Partizanai: istorija ir dabartis

Červenės žudynės

1941 m. naktį iš birželio 22 d. į birželio 23 d. iš Kauno kalėjimo autobusais išvežta 90 kalinių (liudytojai mini 118). Dauguma jų nuvežti į Minsko kalėjimą, nedidelė grupė – Polocko Bigosovo stoties link. Minske buvo atskirta ir sušaudyta 15–17 nuteistųjų mirti, tarp jų pulkininkas Steponas Rusteika, Vanda Pranckonienė, Albertas Švarplaitis, B. Kaniauskas ir kiti. Birželio 25 d. likusieji kartu su 2000 kitų kalinių pėsčiomis išvaryti iš Minsko kalėjimo [1] keliu Lugos slabada – Smilavičiai – Červenė – Magiliavas. Tarp suimtųjų buvo ir lenkų Ginkluotos kovos sąjungos (lenk. Związek Walki Zbrojnej) narių, suimtų Vilniuje ir Kaune. Trečdalis suimtųjų – moterys, tarp jų ir su mažais vaikais. Pakeliui enkavedistai šaudė nebegalinčius paeiti bei bandžiusius pabėgti suimtuosius. Dalis suimtųjų nušauti į pakaušį Chvoinikų miške.

Skaityti daugiau: Červenės žudynės

Muškietininkų būrys

Muškietininkų būrys - vienas pirmųjų partizanų būrių ne tik Paliose, bet ir Suvalkijoje. Stovi iš kairės: Jonas Arlauskas-Oficieras, Alfonsas Dulbys-Ramis, Princas, neatpažintas, Alfonsas Arlauskas-Teras, Sigitas Melnykas-Portas, Vladas Gavėnas-Tarzanas, Adolfas Dulbys-Bitė, Ramis, Justinas Medelis-Atas, Jonas Miliauskas-Tranvilis, Jonas Žiūrys-Žilvitis, Albinas Bajoraitis-Šturmas. Priekyje kairėje - Juozas Boruta-Šaulys, dešinėje- Vincas Arlauskas-Virpša. 1945 m. balandžio 17 d.

1944 m. žiemą Paliose veikė atskiri  Daukšių, Kiaulyčios , Dzūkų, Žaliosios ir Muškietininkų partizanų būriai.

1944 m. artėjant frontui, dar prieš rusų sugrįžimą, Vladas Gavėnas su 19 vyrų  vyksta į Palias ir čia ruošiasi deramai sutikti raudonąjį okupantą. Vyrai pasivadina Muškietininkų vardu.

Vadas - Vladas Gavėnas – Tarzanas.  

Skaityti daugiau: Muškietininkų būrys

Rainiai 1941 06 24-25

Pamirštas
SSRS
karo nusikaltimas

Rainiai 1941 06 24-25

Antras papildytas leidimas

Vilnius 2007

UDK 947.45.081
         Pa-164

Sudarė ir parengė:

Agnė Šiušaitė
Jonas Urbanavičius
Vytautas Landsbergis

Knyga buvo išleista 2006 m. Rainių žudynių 65-osioms metinėms paminėti.
Naujas leidimas turi papildomai atsiradusios medžiagos.

Skaityti daugiau: Rainiai 1941 06 24-25

Birželio 24 d. žuvę partizanai

Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. I eilėje: Vincas Brašinskas-Smauglys (ž.1952 06 24), rinktinės vadas Vytautas Menkevičius-Spyglys (ž.1952 06 24), Kazimieras Kurtinys-Ąžuolas (ž.1952 01 31). Stovi: Vincas Navikas-Dėdė (ž.1952 06 24), Kazimieras Popiera-Gegužis (ž.1952 01 31), Sigitas Jankauskas-Keleivis (ž.1952 06 16), Klemensas Marčiulaitis-Karaliūnas (ž.1952 05 31), Albinas Banislauskas-Klajūnas (ž.1952 06 24), Pranas Kižys-Pranelis (ž.1952 06 24)

