PILIAKALNIAI, PILKAPIAI IR PRIEŠISTORINES SODYBOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE

PETRAS MATEKŪNAS

Zarasų apskritis yra turtinga ne tik ežerais, kalvomis ir miškais bei miškeliais, bet taip pat piliakalniais, pilkapiais ir priešistorinių laikų sodybomis. Šių senovės paminklų ir sodybų užtikta beveik kiekviename valsčiuje. Vieni iš jų jau yra ištirti, o kiti dar laukia archeologo kastuvo. Jie mums davė labai daug medžiagos Rytų Lietuvos kultūrai nušviesti.

1. PILIAKALNIAI

Visus piliakalnius, esančius Zarasų apskrityje, galima suskirstyti į kalvinio, kaip pavyzdžiui, Samanio (Gražutės) piliakalnį, ir krantinio tipo, kurių kalvos viena ar net dvi pusės prieina prie ežero ar yra įsiterpę tarp neišbrendamų pelkių. Iš kultūrinio sluoksnio, kuris buvo užtiktas piliakalnių aikštelėse, nustatyta, kad juose buvo gyventa, o tik vėliau, kai pradėjo vystytis žemės ūkis ir gyvulininkystė, jie buvo paversti slėptuvėmis ar gynimosi vieta. Minėtini šie piliakalniai: Velykuškių, Vozgėlių, Dūkšto, Maniuliškių ir kiti, kuriuose daugiausiai buvo surasta senienų, turinčių didelės proistorinės reikšmės.

Velykuškių piliakalnis, kuris, kaip spėjama, buvo supiltas 1500 m. prieš Kristaus gimimą, yra prie Sartų ežero Bradesių įlankos pietiniame krante, netoli Velykuškių kaimo, Dusetų valsčiuje. Žiūrint iš lauko pusės, tai nedidelė, vos tik 4 metrų aukščio, kalvelė, bet nuo ežero pusės jo krantai statūs ir yra 22 metrų aukščio. Aikštelė apvali ir užima apie 800 kv. metrų, o su šlaitais apie 1500 kv. metrų. Kultūrinis sluoksnis išlikęs

Zaraso pakrantėje

pakraščiuose, vietomis siekia 20-30 cm. storio. Tyrinėjimo metu paaiškėjo, kad piliakalnis turėjo dirbtinus įtvirtinimus rytinėje ir pietinėje dalyje. Pirmieji įtvirtinimai buvo labai paprasti: iškastas 0,5-1 metro gylio ir 2-3 metrų pločio griovys, o už jo supiltas iki 0,5 metro aukščio pylimas. Vėliau šie sutvirtinimai buvo tobulinami, apjuosdami piliakalnį net trimis grioviais ir dviem pylimais. Grioviai būdavo gilinami, vietomis jie siekia 7-8 m pločio ir 2.5 m gylio. Archeologas P. Tarasenka, kuris 1933 m. jame darė kasinėjimus tvirtina, kad gilioje senovėje piliakalnyje gyveno žmonės, o pirmaisiais šimtmečiais jau buvęs apleistas ir paverstas kapinėmis, nes surado dviejų žmonių griautinį kapą, kuris buvęs įrengtas degto molio duobėje.

Piliakalnyje buvo rasta akmeninių kirvukų, įvairių kaulinių dirbinių, kaulinių smaigtukų, jietigalių, keletas žalvarinių papuošalų ir kitokių radinių. Kai kurių radinių amžius, kaip archeologai mano, siekia apie 4000 metų.

Antras garsus piliakalnis, esantis Dusetų valse., yra Vozgėlių, kuris irgi, kaip ir Velykuškių, pasižymi iškasenomis. Jis yra 8 km į vakarus nuo Dusetų miestelio. Piliakalnį sudaro 40 m aukščio natūrali kalva. Pirmieji kasinėjimai buvo padaryti 1910 m., o antrieji 1933 m. archeologo P. Tarasenkos. Jame jis užtiko 2 kultūrinius žemės sluoksnius. Apatiniame sluoksny, kuris dengė 4 m pločio ir 1,5 m gylio griovį, radinių neužtiko, o tik viršutiniame, kuris yra susidaręs žmonėms gyvenant. Tame sluoksny buvo surasta žiestų puodų šukių, ilgųjų sidabrinių lydinių, skalūninių varpstelių, kaulinės adatos ir kiti dalykėliai. Iš tų radinių P. Tarasenka nustatė, kad piliakalnyje gyventa X-XI šimt., o vėliau jis buvo apleistas. Taip pat kultūriniame sluoksny, be kitų radinių, vienoje vietoje surado lokio kaulus ir kelis geležies dirbinius.

