LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
O. URBONAS
Sovietų Sąjungos istorija, kuri apimtų gyvenimą ten visose srityse, koncentracijos stovyklas ir kalėjimus imtinai, dar nėra parašyta. Priežastis yra aiški: Sovietų Sąjungoje nėra spaudos laisvės, reiškia, nėra tos informacijos, be kurios tokią istoriją neparašysi. Tiesa, “istorija” ten jau keletą kartų buvo parašyta ir perrašyta, bet melaginga režimo filosofija, kuri tiesą paverčia marksizmu ir kuri viską ir visuomet praleidžia pro propagandinį filtrą, falsifikuoja ją taip, kad ji tarnautų vien tik režimo tikslams ir interesams. Vakarų pasaulis tos istorijos parašyti negali, nes, kaip sakyta, tam trūksta reikalingos medžiagos, o objektyvūs stebėtojai į Sovietų Sąjungą neįsileidžiami. Turistai, tiesa, važiuoja ten pagal sovietų “Inturisto” biuro maršrutus, ir daugelis jų, pabuvę vieną kitą savaitę Maskvoje, arba kokiame nors kurorte, su suvenyrais ir maloniais atsiminimais, grįžta namo. Tas, kuris bent kiek valdo plunksną, laiko pareiga aprašyti savo kelionę ir savo įspūdžius, o neretai dar padaro ir tam tikras išvadas. Tų reportažų tarpe galima retkarčiais užtikti ir vertingesnį dalyką, tačiau, visumoje ta “literatūra” yra niekas kitas, kaip vaikų plepalas, arba sąmoningas melas. Kaip skeptikai, taip ir entuziastai, neturėtų teisės rašyti apie dalyką, kurio jie nepažįsta, nes visi jie apie Sovietų Sąjungą neturi jokio supratimo. Juokinga ir tragiška tokios “literatūros” nesąmonė dabar paaiškėjo tūkstančiui skaitytojų dėka to, kad per paskutiniuosius metus knygų rinkoje pasirodė visa eilė veikalų parašytų tokių autorių, kaip Solženicinas, Marčenko, Margolinas, Ginsburgas, Širiajevas, Chaustovas, Bukovskis, Krasnovas, Amalrikas, Maksimovas, Solovjevas ir kt. Visi šie autoriai aprašo kaip tik tą, ką sovietų režimas, visomis priemonėmis stengiasi paslėpti nuo Vakarų pasaulio, t.y., kalėjimų ir koncentracijos stovyklų pasaulį. Tuo būdu, Stalino ir jo įpėdinių lageriai yra išsamiai išaiškinti.
Tai, žinoma, gerai. Bet vienkart ir blogai ir pavojinga, nes neįgudęs skaitytojas, noromis nenoromis, gauna įspūdį, kad, kadangi apie tai jau viešai rašoma, tai viskas tas liečia praeitį ir dabar jau nieko panašaus ten nebėra ir būti negali. NETIESA! Ir šiandien dar tūkstančiai ir tūkstančiai politinių kalinių vargsta, badauja ir miršta stovyklose vien tik už tai, kad jų pasaulėžiūra nesutampa su bendrąja partijos linija ir kad jie apie tai prasitarė. Ir šiandien sovietų lageriai yra tokie pat baisūs kaip ir Stalino laikais, ir reikalinga, kad apie tai žinotų visi: ir tie, kurie norėtų žinoti tiesą, kurie, tačiau, vieton tiesos, gauna tik melagingus laikraščių straipsnius, skirtus klaidinti skatytojus ir nuraminti visuomenės sąžinę, ir tie, kurie nenori žinoti tiesos, kurie užmerkia akis ir užsikemša ausis, kad kada nors turėtų teisę apsiginti ir pasilikti švariais: “Dieve mano, o mes ir nežinojome”.
Politinių kalinių stovyklos yra išmėtytos po visą SSSR teritoriją. Bendrai imant, priverčiamojo darbo stovyklos Sovietų Sąjungoje yra padalintos į: 1) normali stovykla (oficialus pavadinimas: darbo-pataisos stovykla; 2) sustiprinto režimo stovykla; 3) griežto režimo stovykla ir 4) specialaus režimo stovykla (paprastai vadinama “spec’), arba kalėjimas.
