybių laikais reikia, kad ir didžiausiomis pastangomis, pakilti į autonominės, savarankiškos moralės lygmenį, t. y. pasak evangelisto šv. Jono, skaistinti save, idant mumyse įsižiebtų vidinė šviesa, nušviečianti klaidžius gyvenimo labirintus. Būtinas ir žmogaus vidinio gyvenimo pažinimas, taip pat gyvenimo prasmės suvokimas. Kelrodžiais šitame sunkiame tautos gyvenimo tarpsnyje turėtų būti krikščioniškasis tikėjimas ir tautos etinės kultūros lobiai.
Pasinaudokime savąja dorine kultūra, aptardami paleistuvystę, kaip kertinį klausimą lyčių santykiams gvildenti. Tiek pagal krikščioniškąją tradiciją (ne esmę), tiek pagal krikščioniškųjų tautų moralines normas paleistuvystė suprantama kaip kūniški santykiai tarp lyčių iki vedybų ar po vedybų svetimaujant. Kitaip sakant, paleistuvystės samprata susieta ne su dorinėmis kategorijomis, bet su tam tikru gyvenimo tarpsniu ar teisinėmis normomis. Tokia paleistuvystės samprata nepakyla aukščiau už normas, reguliuojančias bendruomenės šeimyninį-socialinį gyvenimą. O Kristus sako:
jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk!“ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi (Mt 5, 27-28).
Kristus paleistuvystę sieja su kūnišku geismu. Taigi paleistuvaujama, kai lyčių santykius nulemia ne aukščiausias žmogaus pradas - siela, bet geidulys, žemiausios kūno aistros. Kaip galima spręsti iš papročių, dar prieš 50 metų gyvavusių, paleistuvystę panašiai suprato ir mūsų protėviai: Ne didesnėje pagarboje buvo laikomos ir tokios moterys, kurios nors ir „neatsikrato", bet kitos jausdavo, kad „saugosi". Tokias vadindavo paleistuvėmis, skraistėmis ir pan. Senesnės, ypač iš giminių, jas bardavo, įspėdavo, gąsdindavo „Dievo teismu" ir pan. (A. Kriauza. Vaikai ir jų augimas Kupiškio apylinkėse. - Gimtasai kraštas. Šiauliai, 1943, p. 208). „Atsikratymas“, t. y. negimusio kūdikio žudymas, būdavo gana retas ir itin smerkiamas įvykis. Taip padariusioji sulaukdavo griežto pasmerkimo ir, galima sakyti, būdavo pašalinama iš bendruomenės - lyg nesveika, blogą užkratą nešanti ląstelė iš sveiko kaimo socialinio organizmo. Kaip teigia šios minties autorius, visi jos vengė, varydami šalin, neleisdami net pereiti per savo lauką. Panašiai buvo elgiamasi ir su tomis, kurios „saugosi“. Pasirodo, kaip rašo minėto straipsnio autorius, „dykos“, t. y. nevaisingos dienos ir tada buvo žinomos. Tokias moteris, kurios, kalbant dabartiniais terminais, naudodavosi Ogiusto-Knauso metodu nėštumui išvengti, vadindavo paleistuvėmis, skraistėmis ir pan. Ir dar iš buvusių papročių: Nėščia moteris prieš dviejų mėnesių pabaigą privalėjo atsisakyti lytinio smaguriavimo, nes kūdikis galėjo gimti su dėmėmis, intapais [apgamais], šlakais, karpomis ir pan. (Ten pat, p. 214. šiuos ir kitus šio šaltinio cituojamus pavyzdžius surinko Stefanija Glemžaitė, dirbusi akušere, o surašė tų pačių apylinkių 35 m. ūkininkas Albinas Kriauza).
Paviršutiniškai žiūrint atrodo, jog šie draudimai susiję su gausia ir sveika šeima, tačiau iš esmės yra kitaip. Kokiu tikslu palaikomi kūniški santykiai tarp lyčių „saugantis“? Kalbant be užuolankų - kūniškų geidulių, žemiausių aistrų patenkinimui. Ne veltui tokias moteris ir vadindavo paleistuvėmis. Tas pats slypi ir kūniškuose santykiuose tarp lyčių nėštumo metu, tik šiuo atveju dar prisideda tiesioginė žala kūdikiui, kuri ir pabrėžta draudime. Antruoju atveju taip pat kenkiama ne tik dorai, bet ir daroma žala, nors ir netiesioginė, kūdikiui. Kokia išmintis slypi šiame paprasto kaimo ūkininko Albino Kriauzos sakinyje:
Kiekviena motina savo būsimo kūdikio auklėjimą pradeda nėštume, laikydamasi gamtos, papročių bei mistiškų nuostatų! (Ten pat, p. 210).