Vozgėlių piliakalnį dažnai dar vadina Dragėliškių, nes Vozgėlių ir Dragėliškių kaimų žemių riba eina per patį kalną.

Vakarinėje jo pusėje yra Indrailio, o rytiniame — Salinio ežerėliai.

Apie Vozgėlių piliakalnį yra sukurtas gražus padavimas, kuriame sakoma, kad piliakalnis yra supiltas milžinų laikais. Jį supylusi milžinė Indraja. Žemę jį ėmusi iš tos vietos, kur dabar yra Indrailio ežerėlis. Žemes ji nešusi savo žiurste. Buvo nepaprastai patenkinta tuo piliakalniu ir ant jo pastačiusi miestelį. Žmonės, kurie gyveno piliakalnyje, buvę labai laimingi. Tačiau, neilgai jiems teko džiaugtis tuo gyvenimu, nes piktoji ragana, pavydėdama jiem laimės, miestelį užbūrė ir, užrakinusi miesto vartus, raktus padėjo po dideliu akmeniu, kuris ir dabar esąs piliakalnio šiaurinėje pašlaitėje. Kad miestelis nematytų dienos šviesos, su visais gyventojais nugramzdino jį į žemę. Paliko piliakalnis toks, kokį Indraja supylė. Gaila Indrajai buvo miestelio ir jo gyventojų. Sielvarto suspausta, ji ilgai verkusi. Iš jos akių ašaros riedėjusios tokios didelės, kad iš jų susidarė upeliukas, kuris, vingiuodamas laukais ir pievomis, tekėjo į vakarus. Žmonės tą upelį pavadino jos vardu.

Šių abiejų piliakalnių didesnioji radinių dalis buvo sudėta K. Būgos muzėjuje Dusetose. Taip pat tų radinių, ypač iš Vozgėlių piliakalnio, kuriuos 1910 m. buvo surinkęs prof. K. Būga, atiteko Lietuvių Mokslo draugijai, Vilniuje, o kita dalis — Vytauto Didžiojo universiteto ir Zarasų muzėjams.

Trečiasis piliakalnis, kuriame irgi rasta įdomių ir vertingų radinių, tai Dūkšto piliakalnis, esantis prie Samanio ežero, jo šiaurės vakarų krante, vadinamas Putrakalniu. Jis yra beveik apvalios formos. Paviršius lygus, tik pietų link eina šiek tiek nuolaidyn. Šiaurinėje jo dalyje aukštis siekia apie 13 m. Krantas status ir įlipti pro šią vietą į jo viršūnę yra neįmanoma. Spėjama, kad šioje piliakalnio pusėje buvę įrengti slapti akmeniniai laiptai, kuriuos laikė apkloję samanomis, medžių šakomis ir šaknimis. Pietų pusėje krantai nuolaidesni. Jo ilgis 30 m, o plotis 25 m. Jis apaugęs pušimis ir eglėmis. Rytinėje pusėje buvęs pylimas. 1909 m. proistorės prof. L. Krzywickis jame padarė archeologinius kasinėjimus. Vakarinėje jo daly jis surado keturkampę 12,5 m ilgio, 6 m pločio ir 1.5 m gylio duobę, kurioje, jis mano, galėjo būti gyvenama patalpa. Jos viduryje surastos trys 1-1,5 m skersmens plūkto molio aikštelės, o duobės šiaurės -vakarų kampe net 26 cm. storio anglių ir pelenų sluoksnis. Taip pat buvo rasta gyvulių kaulų, senoviškų ginklų, pinigų, papuošalų, akmeninių kirvukų ir kitokių radinių.

Apie piliakalnį yra sukurta įvairių padavimų. Ant to piliakalnio buktai stovėjusi šventykla. Kas ją sugriovė, niekas nežino. Tos šventyklos buvo rastas tik pamato akmuo su neišskaitomais rašto ženklais, kuris vėliau buvęs sudegintas kalkių duobėje. Kun. J. Žiegas, betyrinėdamas tą piliakalnį, to akmens neradęs, o tik tris nedidelius tašytus akmenis.

