Partizanai: Istorija ir dabartis

Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
Lietuvos Respublikos Seimo narė,
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra

Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis  dalyvių atminimui

    Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitė savo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojaus miško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanai aukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.

    Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi į teritoriniu principu pagrįstą karinę struktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikė rinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.

    Dainavos apygardos vadų sąskrydis Punios šile 1947 04 22-24. Stovi iš kairės: apygardos štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, Dzūkų rinktinės štaboŠvietimo ir spaudos skyriaus viršininko pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis, apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo pagalbininkas Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Vaidoto grupės būrio vadas Jonas Kučinskas-Spyruoklis, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkas Kostas Šimelevičius-Gandras. Priklaupę iš kairės: Merkio rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys, Margio grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška–Lapaitis, Geležinio Vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. Guli iš kairės: Margio grupės būrio vadas Stasys Raklevičius-Myslinčius, Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas

Skaityti daugiau: Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines

ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

JUOZAS BRAZAITIS

EI visuomeninis veikimas, nei visuomenės veikėjas nesusilaukia palankaus žodžio. Visuomenės veikėjas virto ironijos, kai kada pasigailėjimo titulu. Visuomenės veikėjas, aha, tai toks, kuris bėgioja po susirinkimus ir konferencijas ir liežuviu putas plaka arba iš šiaudų virvę veja. Kitam visuomenės veikėjas sukelia panašaus pasižavėjimo ir pasigailėjimo kaip jo pirmatakui senajam donkichotui. Vargsti, laiką eikvoji, o kas tau už tai užmokės?.. Trečias pažiūri ir su lengva panieka, kad dirba darbą, iš kurio niekam nėra naudos. Ir kas iš tų jūsų susirinkimų, konferencijų, kuriose tik pešatės ir ramių žmonių ramybę drumsčiate; ar kam nuo to geriau? Vadinas, visuomeninis darbas net ir žalingas... Prieš tokį visuomeninį darbą pastatomas kitas idealus darbas — tai savos profesijos darbas. Joje dirbk, gilinkis, darykis specialistas, tai bus pačiam ir kitiem naudos...

1. Visuomeninis veikimas šiandien nebepopuliarus

     Tokia yra opinija apie visuomeninį veikimą ir visuomenės veikėją. Tokios opinijos praktinę išvadą visi patiriame — dažnas nebenori sutikti būti renkamas į valdybas, prisiimti bet kokias pareigas; jaučia didele sunkenybe net ateit į susirinkimą.

     Ar visuomeninis veikimas ir taip pat visuomenės veikėjas yra nusipelnęs tokio nepalankumo? Tai gali paaiškėti konkrečiau išlukštenus, kas yra tas visuomeninis veikimas.

2. Visuomeninio veikimo plotai neaprėžti

     Visuomeninio veikimo vardas apima visa, kas tik vieno asmens daroma kitų asmenų gerovei savo laisvu pasiryžimu. Šia prasme visuomeninis veikimas gali būti įvairiausių pavidalų. Du jo kraštutiniai pavidalai: viename ašigalyje karitatyvinis veikimas, o kitame ašigalyje politinis veikimas. Tarp jų rasime jaunimo saviauklos organizacijas, profesines organizacijas, kultūrinio veikimo organizacijas ir t.t. Kiekvienas reiškiasi vienoje kurioje srityje daugiau negu kitose. Kiekviena iš jų yra savotiškai vertinga.

     Tačiau nesunku pastebėti, kurios visuomeninio darbo sritys labiausiai keikiamos. Mažiausia — karitatyvinis veikimas. Daugiausia — politinis.

     Ir esama tam keikimui pagrindo. Dažnai, užuot pagerinęs sąlygas kitų žmonių gyvenimui, visuomeniniam bei tautiniam interesui, jis pasiekia priešingų vaisių — pagausina nesutarimus, nesusipratimus, vaidus ir žmones išskiria, užuot juos sujungęs kokiam naudingam darbui. Vadinas, nepaneigiamas yra faktas, kad visuomeninis ir politinis veikimas prieina nesėkmės, nepasisekimo.

     Ar toks nepasisekimas reiškia, kad tos rūšies visuomeninis veikimas yra savaime žalingas, ar tai reiškia, kad jo imasi netinkami žmonės; veikėjai prie jo eina su netinkamais nusiteikimais?

3. Visuomeninio veikimo sėkmės pagrindas yra artimo meilės vykdymas

     Valstybinis gyvenimas remiasi dvejopa valdžia: išviršine ir išvidine. Išviršinė — tai policija, kuri priverčia vykdyti viešąją tvarką. Išvidinė valdžia — tai tie principai, kuriuos pilietis įsipareigoja patsai vykdyti, kad sugyvenimas būtų įmanomas. Tie principai yra trys: laisvė, teisingumas ir artimo meilė. Tie trys principai yra dar svarbesni ten, kur neveikia išviršinė valdžia, policija. Jie turi būti labai stipriai pajausti kiekvieno sąžinėje, kad vieno žmogaus sugyvenimas su kitu būtų padorus, įmanomas. Iš tų trijų principų labiausiai lemiamas yra artimo meilė.

Skaityti daugiau: ARTIMO MEILĖ VISUOMENINIAME VEIKIME

Kovo 11-oji: nepriklausomybės ir žmogaus teisių atkūrimas

Auksutė Ramanauskaitė – Skokauskienė

LR Seimo Žmogaus teisių komiteto narė

     Skaičiuojame 23-uosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Demokratinė laisva valstybė yra neatsiejama nuo pagarbos žmogui – pagarbos žmogaus pagrindinėms teisėms ir laisvėms.

    Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome, jog žmogaus teisių idėja mūsų tautoje turi senas tradicijas. Jau 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo suformuluoti tam tikri žmogaus teisių principai. Antrajame šios Konstitucijos skirsnyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ įtvirtintos lyčių lygybės prieš įstatymą nuostatos, tikėjimo ir sąžinės laisvės, turto neliečiamybės principai, draudžiama diskriminacija kilmės, religijos, tautybės pagrindu.

    Tarpukario karta, antrosios sovietinės okupacijos metais pasirinkusi  partizanines  kovos kelią, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir etines, moralines vertybes, sudarančias žmogaus teisių pagrindą. Tai atsispindėjo partizanų leidžiamuose dokumentuose, pogrindinėje spaudoje, rašytuose atsiminimuose.

Skaityti daugiau: Kovo 11-oji: nepriklausomybės ir žmogaus teisių atkūrimas