PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
[Ada Urbonaitė]
1984 m. švęsime 500 metų jubiliejų nuo lietuvio karalaičio šv. Kazimiero mirties. Bet nedaug kas težino, jog dar po metų, t. y. 1985 m., sukanka taip pat 500 metų nuo mirties kito lietuvio, pasiekusio altorių garbę - palaimintojo Mykolo Giedraičio.
Jis gimė 1425 m. Giedraičiuose, kunigaikščių Giedraičių šeimoje (Mykolas buvo vienturtis jų sūnus). Tai sena kunigaikščių giminė, save kildinusi iš legendinio kunigaikščio Julijono Dausprungo, atvykusio iš Italijos su Palemonu, Deltuvos kunigaikščiu ir Ukmergės įkūrėju. (Herbas Kentauras -Hipocentaurus). Mažo ūgio, silpnos sveikatos Mykolas, kurio motina buvo labai religinga moteris, nuo mažens pasižymėjo pamaldumu ir visai jaunas įstojo į Bistryčios (netoli Vilniaus, dabar Baltarusijos teritorija) Atgailos Reguliariųjų Kanauninkų šv. Augustino regulos vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami baltaisiais augustinais). Iš čia buvo išvežtas į Krokuvą, į vienuolyno centrą prie Šv. Morkaus bažnyčios. Atliko noviciatą, padarė įžadus ir iki mirties pasiliko gyventi Krokuvoje. Būdamas nemažų gabumų 1460 m. baigė Krokuvos akademiją ir įgijo filosofijos bakalauro laipsnį. Turėjo pakankamai teologinių žinių, bet dėl didelio nuolankumo kunigu neįsišventino - liko broliuku su žemesniais šventimais.
Buvo labai tylus ir kantrus, vargindavosi pasninkais ir atgailomis, labai atsidėjęs melsdavosi. Ypač karštai melsdavosi į šventąjį Kryžių. Prieš mirtį per išpažintį pasisakė girdėjęs Kristaus žodžius: Ištverk kantrybėje iki mirties, tai gausi gyvybės vainiką. Daug kentėjo, nes kai kurie vienuoliai nepakentė jo pamaldumo, jį įžeidinėdavo ir vargindavo. Gyveno prie bažnyčios durų tokiame mažame kambarėlyje, kur vos tebuvo galima atsistoti ir ant šiaudų atsigulti. Ten pat buvo mažytis prieangis su židiniu, kur išsivirdavo valgyti.