Nuotraukoje: Jono Buračo (1898-1977) piešinys „Kryžius prie Anykščių–Kavarsko vieškelio“, 1922 VIII 26“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Lietuvos nepriklausomybės metais absoliuti visuomenės dauguma išpažino Romos katalikų tikėjimą, visuotinai priėmė šio tikėjimo pagrindu per šimtmečius susiformavusią krikščioniškąją pasaulėžiūrą, jos dvasines-moralines vertybes, tradicijas. Kryžiais, smūtkeliais, koplytėlėmis – krikščionybės simboliais, buvo nusėta visa Lietuva: sodybos, pakelės, kryžkelės, kaimai. Tais laikais kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis keliu žmogus prieš juos nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, persižegnodavo. Krikščioniškosiomis vertybėmis ir tradicijomis buvo paremtas visas jų kasdienis gyvenimas, buitis, tarpusavio bendravimas, visas jų dvasinis-kultūrinis pasaulis. Tai buvo evoliucijos būdu per ilgus šimtmečius susiformavusi visuomenės gyvenimo sankloda, padėjusi jai atlaikyti ir revoliucijas, ir karus, ir ilgai trunkančias svetimųjų okupacijas, ideologine prasme visada išliekant savimi, neprarandant tapatumo.
Jau 1944-45 m., nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, visuomenėje prasidėjo masinis ir prievartinis naujosios – komunistinės, antikrikščioniškosios, ateistinės ideologijos brukimas. Bolševikai gerai suprato, kad norint tautą nugalėti, reikia kardinaliai, iš pagrindų pakeisti jos ideologiją ir primesti savąją. Tam buvo naudojamas platus įvairiausių priemonių ir metodų arsenalas, pradedant nuo pačių grubiausių, brutaliausių, prievartinių, iki rafinuotų, subtiliausių bei įtaigiausių propagandos bei psichologinio karo būdų. Atsirado ir naujosios ideologijos ženklai, simboliai – valsčiuose, apskričių miestuose plevėsuojančios raudonos vėliavos su žvaigžde, sukryžiuotais kūju ir pjautuvu, ant namų sienų iškabinti transparantai su politiniais šūkiais, rodančiais „ kelio į šviesų komunizmo rytojų” kryptis.
Skaityti daugiau: Krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai
Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm
Robertas Patamsis
Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti, t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.
Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA

Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „ Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.
1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų, Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių – į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai, dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi.
Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai tiekdavo milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai gyvenantys patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui – persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.
Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Robertas Patamsis

Nuotraukoje: Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.
1945 m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.
1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.
1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami: vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).
Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.
Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai
Robertas Patamsis
Klaipėda, 2022.11.30.

Nuotraukoje: Justas Paleckis ir Vladimiras Dekanozovas SSSR Aukščiausios Tarybos posėdžių salėje, LYA nuotrauka, šaltinis: sud. V.Valiušaitis, Birželis kvietė į Kovą, 2 t, 168 psl.
Laikai keičiasi, o kiekvienam istoriniam reiškiniui apibūdinti reikalinga nauja ar, truputį pakeitus, pritaikoma sena terminologija. Kolaboravimo (bendradarbiavimo) tarp okupacinio režimo ir vietinių gyventojų terminas šiek tiek netikslus tuo atžvilgiu, kad tai yra nelygiaverčių pusių, užimančių visiškai skirtingą lygmenį okupacinio režimo sistemoje, tarpusavio santykiai. Iš tikrųjų tai yra šeimininko ir jo tarno santykiai, todėl, skaityčiau, labiau tiktų lietuviškas okupantų talkininkų pavadinimas, labiau atskleidžiantis jo esmę. Jis tiksliau atspindi kolaboracinės sistemos, atliekančios labai svarbų, bet vis tik parankinį, pagalbinį, be jokio savarankiškumo, vaidmenį okupantų sukurtoje okupacinėje sistemoje. Tačiau šis terminas (kolaboracionizmas), nors ir griozdiškas, vartojant nepatogus, ir toliau išlieka nepakeičiamas, nes yra visuotinai priimtas, įprastas, naudojamas kaip tarptautinis. Jis atsirado II-o Pasaulinio karo metais Prancūzijoje bei apibrėžė vietinių gyventojų bendradarbiavimą su vokiečių okupaciniu režimu. Šiuo atveju dar reiktų pridurti, kad tai buvo vieša kolaboravimo forma - atvirai, viešai su okupaciniu režimu bendradarbiaujantys kolaborantai. Tačiau kaip įvertinti, pvz., šiais laikais Lietuvoje su Rusijos režimu bendradarbiaujančius asmenis, mūsų šalies piliečius. Manyčiau, šį terminą reikėtų papildyti ir įvesti slapto kolaboravimo formą. Tai slapti kolaborantai, vykdantys antivalstybinę ardomąją veiklą svetimos valstybės labui – juk kolaboracinė sistema planingai pradedama kurti jau ikiokupaciniame etape, o įvykdžius okupaciją, ji tampa svarbiausia okupacinio režimo sudėtine dalimi, t.y., vyksta tik to paties proceso perėjimas į kitą kokybę (aišku, tai dar nereiškia, kad tie planai bus sėkmingai įgyvendinti).