Pagal kitą padavimą ant to piliakalnio stovėjusi bažnytėlė, kuri vieną sekmadienį, kunigui besakant pamokslą, nugrimzdusi. Bažnytėlė, tačiau, išlikusi nesugriauta, o žmonės gyvi. Kai kunigas baigsiąs sakyti pamokslą ir pasakysiąs “Amen”, tuomet bus pasaulio pabaiga. Taip pat dažnai esą girdima, ypatingai kai esti gražus oras, jo gilumoje grojant vargonais ir giedant šventas giesmes.

Piliakalnyje, kai jis dar nebuvo apaugęs medžiais, apylinkės ūkininkai ganydavo gyvulius. Vieną kartą piemenaitė, kaip pasakojama, bega

 

Zarasų ežerynas

 

nydama gyvulius, rado piliakalnyje raktus, kuriuos parsinešusi į namus, paslėpusi. Nakties metu, miegodama, ji susapnavo kunigą, apsirengusį bažnytiniais rūbais, kuris ją paprašęs tuos raktus nunešti į piliakalnį ir padėti į tą vietą, kur ji radusi, nes jie priklausą nugrimzdusiai bažnytėlei, pažadėdamas jai atsilyginti pinigais.

Mergaitė, ankstį rytą, vos tik saulutei patekėjus, nunešė tuos raktus į piliakalnį. Toje vietoje, kur ji turėjo padėti raktus, rado tris talerius, kuriuos ji pasiėmė, kaip jai buvo kunigas sapne sakęs, o raktus toje vietoje paliko.

Maniuliškių piliakalnis yra Maniuliškių kaimo laukuose, 6 km į šiaurės rytus nuo Antazavės bažnytkaimio. Jis yra pailgos formos, apie 50 m aukščio su nuolaidžiais krantais. 1933 m. P. Tarasenka darė jame kasinėjimus. Jo viršutiniame sluoksnyje rado įvairių radinių: kaulinių jietigalių, puodų šukių ir kitokių dalykėlių Ant jo viršūnės yra paplokščias granito akmuo, po kuriuo yra pakasti, kaip pasakojama, dideli turtai, bet juos paimti nėra taip lengva, nes reikia atlikti tam tikras pareigas, būtent: iš po akmens reikia išimti nedidelį akmenėlį, kuris turįs paslaptingos galios. Jį reikia įsidėti į burną ir išlaikyti tris dienas, neištarus nė vieno žodžio, o po to nueiti į piliakalnį ir lygiai 12 val. nakties metu su tuo akmenėliu suduoti į didelio akmens viršūnę, nedaugiau kaip 12 kartų. Akmuo tuojau nuriedės į šalį ir tą užburtąjį turtą galėsi paimti. Bet tų sąlygų dar niekas neišpildė ir turtas tebegulįs po akmeniu.

Maniuliškių piliakalnį, kaip sako kitas padavimas, esą supylę švedai, norėdami įamžinti savo laimėjimus Lietuvoje. Žemę jie ėmė iš balos, esančios šiaurinėje piliakalnio pusėje. Žemę sunešė kepurėmis. Toje vietoje, iš kur ėmė žemę, pasidarė du nedideli ežerėliai, kurie vėliau buvo pavadinti Kumpuolis ir Kumpuolaitis. Kai piliakalnis buvo supiltas, nors kariai buvę išvargę, bet visi susirinko ir pasveikino karalių, kuris tuo metu buvo atvykęs, linkėdami jam būti tokiam galingam, kaip šis supiltasis piliakalnis.

Kitas padavimas sako, kad piliakalnyje yra bažnyčia su žmonėmis, kurią žemėmis užpylė kalavijuočiai, užpuolę šį kraštą. Toje vietoje, kur buvo bažnyčios bokštas, yra iškyšulys, žmonių vadinamas Kazirka.

Nemažai radinių surasta Varslavos, Pakačinės, Juodajame Dirvone, Gobuliškių ir Kiemonių piliakalniuose. Varslavos piliakalnis, esantis 2 km į pietryčius nuo Antalieptės bažnytkaimio, užima 4 ha žemės plotą. Iš vakarų pusės jį supa Šventoji, o iš pietų — pievos, kurios pavasarį Šventosios yra užliejamos. Spėjama, kad jame IX-X šimt. gyventa, nes rasta iš to laikotarpio jietigalių, kaulinių adatų, brūkšniuotos keramikos ir kitokių senienų. Visi radiniai yra sudėti Dusetų muzėjuje.