Tokiai stovyklų gradacijai esant, atrodo, kad visi “nusikaltėliai” patenka, pirmon eilėn, į normalaus režimo stovyklą; už pakartotiną “nusikaltimą” į sustiprinto režimo stovyklą ir t.t. Tikrumoje taip nėra. Tokia tvarka taikoma vien tik kriminaliniams nusikaltėliams, politiniai kaliniai, kaip taisyklė, iš kart patenka į griežto režimo stovyklą. Tuo būdu kelias į kalėjimą, arba specą, jiems yra žymiai trumpesnis.
Kalėjimą, arba specą politinis suimtasis gali ir iš karto gauti, pagal teismo sprendimą, bet dažniausiai ten patenka kaliniai iš griežto režimo stovyklos už mėginimą pabėgti (jei, žinoma, suimant nebūna nužudomi), už atsisakymą dirbti, už normos neišpildymą ir už pasipriešinimą stovyklos administracijai. Patekti į banditus, į užsispyrusius chuliganus yra be galo lengva: užtenka išlaikyti elementarinį savigarbos jausmą — ir vienaip, ar kitaip, kalinys būtinai pateks į sąmoningus tvarkos dezorganizatorius. Tolesnis jo likimas visiškai priklauso administracijos savivalės, ar ji pasitenkins administracinėmis pabaudomis, ar atiduos teisman. A. Marčenko (“Mano parodymai”, 79 psl.) vaizdžiai aprašo, kaip, provokuojant, politinį kalinį paverčia į “užsispyrėlį”, kad galima būtų su juo “apsidirbti”: “... aš jau sakiau, kad neduodama žmoniškai nusiprausti, nėra ko ir galvoti apie tai, kad išsivalytum dantis — kameroje, prie dvokiančios parašės (nakti-kubilio), labai prašau. Vien tik toks noras iššaukia prižiūrėtojo pasipiktinimą: — žiūrėk, nusikaltėlis, ir dantis nori valyti! Tačiau ir nusiprausti neduoda. Tik suspėjai pamerkti rankas į vandenį — šūkis: “Užtenka! Į kamerą!” Ir, jei nuo prausyklos tu tuč tuojaus neatsitrauksi, tave griebia ir stumia šalin. Ir, neduok Dieve, čionai instinktyviai pasipriešinti, atstumti ranką, kuri tave nuo prausyklos traukia. Prižiūrėtojas nutemps tave į budinčiojo patalpą, arba į sargybos būstą ir pradės tave įžeidinėti, iš tavęs juoktis, stumdyti, kai kada ir mušti. Jiems reikalinga tik: kad kalinys viską išlaikytų tyliai, nusižeminęs, kad būtų matyti, kad jis žino savo vietą. Bet, jei drįsi atsakyti į įžeidimus, į smūgį — štai ir virsti sąmoningu chuliganu, pasipriešinusiu administracijos personalui. Toliau — viršininkui raportas, teismas ir sprendimas — viskas pagal įstatymus, iki aukščiausios priemonės imtinai. Geriausiu atveju, duos keletą metų kalėti, arba perkels į specą.” (Prižiūrėtoju dažnai skiriami iš išbuvusių savo laiką kalėjime, arba stovykloje kriminalinių nusikaltėlių. Jis yra artimiausias kalinių tvarkytojas ir kankintojas. Prižiūrėtojų elgesys su kaliniais yra labai įvairus, žiūrint su kuo jie turi reikalą. Jei toks prižiūrėtojas duos papirosų, ar net degtinės kriminaliniam nusikaltėliui (urkai), jam, paprastai, ineko nebus. Blogiausiu atveju, jį išbars vyresnysis, arba oper-įgaliotinis. Jei iš stovyklos pabėgs kriminalistas, jį paieškos, bet irgi, daugiau, atliekant tik tam tikrus veiksmus, ir išbrauks iš sąrašų. Sargybinį iškolios ir pasodins porai dienų į karcerį — tuo visa byla ir bus baigta. Tačiau, jei tas pats prižiūrėtojas duos duonos gabalą politiniam kaliniui, arba padarys jam nors ir mažiausią paslaugą — jis pats atsisės, pagal tą pat 58-tą straipsnį. Neretai būta atsitikimų, kad už “neveiklumą tautos priešams” pabėgant, visa sargyba gavo po 25 metus kalėjimo, o sargybos viršininkas buvo sušaudytas.)