Valstybė, vykdanti agresyvią, ekspansinę užsienio politiką, kurios strateginis tikslas yra svetimos kaimyninės šalies užkariavimas, prieš tai atlieka didžiulio masto paruošiamojo periodo dezinformacinį – ardomąjį darbą, tam naudodama įvairialypes informacinio - psichologinio karo technologijas, o kolaboracinės sistemos pagrindai pradedami kurti dar esant valstybės nepriklausomybei. Būsima valstybė - agresorė jos teritorijoje, pasinaudodama demokratinėje visuomenėje nuomonių, spaudos, įsitikinimų, tikėjimo laisvių teisėmis, pradeda vykdyti intensyvų informacinį karą. Šis paruošiamojo, tarpinio etapo metodas, sėkmingai vykdant galintis pasiekti savo tikslą – iš pradžių valstybės informacinę okupaciją, o vėliau, su mažiausiomis sąnaudomis, sunaikinus, paralyžiavus tautos, visuomenės valią priešintis, ginti savo laisvę, ją demoralizavus - ir teritorinę konvencinę okupaciją. Informaciniame kare panaudojami ir tos šalies piliečiai, slaptieji kolaborantai - papirkti politikai, žurnalistai, inteligentai, darbininkai, spausdinami propagandiniai leidiniai, vedamos įvairios radijo ir TV laidos, tačiau ypač plačiai tam naudojami interneto portalai. Šiuose procesuose dalyvauja ir tariamai už tautą bei demokratiją kovojančios įvairios pakraipos, iš užsienio finansuojamos, politinės ar visuomeninės organizacijos. Tuo pasiekiama, kad propagandinis melas dalies visuomenės būtų priimtas kaip tiesa, sukeliamos abejonės, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, paralyžiuojama valia kovoti, priešintis.
Priešiška valstybė visada pasinaudos kitos valstybės – būsimos agresijos aukos, teritorijoje gyvenančia savo tautine bendruomene, viešoje politinėje - informacinėje erdvėje visada vaidinančią skriaudžiamą, nekaltą auką. Tai yra būsimos Penktosios kolonos sudedamoji dalis.
Skaityti daugiau: Trumpai apie kolaboravimą
1945m. vasarą į nuošalų, iš trijų pusių mišku apsuptą Papartynės k.pasisvečiuoti pas gimines atvyko dvi nekviestos viešnios – pusseserė Vanda Kalčytė su drauge.Ji dirbo Panevėžio ligoninėje, berods, med. sesele ar sanitare, o dokumentus sakė abi palikusios Troškūnų milicijos skyriuje. Kadangi buvo pats grybavimo metas, jos sakė norinčios ,,pauogauti ir pagrybauti.” Kazys Patamsis iškart suprato kokie yra tikrieji šių ,,miesto panelių” kėslai. Jis bandė jas nuo tokių ketinimų atkalbėti ir rimtai įspėjo, kad ,,miškinių”žodiniais ir raštiniais perspėjimais uždrausta be tikslo ,,slankioti” po mišką, jau nekalbant apie svetimus, iš miesto atvykusius žmones.Pabrėžė, kad tai yra labai pavojinga ir gali joms liūdnai baigtis.Tačiau bet kokie įspėjimai šioms buvo nė motais ir, pasiėmusius iš vytelių pintus ,,kašikus”(krepšius), abi išėjo miškan.
Įtarimai apie jų blogus kėslus buvo visai ne be pagrindo. Mamos Julijonos brolis Matas Kalčys, Vandos tėvas, buvo užkietėjęs komunistas ir bedievis, tokiu tapęs Amerikoje, kur buvo išvažiavęs uždarbiauti kartu su svainiu (sesers vyru) Jonu Patamsiu. Patamsių ir Kalčių šeimos tarpusavyje gerai sugyveno, artimai bendraudavo, vykdavo vieni pas kitus į svečius.1941m., prasidėjus karui, M. Kalčys, kaip aktyvus sovietinių okupantų talkininkas, kartu su besitraukiančiais rusais pabėgo į Rusiją, o 1944m. vasarą, į Lietuvą vėl atsiritus Rytų frontui, sugrįžo atgal į Andrioniškį, į namus. Parvykęs jis iš karto ėmėsi lietuvių tautai priešiškos veiklos - pradėjo telkt vietinius okupantų rėmėjus, rūpinosi jų apginklavimu, tačiau išsigandęs partizanų perspėjimų ir grasinimų vėl buvo priverstas bėgti – šįkart išsikraustė gyventi į Anykščių miestelį, arčiau rusų kareivių įgulos ir skrebų.
