NUO DUBYSOS IKI DUNOJAUS
STASĖ U.
Beskaitant “Karyje” atsiminimus apie praėjusio karo audras, kilo galvoje mintis, kad gal būtų įdomu išgirsti kai ką ir apie karių šeimas, kurios buvo atskirtos nuo savo vyrų karių ir turėjo savo jėgomis keliauti į, tuomet atrodžiusius, tolimus ir nežinomus vakarus. Buvau viena iš tų, kurių vyrai tarnavo Savisaugos daliniuose. Buvo tikimasi istorijos pasikartojimo. Rusijai su jos prakeiktu bolševizmu žlugus, Vokietija visvien galų gale turėtų žlugti ir iš po karo griuvėsių vėl atsikurtų laisva Lietuva. Deja, įvykiai vystėsi mums nelaiminga kryptimi. Politinių klausimų aš nenagrinėsiu ir paliesiu tik savo asmeninį gyvenimą ir visus įvykius chronologine tvarka.
Reikalai taip jau nedėkingai klostėsi, kad kritiškame momente 1944 metų vasarą negalėjome visa šeima būti kartu. Vyras tuo metu vadovavo kuopai ir negalėjo nuo savo karių pasitraukti. Maždaug dviejų mėnesių laikotarpyje mūsų ryšiai buvo nutrūkę. Visiškai netikėtai vėl susitikome jau Vokietijoje. Tų visokių netikėtumų buvo daug netik mums, bet ir daugumai kitų, kurie į panašią nežinią keliavo. Kažkokių sprendimų nebūdavo galima planuoti, kadangi niekas nuo mūsų nepriklausė. Didžiausias, gi, mūsų tikslas buvo labai aiškus: mestis kiek galima toliau į vakarus. Kiekvienas iš tos pabėgėlių masės galėtų ištisą knygą parašyti apie savo nuotykius, nors niekas čia kažkokių žygdarbių neatliko ir visi išgyvenimai yra dažniausiai atsitiktini. Tačiau, daug kas priklausė nuo greito sprendimo.
Bėgant į kraštą, kurio kariuomenė buvo jau pavargusi, miestai subombarduoti, vyravo didelis maisto trūkumas, kažko tikėtis nebuvo galima. Užteko jeigu gavai kiek informacijų, samtį viralo ir šiokią tokią nakvynę. Kiek galimybės leido, vokiečiai vienodai rūpinosi visais pabėgėliais, savais ir svetimais. Čia aš kalbu apie tokią pabėgėlių grupę, kuriai aš priklausiau: moterys ir maži vaikai.
Pradžioje supažindinsiu su visais mūsų grupės dalyviais: aš su savo pagelbininku — keturių metų amžiaus sūnumi Algirdu, mano mama ir vėliau dar prisijungusi giminaitė Marytė su, taip pat keturių metų, dukrele Danute. Sekant visą kelionės eigą šis vaikų amžius įsidėmėtinas, kadangi kiekvienam aišku, kad bet kokia kelionė su vaikais yra sunkesnė.
Dabar dar aš jus kiek pavedžiosiu po mūsų mielos tėvynės laukus. Kelionės pradžia — Raseiniai. Iki pasitraukimo iš Lietuvos per Tilžę, paskutinės mano savaitės Lietuvoje praleistos buvo vietovėse Raseiniai - Tauragė kryptyje. Smulkesnių vietovių pavadinimai daugumai būtų nežinomi, be to, leistis į smulkesnius paaiškinimus užimtų per daug laiko. Todėl jų ir nevardinsiu.
Užėmus Vilnių rusams, vyro brolis ūkininkas išvežė mane su Algiuku ir mama pas vieną giminaitį prie Jurbarko. Tiesa, jokio plano mes neturėjome, tik kažkaip norėjosi vis toliau pasitraukti nuo bolševikų armijos. Kalbinau ir vyro brolį, kad su šeima trauktųsi, bet ūkininkas negalėjo nuo savo mielos žemės atsiskirti. Žinoma, vėliau bolševikai jį nuo tos mielos žemės visvien atskyrė. Jis ir žmona buvo areštuoti, dukrelės pas svetimus išblaškytos, ūkis pelenais pavirto. Žmoną kažkaip iš kalėjimo paleido, o jis pats 1963 m. mirė koncentracijos stovykloje, Sibire.
