Kuprinės pabiros
MUŽIKAS TARP BAJORŲ
Dar devynioliktajame šimtmetyje Padubysio valsčiuje gyveno turtingas valstietis Zeknevičius. Daugelis valsčiaus bajorų iš jo skolindavosi pinigų. Tuo būdu nori ar nenori, malonu ar nemalonu — tekdavo bajorams tąjį mužiką gerbti ir kviesti pas save, ar tai būdavo vestuvės, krikštynos ar kitokie pobūviai.
Kartą pas vieną bajorą buvo kažkoks pobūvis. Greta savo bajorų kaimynų, pasikvietė Kurtuvėnų kleboną kun. Vaitkevičių ir minimą Zeknevičių. Juodu greta ir pasodino už stalo, kaip garbingiausius svečius.
Tuo laiku tarp bajorų buvo paprotys nesivaržyti prie stalo. Atsiraugėdami (atsirūgdami), nusičiaudėdami ar pan., net neatsiprašydavo. O valstiečiai tuo atžvilgiu buvo padoresni. Jeigu bajorai pasiteisindavo lenkišku posakiu: “Nors ir kiauliška, bet sveika”, tai valstiečiai panašaus lietuviško posakio neturėjo.
Valgo, geria ir šnekasi tai žemaitiškai, tai lenkiškai. Pagaliau vienas bajorų garsiai atsiraugėjo ir tyli neatsiprašęs. Kiti nekreipia dėmesio ir toliau garsiai šnekasi. Tik vienas Zeknevičius susijaudina. Jis galvoja: Ką bajorai mano — man nesvarbu. Jie visi mano kišenėje sėdi. Bet ką klebonas gali pagalvoti. Aš čia tik vienas mužikas, taigi mane ir įtars, kaip tokį. O Zeknevičius visai nenorėjo bajorų nepadorumų prisiimti.
— Pon, pon klebon, pons bajors atsiraugėjai — patylomis į ausį sušnibždėjo klebonui.
Klebonas apsimetė nenugirdęs ir toliau kalbėjosi su bajorais. Zeknevičius ryžosi nenusileisti. Tą pat pakartojo klebonui balsiau. Ir šį kartą klebonas apsimetė nenugirdęs. Buvo nepatogu girdėti prieš svečius ir šeimininkus.
— Pon, pon klebon, pons bajors atsiraugėjai — tretį kartą jau visai balsiai suriko klebonui į ausį.
— Girdu (girdžiu), pons Zekneviče, girdu! — šįkart jau atsakė klebonas, nebegalėdamas toliau apsimesti negirdįs. S. B.
NEPASITIKI UŽRAŠAIS
Viena senutė įlipa Leningrade į tramvajų ir klausia konduktorių, iki kurios gatvės šis tramvajus važiuoja.
— Ar nematai užrašo, kad važiuoja iki penktosios prieplaukos! — piktai atsako konduktorius.
— Taip, matau! — atsako senutė, — bet užrašais negalima pasitikėti. Vienaip rašo, o kitaip būna. Va, anądien einu gatvės patvoriu ir ant tvoros randu kreida aiškiai parašyta: “Čia parduodami komunistiniai kvailiai”. Susidomėjusi pasižiūrėjau pro tvoros skylę ir ten jokio kvailio nemačiau. Tik apipuvusias malkas ir greta jų kažkokį agitacijos ir propagandos biurą. T. š-nis
GAIDYS KONTRREVOLIUCIONIERIUS
“Pirmyn į badą” kolchozo vištų prižiūrėtoja Magdė Vištgaidytė verkdama atbėgo pas kolchozo pirmininką skųstis:
— Drauge pirmininke, mūsų kolchozo gaidys yra bjauriausias kontrrevoliucionierius, sabotažninkas, Amerikos kapitalistų agentas ir dar., dar.. — daugiau nebegalėjo iš verksmo ištarti.
— Kaip tai? Paaiškink drauge!
— susidomėjo pirmininkas.
— O va kaip! — aiškino Magdė. — Aš vištoms skaičiau ir aiškinau partijos aplinkraštį, kad sovietinės vištos per metus turi padėti ne po 50 kiaušinių, bet po 500. Rodos, jos klausėsi atidžiai į mane žiūrėdamos. Tik vienas gaidys nesiklausė ir po mėšlyną kapstėsi. Pagaliau, kad pradės kudakenti, kad pradės šaukti vištas. Visos vištos, metusios klausytis partijos aplinkraščio, nubėgo pas gaidį.
