Kovotojo parengimas ir laiko dvasia

B. B.

Amerikos Karo akademijos profesorius dr. gen. J. G. Pickett, studijoje kovos dalinių parengimo klausimu, yra panaudojęs Bismarko išsireiškimą: “Nereikia daug pastangų mokytis iš savo paties patyrimų ir ne kiekvienas sugeba kitų patyrimus panaudoti savo problemom spręsti.’’ Gen. Pickett žvelgia į Amerikos karinius šio šimtmečio įvykius ir kokiame parengties stovyje, reikalui ištikus, krašto gynyba buvo.

Kai 1901 m. kilo karas tarp amerikiečių ir filipiniečių, tai tik dešimties savaičių bėgyje, iš kurių keturios truko nuo Amerikos krantų laivais pasiekti salas, amerikiečių daliniai pradėjo karo veiksmus. Anuo metu, tai buvo nepaprastai greitai, nes amerikiečiai neturėjo tokios rūšies veiksmams kariuomenės. Kilus karui, buvo parinkta keletas karininkų, kurie nuvyko į Kolorado kasyklas, miškus, ganyklas ir suorganizavo savanoriais miškakirčius, piemenis, kasyklų darbininkus, stovyklų virėjus — vyrus, kurie gyveno gamtos sąlygose, sunkiai dirbo, mažų gyvenimo reikalavimų, tačiau, mėgo šaudyti, medžioti ir ieškoti naujų išgyvenimų. Ši, nors ir nedidelė, vyrų rinktinė (ano meto didelio pulko) pakėlė sunkią kelionę vandenyne ir gerai kovėsi Filipinų salose. Anuo metu 80% amerikiečių gyveno kaimuose ir tik 20% miestuose.

1941 m. gruodžio 11 d., kai Hitleris paskelbė Amerikai karą, jau pusė gyventojų gyveno miestuose, ir nežiūrint, kad didžiuma jaunimo daugiau domėjos T Fordo modeliu ir radiu, vistiek pakankamai didelė jų dauguma mokėjo medžioti ir stovyklauti miškuose. Vokiečių gen. štabas nedavertino ano meto Amerikos jaunimo ir jo karinio pajėgumo: pirmiausiai, nebuvo įvertintas amerikiečių karininkų atsarginio kadro paruošimas, kuris intensyviai vyko nuo 1919 m. Šis vadų parengimas vyko tokia prasme, kad karininkai vykdami į pakartojimus avansavo, be to buvo parengiami tiek, kad reikalui ištikus, atėję tarnybon, tuojau pat galėjo skirtą dalinį administruoti, apmokyti ir jam vadovauti. Tikiuosiu, skaitytojas atkreips dėmesį į šį amerikiečių patyrimą, nes dar esame liudininkai jų karinių jėgų veiksmų Europoje ir Tolimuose Rytuose; be to, galime palyginti su mūsų 1918-19 metų karinių jėgų organizavimosi laikotarpiu, kai trūko vadų, nekalbant apie jų patyrimą. Savaime kyla klausimas, kokioje karinio pasirengimo padėtyje esame dabar, nepriklausomybės atgavimo išvakarėse? Tauta dar tebegyva yra savoje žemėje, tačiau, iš kur ji paims vadus paruoštus šio meto sąlygoms, nepriklausomybės atstatymo veiksmams iškilus?

Sekanti vokiečių klaida buvo ta, kad nedavertino amerikiečių Pėstininkų Karo mokyklos, Fort Bening, Kavalerijos mokyklos, Fort Riley, dar palyginti jaunos šarvuočių - Tankų mokyklos, Fort Knox ir Artilerijos mokyklos, Fort Sill. Gen. Pickett nuomone, didžiausia amerikiečių karinio pajėgumo vertinime klaida padaryta buvo nedavertinimas amerikiečių savanoriškos kariuomenės kovingumo. Šioje savanorių karių rinktinėje vyravo kovos dvasia — boksas, įvairios rungtynės, muštynės. Nežiūrint kai kurių blogų įpročių, II Pas. karo metu amerikietis karys buvo drausmingas ir geras kovotojas. Šalia to reikia paminėti, kad nors ir savanoriška kariuomenė, tačiau ji buvo apmokyta tam tikrose standartinėse normose, būtinas minimalus kautynių apmokymas buvo privalomas. Vadai ir visas mokomas personalas savo darbą gerai žinojo, asmeniškai dalyvavo kovotojų parengimuose, pradedant bataliono vadais, iki skyrininko imtinai. Visi vadai ir instruktoriai buvo profesionalai savo srityse ne vien žiniomis, bet ir asmenišku pavyzdžiu.