Išmintis, į kurią psichologijos bei pedagogikos mokslai dar ir šiandien tebėra pusiaukelėje. Šie mokslai dar tik pradeda kalbėti apie kūdikio auklėjimą prieš jo gimimą. Tai dora, iki kurios mums šiuo metu dar toli, bet kurią turime pasiekti ir išplėtoti, nukeldami kūdikio auklėjimo pradžią į daugelį metų iki jam gimstant. Šio auklėjimo paslaptis slypi doroje ir skaistoje. (Plačiau apie tai žr. Vydūno kn. Gimdymo slėpiniai.)
Panaši išmintis bei dora slypi ir kituose mūsų tautos papročiuose, aprašytuose minėtame straipsnyje. Šiandien tų papročių, nors dažniausiai ir virtusių prietarais, nebeturime. Dabartis reikalauja nuodugniau suvokti reiškinio vidinę esmę. Kur šiandien ieškoti šviesos šiai problemai suvokti?
Tuo metu, kai mūsų kaimuose dar tebegyvavo paskutiniai lyčių santykius reguliuojantys papročiai, taurus ir šviesus mūsų tautietis Vydūnas parašė knygą „Gimdymo slėpiniai“ (Tilžė. 1921). Sugretinus šią knygą su A. Kriauzos aprašytais mūsų kaimo papročių likučiais, galima drąsiai teigti, kad ši knyga nėra vien „vydūnizmas“, kaip dažnai nepagrįstai tvirtinama, bet lietuviškos doros kultūros kvintesencija, jos viršūnė arba, kitaip sakant, esminė lietuviško žmoniškumo išraiška. Joje atskleista tūkstantmečiais mūsų protėvių kaupta vidinė, doros kultūra, jos esmė ir prasmė. Nors mūsų etinės kultūros išraiška buvo papročiai, tačiau Vydūno knygoje jų nerasime. Ir tai savaime suprantama: yrant pastovioms žmonių bendruomenėms, papročių neišsaugosi. Reikalinga nauja kokybė - savarankiška, asmeniška dora, išplaukianti iš sąmonės šviesos ir reiškinio prasmės aiškaus suvokimo.
Tokios dorinės šviesos ir išminties, nušviečiančios lyčių santykius, nerasime jokios Europos (labai galimas daiktas, ir pasaulio) tautos kultūroje. Tai dar kartą patvirtina mūsų tautos etinės kultūros savitumą, - kultūros, kurią mes, kaip ir Vydūnas, paveldėjome kaip dvasinį paveldą kartu su motinos krauju ir pienu.
Nenagrinėsime Vydūno knygos - paliekame tai padaryti skaitytojui. Aptarsime tik meilės prasmės aspektus, kuriuos išreiškia tautos dorinė kultūra. Vargu ar rasime šiandien labiau suvulgarintą sąvoką, reiškiamą žodžiu meilė, kai ji siejama su lyčių santykiais.
Pirmoji meilė dažniausia yra šventa, tauri ir skaisti. Ji prasideda savaime, natūraliai, be mūsų įsikišimo. Tai visiems teikiama Dievo dovana. Jis siunčia mums savo dieviškosios Meilės kibirkštėlę, kuri uždega širdis, iškeldama jas virš kasdienybės pilkumos. Tarsi galingo vandenyno bangos pagauna jaunuolius ir nusineša su savimi. Prie to gimstančio jausmo nesipainioja joks išdavikiškas gundymas, jokia žemyn traukianti mintis. Tuomet visas gyvenimas yra skambi vienos, darnios gyvybės išraiška. Amžinybės dvelksmas apglobia mylinčiuosius. Pražysta visas žmogaus asmuo ir krykštauja, reiškiasi visos jo galios - spindi siela, kvepia mintys ir jausmai, o kūnas dvelkia malonumu. Visas pasaulis abiem atrodo kitoks - pripildytas grožės ir malonės. Tai neužmirštama. Kas per slėpinys visa tai?
