Dvasinė lietuviškojo jaunimo drama
Dr. Antanas Maceina
_files/I-Laisve-1974-60(97)-9.jpg)
DR. ANTANAS MACEINA, Muenster, Vakarų Vokietija, žymusis lietuvių filosofas, Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio ideologas, vienas iš uoliųjų “Į LAISVĘ” žurnalo bendradarbių.
1. Nuoširdus skundus
Paskutinysis Studentų Ateitininkų Sąjungos leidžiamo “Gaudeamus” numeris (1973 m. nr. 2) patraukia dėmesį tuo, kad jo puslapiuose prasiveržia dvasinė mūsų jaunimo drama, kuri tylomis vyksta jau keliolika metų, kurios tačiau išnarplioti jaunimas pats vienas nepajėgia. Tai dviejų kultūrų sankirtis lietuviškoje dvasioje: anglosaksiškosios ir lietuviškosios, ispaniškosios ir lietuviškosios, vokiškosios ir lietuviškosios ir t.t, ir t.t. Kur tik esame lietuviškojo jaunimo, pasklidusio laisvajame pasaulyje, ten visur esama ir šio sankirčio, ir šios vidinės dramos, virstančios galų gale tikrai kraujuojančia gyvos širdies žaizda. Visa tai kaip tik ir ataidi minėtame “Gaudeamus” numeryje.
“Mūsų tėvams”, rašo Anon,1 “lietuvybė yra savaime suprantamas dalykas, nes jie visi yra augę Lietuvoje. Bet mums, Amerikoje gimusiems ir augantiems, ji nėra taip įprasta, kaip mūsų tėvams, nes mes gyvename tarp lietuvių, o mokomės nelietuviškosiose mokyklose” (p. 31). Tai reiškia: lietuviškoji aplinka ir nelietuviškoji mokykla kuria įtampą, skelbiančią lietuviškumą, taip kad tokio būvio jaunimui “reikia daug daugiau stengtis, jog jis savo tautybę suprastų, ją vertintų ir išlaikytų” (t. p.). — “Lietuviai studentai”, skundžiasi Joana Vaičiulaitytė, “gyvendami Amerikos išeivijoje, yra plėšomi dviejų skirtingų pasaulių” (p. 34). Ji teisingai pastebi, esą netikslu būtų teigti, “kad studentai lietuviai gyvena dviejuose pasauliuose, niekad judviejų nesuvesdami” (p. 35). Bet būtų irgi netikslu kalbėti, “kad visi studentai jungiasi lygiomis į lietuvių ir amerikiečių pasaulius. Dauguma mūsų kartos studentų lietuvių stovi tarp šių dviejų kraštutinybių” (t. p.). Nuosekliai tad “konfliktas tarp dviejų kultūrų yra didžiausia jaunimo problema”, trumpai ir ryškiai apibūdina mūsojo jaunimo būklę Anon (p. 32).
1 Autorius drįso čia cituojamų jaunųjų žodžius truputį patobulinti kalbos atžvilgiu (pav. “studentai . . : yra perplėšti" — yra plėšomi), kad ir jie patys palyginę pamatytų, kur jų kalbiškai apsirikta. Šia prasme "Gaudeamus" redakcija turėtų negailėti triūso, nes taisyti kito kalbų reiškia pačiam jos mokytis geriausiu būdu.
Skaityti daugiau: DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKIRTIS
JUOZAS GAILA
_files/I-Laisve-1974-60(97)-15.jpg)
JUOZAS GAILA, Cherry Hill, New Jersey, JAV-bių LB Krašto valdybos pirmininkas.
Dažnai kalbame apie lietuvių išeivijos misiją, tartum ji skirtųsi nuo pavergtoje Lietuvoje esančių brolių misijos. Mūsų visų misija yra ta pati: lietuviškumo išlaikymas ir laisvos Lietuvos valstybės atstatymas. Abu šie tikslai vienas su kitu surišti, be vieno nebus ir kito. Jei tėvynėje esantieji neatsispirs rusifikacijai, tai laisvos valstybės atkūrimas, net ir komunizmui žlugus, nebus įmanomas; jei išeivijoje lietuviškas sąmoningumas išblės, tai nebus kam ir Lietuvos laisvės bylos ginti. Jeigu šiandieną Lietuva būtų laisva ir nepriklausoma, vargiai ar mūsų vi-durinė karta dėtų tiek daug pastangų lietuvybės išlaikymui išeivijoje ir jaunimo lietuviškam auklėjimui. Pavergtos tautos balsas, prasiveržiąs pro geležinę uždangą, yra didžiausias nutautėjimo stabdis. Simo Kudirkos, Romo Kalantos tragedija daugiau pasitarnavo mūsų jaunimo atlietuvinimui ir lietuviškumo sustiprinimui, nei įvairios paskaitos, kursai ir minėjimai.
