Nuotraukoje: Jono Buračo (1898-1977) piešinys „Kryžius prie Anykščių–Kavarsko vieškelio“, 1922 VIII 26“, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.
Lietuvos nepriklausomybės metais absoliuti visuomenės dauguma išpažino Romos katalikų tikėjimą, visuotinai priėmė šio tikėjimo pagrindu per šimtmečius susiformavusią krikščioniškąją pasaulėžiūrą, jos dvasines-moralines vertybes, tradicijas. Kryžiais, smūtkeliais, koplytėlėmis – krikščionybės simboliais, buvo nusėta visa Lietuva: sodybos, pakelės, kryžkelės, kaimai. Tais laikais kiekvienas praeinantis ar pravažiuojantis keliu žmogus prieš juos nulenkdavo galvą, nusiimdavo kepurę, persižegnodavo. Krikščioniškosiomis vertybėmis ir tradicijomis buvo paremtas visas jų kasdienis gyvenimas, buitis, tarpusavio bendravimas, visas jų dvasinis-kultūrinis pasaulis. Tai buvo evoliucijos būdu per ilgus šimtmečius susiformavusi visuomenės gyvenimo sankloda, padėjusi jai atlaikyti ir revoliucijas, ir karus, ir ilgai trunkančias svetimųjų okupacijas, ideologine prasme visada išliekant savimi, neprarandant tapatumo.
Jau 1944-45 m., nuo pat antrosios sovietų okupacijos pradžios, visuomenėje prasidėjo masinis ir prievartinis naujosios – komunistinės, antikrikščioniškosios, ateistinės ideologijos brukimas. Bolševikai gerai suprato, kad norint tautą nugalėti, reikia kardinaliai, iš pagrindų pakeisti jos ideologiją ir primesti savąją. Tam buvo naudojamas platus įvairiausių priemonių ir metodų arsenalas, pradedant nuo pačių grubiausių, brutaliausių, prievartinių, iki rafinuotų, subtiliausių bei įtaigiausių propagandos bei psichologinio karo būdų. Atsirado ir naujosios ideologijos ženklai, simboliai – valsčiuose, apskričių miestuose plevėsuojančios raudonos vėliavos su žvaigžde, sukryžiuotais kūju ir pjautuvu, ant namų sienų iškabinti transparantai su politiniais šūkiais, rodančiais „ kelio į šviesų komunizmo rytojų” kryptis.
Skaityti daugiau: Krikščioniškosios pasaulėžiūros ženklai
Nuotraukoje: Kurklių miestelio buvusios vaistinės pastatas Ukmergės g. 6. Jame 1944-1953 m. veikė Kurklių valsčiaus stribų būstinė, rūsyje - laikinojo sulaikymo areštinė. R.Trimonienės nuotrauka, 2007 m. Šaltinis: http://www.genocid.lt/Statiniai_Vietos/Pastatai/Anyksciai_pastatai.htm
Robertas Patamsis
Lietuvą okupavę sovietai, kas būdinga ir visiems okupantams, tarp vietinių gyventojų visų pirma ieškojo sau talkininkų, rėmėjų, šalininkų. Skirtingai nuo kitų, bolševikai jų ieškodavo tarp skurdžiausių, mažiausiai išsilavinusių, socialine prasme nepritapusių ir buvusia valdžia nepatenkintų žmonių – žemiausio visuomenės sluoksnio atstovų. Tai buvo nuskurdę, vargingai gyvenę bežemiai ar mažažemiai valstiečiai, samdiniai, darbininkai, smulkieji amatininkai, ,,zimagorai” (grioviakasiai) ir kt., komunistinių ideologų vadinti ,,progresyviąja visuomenės dalimi”. Siekdami patraukti juos į savo pusę, okupantai jiems davė viską, ko šiems ir trūko: valdžią, pareigas, pinigų. Tie iš jų, kurie išvis neturėdavo privatinės nuosavybės, būdavo ,,kotiruojami” ypač aukštai ir vadinti ,,kaimo proletarais” – turintys nors kiek prigimtinių gabumų, ištikimai, paklusniai tarnaudami okupaciniam režimui, galėdavo nuo žemiausio lygio ,,načalnikų” (kaimo sovietinio ir partinio aktyvo, apylinkių pirmininkų ) pakilti ir iki valsčiaus sovietinių pareigūnų lygio. Tačiau dažniausiai šis kontingentas pasirinkdavo patį paprasčiausią, primityviausią ir jiems priimtiniausią būdą – tapdavo okupacinio režimo samdomais ,,ginkluotais sargais”, kurie gyventojų buvo praminti skrebais. Tokiu būdu jie iškart gaudavo ,,moralinio revanšo” galimybę – dabar jie likusiai visuomenės daliai galėdavo įsakinėti, nurodinėti, juos tremti, suiminėti, tardyti, mušti, kankinti, t.y., tapdavo ,,viešpačiais”, ,,galiūnais”, ,,načalnikais” (viršininkais), galinčiais nuspręst jų likimą.Tai, aišku, labai maloniai veikė jų savimeilę. Nors ir būdavo mokama ,,skrebiška ”alga, tačiau jie nepraleisdavo ir kitų galimybių pasipelnyt: galėdavo apvogti, apiplėšti, atimti – niekas jų nedrausmino ir nekontroliavo, galima sakyt, net skatino. Tačiau istorijos kryžkelėje tarp pasirinkusių tokį kreivą, duobėtą gyvenimo kelią žmonių atsirasdavo ir dorų, teisingų, moraliai tvirtų asmenybių, bandžiusių ištaisyti savo padarytą klaidą, pakeisti pasirinktą kryptį. Apie vieną iš jų, Stasį Kiaušinį, tarnavusį Kurklių vls. skrebų būryje, ir parašyta ši istorija.