Ir į tokią nuostabiai tyrą pirmąją meilę (pirmosios meilės skaistumas panašus į skaistaledį - skaidri), permatomą ir trapų pirmąjį ledą) paprastai žiūrima kaip į laikiną, ilgiau ar mažiau trunkančią būseną. Vieniems ji nepalieka ryškesnių pėdsakų, kitiems - ryškius, skausmingus prisiminimus. Nesistengiame ar neįstengiame išsilaikyti toje aukštumoje? Bet argi tai reiškia, kad ją turi nusinešti praeitis, kad ji turi dingti kaip miražas, palikusi tik neaiškią šviesesnės tikrovės nuojautą? Meilei būdinga mylimo asmens idealizavimas. Mylintysis iš tikrųjų regi viską nušviestą kita šviesa. Ir nors toji skaisčios meilės įžiebta šviesa dingsta, bet argi tai reiškia, jog šitai buvo iliuzija?
Kiekviename žmoguje glūdi Dievo paveikslas. Teoriškai šį žmogaus panašumą į Dievą suvokiame protu, o skaisčioje meilėje Dievo paveikslą regime mylimame žmoguje. Dievo paveikslo atsiskleidimas meilėje neapsiriboja vien vidiniu jausmu, bet dažnai patiriamas ir išorinėmis juslėmis. Todėl į skaisčią meilę galima žiūrėti kaip į dieviškojo paveikslo žmoguje atgaivintoją. Meilės šviesa, perkeisdama ir sudvasindama išorinius reiškinius, atskleidžia savo subjektyviąją galią. Tačiau toji Dievo teikiama dovana yra tik kvietimas sugrįžti į prarastąjį rojų. Toliau jau mes patys turime dėti pastangas nugalėti nuodėmingą prigimtį ir išlaikyti skaistą - Dievo pasodintąjį gležną meilės daigelį, jį prižiūrėti ir auginti. Jam reikia drėgmės. Bet toji drėgmė turi rastis iš mūsų vidaus, kaip atsakas į Dievo dovaną, į Jo kvietimą, kaip ženklas, jog mes savo valia imamės gaivinti ir auginti pasodintąjį daigelį, sodą, saugodami jį nuo žudančio aistros karščio. Kad meilė iš tikrųjų vestų mus į tyriausiąjį žmoniškumą ir į Dievo paveikslo žmoguje atskleidimą, reikia rasos, t. y. vidinės nuolatinės gaivos. Skaisti meilė rasoja. Meilė dažnai lyginama su žiedu. Palyginkime gaivios rytmečio rasos nuskaidrintą žiedą su vidudienio karščio nualintu...
Iš didelio dvasinio ilgesio kyla skirtingų lyčių trauka. Mylintieji trokšta vienybės. Tokios vienybės, apie kurią Dievas kalbėjo pirmiesiems tėvams: Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos; ir jie taps vienu kūnu (Pr 2, 24). Visiškai lyčių vienybei reikia nugalėti dvigubą materijos neskaidrumą - erdvėje ir laike. Skirtingų lyčių vienybė įmanoma tik skaistoje. Geidžiantysis kitos lyties jaučia skirtumą tarp savęs ir geidžiamojo. Tokiam asmeniui regimasis pasaulis yra sudarytas iš atskirų vienetų, kuriems lemta vienatvėje gyventi. Geidulį naikina vienybės jausmas. Žmogus, gyvendamas vienybėje su kitu, kitame randa papildymą.
Visas žmogus reiškiasi trimis gyvybės reiškinių formomis: kūniška (biologine), jausmų-minčių (buitine-kultūrine arba socialine) ir dvasine (kūrybine). Šias tris žmogaus reiškimosi sritis atitinka ir trys lyčių vienybės išraiškos, jungtys: fiziologinė, arba kūniškoji, jungtis, šeimos sąjunga, paremta socialinėmis-dorovinėmis normomis, ir dvasinė jungtis Dieve. Tobulą vienybę su antrąja lytimi galima pasiekti tik per visumos pradžią - per Dievą. Todėl dvasinė lyčių jungtis Dieve žmogui-būtybei, turinčiai pradžią Dieve, yra visiškai natūrali ir stovi pirmoje vietoje. To nepaisant lyčių meilei ir jų tarpusavio santykiams dvasinė jungtis Dieve dažniausiai yra akmuo, kurį statytojai atmetė, <...> bet kuriam lemta tapti kertiniu.