Pakačinės piliakalnis yra 3 km į šiaurės vakarus nuo Antazavės bažnytkaimio, Pakačinės kaimo laukuose, prie Zelvės ežero kranto. Jis yra beveik apskritos formos, viršūnė turi 35 m. skersmens. Jo aukštis siekia 12 m. Šlaitai statūs. Kultūrinio sluoksnio jo viršūnėje užtikta tik vakariniame krante, apie 1.5 m storio. 1933 m. P. Tarasenka darė jame kasinėjimus. Rado keletą akmeninių kirvukų, kaulinių ylų, žvėrių ir paukščių kaulų ir kitų radinių, kurie priskiriami geležies amžiui. Visi radiniai atiteko Zarasų ir Dusetų muzėjams.

Juodasis Dirvonas, esantis Jovydžių kaimo laukuose, Antazavės valsč., nėra toks aukštas kaip jau minėti piliakalniai, bet įdomus savo radiniais. Jame rastas storas kultūrinis sluoksnis, priklausąs naujajam geležies amžiui. Sluoksnyje rasta akmeninių kirvukų, kaulinių adatų, kaulinių ylų ir kitokių radinių, kurie buvo sudėti Zarasų ir Dusetų muzėjuose. Prie šio piliakalnio 1915 m. įvyko trijų dienų rusų ir vokiečių kariuomenės dalinių aršios kautynės. Jodvydžių kaimas buvo visai sunaikintas. Taip pat šioje vietoje 1919 m. vyko ir Nepriklausomybės kovos su rusų bolševikų daliniais, kurie buvo įsitvirtinę Kuklių kaime. Vykdant Zarasų užėmimą, ši vietovė lietuvių karių, vadovaujant narsiajam kapitonui E. Noreikai, rugpiūčio mėn. 25 d. vakare, be didelių kautynių, buvo paimta.

Gobuliškių piliakalnis yra Gobuliškių vienkiemio laukuose; Imbrado valsčiuje. Piliakalnis dar nėra ištirtas, turi apie 60 m ilgio, 30 m pločio ir 10 m aukščio. Jo paviršius lygus, krantai nuolaidūs, apaugę beržais ir krūmais. 1912 m. jame buvo surasta varinė moneta, kuri buvo padėta į Petrapilio muzėjų. Piliakalny esą, kaip pasakojama, daug kambarių, kurie pilni prikrauti turtų, bet jie yra visi užburti, ir paimti, žinoma, galės tik tas, kuris sužinosiąs užbūrimo paslaptį.

Dar tenka paminėti ir Kiemonių piliakalnį, nes jame, nors jis, kaip ir Gobuliškių piliakalnis, neištirtas, bet jame rasta gana daug radinių, būtent: puodų šukių, durklų, akmeninių glūdintų kirvukų, papuošalų, degto molio, anglių ir kitokių radinių. Jis randasi Kiemonių kaimo laukuose, Salako valsč., prie Ligajos ežero. Aplinkui jis apsuptas trimis pylimais.

Visi čia suminėti piliakalniai, kaip archeologai galvoja, greičiausiai buvo supilti žalvario amžiaus pabaigoje ar geležies amžiaus pradžioje, be išimties priklausydami, pagal savo paskirtį, gyvenvietės grupei.

Samanio (Gražutės), Asavitų, Apkartų, Bernelio Kalno ir Vitkūnų piliakalniuose radinių nerasta. Jų paskirtis, kaip spėjama, buvo skirtinga, negu augščiau paminėtų piliakalnių. Greičiausiai jie buvo naudojami kaip stebėjimo punktai. Savo išorine išvaizda jie yra labai įdomūs, augšti ir daugiau kūgio pavidalo.

Samanio (Gražutės) piliakalnis savo išvaizda atkreipia kiekvieno praeivio dėmesį. Jis randasi prie Samanio ežerėlio, netoli Degučių bažnytkaimio, Gražutės girioje, vos tik apie puskilometrį nuo Zarasų - Kauno plento. Jis yra pjauto kūgio pavidalo, apaugęs aukštomis pušimis. Iš trijų pusių jis yra apsuptas dviejų pasagų pavidalo, 4 m. pločio ir apie 1.5 m gylio griovių. Jo augštis siekia apie 45 m, o viršūnės aikštelė — 100 kv. metrų. Vietos gyventojai jį vadina, tiesiog, piliakalniu. Jis dar archeologų neištirtas. 1831 m. šiame piliakalnyje sukilėliai turėjo savo štabą ir jame slapstėsi Emilija Platerytė, žymi to sukilimo vadovė. Pagal padavimą piliakalnis esąs supiltas tais laikais, kai Zarasų apskrityje gyveno milžinai. Jį supylęs milžinas karvedys Samanis. Toje vietoje, iš kur jis ėmęs piliakalniui žemę, atsirado ežerėlis. Vieną kartą, besimaudydamas tame ežere jis prigėrė. Jo palaikai buvo sudeginti ir pelenai išbarstyti į visas puses. Vietos žmonės jo atminimui tą ežerėlį, atsiradusį Samaniui imant žemę piliakalniui supilti, pavadino jo vardu, nes jis jiems buvęs geras ir labai paslaugus jų reikalams.