Jeigu 1945-1951 m. stribai, enkavedistai ir kariuomenė šukuodavo miškus ir kaimus, ieškodami partizanų, tai 1951-1956 m. atvykus iš Ukrainos Sokolovui, buvo stengiamasi užverbuoti visokiausio plauko perėjūnus informatoriais, vėliau agentais. Juos pervesdavo į nelegalią padėtį ir mėgindavo įdiegti į partizanų būrius ir tokiu būdu juos sunaikinti. Dažnai tuo tikslu naudodavo ir perverbuotus partizanų ryšininkus. Su jų pagalba specialiai paruošta degtine užmigdydavo partizanus idant paimtų juos gyvus, o vėliau, atitinkamai apdorojus ir sukūrus legendą, išleisdavo į miškus naikinti savo kovos draugų. Tokiu būdu buvo užverbuotas Ūkas-Patriotas, Šilavoto vls. gyventojas, ir Geisneris-Kaizeris, Vilkaviškio miesto gyventojas. Į šią veiklą buvo įtraukta ir Ūko žmona, sl. Kazlauskas. Tai buvo Lietuvos vokiečiai, iš pradžių užverbuoti sekti savo tėvynainių, o vėliau permesti naikinti partizanų. Ilgai jiems nepavyko įsibrauti į miško brolių būrį, bet galiausiai jais patikėjo ir 1952 m. birželio 24 d. 8-9 valandą ryto šie KGB agentai Prienų miške sušaudė septynis miegančius partizanus. Žuvo Vytas Minkevičius-Spyglys, Vincas Bražinskas-Smauglys, Pranas Kižys-Vilius, Antanas Šalčius-Švedas, Albinas Banislauskas-Klajūnas, Vincas Novikas-Dėdė, Kostas Marčiulaitis-Slampa.

Skaityti daugiau: Birželio 24 d. žuvę partizanai

LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

LIONGINAS

BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

1925 01 01–1950 06 24

Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje Kosto Baliukevičiaus ir Joanos Petruškevičiūtės-Baliukevičienės šeimoje. Baigęs Alytaus gimnaziją, jis 1943 m. įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1944 m. ankstyvą pavasarį patriotiškai nusiteikęs pirmojo kurso studentas užsirašė į gen. Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę, kurią vokiečiai išformavo 1944 m. gegužės 15 d. Apie 3500 vyrų buvo išvežta į Vokietiją darbams arba aerodromų apsaugai.

1944 m. liepos mėn. L. Baliukevičius įstojo į Žemaitijoje besikuriančią Tėvynės apsaugos rinktinę. Vėliau jis su nuoskauda prisiminė: „Iš Tėvynės apsaugos būrių nieko neišėjo. Mes visi tikėjome, kad tėvynę ginti galima ir su šlykščia vokiška uniforma. Bet vokiečiai nuo komunistų daug kuo nesiskyrė. Mus apgavo ir išnaudojo…“, – rašoma knygoje „Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko dienoraštis“ (Vilnius: LGGRTC, 2002, p. 6).

1944 m. pabaigoje L. Baliukevičius buvo išvežtas į Čekoslovakiją saugoti vokiečių aerodromų. 1945 m. gegužės 15 d. jis, kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Perėjęs kelis lagerius Čekoslovakijoje ir Vengrijoje, Ukrainos Donbaso anglių šachtas, pabėgo ir 1946 m. vasaros pabaigoje parsigavo į Lietuvą. Čia iš karto įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimo judėjimą.

Skaityti daugiau: LIONGINAS BALIUKEVIČIUS-DZŪKAS

Žodis prie partizanų kapo

Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo

Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.

Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.

Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas. Bet ir graudus.

Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.

