Malonu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad nuo šio nr. pasikeitė ir Į Laisvę adresas ir redaktorius. Į Laisvę sutiko prisiimti į savo rankas dr. Vytautas Vardys.
Dr. Vytautas Vardys turi visas kvalifikacijas pasireikšti ne tik su nauja energija, bet ir su naujais sumanymais, atremtais į dabar gyvenamą tikrovę. Jis yra teoriškai ir praktiškai pasiruošęs dvilypiam naujos kartos gyvenimui, kuriame susiveja lietuviški ir amerikiniai interesai.
Linkėdamas sėkmės naujam redaktoriui dr. Vytautui Vardžiuiir naujam administratoriui Viktorui Naudžiui,jaučiu nuoširdžią pareigą padėkoti savo buvusiems artimiausiems talkininkams redakcijoje dr. Juozui Kazickuiir dr. Antanui Musteikiui ,o taip pat pareikšti pasigėrėjimą rūpestingumu, su kuriuo tvarkė laikraščio administravimą Irena Mikulskytė bei Vytautas Vaitiekūnas.
Mano padėka priklauso taip pat bendradarbiams, kurių Į Laisvę turėjo daugiau kaip penkiasdešimt. Negalėdamas čia jų surašyti nei pavardėmis, galiu betgi suminėti džiugų faktą, kad nė vienas neatsisakė talkinti, kada tik į juos kreipiausi. Be jų paramos laikraštis nebūtų galėjęs pakilti į tą lygį, kuriame jis yra šiuo metu.
Ačiū ligšioliniams talkininkams, kurie man naštą lengvino; ačiū dabar tiems bičiuliams, kurie ją sutiko prisiimti ant savų pečių.
J. Brazaitis
ARBA
KODĖL JAV ATMETĖ LAISVINIMO POLITIKĄ
VYTAUTAS VARDYS
Lietuviškajai visuomenei gerai pažįstama Komunistų Agresijai Tyrinėti Komiteto veikla. Kongresmano Charles J. Kersten vadovaujamas, šis JAV Kongreso komitetas tyrinėjo ir Lietuvos okupaciją, o savo studijas baigęs, pasiūlė Kongresui ir Prezidentui priimti Rytų Europos tautų laisvinimo politiką. Gerai žinome tačiau, kad toji politika nebuvo JAV priimta. Šiame apžvalginiame straipsny bandysime pasiaiškinti, kodėl Kersteno komiteto siūlytoji laisvinimo politika nebuvo įgyvendinta.
KAS SIŪLĖ LAISVINIMO POLITIKA?
Rytų Europos laisvinimo politikos šūkiai pirmu kartu buvo paleisti per 1952 m. prezidentinių rinkimų kampaniją, šūkį paskelbė respublikonai, ir, atrodo, kad šūkio pažadas padėjo jiems surinkti dideles mases Rytų Europos kilmės amerikiečių balsų: tokių balsuotojų apgyventi miestai ir valstijos neįprasta dauguma pasisakė už generolą Eisen-howerį.
Tartum pildydami rinkiminį pažadą, respublikonų vadai Kongrese ir Baltuosiuose Rūmuose leido įsteigti Atstovų Rūmuose Specialų Komitetą Prievartinei Baltijos Valstybių Inkorporacijai į Sovietų Sąjungą Tyrinėti. Šiam komitetui įkurti didžiausios reikšmės turėjo Amerikos Lietuvių Tarybos pastangos. Su komitetu surišta veikla Tarybai kainavo apie 43,000 dolerių,1 taigi, daugiau nei vienų metų ALT pajamos. Komitetas buvo įsteigtas 1953 m. liepos 27 d., respublikonų dominuojamo 83-jo Kongreso pirmajai sesijai besibaigiant. Įkurtas jis buvo vienbalsiai, abiem partijom pritariant.
Antros Kongreso sesijos metu (1954) Kersteno komiteto jurisdikcija buvo išplėsta ir jam leista tyrinėti ne tik Baltijos Valstybių prievartinį įjungimą ir okupaciją, bet bendrai „subversiją ir laisvų visuomenės institucijų bei žmogiškųjų laisvių sunaikinimą visuose tarptautinio komunizmo tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuojamuose kraštuose, o taip pat ir gyventojų šitokiose teritorijose traktavimą“. Komiteto vardas buvo pakeistas į Komitetą Komunistinei Agresijai tyrinėti. Šis komitetas konkrečiai ir suformulavo laisvinimo politiką.
Skaityti daugiau: KERSTENO KOMITETAS
Kodėl išeivijoje mokslus einąs jaunimas mažai domisi lietuviškuoju politiniu gyvenimu?