Skaityti daugiau: STASIO KIAUŠINIO ISTORIJA
Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „ Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.
1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų, Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių – į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai, dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi.
Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai tiekdavo milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai gyvenantys patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui – persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.
Skaityti daugiau: Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Robertas Patamsis
Nuotraukoje: Ukmergės valsčiaus stribai 1947 m. Pirmos eilės viduryje - Imbrazevičius, žuvęs 1948 m.
1945 m. pavasarį du Svėdasų mst. skrebai, Algirdas Matuliauskas ir Feliksas Bublys, abu jauni, šaukiamojo amžiaus vyrai, eidami gatve susitiko pažįstamą Simonavičienę iš Kušlių k. Ta ir sako: „Oi, nebūkit bailiai, meskit stribystę ir geriau eikit į mišką pas partizanus!” Ji pakvietė abu atvykti rytoj pas juos į balių, kuriame bus ir partizanai. Tačiau tąkart jie į balių nenuvyko.
1946 m.gruodžio 26 d. A. Matuliauskas „už sistemingą girtuokliavimą, drausmės pažeidimus, Svėdasų MVD viršininko nurodymų nevykdymą” iš skrebų buvo atleistas ir toliau dirbo Svėdasų apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininku – sovietiniu pareigūnu.
1947 m. gegužę, prieš pat Sekmines, pas jį į svečius užėjo senas draugas – ir toliau Svėdasų MVD skyriaus skrebų būryje tarnaujantis F. Bublys. Jis atsinešė partizanų parašytą laišką, kuriame abu buvo kviečiami su jais susitikt. Šįkart jie nustatytu laiku atėjo į sutartą vietą prie „majoko” (medinio trianguliacijos bokšto), stovėjusio netoli Sliepsiškio k. Į susitikimą atėjo trys partizanai, iš jų – du iš matymo pažįstami: vilkintis šaulio uniformą, su rusišku diskiniu automatu ant peties - Povilas Baronas - Briedis (Žalgirio būrio vadas), vokišku karabinu ginkluotas, irgi su šaulio uniforma Juozas Lapienis - Darius (Šarūno rinktinės vado adjutantas), o trečias – abiems skrebams nepažįstamas, jaunas, civiliai apsirengęs, rankoje laikantis vokišką karabiną partizanas, prisistatęs Romasiumi (Vincas Deksnys).
Pirmas, paduodamas ranką, pasisveikino būrio vadas P.Baronas – Briedis ir šypsodamasis tarė: „Na štai, susitiko „banditai”su skrebais ir draugiškai šnekučiuoja. Užsimezgė pokalbis. P.Baronas paklausė, ar jie sutinka būti jų ryšininkais. Abu sutiko. Tada pirmas ir svarbiausias jų uždavinys, kalbėjo vadas – kuo skubiau jiems pranešti, kur vyksta rusų kareiviai, mat skrebai yra rusų vedliai ir tai gerai žino. Antra, reikia gauti šovinių, ypač automatams. A. Matuliauskas su savimi jau buvo atsinešęs 80 naujų rusiško karabino šovinių ir juos atidavė, pažadėjęs gauti ir daugiau. P. Baronas – Briedis padėkojo ir išsiskiriant pasakė, kad ir sekantį kartą susitiks toje pačioje vietoje - prie ,,majoko”, o apie susitikimo laiką jiems bus pranešta.
Skaityti daugiau: Skrebai – partizanų pagalbininkai
Vladas Gudavičius gimė 1919 m. gruodžio 4 d. Rusijoje, Vitebske, Antano ir Teklės Gudavičių šeimoje. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į Lietuvą. Baigė specialią mokyklą. Gyveno Raseinių aps. Jurbarko vls. Klišių k. Girininkas. Vokiečių okupacijos metais, dirbdamas Mantvilių girininkijoje, slapstė antinacinės rezistencijos narį, Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos įkūrėją Petrą Paulaitį-Aidą Nuo 1945 m. kovo mėn. Jurbarko partizanų grupės vado P. Paulaičio pavaduotojas. Vėliau – Jungtinės Kęstučio apygardos Lydžio (Aukuro) rinktinės partizanas. 1949 m. balandžio mėn. V. Gudavičius paskirtas Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku.
SEMAŠKA Jonas, Juozo - Liepa, g. 1907 Panevėžio apskr. Majoras. Paskutinės LLA struktūros "Žemaičių Legiono” vadas. Suimtas 1946 kovo mėn. Nuteistas 1946 10 30 Telšiuose. Sušaudytas 1947 02 26. Palaikai rasti Tuskulėnų parke 1996.