Asavitų piliakalnis yra 7 km į šiaurės vakarus nuo Zarasų m., Asavitų kaimo laukuose prie Zarasų - Kauno plento. Tai gražus, pailgos formos, piliakalnis, turįs prie plento labai statų krantą, o iš pietų ir vakarų nuolaidesnį. Jis apaugęs pušaitėmis ir krūmais. Jo augštis siekia apie 50 m, o ilgis apie 100 m. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jo viršūnėje stovėjo didelis medinis kryžius, pastatytas po 1863 m. sukilimo, vėliau, papuvęs, jis išvirto

Bernelių Kalnas, kaip ir Asavitų, greičiausiai, buvo stebėjimo ar gynimosi punktas. Jis yra Degučių valsč, prie buvusio Dusetų ežero šiaurės rytų kranto. Prieš 150 metų apylinkės jaunimas ant jo buvo pastatęs didelį medinį kryžių, kuris stovėjęs dar ir mūsų laikais.

Apkartų piliakalnis yra Garšvinės kaimo laukuose, Dūkšto valsč. Jame buvo rasta įvairių senovės ginklų dalys. Spėjama, kad jis buvęs stebėjimo vieta, saugojanti perėjimą tarp Dysnos ir Dysnykščio ežerų.

Tai tiek apie piliakalnius. Jų visų aprašyti neįmanoma, nes jų Zarasų apskrityje yra gana daug. Čia suminėjau tik svarbesnius.

2. PILKAPIAI

Zarasų apskrities laukuose ir miškuose yra gana daug pilkapių, kuriuos vietos gyventojai vadindavo kurganais. Tuos pilkapius praėjusio šimtmečio pabaigoje yra tyrinėję net keli archeologai. Daugiausia pilkapių užtikta Dūkšto, Salako ir Degučių valsčių ribose. Juose yra surasta žmonių ir arklių kaulų, kilpų, žalvarinių papuošalų ir kitų radinių. Visi radiniai sudėti Vytauto Didž. Kultūros, Zarasų, Dusetų ir kituose muzėjuose.

• Vienas didžiausių kapinynų Zarasų apskrityje buvo surastas netoli Gedžiūnėlių bažnytkaimio, jis tęsėsi pro Gribėnus, Garšvinės iki Bajorų kaimo. 1914 m. rusų archeologai buvo pasiruošę daryti kasinėjimus, bet Didysis karas tą gražų sumanymą neleido įvykdyti. Per karą, vokiečių kariams vedant siaurąjį geležinkelį iš Pabūdžio į Vidžius, dalis to kapinyno buvo sunaikinta, o miškas iškirstas.

Ypatingai kapinynas nukentėjo lenkų okupacijos metu. Kad nesunaikintų proistoriją, vaivadijoje buvusi įstaiga, kuri rūpinosi proistorės paminklų apsauga, uždraudė kelmus rauti šiame kapinyne, kuriuos girininkija buvo pardavusi dervai gaminti. “Kurjer Warszawski” korespondentas yra pastebėjęs, kad Vilniaus krašte, beraujant kapinynuose kelmus, buvo sunaikinta per 3000 proistorinių kapų. Mokytojas M. Gudėnas, papirkęs eigulį, buvo padaręs tarp Pašilės ir Gedžiūnėlių bažnytkaimio tyrinėjimus. Buvo padaręs atskirų kapų fotografijas ir užrašus, kuriuos 1939 m. bolševikai, bedarydami pas jį kratą, atėmė. Senienas, kurias jis surado betyrinėdamas, pats atidavęs Lietuvių Mokslo draugijos muzėjui. Vėliau lenkų valdžia kapinyną išdalino Gedžiūnėlių bažnytkaimio mažažemiams ir bežemiams. Po II Pasaulinio karo apie 100 ha to kapinyno perėjo valdžios apsaugai.