Birželio 21-23 žuvę Partizanai

Pietų Lietuvos (Nemuno) srities partizanai su vadovybe. Ne vėliau kaip 1951 m. Pirmoje eilėje iš kairės: antras – Anzelmas Algimantas Matusevičius (Matūnas)-Neptūnas, trečias – Kostas Baliukevičius-Rainys; antroje eilėje iš kairės: pirmas – Antanas Pužas-Gintaras, antras – Viktoras Vitkauskas-Saidokas, trečias – Sergijus Staniškis-Litas, ketvirtas – Feliksas Žindžius-Tigras, penktas – neatpažintas partizanas. Iš Genocido aukų muziejaus fondų

Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Angelė Senkutė -  Aušrelė,  Danutė

1952-ji: partizanų gretos ženkliai išretėją, patikimi ryšininkai ir rėmėjai  kalėjimuose, lageriuose, tremtyje. Čekistai visai suįžūlėję, kiekvienam partizanui, skirta iki 30 šnipų, o kur dar smogikų grupės.  Tokiose sąlygose septintuosius savo partizanavimo metus  leidžia  TA sanitarijos skyriaus viršininkė partizanų daktarė (taip ją vadino patys partizanai) Angelė Senkutė – Aušrelė, Danutė. Nuo 1949m. gegužės mėn. paskirta dar  Vytauto rinktinės Visuomeninės dalies tautinio skyriaus viršininke ir rinktinės raštvedybos vedėja.    Angelė augusi gausioje 8 vaikų pavyzdingo Lietuvos ūkininko šeimoje. Ji šeimoje 7 tas vaikas.

Gimė 1921m.  Tursučių kaime, Šunskų vlsč. Marijampolės apskr.. Mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje,   vėliau su seserim  Brone įstojo į  Kauno  Karmelitų  gailestingųjų seserų mokyklą, svajojusi tapti gydytoja. 

Bolševikams antrą kartą okupavus Lietuvą, Angelė pradėjo dirbti Marijampolės ligoninėje   med. sesele ir iškarto   pradėjo teikti  partizanams pagalbą: medikamentais, tvarsliava,ypač daug padėjo atvežtiems operuoti partizanams, padėdavo jiems pabėgti iš ligoninės.  Kritiniu momentu, kad nebūtų suimta, pasitraukė pas partizanus ir ten  7- ris metus  neapsakomai sunkiomis, net kovose užgrūdintiems  vyrams nepakenčiamomis sąlygomis ,  gydė sužeistuosius, operavo,  laisvomis valandėlėmis kūrė eilėraščius, užrašinėjo partizanų dainas, Svetimu REGINOS   SALVELYTĖS vardu  siuntė paguodos žodį į lagerį sesei Onutei ir artimiesiems kol niekšo kulka nutraukė jos gyvybės siūlą.

Skaityti daugiau: Angelė Senkutė - Aušrelė, Danutė

Zigmas Neciunskas - Elytė

Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas

1912 m. liepos 12 dieną Balkūnuose, Kalvarijos apskr. (dabar – Alytaus r.) gimė Zigmas Neciunskas. Kunigas, Dzūkijos partizanų rėmėjas ir globėjas. Dėl šeimos nepriteklių būsimas kunigas dar mažas buvo atiduotas auginti bevaikiam dėdei, gyvenusiam Alytaus r. Rumbonių kaime. Čia Z. Neciunskas baigė pradinę mokyklą, Alytuje – gimnaziją, po kurios Z. Neciunskas pasirinko dvasininko studijas. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą, paskirtas vikaru, o nuo 1944 m. – klebonu Nedzingėje.