Kitą dieną kolchozo liaudies teismas nuteisė nukirsti gaidžiui galvą, o jo nupeštas kūnas garavo ant pirmininko stalo.
Vargšė Magdė nesuprato, kad jos prižiūrimos alkanos vištelės klausėsi ne partijos aplinkraščio, bet žiūrėjo į ją, laukdamos, kada ji pabers joms grūdų. T. Š-nis
PINIGAS GERIAU
Mūsų didysis knygnešys Jurgis Bielinis kartą važiavo mišku su rusų draudžiamomis lietuviškomis knygomis. Kelio staigiame užsisukime netikėtai visai arti susidūrė su rusų uriadniku (vyr. policininku). Uriadnikas, pažinęs Bielinį ir sumišęs, nebespėjo savo revolverio ištraukti. Tik suriko Bieliniui: “Stok, rankas aukštyn!”
Bielinis buvo šalto būdo ir greit susigaudąs. Tuoj pat išsitraukė savo revolverį ir atstatė į uriadniką, o kita ranka jam atkišo 3 rublius.
— Rinkis kulką kakton ar 3 rublius! — Bielinis suriko uriadnikui.
— 3 rubliai geriau, — atsakė uriadnikas, juos paėmė ir nuvažiavo toliau. K. Jk.
IVINSKIS VISKĄ ŽINO
Laurynas Ivinskis savo kalendoriais praeitame šimtmetyje buvo labai išpopuliarėjęs, ypač Žemaičiuose. Liaudies akyse jis buvo — viską žinąs. Jo kalendoriai mūsų liaudžiai atstodavo ir enciklopedijas, ir kitokius informacijų šaltinius.
Kartą Ivinskis, būdamas Kurtuvėnuose, iš lėto ėjo per miestelį pasivaikščiodamas. Viename kieme moterėlė sėdėjo ir vartė jo leidžiamą kalendorių. Ivinskiui parūpo ją prakalbinti.
— Ko jieškai, tetulyte, kalendoriuje? — paklausė.
— Ir jieškau, ir galvoju, ponali, — atsakė moterėlė, — kieno galvą tas Ivinskis turi: Dievo ar velnio, kad jis viską taip žino.
Moterėlė Ivinskio nepažino.
— Savo galvą turi, — nusijuokė Ivinskis.
— Ir aš savo galvą turiu, o ne kieno kito, bet kodėl nieko nežinau, — lyg teisinosi moterėlė.
— Mat, mokslas reikalingas. Jis viską pasako, — aiškino Ivinskis.
— Et, ką tas mokslas, ponali, — nesutiko moterėlė. — Štai, ir mūsų klebonas mokytas, ir kamendorius, ir vargoninkas, ir granas mokytas, ir jo pisorius (raštininkas) mokytas, bet paklausti ar ryt lis, ar giedra bus, nežino, tik pečiais patrauko. O pisorius stačiai pasako: “ar velnias žino!” O Ivinskis, ponali, žino. Jis, tur būt, su Dievu, ar su velniu šnekasi. St. B.
NEPATIKO DEMOKRATINĖ PARTIJA
Prieš vienus Seimo rinkimus Lietuvoje, viename bažnytkaimyj ant vežimo atsistojęs agitatorius kvietė balsuoti už jo partijos sąrašą. Girdi, tik už šį sąrašą balsuojant, patys žmonės galės valdyti savo kraštą.
— Tėvai, tėvai, gerai nesupratau to pono žodžių, — kunkstelėjo Morta Azbakienė į pašonę savo vyrui. — Tai išeitų, kad galėtumei tu ir aš valdyti?
— Aišku, kad taip, motin! — atsakė vyras.
— Na, tai už šią partiją aš nebalsuosiu. Bijau! Jeigu mane paskirtų valdyti, ką aš daryčiau. Visos parapijos bobos manęs neklausytų. O jeigu tave paskirtų, tai būtų dar blogiau: jau nebebijotumei nė mano kočėlo, kai girtas iš bažnytkaimio grįžti.