Praktiškai, spece gali atsidurti kiekvienas kalinys, kuris tik valdymo organams nepatinka: kuris yra per daug savarankus, nepriklausomo būdo, kitų kalinių tarpe kiek daugiau populiarus (tokių organai ypatingai nemėgsta). Mat, norint, visuomet galima surasti ką kaliniui primesti, ar kuo jį apkaltinti! Pagrindinis apkaltinimas — darbo normos neišpildymas. Normos yra tokios, kad, faktiškai, jas išpildo vien tik sveikiausi ir stipriausi vyrai, visi kiti atsilieka. Tačiau vienas dalykas yra neišpildyti normas dėl jėgų stokos, kitas gi — dėl pakartotino užsispyrimo, o tai sprendžia administracija.
Kai kur Vakarų spaudoje galima paskaityti, būk tai, gyvenimo sąlygos politinių kalinių stovyklose, per paskutinius keletą metų, žymiai pagerėjo palyginus su gyvenimo sąlygomis kriminalinių kalinių stovyklose. Netiesa! Politinių kalinių stovyklose gyvenimo sąlygos, ne tik ne geresnės, bet dažnai žymiai blogesnės negu kriminalinių kalinių. Pagrindą tokiam tvirtinimui, kuris, tačiau, yra platinamas tik tam tikros rūšies spaudos, duoda tas, kad Mordvijoje yra specialus lageris užsieniečiams, nuteistiems už špionažą. Ten gyvenimas tikrai yra panašus į kurortinį: siuntinių kiekis neaprėžtas, maitina sočiai, darbo normos nėra nustatytos, ir bendrai, darbas ten — savanoriškas reikalas. Nori — dirbk, nenori — nedirbk, prievartos ten nėra. Toje stovykloje užsieniečiai, sugrįžę, nieko blogo apie lagerius papasakoti negali. Tam tikros krypties spauda juos apklausinėj a ir tada spausdina visokias legendas apie rojišką politinių kalinių gyvenimą stovyklose.
Reikia tik atsiminti ką pasakojo Paueris (Power), į JAV sugrįžęs. Tiesa, pasakojo nedaug, dar mažiau pateko į viešąją spaudą, bet to, ką jis pasakojo, užtenka, kad susidaryti vaizdą kaip jis buvo laikomas Vladimiro kalėjime. Vladimiro kalėjimas, reikalinga žinoti, yra vienas iš centrinių Sovietų Sąjungos kalėjimų, kur kalinami “svarbesnieji” nusikaltėliai. Ten buvo kalinami ir vysk. M. Reinys, vysk. Matulionis ir kunigas Vl. Mironas. Vysk. Matulionis ir kunigas Mironas ten ir mirė (F. Kelly, atsiminimai); to pat likimo susilaukė ten, tur būt, ir vysk. Reinys.