Bažnyčia Nedzingėje, mažame Dzūkijos miestelyje, kuriame jis klebonavo antrosios sovietinės okupacijos metais, tapo šio krašto partizanų ryšių, informacijos, paramos centru. Čia rasdavo užuovėją ir patarimą paprastas kaimo žmogus, čia galėjo pasislėpti partizanai, čia slaptiems pasitarimams susirinkdavo Dzūkijos partizanų vadai, čia, esant mirtinam pavojui, virė nepaprastas, aktyvus gyvenimas, kurio esmė – laisvės ir nepriklausomybės Lietuvai siekis. Partizanai kunigui Zigmui Neciunskui buvo davę savotišką slapyvardį – „Elytė“. Moteriškas vardas, okupantui bandant jį iššifruoti, turėjo nukreipti priešo dėmesį ieškoti moters. Tai ne kartą pasiteisino. Partizaninio karo pradžioje jis sutuokė būsimą Pietų srities, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininką, LLKS gynybos pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir partizanę Birutę Mažeikaitę.

Kunigas, turintis tokį autoritetą, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, MGB buvo ypatingai stebimas. Nedzingės klebonas ne kartą sulaukė okupantų valdžios vizitų. Jų metu būdavo bandoma įvairiais būdais prikalbinti kunigą bendradarbiauti su MGB. 1946 m. MGB Alytaus apskr. skyriaus darbuotojai kunigą suėmė. 1947 m. Lietuvos SSR MVD kariuomenės karinis tribunolas Z. Neciunską nuteisė dešimčiai metų lagerio. Ši bausmė buvo skirta už bendradarbiavimą su Dainavos krašto partizanais Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, Adolfu Ramanausku-Vanagu ir kt. Iki tremties Z. Neciunskas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.

Skaityti daugiau: Zigmas Neciunskas - Elytė

Birželio 16-20 d. žuvę partizanai

MOCKUS Izidorius, Juozo - Jovaras, Rikas, g. 1920 Rudžiuose, Eržvilko v. Eimučio būrio partizanas. Žuvo 1950 06 16 Eičių miške, Sakalinėje, prie Buveinių ežero, lydėdamas būrio vadą į susirinkimą. Išniekintas kūnas gulėjo Tauragėje, Šubartinės kieme, kartu su kitais žuvusiais partizanais.Foto: STOŠKUS Jonas, Antano - Eimutis, g. 1910 Rudžiuose, Eržvilko v. Stambus ūkininkas. Partizanas nuo 1945. Būrio vadas. Tėvūnijos vadas. Daug kartų buvo sužeistas.Žuvo 1950 06 16 Šakalinės miške, prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale. Kartu žuvo beveik visas Eimučio būrys.

STIRBYS Kazimieras, Antano, g. 1918 Puikiuose, Gaurės v., mažažemių šeimoje. Partizanas nuo 1950 pavasario. Kovojo Lelijos būryje, vadovaujant V. Bakučiui. Žuvo 1950 06 16 prie Buveinių ežero, Tauragės urėdijos Eičių girininkijos 44 kvartale (Šakalinės miške). Žuvo beveik visas Eimučio būrys. 

NARBUTAS Stasys, Povilo - Saturnas, Apolinaras, Rytas, g. 1926 Galkaičiuose, Viduklės v. Ūkininkas. Būrio vadas. Dubysos rajono vadas. Birutės rinktinės štabo narys. Nuo 1950 birželio mėn. Dubysos rajono Tėvūnijos vadas. Suimtas 1951. Sušaudytas 1952 06 20 Vilniaus MGB Vidaus kalėjime.

Povilas Morkūnas-Rimantas

1953 m. birželio 19 d., Kelmės apskrities Ragaičių kaime žuvo Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas-Ežerietis, Drakas, Rimantas ir štabo narys Stasys Zinkevičius-Algimantas

Prisikėlimo apygardos vadovybė. 

Iš dešinės: Maironio rinktinės vadas luozas Paliūnas-Rytas, Povilas Morkūnas-Rimantas ir Feliksas Kokšta-Rustemas.

(Genocido aukų muziejus)

Povilas Morkūnas gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklas. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį.

Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.

Skaityti daugiau: Povilas Morkūnas-Rimantas

LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS

Dainavos apygardos partizanai Mykolas Babrauskas-Vaišvilkas ir Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1949 m. vasara.

