MŪSŲ SANTYKIAI IR KOVOS SU LENKAIS
Paminklas žuvusiems ties Širvintais
Ats. brig. gen. ,gyd. V. Nagius-Nagevičius
1915 m. vokiečiams užėmus Vilnių, jame likę lenkų veikėjai iš vokiečių reikalavo Vilnių laikyti Lenkijos miestu.
Vokietijai 1916 m. paskelbus Lenkijos atstatymą, Lenkijos naujoji valstybės taryba pareikalavo prijungti Lietuvą prie Lenkijos. To paties iš Vokietijos kanclerio pareikalavo ir Vilniaus lenkai.
Vokiečiams 1918 m. žiemą iš Vilniaus išsikrausčius, per N. Metus Vilniuje sukilo lenkų legionininkai ir paskelbė generolą Veitką Lietuvos karo apskrities vadu, o generolą Mokrzeckj Vilniaus komendantu. Mūsų valdžia, negalėdama ginklu pasipriešinti, per M. Biržišką protestavo, o kar. Škirpa net iškėlė Gedimino kalne Lietuvos vėliavą. Netrukus lenkai užleido Vilnių bolševikams. Lietuviams kovojant su bolševikų antplūdžiu, lenkai, neskelbdami mums karo, užėmė pietinę ir rytinę Lietuvos dalį, kai kur ginkluotai susidurdami su mūsų daliniais.
Santarvininkams tada rūpėjo, kad tarp lietuvių ir lenkų, kovojusių su bendru priešu, susirėmimų nebūtų. Jie bandė skelbti įvairias demarkacines linijas, šaukė paliaubų ir derybų. 1919 m. balandžio mėn. lenkams pasisegė užimti Vilniu. Tada jie ypač įtikinėjo santarvininkus Lietuvos vyriausybę esant vokiečiu nestatytą, o lygiagrečiai skelbė Lietuvą esant “mužikų” kuriamą ir net “bolševikišką." Vadinamoji “pakraščių gynimo draugija” išleido net brošiūrą “Kodėl lenkų karys yra įžengęs Lietuvon ir į Gudus” (Dla czego zolnierz polski wkroczył na Litwę ir Białoruś), kurioje pasisakyta, kad Lietuva neturinti Lenkijai užstoti išėjimo į Baltijos jūrą, kad Lietuvoje esą labai daug žemės ir miškų, kurių labai trūksta Lenkijai, kad Nemuno aukštupis ir abudu Neries krantai — lenkų šalis, o jos sostinė Vilnius. Tuo pačiu laiku iš Vilniaus vadovaujama organizacija POW (Polska Organizacja Woiskowa) apipynė visą Lietuvą sąmokslų tinklu, kad rugpiūčio 28-29 d.d. suruoštų sukilimą ir paimtų nors keletai valandų valdžią į savo rankas ir kad sukilėlių vardu pašauktų lenkų kariuomene. Sąmokslas buvo laiku susektas, sukilimas neįvyko, kaltininkai buvo nubausti.
1920 m. liepos mėn. bolševikų spaudžiami, lenkai vėl turėjo iš Vilniaus kraustytis, ir kaip tik tuo momentu, kada mes pasirašėme su rusais taiką, pagal kurią Vilnius buvo pripažintas mums. Aukščiausioji santarvininkų komisija perleisti mums Vilnių nesipriešino. Kovos tarp lenkų ir rusu tęsėsi toliau, o Lietuva paskelbė neutralitetą kovojančiųjų atžvilgiu. Tų pačių metų rudenį lenkams pavyko sumušti bolševikus, bet kartu jie pradėjo pulti mūsų kariuomene ir keliose vietose padarė jai nuostolių. Pagaliau jie pasiūlė lietuviams derybas Suvalkuose. Maršalo Pilsudskio surežisuota komedija buvo suvaidinta dviem veiksmais. Pirmasis įvyko Suvalkuose, kur Santarvės atstovų akivaizdoje, abi šalys pasirašė sutartį, prisiimdamos dar anksčiau Santarvės demarkacinę Kurzono liniją, paliekant Vilnių mūsų pusėje. Antrasis veiksmas suvaidintas po dviejeto dienų po sutarties pasirašymo (spalio 9 d.), tai tariamojo maištininko gen. Želigovskio, irgi su tariamai sukilusiomis dviem pėstininkų ir viena kavalerijos divizijomis, Vlniaus užėmimas, kur mūsų įguloje tebuvo trys batalionai. Turėjo įvykti ir trečiasis veiksmas — tai visos Lietuvos užėmimas, bet jis buvo mūsų kariuomenės sutrukdytas ties Širvintomis (lapkr. 19 d.) ir Giedraičiais (lapkr. 21 d.), kur lenkai buvo skaudžiai sumušti, paimti jų brigados ir pulko štabai ir daug karo grobio. Tautų Sąjungos komisija sustabdė kovas, o mes po to ilgai bylinėjomės Tautų Sąjungoje, tarėmės “su Hymansu", norėjom kreiptis į Hagos Teismą, bet lenkai su tuo nesutiko, o Vilniaus mums anais laikais taip ir negrąžino. Tokių tai būdu mums atsirūgo mūsų protėvių su lenkais sudarytoji unija, skelbusi šūkį “Lygūs su lygiais, laisvieji su laisvaisiais" .