Dvi žemesniosios jungtys - šeimos ir kūniškoji - yra taip pat žmogui natūralios, bet tampa nenatūraliomis ir nevertomis žmogaus, kai yra neveikli ar netgi paneigta dvasinė jungtis. Atmetant dvasinį žmogaus pradą, suardomas žmogaus integralinis vientisumas, t. y. žmogus netenka to, kas jį daro žmogumi. Toks žmogus tėra tuščias kevalas, vaikščiojantis lavonas. Hierarchinis principas privalo būti išlaikytas. Lyčių meilėje ir jų santykiuose žmogui nenatūralus yra ne tiktai netvarkingas, panašiai kaip gyvulio, be jokios aukštesnės dvasinės šviesos, kūniškų geidulių patenkinimas, bet nenatūralios ir nevertos žmogaus vardo yra ir jungtys tarp lyčių, sudaromos tik dėl socialinių-visuomeninių tikslų, palaikomos bendruomenėje priimtomis moralinėmis normomis, visai atmetant arba esant neveikliai dvasinei jungčiai Dieve. Gyvenimo tikrovėje į pirmą vietą dažniausiai iškyla tai, kas iš tikrųjų turėtų būti paskutinėje, - kūniška, fiziologinė jungtis. Ji dažnai laikoma visos meilės pagrindu, kai tėra tik kraštutinė ir labai sąlygota meilės apraiška. Dauguma socialinės jungties pagrindu kuria socialinį-moralinį antstatą - šeimos jungtį. Šeimos gyvenimo vidutinybė laikoma gyvenimo viršūne. Šeimos gyvenimas turėtų būti tik apmąstyta ir įprasminta amžinos dvasinės jungties apraiška, tačiau jis dažniausiai tampa nevalingo, beprasmio materialinio gyvenimo vaga.
Mūsų protėvių doros kultūra buvo pagrįsta lyčių santykių sutvarkymu. Svarbiausia indoeuropietiškų tautų šventė - Rasos šventė („ethos“. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė. Kaunas, 1984, p. 56-99. Savilaidos leidinys) buvo skirta tvarkai ir darnai lyčių santykiuose pašvęsti. Yra žinomi trys Rasos šventės lygmenys: aukščiausiasis, sakralinis lygmuo - Rasa, profaninis, socialinis lygmuo - Kupole ir žemiausiasis (destrukcinis), kai tvarka virsta į tvirką, kūniškasis lygmuo, nežinomas baltų kultūrai ir paplitęs slavuose, -Jaryla. Šiuos tris Rasos šventės lygmenis atitinka aptartos jungtys tarp skirtingų lyčių: rasa - dvasinė jungtis Dieve; kupole - šeimyninė jungtis; jaryla - kūniškoji fiziologinė jungtis.
Pastebėtina, jog sakralinis Rasos šventės lygmuo tėra išlikęs tik mūsų tautos etinėje kultūroje. Baltų kultūroje ne tik išlikęs aukščiausiasis Rasos šventės lygmuo, bet jai nežinomas ir orginio pobūdžio žemiausias, kūniškasis lygmuo - Jaryla. Rasos šventės metu, pagal formulę sena ugnis gesinama švariu vandeniu ir sakraliniu būdu įžiebiama nauja ugnis, būdavo atnaujinama, sudrėkinama gaivia vidine rasa dvasinė lyčių jungtis Dieve.
Šį nepaprastai svarbų mūsų dvasinės kultūros ramstį patvirtina ir tikriausias mūsų tautos dvasinės kultūros liudytojas - kalba. Žemiausią, kūniškąją jungtį lietuviai pasakydavo žodžiu aitra, turinčiu dvi prasmes: 1) karštis, užsidegimas: Užėjo aitra tai mergai, kaip mūsų kiaulei (sakoma apie mergelę, kuri per daug trakioja su bernais); 2) kartumas, kartėlis: Turiu dėl tavęs aitrą savo Širdyje (K. Būga. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1961. T 3, p. 337, 339). Antroji šio žodžio prasmė rodo aitros padarinius - kartėlį, nusivylimą. Būdvardis aitrus, aitri taip pat reiškia: 1) kartumą (Žirniniai blynai aitrūs), ir 2) karštį (Beržinė malka aitri - daug duoda kaitros) (Ten pat, p. 339).