DALIUS ŽYGELIS

Mykolas Babrauskas – vienas iš reikšmingiausių ir paslaptingiausių pokario laisvės kovotojų Dainavos partizanų apygardoje. Reikšmingas kovotojas, nes nepraėjus nei pusmečiui po M. Babrausko-Audrūno, Vaišvilko įsitraukimo į partizanų gretas, jis tuometinio Pietų Lietuvos srities vado Adolfo Ramanausko-Vanago buvo „pažymėtas“ aukštu partizanų apdovanojimu – III laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Taip pat jo reikšmingumą galime įvertinti skaitydami kito jo bendražygio – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio eilutes. O paslaptingas todėl, kad per visą 23-ejų metų atgautos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį neatsirado nei vienas straipsnis, nušviečiantis šio kovotojo sudėtingą gyvenimo ir kovos už laisvę kelią. Šią spragą stengiamės užpildyti, pateikdami straipsnį, sudarytą iš M. Babrausko klasės draugų, kolegų, mokinių prisiminimų, L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščio ištraukų, MGB dokumentų fragmentų bei pateikdami pluoštą išsaugotų fotografijų.

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVOTOJAS MYKOLAS BABRAUSKAS

Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis

Gimė 1920m. Susninkų kaime Kalvarijos valsčiuje Juozo ir Onos Šikarskų 6-ų vaikų šeimoje. Tėvai turėjo prie Sūsninkų miško 6 ha žemės. Du Šikarskų vaikai mirė: Juozukas – 4-ių,o Vladukas-6-ių metukų. Vyriausias buvo Antanas g.1909m. Anastazija – 1917m., Vitas, Onutė – 1926m. Ramų Šikarskų gyvenimą sujaukė bolševikinė okupacija.Visi vaikai, šaukiami Tėvynės balso,įsijungė į rezistencinę kovą. Apsisprendimas buvo tvirtas: “Okupantui nevergausim”. Vitas irAnastazija išėjo į partizanus, Antanas,Onutė ir Onutės vyras – Vincas Juknelis tapo ryšininkais ir  rėmėjais. Prasidėjo kratos, pasalos, represijos. Areštavo Antaną- teisė 10-čiai metų. Atkentėjęs grįžo. Miręs. Onutė ir jos vyras suimti. Neščią Onutę budeliai, 1948m. tardydami taip sumušė, kad gimdydama mirė. Tą dieną kaip žmona mirė, buvo teisiamas Lazdijuose jos vyras Vincas Juknelis. Sužinojęs,apie žmonos mirtį , Vincas teismui pasakė:” Nužudykit ir mane,nėra prasmės gyventi…”. Onutės ir Vinco vaikus: Antanuką-8-ų dienų, Marytę 2,5metukų bei dukros Anastazijos Papeikienės ( vyras jau buvo žuvęs) dvi dukreles ir sūnaus  Vito  du sūneliu ( žmona slapstėsi) augino senelė, Vito motina Ona Šikarskienė, Martyno d., padedant, visai svetimiems žmonėms. Dažnai neturėdama kuo pamaitinti, kur prisiglausti, ši, jau solidaus amžiaus moteris, dar nuolat buvo tardoma, bauginama, šantažuojama koloborantų ypač stribų. Amžina jai šlovė. Nes tik vienas Dievas težino, kiek teko jai su anūkėliais pakelti vargo.

Skaityti daugiau: Vitas Šikarskas – Sakalas, Sakalėlis

TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA

Iš kairės: Pranas Runas-Daugirdas, Tauro apygardos adjutantas, ir Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas. 1949 m.

Pranas Runas, slap. Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas, gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Bundzų k., Plokščių vls., Šakių apskr., ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Vyriausia sesuo Marytė, baigusi mokslus, mokytojavo Raseiniuose, tačiau 1942 m. mirė džiova. Brolis Vytautas, gim.