Antras didelis kapinynas buvo rastas 6 km į šiaurės rytus nuo Dūkšto m., netoli geležinkelio linijos ir Visaginio ežero, Lapušiškių kaimo laukuose. Kapinynas užėmė 125 m pločio ir 500 m ilgio žemės plotą. Kunigas Juozas Žiogas 1900 m. padarė jame kasinėjimus. Jis surado kapinyne virš 40 įvairaus dydžio pilkapių. Vieni iš jų buvo 29 cm aukščio ir 6 m skersmens, kiti 71 cm aukščio ir apie 12 m skersmens, o vienas 1.42 m aukščio ir 12 m skersmens. Jie visi buvo apskritos formos, supilti iš smėlio. Kun. J. Žiogas juos suskirstė į vidurinio ir naujojo geležies amžiaus pilkapius. Viename vidurinio geležies amžiaus pilkapyje jis rado iš akmens sudėtą vainiką, kuris ėjo ratu aplink pilkapį ir 9 cm storio anglies suodžių sluoksnį, nedegintų kaulų liekanas, geležinį jietigalį, kurio ilgis 39 cm, siauraašmenį kirvuką ir balto smėlio sluoksnį. Žemė aplink akmens vainiką, kaip jis nustatė, buvo visai nejudinta.

Jis padarė kasinėjimus ir naujojo geležies amžiaus pilkapiuose. Juose akmeninių vainikų nerado. Lavonai buvo sudeginti ir jų pelenai išbarstyti ant žemės paviršiaus. Kaikuriuose pilkapiuose jokių radinių nerado. Viename pilkapy

Plentas skiria Zarasą nuo Zarasaičio


rado nedegintą arklį, kuris buvo palaidotas po angliasuodžių sluoksniu. Jis buvo paguldytas tokioje padėtyje, kad jo galva buvo nukreipta į šiaurę. Jo nasrų vietoje buvo rasta per pusę pertrūkę žąslai, o prie kaklo metalo skambalėlis su geležine šerdimi ir dvi geležinės balno kilpos, kurios gulėjo prie jo šono. Kituose pilkapiuose prie arklio kaulų dar rado rombines ir keturkampės formos žalvarinių diržo apkabų, kuriose buvo kryžių raštas ir net užsilikę odos likučiai.

Taip pat kun. J. Žiogas aptiko 2 kapus Visaginio kaimo laukuose, netoli Pastovėlio ežero ir Briedsalio pelkių. Jie buvo 25 cm aukščio ir apie 3.5 m skersmens. Viename kape rado žmogaus griaučius, kurie gulėjo gryname smėly, galva pasukta į rytus. Visi kaulai buvo sveiki. Prie jo dešiniojo šlaunikaulio gulėjo geležinio peilio liekanos.

Antrą vietą, po Dūkšto valsč., kapinynų atžvilgiu, užima Degučių valsčius. Vienas iš didžiausių pilkapinynų tame valsčiuje yra Galminių kaimo laukuose esančiame Šilelio miškely prie buvusio Dusetų ežero šiaurės vakarų kranto. Jame buvo surasta dar gerai išsilaikiusių apie 100 pilkapių, kuriuos vietos žmonės vadina švedkapiais.

Tokių pilkapių, kaip ir Šilelio miškelyje, buvo surasta Saboliškių kaimo laukuose, netoli Zarasų - Kauno plento, kuriuos žmonės vadina prancūzkapiais. Abiejuose pilkapinynuose nei caro okupacijos, nei nepriklausomybės metais nebuvo daryta jokių tyrinėjimų.

Dar buvo užtiktas pilkapinynas Eitkotiškių kaimo laukuose. Išardytuose pilkapiuose buvo surasta II-IV šimtm. vertingų radinių, būtent: 3 žalvariniai emaliuoti pusmėnulio pavidalo kabučiai, kurie giminingi Dusetų apylinkėje surastiems panašaus tipo radiniams, žvaigždutės pavidalo saga, 3 geležiniai siauraašmeniai kirvukai ir kiti radiniai.

Salako valsčiuje tokių pilkapinynų užtikta Rakenų kaimo laukuose prie Kunigokalnio kalno, Žagarinės, Avinuostos, Švedriškės miškuose ir Nariūnų kaimo miškelyje.

Didžiausias pilkapinynas Salako valsčiuje yra Žagarinės miške, tarp Švento ir Dūkšto ežerų. Jame surasta 52 pilkapiai. Kiekvienas pilkapis turi po 7-8 m pločio ir tiek pat ilgio. Nuo žemės paviršiaus iškilę 1-1.5 m. Visi pilkapiai yra apvalios formos ir apaugę medžiais.