Šeimos jungtis apibūdinama žodžiais aistra: Gali suvaldyti savo aistras (Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius, 1968. t. 1, p. 40), arba skaistra: Daryk, mergele, stiklo langelį, rodyk, mergele, skaistrų veidelį (Ten pat. Vilnius, 1981. t. 12, p. 669). Aukščiausiai jungčiai išreikšti vartodavo žodį skaistas, skaista: Idant širdys ir dūmos mūsų būtų kaip stiklas skaistas (Ten pat, p. 664).
Atkreipsime dėmesį į aptartų žodžių darybą. Tos pačios šaknies vartojimas liudija gerą žmogaus vidinio gyvenimo ir skaistinančiojo vyksmo pažinimą. Kaip žmogus yra vientisa būtybė, taip ir varomoji energija, atspindinti minėtas skirtingų lyčių jungtis, nėra kiekvienu atveju visiškai nauja, o apvaldyta, kokybiškai perkeista toji pati energija.
Taigi aitra - sk-aistra;
ai-s-tra - sk-aist[r]a.
Aistra - sakraliausios mūsų garso s sušvelninta, žmogiško jausmo nudažyta ta pati aitra. Daroma prielaida, jog mūsų kalboje garsai turi prasmę, spalvą (čia naudojamės tik atliekamų šia kryptimi tyrinėjimų išvadomis, nepateikdami platesnių aiškinimų; skaitytojui belieka patikėti arba - kas žymiai geriau - pačiam įsitikinti).
Skaistra - ta pati aistra, tik priekyje stovi garsų junginys sk-. s -sakralumas, sąmonės šviesa, ir k - kietoji materija, riba; sk - sąmonės šviesos nušviesta užtvara. Tuo būdu skaistra - žmogaus sąmonės šviesos perkeista ir valios apribota aistra. Garsas r, čia reiškiantis karštį, išlieka.
Skaista - ta pati skaistra, tik be garso r. Skalsioje nebėra deginančio karščio. Skaistoje įvyksta pilnas dviejų priešiškų pradų - kūniškosios prigimties (ugnies) ir dvasios (vandens) - priešpriešos sprendinys, darna. Šios darnos esmė - energijos perkeitimas, nuskaistinimas, pakėlimas į naują lygmenį, įvykstantis Rasos šventėje, pražydinus paparčio žiedą. Skaistos ugnis, kaip ir paparčio žiedo ugnis, šviečia, bet jau nebedegina. Palyginkime „Kristaus sekimo“ autoriaus žodžius:
Žmogus pakyla viršum žemės: paprastumu ir širdies skaistumu. <...> Jei būtumei skaistus ir nekaltas, viską suprastumei be kliūčių, nes skaisti širdis permato dangų ir pragarą. <...> Jei pasauly yra džiaugsmas, tai jį patiria skaisti Širdis (Tomas Kempietis. Kristaus sekimas. Marijampolė, 1939, p. 105-107).
Bet argi tai įmanoma? Ar ne per daug iš žmogaus reikalaujama? Esame tiek žemai smukę šioje esminėje žmonių santykių srityje, kad jokios dalinės priemonės negelbės. Būtina aiškiai suvokti dalyko esmę ir valingai siekti tikslo. Skaisti meilė - tai nuolatinis kopimas, o kūniškų geidulių tenkinimas panašus į lengvą riedėjimą į pakalnę. Tačiau keista riedantieji dar jaunystėje pavargsta, o kopiantysis, ir žilo plauko sulaukęs, vis dar žvalus.