Mūsų misija nesikeičia
Nemanyčiau, kad mūsų misija keičiasi. Keičiasi tik sąlygos ir aplinkybės, tad turėtų keistis ir mūsų priemonės. Deja, čia ir užkliūname. Lietuvis niekada nepasižymėjo lankstumu, sugebėjimu planuoti ir žvelgti į ateitį. Buvome ir esame atkaklūs, užsispyrę, pastovūs, linkę į konservatizmą. Visai Europai esant krikščioniškai, buvome pagonys. Daug kraujo išliejome, kol mūsų vadai suprato, kad užsispyrimas nuves lietuvių gimines į visišką išnykimą. Kai tapome katalikais, nenugalėjo mūsų nei reformacija, nei protestantizmas, nors ir mūsų buvę krikštytojai pakeitė savo tikėjimą, kurį mums ugnimi ir kalaviju piršo. Sulenkėję ar suvokietėję tapome aršesni lenkai ar vokiečiai, nei tikrieji.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS MISIJA IR JOS REALIZAVIMAS
JUOZAS KOJELIS
_files/I-Laisve-1974-60(97)-12.jpg)
JUOZAS KOJELIS, Santa Monica, California, laikraštininkas, visuomenininkas, buvęs “Į Laisvę" žurnalo redaktorius. Čia jis kalba LFB studijų savaitėje (1973 metų rugpiūčio mėnesį) Dainavoje.
Visa išeivijos lietuviškoji veikla savo galutiniuose tiksluose yra arba bent turėtų būti nukreipta į laisvės Lietuvos žmonėms ir nepriklausomybės Lietuvos valstybei atstatymą. Tų tikslų visuotinumas jau buvo išryškintas prieš penkerius metus LFB Los Angeles sambūrio suorganizuotame politinių studijų savaitgalyje, kur iš vienų diskusijų, po poeto Bernardo Brazdžionio pranešimo “Kūrėjo vaidmuo kovoje dėl Lietuvos laisvės”, buvo išplaukusi tokia išvada:
“Nuo kovos už laisvę pareigos neatleidžiamas nė vienas sąmoningas lietuvis net ir kūrybinės laisvės pretekstu. Tiesa, -kūryba negali būti pajungta bet kokiem kad ir kilniem tikslam, bet kūrybiniai laimėjimai gali ir turi būti panaudoti kovai už Lietuvos laisvę” (“Į Laisvę”, 1969, Nr. 45 - 82).
Labai įdomu, kad prieš penkerius metus diskusijose prieitam išvadom pritaria neeilinis mintytojas ir kultūrininkas kun. Vytautas Bagdanavičius, kurio straipsnis skelbiamas 1973 gruodžio mėnesio “Į Laisvę” numeryje, tema “Kultūrinės ir politinės problemos lietuvių visuomenėje”. Jis, čia, spręsdamas kultūros ir politikos santykio problemą, rašo:
“Iš tikrųjų tai yra klausimas, kuris graužia visos mūsų jaunosios kartos pačių aktyviųjų asmenų galvas. Ligi šiol, atrodo, viso mūsų kultūrinio veikimo tikslas buvo lietuvybės išlaikymas pasaulyje. Bet kam pasaulyje lietuvybė yra reikalinga, žvelgiant į ją žmogiškuoju požiūriu? Negana to, kam ji yra reikalinga, žvelgiant į ją paties lietuviško žmogaus požiūriu?
Skaityti daugiau: 1973 METAI LIETUVOS LAISVINIMO VEIKLOJE
EDMUNDAS ARBAS
_files/I-Laisve-1974-60(97)-16.jpg)
EDMUNDAS ARBAS, Santa Monica, California, architektas, visuomenininkas, LFB Centro valdybos vienas iš vicepirmininkų.
Antrasis mokslo ir kūrybos simpoziumas, įvykęs 1973 metų lapkričio mėnesio 21 - 25 dienomis Chicagoje, sutraukė į šį neeilinį lietuvių išeivijos įvykį virš šimto iškilių paskaitininkų iš įvairių mokslo ir kūrybos sričių. Šį mokslo ir kūrybos sąskrydį globojo ir finansavo JAV-bių LB Krašto valdyba. Organizaciniais šio simpoziumo reikalais rūpinosi: Lituanistikos Institutas, Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų Sąjunga ir Amerikos Gydytojų Sąjunga. Suvažiavimo ir programos komisijai vadovavo dr. V. S. Vardys. Suvažiavimas turėjo 21 mokslinį posėdį su 86 specifiniais akademiniais pranešimais ir porą pilnaties posėdžių.
Pasirodymai savųjų tarpe
Šis mokslo ir kūrybos simpoziumas buvo mūsų mokslinio ir kūrybinio potencialo demonstracija savajai visuomenei. Gaila, kad jaunimas (busimieji akademikai!) tą patį savaitgalį ruošė studentų bendrinės sąjungos suvažiavimą Detroite.
Šio ir panašaus pobūdžio suvažiavimai, nors ir labai uždari, atneša daug naudos išeivijai. Jie stiprina tautinį pasitikėjimą lietuviuose; parodo, kad lietuviai yra skaitlingi moksle ir kūryboje; suteikia pasitikėjimo ir vilties ateities darbuose patiems dalyviams ir vyresniajai kartai.
Skaityti daugiau: MOKSLO IR MENO APRAIŠKŲ PRASMĖ IŠEIVIJOJE