Prie Jurbarko išbuvome apie savaitę laiko. Tačiau, neturėjome jokios fizinės galimybės iš ten bėgti tolyn į vakarus. Nebuvo nei traukinio, nei laivelio plaukti Nemunu pavandeniui, nei vežimo. Nusprendėme grįžti į vietoves kur yra daugiau pažįstamų ir didesnis judėjimas. Tikėjomės, kad vistik gal kokia proga atsiras. Dar Raseiniuose tebegyvenant buvo kalbama apie komitetus,
kurie bent jau karių šeimomis pasirūpinsią, bet, atrodo, kad tie komitetai pirmieji išbėgo. Atsidūrėme Paskynų kaime ties Vadžgiriu pas pažįstamą stamboką ūkininką. Pagal mano kariškų reikalų supratimą, atrodė, kad tuo metu frontas kiek stabilizavosi.
Negrįžtamai iškeliaujant iš namų Raseiniuose, baldus negi pasiimsi, tačiau to visokio smulkaus inventoriaus visvien susidarė. Ir to rodos reikia ir to, ir žiūrėk, jau daiktų krūva susidariusi. Iš Paskynų dar turėjau galimybės vėl į Raseinius patekti, juk ten liko daug giminių ir pažįstamų. Bolševikų akimis žiūrint tų liaudies priešų buvo labai daug, bet aš buvau jau ypač baisus priešas, kadangi mano vyras su ginklu prieš juos kariavo, tai aš jau tikrai nenorėjau į jų nagus pakliūti.
Buvo liepos mėnesio pabaiga. Nebūtinai turėjau drebėti iš baimės laukdama su frontu atūžiančios vien tik bolševikų kariuomenės, apylinkėje jau siautė ir raudonųjų banditų grupės. Vieną naktį ir aš sulaukiau jų vizito. Šis jų vizitas galėjo mūsų likimą nukriepti visai kita linkme. Mūsų guolis buvo kambario kampe ant grindų. Čia, aišku, buvo ir mūsų visos gėrybės su kuriomis mes, iš vietos į vietą, keliavome. Nežiūrint jų doktrinos apie lygybės principą, jie to principo kapitalistų atstovams netaikė. Tačiau, jie dar paliko mums kelis kiaušinius ir duonos gabalą. Pagal normalią komunistinę tvarką, jie mane dar gerokai patardė.
Turbūt mes nekaip jiems atrodėme, nes jie patikėjo mano melu, kad aš čia iš miesto atbėgau tik laikinai, bijodama miesto bombardavimo, o vyras likęs mieste butą saugoti. Jeigu jie būtų padarę kratą, lagamine, gi, buvo visi dokumentai apie vyro tarnybą. Aišku, kad mano kelionė į vakarų pasaulį galėjo jau to raudonųjų vizito metu ir užsibaigti. Išeidami jie dar pasakė, kad kai kuriuos puodus jie paliksią prie ūkio miške ant kelmo. Čia jie nemelavo, puodus aš ten radau. Bepigu karžygiams ar užkietėjusiems melagiams, kurie tokiu momentu nepraranda lygsvaros, bet aš tikrai negalėčiau pasigirti, kad išsilaikiau šaltai. Kas galėjo užtikrinti, kad ir sekantis jų vizitas taip pat pakankamai laimingai pasibaigs. Išeities nebuvo. Turėjau ir su baime susigyventi.
Pasitaikė taip jau, kad vieno vokiečių dalinio štabas sustojo kuriam laikui tame pat vienkiemyje. To vokiečių dalinio buhalteris (Zahlmeister), pasitaikius progai, išklausęs mano surizgusią būklę, ir vistik kažkaip jausdamas, kad būtų garbinga pareiga pagelbėti kito kario šeimai, pasiūlė man prisijungti prie jų dalinio virtuvės darbams. Kartu su jais jau keliavo viena šeima nuo Kėdainių. Rodos, kad tai buvo Ligonių
Kasos vedėjas. Jie važiavo savo arkliais. To dalinio vadas, nors ir su neperdideliu noru, buhalteriui tarpininkavus, leido ir man prisijungti prie tos šeimos, pakraunant į jų vežimą ir mano reikalingiausius daiktus.
Nežiūrint padėties beviltiškumo ir noro bet kokiu būdu bėgti tolyn nuo fronto, buvo, tačiau, galvojama ir apie moralinę šio viso reikalo pusę. Bastytis moteriškei su vaiku, kažkur su vokiečių kariuomenės daliniu, tikrai jau netiktų. Visokių istorijų teko girdėti iš I Pasaulinio karo laikų. Reikia pripažinti, kad vistik svariausias mano argumentas, prašant vokiečių bet kokios pagalbos, būdavo mano turimi vyro tarnybos dokumentai.