Skaityti daugiau: Pavojingi svečiai
Robertas Patamsis
Sovietų represinės struktūros. Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodeksas įvedimas Lietuvoje. NKVD- NKGB tardymo metodika. Baudžiamosios bylos: jų sudarymo technologija bei istorinis patikimumas.
Lietuvių tauta, tarpukario laikotarpiu taikiai, dorai, kūrybingai dirbusi, tik pati, savo jėgomis, per trumpą laiką pasiekusi didžiulių ekonominių, švietimo, kultūrinių laimėjimų, katalikiškai išauklėta, iki tol ramiai gyvenusi, jau pirmosios ( 1940-41m.), o nuo 1944m. - ir antrosios sovietinės okupacijos metu susidūrė su jos sąmonei, moralei, kultūrai visiškai svetima, sadistiškai iškrypėliška, atpalaiduota nuo bet kokių žmogiškos moralės principų Sovietų Rusijos represine jėga. Ji buvo sudaryta iš dviejų žinybų - NKVD ir NKGB , o 1944-45m. - ir su pagarsėjusia žiaurumu karine kontržvalgyba „Smerš”. Jose darbavosi didžiulį represinės, teroro, tardymo, žvalgybinės bei kontržvalgybinės veiklos patirtį turintys čekistai, praėję Rusijoje liūdnai išgarsėjusios Čeka (Ypatingoji komisija) mokyklą. Po 1917m. bolševikų įvykdyto Spalio perversmo vykusiame Pilietiniame kare jie visas šitas priemones jau buvo išbandę ant savo piliečių galvų vykdydami masinį ,,raudonąjį terorą”, slopindami valstiečių sukilimus, nacionalinius judėjimus, fiziškai, kaip socialinę klasę, naikinę rusų visuomenės elitą. Jie sukūrė ir komunizmo statybai nemokamą kalinių darbo jėgą – milžinišką, šiaurės Europos užpoliarę ir visą Sibirą kaip voratinklis apraizgiusią Gulago konclagerių sistemą ( juose kalėjo iki 20 mln. žmonių), kurią pastoviai papildydavo vykdydami masinius suėmimus, valymus, trėmimus. 1932-33m. Ukrainoje, siekdami galutinai pakirsti ukrainiečių tautos pasipriešinimą, Stalino nurodymu jie suorganizavo garsųjį Holodomorą ( badmetį), per kurį žuvo 7-10 mln. jos gyventojų. 1936 - 39m. Sovietų Sąjungos čekistai, kaip patyrę ,,nematomo karo” specialistai, kariniai patarėjai, dalyvavo Ispanijos pilietinimae kare – gen.Franko kariuomenės užnugaryje vykdė žvalgybą, diversijas, išpuolius. Stalino nurodymu 1937m. NKVD pradėjo masinius sovietinio - partinio aparato ir kariuomenės vadovaujančio sąstato valymus: vyko masiniai suėmimai, žiaurūs tardymai.Vieni suimtieji buvo sušaudyti , kiti, kuriems labiau pasisekė, pateko į Sibiro lagerius. Kankinimai tardant VKP (b) CK vadovybės 1937m. buvo oficialiai sankcionuoti ir rekomenduojami kaip vienas efektyviausių tardymo metodų.
Skaityti daugiau: NKVD tardymai ir baudžiamosios bylos

Nuotraukoje: Albinas Milčiukas-Tigras, apsigaubęs rusiška palapinsiauste. 1948 m. (iš G.Vaičiūno asm. archyvo)
Šią istoriją pirmąsyk išgirdau iš savo tėčio, K. Patamsio, praėjus nuo šio įvykio maždaug 30 metų. Anais laikais tai buvo ne tik Troškūnų, bet ir aplinkiniuose valsčiuose plačiai nuskambėjusi, aptarinėjama, perduodama iš lūpų į lūpas su įvairiausiomis detalėmis bei pagražinimais istorija.
Mes kažkokiais kasdieniniais darbo reikalais buvome atvažiavę į Degsnių k. apylinkes ir netoli Parojaus kalno, ant Traupio-Troškūnų vieškelio sustabdę motociklą, kažko belaukdami šnekučiavome. Tėtis man parodė pakelėje stovintį medinį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, kryžių ir pradėjo pasakoti šioje vietoje prasidėjusią šiurpią istoriją. Šiais laikais, atsivėrus archyvams, apie ją galima papasakoti dar išsamiau.