Antrą vietą savo dydžiu užima Nariūnų kaimo miškely esantis pilkapinynas. Jame yra 32 pilkapiai, kurie, kaip ir Žagarinės, dar nėra ištirti. Netoli tų pilkapių yra akmuo, kurį vietos gyventojai vadina “Napoleono Akmeniu”. Jame yra iškalti neaiškūs ženklai, kurių reikšmė nėra išaiškinta. Kai kurie proistorės tyrinėtojai mano, kad tą akmenį galima priskirti Saulės kulto laikams. Bet žmonės su tuo sutikti nenori. Jie sako, kad tie ženklai vaizduoja šaukštą, šakutę ir peilį. Juos esą iškalę prancūzų kariai, norėdami atžymėti, kad ant to akmens pietavęs imperatorius Napoleonas.

Avinuostos miške esantieji pilkapiai skiriasi nuo aukščiau paminėtų pilkapių, nes jie dar aplinkui apkasti grioviais, o viršus jų įdubęs. Juose surasta senų ginklų, arklių aprangos dalykų ir kitokių radinių.

Švedriškės pilkapinynas, esantis netoli Švėdriškių bažnytkaimio, prie Rimšeikos ežerėlio, yra gana didelis. Tuos pilkapius esą, kaip vietos gyventojai sako, supylę švedai. Pilkapiai, kaip ir esantieji Avinuostos miške, dar neištirti.

Vienintelis pilkapinynas Salako valsčiuje yra ištirtas tik Rakėnų, esantis netoli Salako prie Kunigokalnio kalno. Tyrinėjimus jame yra daręs 1895 m. K. Gukovskis. Penkiuose pilkapiuose jis surado palaidotus nedegintus arklius, o šeštame — kapą žmogaus, kuris buvęs sudegintas. Nepriklausomybės metais jame buvo rasta žalvarinė emaliuota saga, žalvarinė antkaklė ir kiti radiniai, kurie buvo sudėti Vytauto Didžiojo Kultūros muzėjuje.

Visi šie pilkapiai priskiriami IX-XII šimtm. grupei.

Pilkapinynų užtikta ir Antalieptės valsčiuje. Vienas toks pilkapinynas buvo rastas Antalieptės Šile (Trakelių miške), netoli Skineikių kaimo. 1938 m. Vytauto Didž. Kultūros muzėjaus pro-istorikas P. Kulikauskas ištyrė 2 pilkapius, kurie esą supilti V-VI šimtm. Vienas pilkapis turėjęs 6.5 metrų skersmens ir vieną metrą aukščio. Jame rado aplinkui einantį vainiką iš akmenų ir žmogaus griaučius kurie gulėję aukštelninki, galva į vakarus. Prie jo dešinio petikaulio buvo rastas geležinis jietigalis, prie galvos peilis ir prie jo šlaunikalnio geležinis antskydis, o prie kojų siauraašmenis kirvis.

Imbrado valsčiuje teužtiktas tik vienas pilkapinynas prie Medeikiškių kaimo. 1940 m. liepos mėn., imant keliui žemes, jis buvo visai sunaikintas. Jame buvo rasta iš XV šimtm. radinių, jų tarpe skandinaviškų sagų.

Tokių pilkapių Zarasų apskrity yra žymiai daugiau, bet jie dar nesurasti, o kiti, kaip Magučių kaimo laukuose, Smalvų valsč., netoli Zarasų m. kurortinės vietos, liko ūkininkų išarti ir su žemės paviršiumi sulyginti, o jų radiniai, neatkreipiant pirmaisiais nepriklausomybės metais dėmesio, buvo kaip “beverčiai” dalykėliai ūkininikų ar piemenėlių išmėtyti ar sunaikinti. Tokio pat likimo susilaukė keli pilkapinynai Dusetų ir kitų valsčių ribose. Tose vietose, kur buvo pilkapiai, nors jie ir sunaikinti — sulyginti su žemės paviršiumi — dažnai dar surandama įdomių radinių. Pavyzdžiui, 1939 m į šiaurę nuo