Minėtas buhalteris, kaip vėliau teko įsitikinti, buvo tikrai puikus žmogus. Kariuomenėje jis turėjo leitenanto laipsnį. Civiliniame gyvenime jis buvo mokytojas. Po visų karo audrų jis grįžo vėl prie savo senos profesijos. Apart profesinio darbo jis dar buvo mėgėjas kompozitorius. Jau mums čia Amerikoje gyvenant jis atsiuntė savo sukomponuotą “Avė Maria”.
Frontui kiek aprimus, dalinys gavo įsakymą persikelti fronto pusės link. Mums civiliams ši kryptis buvo nepriimtina. Šeima iš Kėdainių pajudėjo viena, Tauragės link. Aš su jais keliauti negalėjau. Neskaitant mano likusių Paskynuose daiktų ir dar mano mama ten buvo pasilikusi.
Pasitaikė, kad ten netoliese veikė vokiečių kariuomenės ūkio dalinys, kuris rūpinosi nuo fronto pusės atsiunčiamais galvijais ir arkliais. Turėdami galimybės, vokiečiai išvarydavo visus gyvulius iš sričių, kurias jie turėdavo apleisti. Toliau užnugaryje jie tuos gyvulius išdalindavo gyventojams. Jeigu spėdavo, turbūt, jie juos vėliau ir vėl atimdavo.
Minėtas buhalteris, norėdamas padaryti mane savistovia, gavo man iš to ūkio dalinio vienkinkį vežimuką ir širmą kumelaitę. Jūs turite įsivaizduoti mano savijautą. Kokia aš pasidariau turtinga! Šiuo metu puikiausias naujas automobilis neturi tokios vertės, kikią tada turėjo suklypęs vienkinkis vežimukas ir širma kumelaitė vežanti jį.
Mano vokiečių kalbos mokėjimas, palyginant su vietos ūkininkų, turėjo atrodyti geras, kadangi vokiečiams krito galvon idėja, kad galiu jiems patarnauti, kaip vertėja santykiuose su ūkininkais. Nebūtinai laukiant naujų vokiečių ginklų, niekas iš pabėgėlių nesistengė per anksti pabėgti į Vokietiją. Aš irgi norėjau išnaudoti kiekvieną progą, kad tik ilgiau Lietuvoje pasilikus, todėl to ūkio dalies vado pasiūlymą priėmiau ir nuo to momento mano reikalai dar pagerėjo. Trumpai čia pabuvusi įsitaisiau dar vieną kumelaitę ir porinį vežimą. Pelė ant aruodo nedvės. Pradėjau čia susidarinėti ir maisto atsargas. Nuvažiavau atgal į Paskynus ir iš ten pasiėmiau mamą ir ten pasilikusius daiktus.
Su tuo daliniu teko apsistoti keliose vietovėse, bet ilgesnį laiką buvome Naujininkuose netoli nuo Eržvilko. Čia ir buvo tas paskutinis taškas iš kurio spalio mėnesio 5 dieną pajudėjau žygiui į Vokietiją. Šį kartą jau negrįžtamai. Šioje vietoje išbuvau apie pusantro mėnesio. Vieną kartą to dalinio karininkams paruošiau vakarienę, kurios metu vienas iš jų, susidomėjęs mano padėtimi, davė savo namų adresą Bavarijoje ir, kada nors po karo, prašė parašyti apie savo likimą. Nereikėjo man po karo rašyti. Tuo adresu aš pasinaudojau jau keliaudama Vokietijoje. Maždaug apie rugsėjo mėnesio vidurį tas dalinys, užbaigęs tame rajone savo darbą, išvyko kitur. Nuo tada mano saitai su vokiečiais ir bet kokie įsipareigojimai jiems nutrūko. Pas tą mielą ūkininką, kuris kartu su žmona man tikrai geri buvo, išbuvau dar apie dvi savaites.
Būdama vertėjos pareigose savo darbą atlikau gerai. Verčiau iš lietuvių kalbos į vokiečių, arba atvirkščiai, taip kad nemaža pabėgėlių, tokių kaip ir aš, buvo aprūpinti arkliais, o aš pati bent jau gerai apsirūpinau, prieš kelionę, maisto produktais.