Kaip, iš tikrųjų, Paueris buvo laikomas Vladimiro kalėjime savo “Parodymuose” aprašo A. Marčenko (143-146 psl.): “Pauerio išlaisvinimas iššaukė didelius ginčus pas mus, Vladimiro kalėjime. Mes visi žinojome, kad jis sėdi čia pat, šiame kalėjime . . . Mes žinojome, kad Paueris sėdi kameroje skirtoje dviem, ligoninės korpo antrajame aukšte. Kai kam iš mūsiškių net pasisekė pamatyti Pauerį ir jo bendrakamerininką pasivaikščiojimo metu. Mes žinojome, kad Paueris ir jo bendrakamerininkas dėvi nuosavais rūbais, ne kalinių rūbais, kaip visi kiti, kad jų veidai švariai nuskusti, ne taip, kaip mūsų, kuriuos kas dešimtą dieną nukerpa buka mašinėle, kad jų galvos plaukuotos ir gražiai sušukuotos. Pauerio bendrakamerininkas, gerai kalbantis angliškai estas, ar latvis, buvo gerai išlavintas žmogus. Dar Pauerio teismo metu tą estą pradėjo ruošti Paueriui bendrakamerininku. Jis buvo nuteistas 25 metams kalėti, tačiau jam pažadėjo, jei jis tiksliai išpildys specialų uždavinį, tai bus išlaisvintas tuoj po Pauerio. O, jei jis tuos reikalavimus neišpildys — teks sėdėti Vladimiro kalėjime iki mirties (tarp kitko, tokių, iki mirties sėdinčių, Vladimiro kalėjime yra, pavyzdžiui, jau virš 20 metų čia sėdįs eigulis, kuris pripuolamai tapo lenkų karininkų Katyno miške sušaudymo liudininku). Pirmiausia, estas jokiu būdu neturėjo pasakoti Paueriui apie tikrą politinių kalinių būklę. Atvirkščiai, jis turėjo įtikinti Pauerį, kad visi politiniai kaliniai laikomi taip, kaip ir jis, Paueris. Tačiau, gali įvykti pripuolamų atsitikimų: pamatys Paueris, pasivaikščiojimo metu, išbadėjusią figūrą kalėjimo rūbuose, arba suriks kas nors ligoninėje, arba kameroje (taip, kaip mes neretai girdėjome) — tai estas privalo sugalvoti amerikiečiui kokį nors įtikinantį paaiškinimą. Bendrai, buvo reikalaujama, kad tas estas, kaip galima, mažiau pasakotų Paueriui apie SSSR gyventojų gyvenimą laisvėje, vieton to, jis turėjo užimti Pauerį kalbomis apie kiną, literatūrą, sportą ir t.t. Tuo būdu, bergždžios buvo kai kurių mūsų kalinių svajonės, kad Paueris, sugrįžęs į Ameriką, galės papasakoti apie tą pragarą, kuriame mes gyvename, nes tikro kalėjimo gyvenimo Paueris nė nepauostė ... Daugelis pavydėjo tam estui ir jo gyvenimo sąlygoms ir, kad po Pauerio, ir jis išeis į laisvę. Tačiau, daugumas kalinių jį kaltino: nejaugi jis, sėdėdamas tik dviese su amerikiečiu, negalėtų papasakoti jam, kaip gyvena kiti kaliniai.”
“Bet pavydėjo be reikalo. Estą nepaleido, o apgavo. Po Pauerio paleidimo jį perrengė į kalinio rūbus ir perkėlė į bendrą kamerą, kur jis po keletos dienų nusižudė.”
Kiekvienas ilgiau gyvenęs sovietų valdžioje, galėtų įdėti savo įnašą į vieną, kitą puslapį dar neparašytos Sovietų Sąjungos istorijos. Visos žinios, kurios padeda suprasti ten gyvenimą, yra labai vertingos, nes jos apšviečia mažai žinomą ir paslaptingą sovietų pasaulį. Žinoma, kiekvienas žmogus, atskirai tegalėjo išgyventi tik mažą dalį to bendro kartaus patyrimo, tačiau jis galėtų šį tą papasakoti savo kančių draugams ir pašaliečiams. Viena iš sovietų sistemos ypatybių yra ta, kad sovietų piliečiai labai mažai supranta apie daugelį dalykų, kurie ten vyksta. Kaip Solovjovas sako: “Akmuo, įmestas į vandenį, ten nesukelia vandens paviršiuje sklindančius ratus.”
