JUOZAPAS ŠIBAILA-Diedukas, Merainis (1905.03.18–1953.02.11)

LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys ir Visuomeninės dalies viršininkas, periodinio vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius J. Šibaila-Merainis.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Juozapas Šibaila gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus aps. Nedzingės vls. Vadėnų k. Tomo Šibailos ir Onos Bingelytės-Šibailienės šeimoje 1 . Baigė Alytaus mokytojų seminariją.

Mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskrityse. Buvo aktyvus visuomenininkas, Lietuvos Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.

1940–1944 m. dirbo Ukmergės aps. Balninkų mokyklos vedėju. 1941 m. birželio 14 d. jo žmona ir trys sūnūs buvo ištremti į Altajaus kr. Smolenskojės r. Katunskojės gyvenvietę. J. Šibaila tremties išvengė, nes tuo metu nebuvo namuose. 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis. Nacių okupacijos metais dirbo Balninkų mokykloje mokytoju, buvo gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės karys.

Partizanas nuo 1944 m. liepos mėn. 1944 m. rugsėjo–spalio mėn. iš Ukmergės aps. veikusių 2-ojo (Balninkų, Kurklių, Kavarsko vls.) ir 3-iojo (Pabaisko, Šešuolių, Želvos ir Žemaitkiemio vls.) rajonų subūrė Balninkiečių laisvės rinktinę ir jai vadovavo. Nuo 1945 m. gruodžio 1 d. Didžiosios kovos apygardos B rinktinės štabo viršininkas slapyvardžiu Diedukas. Redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia”. Nuo 1948 m. kovo 21 d. ėjo apygardos štabo viršininko pareigas. Nuo 1948 m. vasario mėn. taip pat dirbo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities štabe, buvo deleguotas į partizanų vyriausiąją vadovybę.

1948 m. rugpjūčio 4 d. jis su srities vadu Jonu Kimštu-Žalgiriu, Vytauto apygardos vadu Vincu Kauliniu-Miškiniu ir Algimanto apygardos vadu Antanu Slučka-Šarūnu dalyvavo srities apygardų vadų sąskrydyje, kuriame buvo nutarta sritį pavadinti Karaliaus Mindaugo vardu, patvirtinta nauja jos sudėtis, nustatyta srities, apygardų ir rinktinių vadų rinkimo tvarka.

Tų pačių metų lapkričio 10–12 d. Šiaulių aps. Dukto miške vykusiame partizanų atstovų posėdyje J. Šibaila paskirtas laikinai eiti Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Visuomeninės dalies viršininko pareigas, jam pavesta parengti Sąjūdžio Visuomeninės dalies programą, suteiktas partizanų majoro laipsnis.

1949 m. vasario 10–20 d. Radviliškio aps. Grinkiškio vls. Minaičių k. Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje kaip BDPS Visuomeninės dalies viršininkas, Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis slapyvardžiu Merainis dalyvavo visos Lietuvos partizanų apygardų vadų ir jų atstovų suvažiavime, kuriame buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kartu su kitais partizanų vadais pasirašė LLKS Tarybos Vasario 16 d. Deklaraciją ir priėmė svarbiausius naujosios organizacijos dokumentus.

Suvažiavime paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo nariu, LLKS Visuomeninės dalies viršininku ir rengiamo leisti periodinio vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktoriumi, taip pat LLKS prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto antruoju pavaduotoju.

J. Šibaila vykdė visas LLKS statute numatytas funkcijas. Jis buvo vienas LLKS ideologų, 1949 m. parengė partizanų dvasinio parengimo nuostatų projektą, kuriame buvo nubrėžti pagrindiniai laisvosios spaudos principai: okupacinės valdžios nusikaltimų atskleidimas, tautos meilės Tėvynei ugdymas ir t.t. Jis ragino rinkti visus laisvės kovos liudijimus. J. Šibailos skatinami daugelis partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą. Leido laikraštį „Prie rymančio Rūpintojėlio“. Buvo jo autorius ir redaktorius, ir spaustuvininkas. J. Šibaila parengė LLKS leidinį „Sutemų keleivis“, partizanų maldyną „Rūpintojėlis“.

1950 m. kovo 13 d. paskirtas 2-osios Vyriausiosios vadovybės sekcijos vadovu, tų pačių metų gegužės 30 d. – LLKS tarybos prezidiumo pirmininko padėjėju, visuomeninės veiklos vadovu. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu J. Šibailai suteiktas partizanų pulkininko laipsnis. 1950 m. lapkričio 23 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininko aktu jis apdovanotas visų trijų laipsnių Laisvės kovos kryžiais.

1 Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA).

 
 

Paminklas ir atstatytas bunkeris partizanų ryšininkų Miknių sodyboje įrengtame bunkeryje 1949 m. vasario 10–20 d. vykusiam visos Lietuvos partizanų apygardų vadų ir jų atstovų suvažiavimui, jo metu įkurtam LLKS, 1949 m. vasario 16 d. paskelbtai LLKS Tarybos deklaracijai ir jos signatarams J. Žemaičiui-Vytautui, Aleksandrui Antanui Grybinui-Faustui, Vytautui Gužui-Kardui, J. Šibailai-Merainiui, Bronislovui Liesiui-Nakčiai, Leonardui Vilhelmui Grigoniui-Užpaliui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui ir Petrui Bartkui-Žadgailai atminti. Radviliškio r. Grinkiškio sen. Minaičių k. Aut. skulptorius Jonas Jagėla. Atidengti 2010 m. lapkričio 22 d.

Jau kelerius metus J. Šibaila dirbo Žemaitijoje, todėl 1951 m. nutarta jį perkelti į Rytų Lietuvą 1952 m. birželio mėn. J. Šibaila, vykdydamas J. Žemaičio nurodymą, perėmė iš J. Kimšto-Žalgirio LLKS prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas. Nors buvo silpnos sveikatos, ir toliau nenuilstamai dirbo, rūpinosi, kad nenutrūktų LLKS organo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba, stengėsi atgaivinti visuomenei skirtą leidinį „Aukštaičių kova“.

1952 m. rudenį J. Šibaila kartu su savo pavaduotoju, LLKS Tarybos prezidiumo nariu Povilu Žiliu-Audrūnu Ramygalos r. Dovydų miške įsirengė bunkerį, ten gyveno ir dirbo. Suimtas partizanas Vincas Navardauskas, neištvėręs kankinimų, nurodė partizanų buvimo vietą. 1953 m. vasario 11 d. MGB Kėdainių ir Ramygalos rajonų sk. operatyvinės grupės apsupo bunkerį. Kautynėse žuvo J. Šibaila ir P. Žilys. Žuvusiųjų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

1997 m. gruodžio 22 d. J. Šibailai pripažintas kario savanorio statusas, LR krašto apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 18 d. dekretu – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius) (po mirties).

Žmona Ona Augustinaitė-Šibailienė po tremties 1970 m. grįžo į Lietuvą.

Sūnus Rimvydas mirė 1968 m. Altajaus kr. Sūnus Vytautas į Lietuvą negrįžo.

Sūnus Kęstutis į Lietuvą grįžo 1963 m.

Parengė Rūta Trimonienė