Tuo metu aš nuvažiavau netoli Raseinių ir iš ten parsivežiau savo giminaitę Marytę su jos dukrele Danute. Jos pas mane atvažiavo tik trumpam ir tada nebuvo dar jokios kalbos, kad juodvi bėgtų iš Lietuvos. Tas sprendimas atsirado vėliau. Daugiau žmonių būtų išbėgę, bet visokios priežastys tai padaryti sukliudė. Vieniems trūko ryžtingumo, kitiems susisiekimo priemonių, kiti vėl gailėjosi savo tėviškes palikti, kurių jie vis-vien neteko. Daug kam net mintis neatėjo galvon, kad galima būtų mėginti kažkur bėgti. Buvo ir tokių, kurių perdaug prikrautus vežimus arkliai blogame kelyje nepajėgė pavežti ir jie liko, nesugalvodami, kad dalį turto galima iš vežimo išmesti. Su ta bėgimo mintimi kažkaip sunku buvo susigyventi. Kad kelio atgal nėra, kad iškeliaujame ne trumpam laikui, bet gal tikrai nesugrįžtamai, su tuo buvo pradėta susigyventi tik gerokai vėliau. Pasaulis tuomet atrodė dar tikrai labai didelis, ne taip, kaip šiandien.
Atėjo, kiek aš prisimenu, spalio 4-toji diena. Keliai užplūdo besitraukiančiais vokiečių kareiviais. Geru negavę, jie atiminėdavo iš gyventojų maisto produktus. Visas savo gėrybes mes laikėme kambaryje kartu su savim. Turtas susidėjo iš šių produktų: kibiriukas taukų, maišgalis dešrų, maišas džiovintos duonos ir dar kiek cukraus ir medaus. Vokiečių kareiviai dar nebėgo galvotrūkčiais, bet jau matėsi, kad ruošiamasi iš šios srities pasitraukti. Vienam puskarininkiui išaiškinau savo padėtį ir klausiau jo patarimo ką aš šiuo momentu turiu daryti. Jis tik tiek pasakė: kai matysi, kad mes traukiamės tai ir tu nieko nelauk. Antrą valandą ryto vokiečiai pradėjo trauktis. Paprašiau šeimininko, kad pakinkytų arklius. Su tos rūšies darbais gyvenime man mažai buvo tekę susidurti. Su Maryte trumpai pasikalbėjome, kadangi ilgai galvoti jau nebebuvo kada, kad ji turi tuojau apsispręsti ką mano daryti. Aš jau ilgiau laukti nebegalėjau. Saviškius ji galėjo nesunkiai pasiekti, tačiau pasakiau, jeigu nori, tai gali su manimi keliauti. Vietos vežime yra, maistu kuriam laikui esame apsirūpinę, o kas laukia mūsų ateityje — vienodai visi nieko nežinome.
Spalio mėnesio 5 dieną pradėjome kelionę į tolimuosius vakarus, kurią užbaigėm tik po daug metų Amerikos žemyne. Marytė nusprendė keliauti į nežinią. Kaip gimusi ūkyje, ji už mane geriau orientavosi vežimo ir arklių tvarkyme. Pirmiesiems bolševikų daliniams užimant Paupį (bažnytkaimis tarp Raseinių ir Eržvilko), mes pajudėjome iš Naujininkų. Eržvilke norėjome kiek apsitvarkyti, bet netoliese krentančios bombos skatino nešdintis greičiau pirmyn. Tauragę pasiekėme jau pavakariais. Ar neatrodo, kad šį atstumą mes per ilgai važiavome? Žinoma, kad ilgai, ir aišku, todėl, kad dar ir karvę vedėmės prie vežimo pririšusios. Galvojome, jeigu pakelyje vėl tektų sustoti, tai turėtumėm vaikams pieno. Su pašaru tokiu metų laiku didelės bėdos nebuvo. Vėliau, žinoma, paaiškėjo, kad mūsų sprendimas buvo juokingas. Vistik tą karvutę mums pavyko dar net už Tauragės nutempti. Arklius, tačiau, pavarius kiek spartesniu žingsniu, mums to net nepastebėjus, ji nuo vežimo nutrūko ir mes jos jau nebegrįžome ieškoti.