Straipsnio pradžioje išvardintų autorių dalis parašė savo veikalus Sovietų Sąjungoje, iš kur tos knygos buvo slaptai išgabentos. Kita dalis — Sovietų Sąjungą jau palikę. Tačiau ir vieni, ir kiti, įgijo ilgametį lagerio, arba kalėjimo pragaro stažą ir aprašė tą, ką jie išgyveno ir ką savo akimis matė. Kadangi dauguma jų aprašo laikotarpį po II Pasaulinio karo, kai Pabaltijo valstybės jau buvo okupuotos, tai tas knygas beskaitant, neretai galima užtikti lietuvišką pavardę, estišką, arba latvišką, kurios minimos sąryšyje su vienu, ar kitu atsitikimu. Ir visur, kur kalbama apie pabaltiečius, jaučiama tam tikra pagarba, kai ta pavardė, arba tautybė (lageriuose pavardė, kalinių tarpe, nevaidina jokio vaidmens) minima:
“.. . du estai, lyg tikri broliai, sėdėjo ant žemos cementinės plytos ir drauge, iš eilės, rūkė pusę cigaretės iš vieno ir to pat mundštuko. . . jie laikėsi vienas su kitu, lyg vienam, be kito, oro neužtektų ... ir valgė jie viską pusiau, ir miegojo drauge. Tačiau, jie nebuvo broliai ir susipažino jau čia 104-je brigadoje. Vienas jų buvo žuvininkas iš pajūrio, kitas gi, Estiją bolševikams okupuojant, mažas vaikas būdamas, tėvų buvo išvežtas į Švediją. Užaugęs, jis savo noru sugrįžo į Estiją baigti institutą.”
“Štai, sakoma, tautybė nieko nereiškianti, kiekvienoje tautybėje randasi ir blogų žmonių. Tačiau estų tarpe, kiek jų Šuchovas matė — blogų žmonių jam nepasitaikė ...” (Solženicinas, “Viena diena Iv. Den. gyvenime”, 45 psl.).
Su lietuviais pirmą kartą susitinkama 1941 metų vasarą, po vokiečių-sovietų karo pradžios: “.. . trečią dieną mes turėjome išžygiuoti iš Podorožjės. Išilgai kelio stovėjo sargybų eilės, kad niekas nemėgintų pabėgti. Pro mus žygiavo naujai atvykusiųjų suimtųjų transportai. .. Staiga, kelyje viskas sujudėjo. Į sandėlius, iš kurių mes tik ką išėjome, varė naują transportą, tai buvo, tikrai, fantastiškas vaizdas:
Tai buvo lietuvių grupė — tiesiog iš Kauno. Paskutinėmis dienomis prieš vokiečių puolimą, iš Lietuvos išvežė dešimtis tūkstančių politinių suimtųjų — visą lietuvišką elitą: buržuaziją, inteligentus, valdininkus ir, bendrai, kiekvieną, kuris atrodė “įtartinas”. Iš karto buvo matyti, kad tai buvo “naujieji”, neturintys jokio supratimo kur ir kam jie vežami. Visi jie dar buvo padorios ir išsigandusios išvaizdos, tai buvo procesija iš ano pasaulio. Ėjo patricijai ir senatoriai, rabinai kailinėse kepurėse, advokatai ir bankininkai, įspūdingi pilvočiai, žydai ir ne žydai, apsirengę neaprašomais kailiniais, paltais, o paskui juos nešė ir vežė juokingai dideles dėžes, puikius odinius lagaminus, būk tai jie važiavo į Rivieros kurortą. Jų pasirodymas iššaukė sensaciją, sargyba ir urkos (taip lageriuose vadinami kriminaliniai nusikaltėliai) žiūrėjo į juos ir perdavinėjo vienas kitam: lietuviai atvažiavo! Tokių dar nebuvo! Štai, tas, su barzda, ministeris!
Mes žiūrėjome į tas gražiai nukirptas barzdas, į tuos auksinius pensne, į tą kalną bagažo ir vaizdavomės sau, kas su tuo visku bus ryt dieną, kai juos išvarys į etapą, pėsčiom, už šimto kilometrų. Kaip vaikiškai naiviems reikia būti, kad tokiame stovyje atvykti į Podorožję!
Vėliau mes gavome žinių, kad tik nedidelė dalis jų liko gyvi lageryje” (J. Margolinas, “Kelionė į ZeKa [ze-ka=sutrumpintai “zakliučennji” =suimtas, surakintas] kraštą”, 168-169 psl.).
Taip atrodė, tur būt, Olandijos ir Belgijos žydai, kai juos keleiviniais traukiniais vežė į Aušvico gazo kameras. Tų žydų kančios baigdavosi Aušvice pirmą dieną atvykus, šituos gi laukė metai lagerio. Kažin kieno mirtis buvo lengvesnė — kas žino?
(Bus daugiau)