Tai atsitiko 1947 m., vėlų rudenį. Troškūnų skrebai, kaip dažniausiai ir būdavo, pėsčiomis, kad pakliuvę į partizanų pasalą mažiau nukentėtų, pasiskirstę mažomis grupelėmis po 2-3 žmones, ėjo vieškeliu Į Traupio pusę. Ar iš nuobodumo, ar iš kvailumo vienam iš jų, Lionginui Petrauskui, kilusiam iš Troškūnų mst., praeinant pro pakelės kryžių trenkė į galvą mintis „parodyti savo akies taiklumą” – peršauti „Kristaus kančią”. Jis apie savo sumanymą paskelbė garsiai, keli skrebai tam nepritarė, tačiau dauguma neprieštaravo – žiūrėjo į jį šypsodamiesi, galvodami, kad tik pajuokavo, ar tikrai išdrįs. Tas prisitaikė ir iš rusiško automato paleido seriją, perkirsdamas Nukryžiuotąjį pusiau. Po to rusiškai nusikeikęs ištarė: Cha-a-a, peršoviau Dievą per pusiaują – perpus! Jeigu Dievas yra, tegul ir mane taip peršauna! (iš tikrųjų buvo pasakyta daug grubiau ir šlykščiau, viešai nevartojamais žodžiais).
Skaityti daugiau: DIEVO BAUSMĖ

Žaibo būrio partizanai žieminėmis uniformomis: Jokūbas Maselis-Maksimas, Jonas Bernatavičius-Rasputinas (viduryje) ir Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. Apie 1946-1947 m. (iš G. Vaičiūno asmeninio archyvo).
1.
Adventas, aplaistytas krauju (mistinė istorija)
Tai įvyko Taujėnų valsčiuje, Užupušių k. 1949 m. žiemą, prieš pat Kalėdas, per Adventą. Pas ūkininką Juozą Pranį, dorą lietuvį, partizanų rėmėją, užėjo „kartu vaikščiojusių“ penkių Žaibo būrio partizanų grupelė: būrio vadas Vladas Jakubonis – Vermachtas (vietinis, kilęs iš to paties Užupušių k.), Alfonsas Pauliukonis – Pažaislis, Jonas Bernatavičius – Rasputinas, Petras Sinkevičius – Ąžuolas ir Pranas Dirsė – Kraštietis. Troboje buvo ir daugiau svečių – pasišnekėti, pasikeisti naujienomis užbėgusi kaimynų duktė Adelė Kamarauskaitė.
Partizanai su šeimininkais buvo jau senai susidraugavę, tapę artimi, kaip giminės, todėl, eidami pro šalį, jų kiemo niekada neaplenkdavo. Vietinių gyventojų jie buvo gerbiami kaip seni, patyrę partizanai, mokantys ir rimtai, protingai pašnekėt, ir gražiai padainuot, o, esant progai, dar ir „pašposyt.”
Šeimininkai aklinai uždangstė langus, svečius pasodino už stalo, atnešė „uzboną ” (ąsotį) alaus ir pripylė stiklines. Tarp atėjusių vyrų buvo gerų dainininkų, ypač gražiais balsais garsėjo Rasputinas ir Pažaislis. Nors ir paprašyti šeimininko, per Adventą jie partizaniškų dainų nedainavo, o giedojo tik šventas giesmes.
Vienas iš jų, kulkosvaidininkas Ąžuolas, prigulė į lovą pailsėt. Likusiems prie stalo besišnekant, staiga visai netikėtai, be jokios priežasties, nuo sienos nukrito du šventųjų paveikslai ir, kas keisčiausia, net nesudužo. Visi labai nustebo, nutilo, tarpusavyje susižvalgė, o vienas iš partizanų, tai priimdamas kaip fatališką ženklą, tarė: „Ar tik Dievas neliepia mums iš čia išeit!” Tačiau visi buvo kaip užburti, kaip atsidavę lemčiai - nei vienas nuo stalo nepakilo, liko toliau sėdėti, kaip sėdėję.
Praėjus maždaug 20 min. kieme pradėjo garsiai loti šuo. Šeimininkė, turėdama minty partizanus, tarė: „Gal jūsų čia daugiau atėjo?“ Tuojau pro uždengtus langus pradėjo švysčioti „batareikų” (prožektorių) šviesos, pasigirdo balsai, kažkas ėmė daužyti, reikalaudamas įleist, trobos duris iš kiemo pusės. Partizanai pašoko, čiupo už ginklų ir laimingai išbėgo pro kitas, gonkelyje į sodelio pusę, esančias duris. Kaip vėliau paaiškėjo, netoliese stovėjęs skrebas išsigando ir juos praleido, nešovė. Tik tik spėjus jiems pasitraukti, skrebai apsupo trobą ir įsiveržė vidun.
Skaityti daugiau: Partizaninio karo fragmentai /praeities liudijimai, istorijos, vaizdai/