Grįšiu atgal prie įvykių Tauragėje. Privažiavus tiltą per Jūros upelį, sutikome virtinę sunkvežimių atvažiuojančių nuo Vokietijos pusės. Mano kumelaitės smarkiai baidėsi. Man buvo žymiai lengviau išlaikyti stovinčius arklius, todėl aš sustojau. Judėjimą tvarkęs vokietys užriko ant manęs, kad važiuočiau pirmyn. Žinoma, aš važiavau. Arklių gerai neišlaikiau ir, atsimušęs į sunkvežimį, nulūžo vežimo dišlius. Kareiviai nutempė mus šiaip taip nuo kelio ir paliko ties netoliese esančia lentpiūve. Sužinojau, kad ten esama ir lietuvių kareivių. Netrukus aš jų keletą ir susiradau. Vienas iš jų pasirodė buvęs mano mokinys, kuris mane atpažino. Neilgai trukus jie įdėjo naują dišlių ir aš vėl galėjau tęsti kelionę.
Netoli buvo ūkis, kuriame gyveno vienas mano vyro' kariuomenės laikų draugų. Užėjusi radau jį ir jo žmoną namie. Pasiteiravau ar jie kartais neturi žinių apie mano vyrą. Jie kažką girdėję, kad jis esąs, arba žuvęs, arba sunkiai sužeistas. Nuotaika, kuri buvo ir taip jau bloga, krito dar labiau. Šeši kilometrai už Tauragės, Lauksargių kryptimi, vienoje mokykloje turėjau pažįstamą ir ten numačiau pernakvoti. Mokykloje radome tik vokiečių kareivius. Padėtis čia buvo visiškai panaši, kaip kad keliaujant iš Naujininkų. Užklausus apie frontą, buvo patarta, pamačius vokiečius traukiantis, nesilikti ir mums. Turiu atkreipti dėmesį į tai, kad didelio susigrūdimo čia nebuvo, kadangi visi tie, kurie jau buvo nusprendę bėgti į vakarus, jau keliavo priekyje mūsų. Mes juos visus, arba geriau pasakius, bėglių minios paskutiniuosius, dasivijome prie Tilžės tilto.
Prieš vidurnaktį, vokiečiai iš minėtos mokyklos pajudėjo link Tilžės. Paskui juos išslinkome ir mes.
Aprašant vien tik įvykusius faktus yra gerokai sunku šiandien, po daug metų, viską perduoti tokioje šviesoje, kad galėtumėte įsigyventi į mano tuolaikinę dvasinę būseną. Nuovargis, baimė, neviltis ir rūpestis maišėsi su ašaromis. Žymiai lengviau tie visi reikalai yra suprantami tiems, kurie tuos laikus gerai atsimena ir panašiose sąlygose yra buvę. Iš vienos kitos aprašymo vietos atrodys, kad mes pasidarėme gobšūs, nemandagūs ir melagiai. Kai reikia kovoti už išlikimą likti gyvam, daug normalių dorybių žmoguje prapuola. Maži nukrypimai nuo normalaus gyvenimo žmonių tarpusavio sugyvenimo dėsnių mūsų sąžinės neapsunkino. Teko turėti reikalų su visokiausiais žmonėmis. Dažnai principo “kas man su akmeniu aš tam su duonos kepalu” išlaikyti negalėjome. Daug gerų žmonių būta ir tebėra pasaulyje, bet apie pačius geriausius skaitome tik maldaknygėse. O dabar aš jus vėl grąžinsiu į žygį link Tilžės.
Kažkur toliau, priekyje mūsų, atrodo būta didesnio susikimšimo ir rusų lėktuvai, padangę apsišvietę, mažomis grupėmis tą koloną bombardavo. Tokių bombardavimų metu mes šokdavome iš vežimų į griovius. Rytą, dar gerokai prieš Pagėgius, sustojome poilsiui viename tuščiame ūkyje. Banda buvo palikta. Karvės pritvinkusios baubė. Pasivaišinome pasimilžtu pienu ir vėl iškeliavome pirmyn.
Netrukus įsijungėme į pabėgėlių ištisą minią. Iš kažkur kitur į tą patį kelią įsijungė ir didelė vokiečių kariuomenės vora. Žinoma, jiems pirmenybė. Iki jie nepražygiuos civiliams kelias buvo uždarytas. Kažkas pasakė, kad pereinant sieną vokiečiai stropiai tikrina dokumentus, todėl aš norėjau iš anksto juos paruošti. Paaiškėjo, kad aš jų jau nebeturiu — rankinuką su dokumentais palikau griovyje paskutinio bombardavimo metu. Išsukome iš kelio ir aš nubėgau tos vietos ieškoti. Tai turėjo būti už kokių trijų kilometrų. Nubėgau gal net ir daugiau, tačiau rankinuko, kuriame buvo ir visi mano pinigai, neradau. Mama, nesulaukusi manęs, išėjo manęs ieškoti. Grįždama atgal prie vežimo, aš ją susitikau. Eidamos dabar jau abi atgal, netikėtai atradome savo postovio vietą ir ant griovio kranto — gulintį mano rankinuką. Beieškant rankinuko, aš jokios gyvos dvasios nesutikau. Tai buvo jau niekeno žemė. . . Priekinius rusų dalinius galėjau kiekvienu momentu susitikti. Nežinau kokia čia likimo ranka mane persekioja, tačiau rankinuką ir iki šiai dienai, aš dažnai kur nors užmirštu.