Visų keisčiausia ir baisiausia, kad lyčių santykiuose pasitenkinama vidutiniškumu - nesistengiama atskleisti santykių prasmės ir nekeliami aukštesni reikalavimai. O juk santykiai tarp lyčių, pasak N. Berdiajevo, tai ugnies taškas, kuriame vyksta smarkiausia kova dėl žmogaus. Reikalavimų net ir nebūtina kelti. Bet būtina įžvelgti dalyko esmę, atskleisti meilės ir gyvenimo prasmę, kad žmogus žinotų, jog vidutinybė tėra tik pakenčiama dėl žmogaus silpnumo, kad ne visa kilnu, kas leista, kad vidutinybė - tai dar ne viršūnė, kad galima kopti iki begalybės (čia aptarti tik tie aspektai, kurie rodo išraišką mūsų tautos etinėje kultūroje; norint plačiau suvokti meilės prasmę, galima skaityti Vladimirą Solovjovą: žr.. Smysl liubvi. - Sobr. soč. T. 7).
Meilės ir gyvenimo prasmei žmogus, padedamas Šventosios Dvasios, pajėgs pats kelti nuolat augančius reikalavimus. Pirmiausia tai labai svarbu žinoti gyvenimo prasmės ieškančiam jaunimui, kurio nebepatenkina tėvų dvasinis lygis. Štai šių dienų jaunimo atstovo autentiški žodžiai: Mes skaudžiai įsitikinome, koks tuščias krištolo skambesys. Tėvukai nuo jo po šiai dienai kaifuoja. Bet mes nežinome, kuo jį pakeisti! Na pasakykite, dėl Dievo meilės, kas jis yra, tas dvasios gyvenimas? Kaip jis pasireiškia? Prasmės nėra. Yra buvimas. Atrajojimas. Miegas. Yra daug žlugdančios smulkmės (A. Dvilinskaitė. Savigriovos azartas. - Kultūros barai. 1986. Nr. 12, p. 35).
Juk tai pagalbos šauksmas! Kiek daug klystkelių tenka išvaikščioti, apgraibomis ieškant gyvenimo ir meilės prasmės.
Skaista apima visas žmogaus apraiškas. Skaisčios meilės sąvoka padės suvokti, kad kūniškoji jungtis turi konkrečią paskirtį. Jąja bendraujama su Dievu pratęsiant žmonių giminę. Šio kilnaus vyksmo neturėtų suteršti geidulys. Geidžiantysis trokšta gauti, apiplėšti kitą - tokia geidulio prigimtis. O skaisti meilė yra tarnaujanti, vienas kitą praturtinanti meilė.
Skaisčią lyčių meilę galima palyginti su ugnimi. Skirtingų pradų pasiilgimas, kylantis iš žmogaus dvasios - sielos - tai ugnies skleidžiama šviesa. Dvasinio pasiilgimo pasireiškimas (įsikūnijimas) jausmais ir kūniškąja prigimtimi - šiluma. Dvasine šviesa pagrįstoje vyro ir moters jungtyje. t. y. skaisčioje meilėje, reiškiasi ir trečioji ugnies savybė - liepsnos polinkis kilti į viršų, augimas, kūryba: žmogaus dvasios skleidimasis, jo Žmoniškumo augimas (B. Bulika. Sąmoningo tikėjimo metų meditacijos. Kalendorius žinynas. 1986. Kaunas-Vilnius, p. 62).
Meilė turi nešti vaisių. Skirtingų lyčių tarpusavio meilėje meilės vaisius užmezgamas kūniškoje jungtyje. Skaisčioje meilėje ir vaisiaus pradžia turėtų būti skaisti. Dvasinė meilė per kūniškąją meilę įsikūnija konkrečiomis materialiomis apraiškomis, nuo kurių priklauso ne tik tautos, bet ir visos žmonijos ateitis. Dvasinės lyčių meilės vaisius - kūdikio kokybė (turima galvoje kokybė kūniškosios prigimties, kurią kūdikis tiesiogiai gauna iš tėvų) tiesiogiai priklauso nuo mylinčiųjų doros ir jų tarpusavio meilės skaistos. Taigi skaisti meilė yra kūryba. Skaisčioje meilėje žmogus kuria ne tik pats save, skaistindamas, perkeisdamas žmogiškąją prigimtį taip, kad vis labiau žmoguje galėtų reikštis siela, bet ir kuria savo meilės vaisių - kūdikį, perduodamas jam kaip paveldą skaistesnę kūniškąją prigimtį. Todėl skaisčia meile ne tik vykdome gyvenimo prasmę - skaistėdami - bet ir grindžiame tautos, žmonijos ateitį.