1926 m., iš paskutinės Šakių „Žiburio“ gimnazijos klasės įstojo į P. Plechavičiaus karininkų mokyklą Marijampolėje. Vokiečiams mokyklą likvidavus, pavyko sveikam sugrįžti į namus. Seserys: Birutė, gim. 1923 m., nuo 1945 m. gyveno, mokėsi ir dirbo Kaune, Irena, gim. 1932 m., gyveno namuose.

Pranas, baigęs Lietuvos kariuomenėje mokomąją kuopą, tarnavo Seredžiuje, 1939 m. rudenį demobilizavosi turėdamas viršilos laipsnį. Nuo 1939 m. Šeduvoje dirbo agronomu ir studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje.

1943-1944    m. dirbo agronomu Šakiuose, Plokščiuose, gyveno tėvų ūkyje ir jį prižiūrėjo.

Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, nuolat bendravo su LLA kūrėju Kazimieru Veverskiu ir kita LLA vadovybe Kaune.

1944-1945    m. žiemą Pranas kartu su tėvu ir broliu Vytautu rengė posėdžius-pasitarimus, kuriuose dalyvaudavo kpt. Jurgis Valtys ir kiti. Slaptavietėje buvo kaupiami ginklai.

1945 m. kovo-balandžio mėn. Pranas kartu su Lietuvos kariuomenės kpt. Jurgiu Valčių subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją, pavaldžią LLA.

1945 m. rugpjūčio 29 d. tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti į Šiaurę.

1945 m. rugsėjo 12 d. nelygioje kovoje su rusų kariuomene Prano akivaizdoje žuvo brolis Vytautas-Rimgaudas.

Nuo 1945 m, spalio 7 d., žuvus vadui kpt. Jurgiui Vaičiui, likęs gyvas Pranas subūrė išsisklaidžiusius kovotojus, pakeitė LLA „Vanagai“ pavadinimą į „Dr. Vinco Kudirkos“ kuopą, vėliau rinktinę, slapyvardį „Šarūnas“ pakeitė į „Gintaras“.

1946 m, lapkričio 22 d. suimta sesuo Birutė, slp. Skirmutė.

Skaityti daugiau: TRUMPA PRANO RUNO BIOGRAFIJA

Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas

Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus

Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3650-nematomais-takais

Algimanto apygardos Margio rinktinės partizanai. Iš kairės: rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vladas Karosas-Vilkas, Pranas Urbonavičius-Dėdė, Petras Miškinis-Šarūnas, Pranas Kemeklis-Tėvas, Stasys Gimbutis-Tarzanas (GAM)

Skaityti daugiau: Partizanas Pranas Kemeklis-Tėvas

Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis (1923 06 13–1953 01 17)

Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų srities vadas, LLKS tarybos prezidiumo sekretorius Antanas Bakšys-Germantas, Klajūnas, Senis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Birželio 14-15 d. žuvę partizanai

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo ryšių įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas  (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanų šeima: Vytautas Magyla-Vairas, Bronė Matuliauskaitė-Rožė (VŽM)

Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas, Šiaurės Rytų srities štabo įgaliotinis Vytautas Magyla-Vairas, nužudytas 1950 06 14

MAGYLA Vytautas, Juozo-Vairas, Sakalas, gim. 1924 m. Mogylų k., Andrioniškio vls., ūkininkų šeimoje. Vytauto apygardos Liūto rinktinės Perkūno būrio partizanas. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities štabo ryšių įgaliotinis. Žuvo 1950 m. netoli Vajėšių k., Anykščių apyl.

https://partizanai.org/failai/html/drasiai-stovesim.htm

Skaityti daugiau: Birželio 14-15 d. žuvę partizanai

BAISUSIS BIRŽELIS

P. DIRKIS

Visos tautos su pagarba prisimena didžius istorinius įvykius. Tačiau ne visi istoriniai įvykiai yra džiaugsmingi. Yra tokių, kurie žmogaus skausmo niekada nenuslopins. Tokiems įvykiams tenka priskirti 1941 m. birželio mėnesio 14-21 dienas, kada Lietuvoje vyko masiniai trėmimai išvežimai ir žudynės.