Prieš Tilžės tiltą atsiradome apie penktą valandą po pietų. Vežimų vora buvo kelių kilometrų ilgio. Apie trečią valandą ryto per tiltą pradėjo leisti civilius. Vos tik tiltą mums pravažiavus, tai galėjo būti apie septintą valandą ryto, vokiečiai jį susprogdino. Spalio mėnesio 7 dieną, mielai tėvynei Lietuvai buvo tartas paskutinis sudiev.
Leidžiantis į tolimesnę kelionę būtinai reikėjo gerai pakaustyti arklius. Lietuvos keliais dar buvo galima ir be pasagų važiuoti, bet ne akmeniniais Vokietijos plentais. Jau pravažiavusi Tilžę, plento pakraštyje pamačiau kalvę į kurią ir pasukau. Išsukimo vietoje keliuko pradžioje būta smėlio į kurį priekinis vežimo ratas pradėjo klimpti. Vežimas pasviro ir aš, neišlaikiusi lygsvaros, iškritau iš vežimo. Viena mano koja pateko po ratu. Atrodė, kad koja yra lūžusi. Atsiradę kareiviai pakėlė vežimo ratą ir mane ištraukė. Įmetę į motociklo priekabą, nuvežė mane pirmyn į pirmąjį miestelį kur buvo sveikatos punktas. Prieš važiuojant pasakiau mamai ir Marytei, kad jos visvien važiuotų pirmyn. Sveikatos punkte paaiškėjo, kad koja nėra lūžusi. Galėjau kiek priminti ir šiaip taip, šlubuodama, paeiti. Kadangi ta vietovė buvo prie kelio kuriuo jos su vežimu turėjo atvažiuoti, tai aš jų ir nesistengiau ieškoti. Nutariau jų čia laukti. Šį visą nuotykį aš čia gana greitai atpasakojau, bet iš tikrųjų taip jau greitai viskas nevyko. Ši nelaimė įvyko apie 10 val. dieną, o savo vežimo sulaukiau tik kitos dienos rytą. Sveikatos punkto gailestingosios seserys nenorėjo mane taip greitai išleisti, bet aš jas įtikinau, kad aš žūt-būt, turiu prie kelio saviškių laukti. Mama su Maryte, nors ir nemokėdamos vokiečių kalbos, arklių kaustymo reikalą sutvarkė.
Nakvynei niekuomet nestodavome mieste, bet visuomet prie vienkiemių ar dvarų, kur būdavo galimybė gauti pašaro arkliams. Vokiečiai negalėjo sau nei minties daleisti, kad ir jie turės viską palikti. Iki pat karo paabigos vis kursuodavo gandai apie naujus ginklus ir, aišku, juos panaudojus, padėtis turės pasikeisti į gerąją pusę. Labai dažnai pašaro, nei veltui, nei už pinigus negalėdavome gauti. Rankiodavome pakraščiuose ką tik ėdamo nutvėrę. Kai kada pavykdavo slapčia pasipešti kur šieno. Aišku, darydavome ir galimas atsargas, kadangi pasitaikydavo sustoti vietose kur jokio pašaro nebūdavo. Turėjome su savim vežime dar kiek ruginių miltų, tačiau, kažin kodėl mano kumelaitės jų neėdė. Nakvynės tvartuose, palyginti, būdavo neblogos, ypač prigulus prie šiltos karvės. Algiuką paguldydavau vienoje pusėje, aš kitoje ir taip pailsėdavome lyg prie pečiaus. Tokių keliautojų, kaip mes, buvo daug ir jų vis gausėjo.
