Laisvės šauklys
Balys Auginas
O, mielas broli, pilkas Lietuvos kary—
Kaip netikėtai mudu susitikom gatvėj!—
Kadais žygiavome kartu vienam būry
Su pergalės daina, tvirtu žingsniu jaunatvės.
Ir kraujas gyslose tekėjo neramus—
Pavasario patvinusiu upokšnių sriautas—
Nedrįso priešas liesti tėviškės namus—
Mes ant savu pečiu tėvynės laikėm skliautą.
Ir žengdavom darnioj gretoj—lyg milžinai
Senų senovės sengalvėlių padavimuos.
Jei vėl piliakalniuos gūžėtų slibinai—
Devynias galvas tuoj kapotume arimuos.
Mama dar piemenėliui sakė:—Būk narsus!
Ir sekdavo tik pasakas apie karžygius—
Štai, rodos, bočių rago vėl girdi garsus,
Lyg jų dvasia nebūtų amžiams čia užmigus —
O, mielas broli, pilkas Lietuvos kary,
širdies taurios, romantiškai naivios kaip vaiko—
Matau—šaltinio tyrą vandenį geri,
O piktos laumės kruvinais nagais tau šalmą laiko —
Staiga plačias paskliautes paliečia liepsna
Ir mėlyną dangaus aksomą purpuras aptaško—
Gauja nuo Dniepro žiočių braunas alkana,
Iš pasalų terioja ir naikina kraštą.
Taip puola ramų paukštį vanagas plėšrus,
Bet kaulus žemėje palieka jis nelietęs—
O mus, apkaltus pančiais, varėsi varu
Vergais iš verkiančių namų į tolimas pašvietęs.
Ir po dešimtmečio krūtinėje žaizda,
Smogta klastingo durklo, dar nebeužgijo —
Ir veltui klausi tu savęs—kodėl tada
Neleido iš makštų ištraukti kalavijo?!
Daug mūsų linksmo būrio sakalų tenai
Šaltan ledų kape sparnus įšalo —
Vaikystės pasakų audringi milžinai
Baltais kauleliais žydi prie Uralo —
Kai vėl pavasarį grįžtą namo gandrai
Liūdni į degančius lizdų griuvėsius dairės,
Iš vakarų užplūdo tėviškę skėriai—
Saulėteky krauju spindėjo geležis ir varis.
Tai jie, mūs sentėviams rąžančių ant ašmens
Kraujuoto kardo nešdami, ties Žalgiriu suklupo.
Dabar—neliko rugio žiedo, nei želmens:—
Laukuos tik pelenai karšti ir akmens kūpo — —
Kary!
Regiu Marienburgo pilies rūsy Tave,
Ant Oderio krantų, ant Maino nukankintą,
Regiu kaceto dūmais plaukiantį erdve
Anapilin, rikiuojantis pas Herkų Mantą.
Ir vėl į žygį renkas šaunūs mūs pulkai: —
Žvaliai sudvejina gretas, su šautuvu pagerbia
Ir kankinius tautos ir svetimais takais
Klajojančius--
Ir išgirstu pavojaus ragą skardų —
Ir aidi rago balsas — protėvių šauklys,
Ir širdyje užsidega liepsna karštos krivūlės —
Tai šaukia mūsų žemė, tai jos rauda gili—
Ir didį Laisvės mūšį mes laimėsime, bičiuli!