Nakties metu prikelti iš miego nekalti žmonės, vaikai ir kūdikiai, ligonys bei nėščios moterys, smurtu ir žiauraus enkavedisto jėga buvo plėšiami iš nuosavų namų ir butų. Šautuvų buožėmis daužomi ir kojomis spardomi jie buvo stumiami į laukiančius jų sunkvežimius. Klyksmas ir šauksmas vaikų atplėštų nuo tėvų, senelių dejavimai, ligonių vaitojimai ir motinų ašaros skrodė vasaros naktų tylą.

Plėšiami iš savo gimtinės ir artimųjų tarpo Lietuvos žmonės kentėjo fizines ir dvasines kančias; alkani, be duonos kąsnio, ištroškę, be vandens lašo, jie mirė pritrūkę oro geležiniuose vagonuose užkalti. Veltui jie šaukėsi pagalbos, vieton jos jie prisišaukdavo raudonojo žudiko kulką ar smūgį.

Areštų, kalėjimų, tardymų kamerų ir šaudymo kančias jie iškentė. Jų vardus tepuošia garbės aureolė. Ištremtieji į Sibirą ir spygliuotų tvorų atskirti nuo pasaulio, tapo vergais ir taip iki mirties jie kenčia badą, šaltį, paniekinimą ir kol jų širdys plaks juos lydės neišpasakytos baimės ir rūpesčio jausmas.

Prisimindami masinius vežimus ir komunistinį terorą Lietuvoje susiduriame ir su kitu įvykiu tuo pačiu metu, būtent: su Lietuvių tautos sukilimu prieš raudonuosius rusus. Šis istorinis įvykis išryškino būdingą lietuvių bruožą, kuris pasireiškia tik didelio sukrėtimo metu. Sukilimo metu nebuvo politinių skirtumu ne tik kovojančiose gretose bet ir visuomenės sluoksniuose. Tada buvome viena didelė šeima, siekianti vieno ir to paties visiems tikslo. Išgirdus pranešimą apie Lietuvos laisvės atstatymą, viso krašto gyventojai, tarytum didžiulis choras, iš džiaugsmo verkdami, giedojo Lietuvos Himną, keldami trispalves vėliavas miestuose ir miesteliuose, kaimuose ir net miškuose.

Tie liūdnieji ir tie džiugūs prisiminimai, minint tuos baisiai skaudžius įvykius ir didžius apsireiškimus, turėtų mus ir dabar išeivijoje gyvenančius, panašiai apjungti vienybės skraiste ir vieningomis gretomis mus vesti prie vienintelio šiandien mūsų bendro tikslo — atvadavimo pavergtos Lietuvos.

Tremtinių stovykla Sibire, apsupta spygliuotų vielų tvora ir saugoma sargybų bokštų

1941 m. birželio 26 d. komunistų išžudytų aukų lavonais išklotas Pravieniškių vergų stovyklos kiemas

Lietuviai laisvuose Vakaruose protestuoja prieš komunistinės Rusijos teroru Lietuvoje. (Clevelando Ramovės sk. nariai Januškevičius ir Budrys piketuoja rusų žurnalistus, 1955 m. spalių mėn.) V. Bacevičiaus nuotr.

Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas

1904 01 02–1946 06 12

Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas gimė 1904 m. sausio 2 d. Utenos aps. Užpalių mstl., malūnininko šeimoje.

Buvo vyriausias iš šešių vaikų. Mokydamasis gimnazijoje priklausė pavasarininkų, skautų, ateitininkų ir Lietuvos šaulių sąjungos organizacijoms. Baigė Kauno karo mokyklą ir lakūnų kursus. Gavęs kapitono laipsnį, tapo karo lakūnu, žvalgu. Apie 1936 m. vedė mokytoją Bronę Matiekaitytę, augino sūnų ir dukrą. Lietuvos šaulių sąjungos narys, veiklus ir tikintis, rašė eilėraščius. Paskutiniais nepriklausomybės metais aviacijos majoras Z. Drunga buvo Karo aviacijos štabo II (Žvalgybos) skyriaus viršininku. Okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos 2 d. paleistas į atsargą.