Gal po kokios savaitės, ar daugiau tokios kelionės, vokiečių administracija iš tokių atskirų pabėgėlių pradėjo organziuoti kolonas. Sustojimo vietos kolonai būdavo numatytos iš anksto. Geriau mums buvo kai keliavome atskirai. Apsirūpinimas pašaru dabar pasidarė dar sunkesnis. Turėdama anksčiau minėtus adresus nusprendžiau jais pasinaudoti. Reikėjo kokiu nors būdu iš tos organizuotos kolonos ištrūkti. Prie kolonos buvo priskirtas tam tikras skaičius vokiečių policijos pareigūnų, kurie prižiūrėjo kolonos žygio tvarką. Artėjome prie Dancigo. Kaž kur už Dancigo buvo pereinamoji pabėgėlių stovykla kur tokios kolonos būdavo surenkamos ir skirstomos tolesniam transportui.
Važiuojant per Dancigą, vieno kiemo gilumoje pamačiusi kalvę, iš kolonos išsukau. Jei palydovai pastebėtų galėčiau teisintis, kad man būtinai reikia arklių pasagas patikrinti. Laimei, manęs niekas išsukant nepastebėjo ir mes kiemo gilumoje užsislėpę palaukėme kol kolona pravažiavo. Grįžome ta pačia gatve kiek atgal ir tuojau pasukome į šalį, kad greičiau pasiekus miesto pakraštį. Buvo pavojus, kad koks žandaras mus vėl prie kolonos nenuvarytų. Nuo miesto pavažiavus keletą kilometrų radome kitą mažesnį miestelį, kuriame pavyko rasti laikiną prieglaudą. Čia buvo galutinai nuspręsta atsisakyti tolimesnės kelionės arkliais ir mėginti važiuoti tolyn į Vokietiją traukiniais. Po kelių savaičių nakvynės tvartuose ir daržinėse, čia mes, po geros maudynės, gerai pailsėjome lovose.
Sutvarkyti kai kuriuos savo dokumentus aš turėjau nuvažiuoti į Dancigą. Nuvažiavau tramvajumi. Mieste sutikau vieną senų laikų pažįstamą, kuris irgi gerai pažino mano vyrą. Sužinojęs mano būklę, prižadėjo apie jį pasiteirauti. Ten netoli mieste esąs punktas, kur sustoja daug pravažiuojančių karių, kurie tarnavo Savisaugos daliniuose. Neilgai trukus, žiūriu, jis jau ir ateina kartu su mano vyru. Tai buvo tikrai laimingas sutapimas, kadangi mano vyras čia buvo sustojęs tik labai trumpam laikui. Žinoma, planas kiek pasikeitė. Neaprašinėsiu mūsų to momento nuotaikų, jūs suprasite jas ir be paaiškinimo.
Pusdienį mes praleidome kartu besvarstydami įvairias galimybes. Šioje vietoje aš jau buvau praleidusi apie savaitę laiko ir mano visi daiktai buvo paruošti tolimesniam žygiui. Dalį daiktų pasiunčiau traukiniu, o svarbesnius reikmenis ir maistą supakavau į atitinkamo dydžio ryšulius, ar lagaminus taip, kad visi mūsų grupės nariai būtų įpareigoti šį tą nešti. Mūsų keturmečiai vaikučiai irgi nešė ryšulėlius. Lašinių ir cukraus atsargas paėmė vyras, kuris pagal mūsų susitarimą, turėjo visokiais būdais stengtis iš tarnybos ištrūkti ir atsirasti pas mane Bavarijoje. Jis privalėjo, pagal savo terminuotą paskyrimą, važiuoti į Drezdeną. Susitarėme, kad aš irgi mėginsiu važiuoti pro Drezdeną ir turėsime progos ten vėl susitikti.
Ši kelionės dalis turėjo ir savo juokingąją pusę. Pagal nustatytą tvarką, važiuodamas į tam tikrą vietovę, būtinai turėjai važiuoti tiesiausiu keliu. Taigi, reikėjo imtis kokios nors apgaulės, nes Drezdeno miestas buvo nepakeliui. Tačiau iš anksto kažką neišgalvosi. Pasiekę Berlyną, vietoje Nuernbergo traukinio, neva tai per klaidą, įsėdome į greitąjį Drezdeno traukinį. Greitasis traukinys Berlynas-Drezdenas ėjo be sustojimo. Aš su Maryte ir vaikais pasistūmėjome iki vagono vidurio kur dar galima buvo tikėtis rasti sėdimą vietą. Mama buvo vagono pradžioje. Konduktorius tikrindamas jos bilietą rado, kad ji ne tuo traukiniu važiuoja. Ji negalėjo susikalbėti ir pamojo man, kad ateičiau. Prisistūmus man arčiau, konduktoriui paaiškėjo, kad ne tuo traukiniu važiuoja ir daugiau žmonių. Pavaizdavau labai nustebusią ir nusiminusią dėl šios klaidos, bet konduktorius mane nuramino, kad Drezdene galėsiu kryptį pakeisti. Drezdene pernakvojome vieną naktį. Ten pat prie stoties buvo paruošti barakai pravažiuojantiems pabėgėliams. Pagal mūsų ankstyvesnį susitarimą aš čia vėl susitikau su vyru, kuris jau buvo pradėjęs daryti žygių pasitraukti iš kovos lauko bekuriant naująją Europą. Po įvairių nuotykių, tekus dar pasiekti ir Čekoslovakiją, galų gale, jam pavyko iš tarnybos ištrūkti. Mėnesio bėgyje jis atsirado pas mane Bavarijoje.