1966 m. buvo pasiųstos 1 pėstininkų ir 1 kavalerijos divizijos į Vietnamą, sudarytos iš pokarinių užsilikusių dalinių (Korėjos karo imtinai). Vėliau siųsti daliniai buvo apmokyti surinkimo vietose, karininkai — karo mokyklose. Pavieniai vadai, atvykę Vietnaman, buvo skiriami vadovauti daliniams su kuriais nebuvo susipažinę ir neturėję anksčiau jokių ryšių. II Pas. karo metu dauguma žemesnių dalinių vadų turėdavo laiko su jais susipažinti, bent dalinai apmokyti asmeniškai ir tik tada būdavo siunčiami kautynėsna. Jauni vadai nuvykę Vietnaman neturėdavo progos praleisti bent vienos nakties miške, arba stovykloje; tik apie 10% įš jų mokėjo vartoti lengvus pėstininkų ginklus.

Nežiūrint to, ši jaunų vadų grupė buvo aukštesnio intelektualinio lygio ir geriau išmokslinti. Todėl jie daug greičiau prisitaikė prie jiems statomų reikalavimų, negu jų protėviai 1901 ir 1941 metais.

Jei paimti 1901, 1941 ir 1970 m. kartų atstovus, nei vienas iš jų nebuvo nei geresnis nei blogesnis už kitus. Visi jie atėjo į kariuomenės eiles iš to meto visuomenės ir atsinę-šė kariuomenėn tą dvasią, kuri vyravo tuo metu krašte. Kad tinkamai dalinį administruotų, apmokytų ir vadovautų karinėms jėgoms, vadai privalo atsižvelgti į krašto visuomenės dvasines savybes ir išaugusias vienokias ar kitokias vertybes, kurios atsinešamos į kovotojų eiles, o iš čia — į kautynių lauką. Amerikiečių savanorių kariuomenė 1901 m. organizuota kautynėms Filipinuose, nūdieninėse sąlygose, bet kuriuose veiksmuose, būtų netinkama. Šiandien neužtenka turėti kovingumo dvasią, būti narsiam, fiziniai stipriam, nūdieninėse kautynėse pirmauja aukštos kokybės dvasinės savybės ir geras pasirengimas apvaldyti toli pažengusias technologines priemones. Šiandieninių armijų stiprybė yra jų profesionalinis pasirengimas.

Svarbu, kad vadai kalbėtų bendra suprantama kalba, kuri būtų ne vien žodžiais bet ir dvasiniai suprantama, artima. 1966 m. amerikiečių II divizijos vadas, lankydamas demilitarizuotos zonos pozicijas Korėjos fronte, viename poste paklausė skyrininką, kokie jo uždaviniai sudarant sąlytį su priešu. Sumišęs skyrininkas nežinojo ką atsakyti. Padėtį gelbėdamas įsiterpė kuopos vadas, paaiškindamas, kad generolas nori žinoti, kada tu šautum į korėjietį. Skyrininkas, nušvitusiu veidu, tiksliai atsakė į generolo statytą klausimą. Ir mes turime istorinės patirties iš 1832-1863 metų, kada vadai nerasdavo atgarsio kovotojų širdyse; o ir praeito, nepriklausomybės laikotarpio, kariuomenėje bendravimo formos buvo perdėtai sudėtingos, šešėlyje paveldėtų Rytų ir Vakarų kariuomenių tradicijų.

Amerikiečių kariuomenėje gen. Westmorelandas yra įvedęs bendrą kovotojų apmokymo sistemą, atliekamą pačių vadų, pradedant bataliono vadu, iki būrio vado imtinai. Šioje sistemoje artimiausi kovotojui vadai išugdo tarpusavį pasitikėjimą ir dvasinį ryšį, svarbu taip pat, kad vadas pasirodytų žinąs savo darbą. Jaunas karininkas apmokydamas savo dalinį, pats gerai pasiruošia, įsijaučia į veiksmų esmę (čia reikia pastebėti, kad mūsų nepriklausomos kariuomenės kovotojų apmokymas buvo vykdomas panašia sistema).

Negalima tikėtis magiškų formulių, ar suprastintų metodų nūdieniniame sudėtingame kovotojo ir taktinių kautynių dalinių parengime, ar tai būtų reguliarios armijos, ar sukilėlių, partizanų eilės. Kaip kovotojas taip ir vadas turi būti parengtas laiko dvasioje, kad apvaldytų duotas priemones ir primestas aplinkybes iš kurių tik jie ir niekas kitas, turi rasti kelius ir priemones išeiti laimėjiman.