Vokiečių okupacijos metais dirbo sandėlininku, vėliau – Kauno priešgaisrinėje apsaugoje skyriaus viršininku. Jau tuo metu pradėjo nelegalią veiklą – spausdino pogrindinį laikraštį „Baltija“, dirbo Lietuvių fronto Kauno apygardos štabe. Vokiečiams traukiantis jis apsisprendė likti Lietuvoje.

1944 m., praėjus frontui, Z. Drunga kurį laiką dirbo Kauno gaisrinės viršininku. Jausdamas, kad gali būti suimtas, ėmė slapstytis. Buvo sulaikytas Šilavoto miestelio stribų, bet po kelių parų pabėgo. 1945 m. birželio mėn. Z. Drunga tapo Tauro apygardos partizanu, štabo nariu. 1945 m. spalio 22 d., suėmus Leoną Taunį-Kovą, pradėjo eiti apygardos vado pareigas. Nenuilsdamas tvarkė štabo organizacinius reikalus, ieškojo ryšių su kitomis partizanų apygardomis.

1946 m. balandžio mėn. susitiko su Dzūkijos partizanų vadais. Kartu su jais nutarė sujungti Dzūkijos partizanų („A“, vėliau – Dainavos) ir Tauro apygardas į didesnį vienetą – Pietų Lietuvos partizanų sritį. Z. Drunga tapo šios srities vado pavaduotoju. Ieškodamas ryšių su kitomis apygardomis, 1946 m. gegužės 28 d. susitiko su Aukštaitijos partizanų įgaliotiniu Juozu Markuliu, kuris iš tikrųjų buvo MGB agentas. Buvo pasirašytas ketinimų protokolas bendros partizanų vadovybės sudarymo klausimu.

Skaityti daugiau: Zigmas Drunga- Šernas, Mykolas Jonas

Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas

Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos partizanai. 

Centre – Albinas Milčiukas-Tigras (1922–1968). 

Iš kairės stovi: Aleksas Velanis-Tigras (1905–?), Jonas Kadžionis-Bėda (g. 1928 m.), Antanas Blauzdys-Konkurentas (1921–1950), Antanas Karvelis-Vachmistras (1922–1950), Jonas Darela-Dieduška, Liudvikas Bajoriūnas-Kilbukas (?–1949), Butageidžio kuopos vadas Antanas Jogėla-Ažuolas (1913–1948), Simonas Dailidėnas-Miesčionis (1917–1949), Petras Šakėnas-Šauksmas (?–1948), Jonas Butkus-Karklas (?–1949), Pranas Taujanskas-Pakalnis (?–1950), Anicetas Simanonis-Sigitas (1920–1913).

Šaltinis:https://www.limis.lt/en/eksponatai/perziura/-/exhibit/preview/155124132?s_id=U7FeSTwIV3mulEVz&s_ind=69795&valuable_type=EKSPONATAS

BERNATONIS Jonas, Petro-Melagis, gim. 1915 m. Šikšnalaukio k., Traupio vls. Vyčio apygardos Kuprio būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12 d. 

Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)

DAILIDĖNAS Simonas, Jurgio-Miesčionis, Vėtyklė, Meška, gim. 1917 m. Girelės k., Traupio vls., ūkininkų šeimoje. Algimanto apygardos Butageidžio kuopos, vėliau Vyčio apygardos Kuprio būrio partizanas, Kosciuškos būrio vadas. Žuvo 1949 m. birželio 12d.

Skaityti daugiau: Birželio 12 d. žuvę Partizanai: J.Bernatonis, S.Dailidėnas