Jausčiausi labai nedėkinga, neprisimindama mano dviejų kumelaičių likimo. Kokios jos man mielos buvo. Ir po daug metų jos dar tebestovi mano akyse. Vežimas ir širmoji kumelaitė teko lenkų kilmės vokietei už išnuomotą kambarėlį o kita, vargšė, buvo parduota už kelis šimtus markių.
Iš Drezdeno išbildėjome į Bavarijos kaimelį kur niekas apie mus nieko nežinojo ir mūsų nelaukė. Neatpasakoju smulkiai, pagal kalendorių, kur ir kiek užtrukome, bet kelionės pabaigoje, Bavarijoje mes atsiradome tik lapkričio mėnesio antrojoje pusėje. Lietuvoje tuo laiku kai kada jau ir sniego atsirasdavo, bet čia klimatas kiek švelnesnis ir buvo tik šlapias ruduo. Diena pasitaikė lietinga. Kaimas į kurį mes keliavome buvo koki keturi kilometrai nuo geležinkelio stoties.
Kitų keleivių patariami, išlipome priešpaskutinėje stotyje, kadangi iš ten esąs geresnis kelias. Iš paskutinės stoties eina tik takas pėstiems. Iš stoties iššaukiau moteriškę, kurios adresą turėjau gavusi iš jos vyro. Namuose ji telefono neturėjo, todėl ją iškvietė pas netoliese gyvenantį burmistrą. Paaiškėjo, vėl, kad mes per čia į tą kaimą patekti negalime. Kaimas radosi kitoje Dunojaus pusėje ir po ilgesnio lietaus periodo, plačiai išsiliejęs vanduo, persikėlimą vietos keltu padarė neįmanomą. Ties ta vieta Dunojaus krantai yra labai žemi ir išsiliejęs vanduo virsta lyg ir didžiuliu ežeru. Moteriškė tuojau telefonu patarė, kad važiuotumėm dar kelias stotis pirmyn, iki apskrities miesto, kuriame yra tiltas per Dunojų, o iš ten eina autobusas į miestelį, kuris randasi trys kilometrai nuo jų kaimo. Mūsų busimoji globėja pasakė, kad tame miestelyje mus pasitiks jos tėvas. Pagal gana skambią pavardę aš tikėjausi, kad jie turėjo gyventi pasiturinčiai. Pavardė buvo Margraf.
Atvažiavę nakties metu į miestelį, išlipome į purkšnojantį lietų. Prie autobuso sustojimo vietos radome senuką su rankiniu vežimėliu mūsų belaukiantį. Paaiškėjo, kad jie turi tik porą hektarų žemės ir visus ūkio darbus atlieka naudodami karvės jėgą. Įsivaizduokite tos vargšės moteriškės savijautą tokių svečių sulaukus. Trys moteriškės su dviem mažais vaikais. Vistik, neatsižvelgiant, kokia ta staigmena jai nemaloni buvo, ji mus priėmė gerai. Ypatingai su dėkingumu prisimename jos senuką tėvą, kuris mums tikrai nuoširdus buvo. Grįžus po karo jo vyrui, mes tame kaime dar virš metų laiko išgyvenome. Nenutraukiame su jais ryšių ir šiandien.
Čia ir baigiasi pirmasis ir pavojingiausias mūsų kelionės etapas. Man šis baisus sapnas užsibaigė palyginti laimingai. Tačiau, kiek pabėgėlių išgyveno žiaurių tragedijų! Koks siaubas buvo tiems, kuriuos bolševikai žygio metu atkirto. Visi mes galėtumėm klausti už ką tiek iškentėta.