ALGIMANTAS GEČIAUSKAS
Šiame klausime patiektą hipotezę galima vertinti dvejopai. Jei lietuviškuoju politiniu gyvenimu nutariame laikyti jaunimo pastangas pakreipti pasaulio įvykius ir svetimtaučių viešąją opiniją nepriklausomos Lietuvos kryptimi, tai teigimas, kad jaunimas nesidomi šiuo politiniu gyvenimu yra netikslus. LITUANUS žurnalas, Jaunimo Peticija, studentiškųjų organizacijų reprezentaciniai leidinukai, lietuviškojo jaunimo atstovavimas skautų jamboree’se, USNSA, Pax Romanos kongresuose, parodėlės, informacijų parūpinimas į svetimtaučių mokslo institucijas, reagavimas į įvairius Lietuvą liečiančius pareiškimus protesto ar padėkos laiškais, teigimą - prielaidą sugriauna. Tačiau, jeigu domėjimąsi lietuviškuoju politiniu gyvenimu mes suprantame aktyviu rėmimu ir įsijungimu į mūsų politinių sąjūdžių veiklą, klausimo hipotezė yra visiškai teisinga. Vargu, ar daugiau negu penki procentai studijuojančio ar Amerikoje mokslus baigusio jaunimo yra įsijungę į politinius sąjūdžius ar priklauso tų sąjūdžių studijinėms sekcijoms. Studentijos nuotaikas su mažomis išimtimis atstovauja Stud. At-kų Sąjungos dviejuose suvažiavimuose priimtos rezoliucijos ir Liet. Stud. Santaros komisijos rekomendacija, siūlančios jaunimui domėtis lietuviškųjų partijų problemomis, bet nepatariančios įėjimui į pačius politinius sąjūdžius, nes neesant išlygintiems tarptautiniams skirtumams nėra naudingumo jaunimo įsijungimui. Yra manoma, kad atsidūrus tarp partijos „vilkų“, teks persiimti partinėmis rietenomis, polemika spaudoje (dažnai paliečiančia ir asmeniškąjį individo gyvenimą), senųjų politikų nuovargiu — atsidavimu politinei situacijai, bei nepajėgumu ieškoti prasmingos veiklos. Prie šių jaunimo įsitikinimų prijungus dar faktą, kad amerikietiškąją mokyklą baigęs jaunuolis yra dalinai persiėmęs pragmatizmo filosofija, mažiau vadovaujasi ideologiniais principais, o daugiau savo veiksmus nustato praktiškumo ir reikalingumo požiūriais, turėtų aiškiai atsispindėti priežastys, privedusios jaunimą prie sprendimo pasilikti už politinių sąjūdžių ribų ir per jaunimo organizacijas prisidėti prie konstruktyvaus politinio darbo.
Skaityti daugiau: JAUNOSIOS KARTOS ATSTOVAI JAUNIMO IR POLITIKOS KLAUSIMU
15 METŲ PERSPEKTYVOJE
ILGAS IR AUDRINGAS METŲ TARPAS skiria mus nuo 1944 m. vasaros, kada dauguma palikome gimtąjį kraštą. Per tą laiką matėme bolševizmą išaugant į tarptautinę grėsmę, o Vakarų Pasaulį — susiorganizuojant tai grėsmei sulaikyti; matėme toliau beaugantį tautų nacionalizmą, vainikuojamą naujų valstybių įsteigimu, nors kartu buvome liudininkais vis stiprėjančių virštautinių ryšių, galutinai pranašaujančių atėjimą suvienyto — laisvėje ar vergijoje — pasaulio. Per praėjusius 15 metų radikaliai pasikeitė ir tarptautinis bendravimo būdas ir karinė strategija. Atėjome į atominį amžių.
Lietuviškajame gyvenime pasikeitimai buvo nemažiau radikalūs. Tauta prie Baltijos buvo pilnai sugrąžinta į Sovietų Sąjungos vergiją. 1944 m. vasarą kompaktiškai pasitraukę ir keletą metų kompaktiškai gyvenę Europoje, išsisklaidėme jau mažesniais būreliais ir pavieniai po laisvuosius pasaulio kraštus. Tokiu būdu susidūrėme su emigracijos fenomenu ir su laisvam pasauly įsigyvenusia lietuviškąja emigracija. Iškilo eilė naujų reiškinių ir problemų. Augo nauja mūsų karta, — Lietuvos jau nebemačiusi ar ją mažai beprisimenanti; karta skirtinga savo kultūriniais, o iš dalies ir tautiniais nusiteikimais. Per tą laiką iškilo reikalas naujų bendravimo būdų: su vyresniąja emigracija, su jaunimu, o ir tarp savęs, nes mūsų organizavimosi pobūdis ir bendravimo charakteris keitėsi laiko įtakoje. Suatomėjome, susmulkėjome. Vis sunkiau — o vis labiau tai buvo reikalingiau — ėmė darytis surasti ir sujungti gyvąją lietuviškąją bendruomenę išliekančiai tautinei kūrybai.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVINIMO PROBLEMOS
JULIUS VIDZGIRIS
SOVIETINĖ OKUPACIJA NEAPSIRIBOJO nepriklausomos Lietuvos valstybinės santvarkos sugriovimu. Jos primestasis režimas pasikėsino pakeisti pačią pavergtojo krašto visuomenės sąrangą. Tokio pasikėsinimo šaknys glūdi oficialioje sovietinėje ideologijoje, kuri yra ne tik patogus idėjinis įrankis vykdomai jėgos politikai pridengti bei pateisinti, bet drauge ir mėginimas sukurti naują, tariamai komunistinę visuomenę.
Per pirmąjį bolševikmetį sovietai nesuspėjo giliau paveikti Lietuvos visuomenės sąrangos. Šį laikotarpį žymėjo nepriklausomųjų institucijų likvidavimas, slaptosios policijos teroro veiksmai ir tariamai „spontaniškos liaudies valios“ vieši inscenizavimai. Nacionalizacijomis, sovietinės valiutos įvedimu ir kitomis panašiomis priemonėmis kraštas buvo ūkiškai apiplėštas. Pravestoji žemės reforma specialiai siekė nuskurdinti bendrai ūkininkiją, plačiausią visuomenės sluogsnį, ir ūkinio spaudimo keliu pagreitinti sukolektyvinimą. Visa tai nepasiekė gilesnių visuomenės pagrindų, tik ją nuteikė ir imunizavo prieš komunizmą.
Pirmąjį bolševikmetį sekusieji treji vokiečių okupacijos metai, nors neleido atstatyti buvusios tvarkos, bent iš dalies likvidavo bolševikmečio padarinius. Šito fakto neneigia ir patys sovietai.1
Skaityti daugiau: OKUPACIJOS PADARINIAI LIETUVOS VISUOMENINEI RAIDAI