Sniegiškių kaimo, taip vad. Kapeliuose, buvo surasta XV-XVI šimtm. antkrūtininė grandinėlė ir sidabrinis žiedas, o Marciuniškių kaimo laukuose, prakasant Malatinėlės upelį, glūdintų akmens kirvukų ir kaltelių. Antkrūtininė grandinėlė ir sidabrinis žiedas buvo atiduoti Vytauto Didžiojo Kultūros muzėjui, o glūdinti kirvukai — Kauno Miesto muzėjui. Taip pat radinių surasta netoli Latvelio ežero, dešinėje pusėje Malatinėlės santakos. Šioje vietoje rasta Jono Kazimiero pinigų ir kitokių radinių, o prie Žiegio ežero geležies išdirbinių ir keramikos liekanų. Bet didžiausias radinys — senovės lobis — buvo rastas 1934 m. gegužės mėn. 15 d. ūkininko Benedikto Svilo durpyne, esančiame Drageliškių k. laukuose. Lobis susidėjo iš 33 gabalų, būtent: 2 aukso lydiniai po 105.9 gramų svorio, 26 sidabrinės ilgosios kapos, 3 pintiniai žiedai, Kievo grivinos ir 1 sidabrinis papuošalas su grandinėle. To lobio dalį nupirko Šiaulių Aušros muzėjus, o kitą — užsienio muzėjai. 1940 m. bolševikai ilgąsias kapas sužalojo, uždėdami ant jų prabas.

Senovės radinių dar buvo rasta Rimbariškių, Bachmatų, Gulbinės, Ustronių, Vozgėlių kaimų laukuose. Visi radiniai vertingi, o ypatingai Vozgėlių lobis surastas 1959 m., kuris susidarė iš sidabrinių Zigmanto III laikų monetų.

3. PRIEŠISTORINIŲ LAIKŲ BUVUSIOS SODYBOS

Priešistorinių laikų sodybų Zarasų apskr. buvo rasta Dusetų ir Dūkšto valsčiuose. Dusetų valsčiuje tokių sodybų yra Bilaišių kaimo laukuose prie Rasų ežero, Jaskoniškėse — prie Sartų ežero, Marciūniškėse — prie Latvelio ežero ir Pažiegėje — prie Žiegio ežero, o Dūkšte — prie Samanio ežero. Ypatingai vertingų radinių buvo rasta Marciuniškių kaimo laukuose buvusioje sodyboje, kuri buvo rytiniame Latvelio ežero gale nedidelėje salelėje, apsuptoje iš visų pusių klampia pelke. Pirma toji salelė buvo apaugusi medžiais, bet vėliau, iškirtus medžius, paversta dirbama žeme. Čia buvo rasta aštuoni kirvukai, kaltelių, vienos strėlės galas, kaulo adatų, puodų šukių ir 1938 m. — trinamos girnos. Be šių radinių, ypatingai pelkėje, kuri supa salą, buvo rasta medžio gabalų su siauraašmenių kirvukų žymėmis. Iš tos sodybos į pietų pusę per pelkę eina siauras pylimėlis ir prie Malatinėlės upelio žiočių susilieja su nedidele, akmenimis išgrįsta, aikštele. Į šiaurę nuo tos aikštelės, maždaug apie 200 m, dirvoje randama gana daug geležies tirpinių ir puodų šukių. Dalis tų radinių buvo sudėta Dusetų muzėjuje.

Sodyba buvo rasta ir Trakelių miške, Antalieptės valsčiuje, bet apie ją žinių nepavyko gauti.

Nemažiau įdomi sodyba buvo surasta ir prie Samanio ežero, netoli Dūkšto miestelio. Iš užsilikusių žymių, kaip spėjama, toji gyvenvietė buvusi keturkampė: 12.5 m ilgio ir 3.5 m pločio. Įėjimas buvęs iš pietų vakarų pusės. Viduje buvo trys molio židiniai. Iš surastų radinių spėjama, kad gyvenvietė ten buvusi jau 2000 metų prieš Kristaus gimimą.

Visos šios sodybos buvo surastos tik nepriklausomybės metais. Archeologai dar jų netyrinėjo ir apie jas nedaug žinių teturime.

Taigi, šiame straipsnely, aprašiau tik kelis svarbesnius piliakalnius, pilkapius ir sodybas. Tai, žinoma, tik dalis tų senovės paminklų, o jų Zarasų apskrityje yra žymiai daugiau. Bet ir iš tų, kuriuos čia paminėjau, galima susidaryti apytikrį vaizdą, kaip gyveno žmonės šiame krašte priešistoriniais laikais. Reikia tikėtis, kad ir tie senovės paminklai, kurie dar nėra paliesti archeologų kastuvo, bus ištirti ir duos mums daugiau medžiagos Rytų Lietuvos kultūrai nušviesti.