Kasdieną mus pasiekia liūdnos ir net skausmingos žinios. Ir visos informacijos priemonės neperduoda šviesesnių, viltį žadinančių pranešimų ir pavyzdžių. Kur dingo daugumai didinga Lietuvos istorija? Juk Lietuvos sienos buvo nuo Baltijos jūros iki Juodosios. Niekas neparodo žmonėms tragiškai didingų Laisvės kovų pavyzdžių ir nuostabaus pasiaukojimo. Lietuvos priešai Lietuvoje ir svetur stengiasi Laisvės kovas nutylėti arba suniekinti. Ir dabar dar yra daug kolaborantų kurie tarnauja įvairioms žvalgyboms. Ir už litą ar dolerį pasiryžę parduoti Lietuvą.
Štai rugpjūčio 14 d. politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) paskelbė protestą „Dėl paminklo J. Pilsudskiui statybos Druskininkuose“. Pasirodo, kad šio miesto meras Ričardas Malinauskas sumanė miesto parke pastatyti buvusiam Lenkijos diktatoriui Juzefui Pilsudskiui paminklą. Tame pačiame proteste parašyta: J. Pilsudskis kaip tvirtina prof. V. Landsbergis, lietuviams lieka nelaimės ir ilgalaikės žalos figūra, ypač dėl 1920 m. Vilniaus užgrobimo jėga ir dėl išdavystės, sulaužius Suvalkų sutartį. Rugpjūčio 27 d. „XXI amžius“ įdėjo trumpą žinutę, kad laikraštis solidarizuojasi su LPKTS tvirtinimu. O vienas istorikas, kaip sakoma tame pačiame proteste, turėjęs galvoje ne tik J. Pilsudskį, bet ir bestovinčius paminklus P. Cvirkai ir Salomėjai Nėriai, yra tiksliai pasakęs: „Išeina taip, kad jei norėtum po mirties būti pagerbtas paminklu – išduok Tėvynę“. Čia tinka ir A. Brazausko atvejis. Svarbus principo klausymas už kokius nuopelnus gali būti statomi paminklai? J. Pilsudskis (tikroji jo pavardė Juzefas Giniotas, Žemaičių bajoras, kilęs iš Pilsūdos dvaro) į jokius padorumo principus netelpa. Tinka paskaityti ir buvusio „Lietuvos Aido“ vyr. redaktoriaus ir žurnalisto Valentino Gustainio 1937 m. išleista Kaune „Spaudos fondo“ knyga „Lenkai ir Lenkija“. O lenkai kaip liudija protesto autoriai davė leidimą tik po keleto metų Seinuose pastatyti paminklą Seinų vyskupui A. Baranauskui, iki šiol neleidžiama jo vardu pavadinti gatvę.
Skaityti daugiau: Atsišaukimas į Lietuvos Laisvės kovotojus ir patriotus
Iš nevilties šaukiuosi tavęs, Viešpatie!
Viešpatie išgirsk mano balsą! (Ps 130)
Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai
Minutėlei Jūsų dėmesio ir supratimo.
Po 2002 m. rugsėjo 11 d. tragedijos Niujorke, prof. V. Landsbergis rašė: „Šis tragiškas įvykis sužeidė Ameriką, o Rusiją sustiprino. Tai atsispindėjo ir Lietuvoje. Rusijos įtaka smarkiai didėja, o Lietuvos valdžia pakrikusi, nevieninga, kapituliantiška. Spaudimas turi aiškų strateginį tikslą: satelizuoti, paversti mūsų šalį Rusijos įtakos zona, bei vartais plečiant įtaką Europoje“.
Mes nesenai paminėjome prieš dvidešimt metų atgautą Laisvę ir sudėtas gyvybės aukas. Virš 700 000 Lietuvos piliečių pajautė okupanto žiaurumus, tremtis, kalėjimus ir žudynes Lietuvos miškuose ir KGB rūmuose. Dar iki šiol nežinoma, kur randasi tūkstančių nužudytųjų kaulai. Dar nebandėme sudaryti visų nužudytųjų sąrašų. Turbūt laukiama, kol išmirs buvę gyvi liudytojai.
Iki šiol dar nepaskelbta, kad Maskvoje sušaudyta virš šimto lietuvių patriotų. O kur dar sušaudytieji Gorkio kalėjime ir kur sušaudytieji 16 ministrų, 9 generolai, 8 maj. Bulvičiaus bendražygiai ir visa eilė dvasiškių: vyskupo bei kunigų. Jų sąrašai iki šiol dar nesudaryti.
Partizanų žuvo virš 22500 Lietuvos miškuose ir Vilniaus KGB kalėjimuose. Ir šiuo metu partizanų ir laisvės kovotojų atminimas ne tik negerbiamas, bet priešingai – niekinamas.
Ariogaloje, partizanų ir laisvės kovotojų šventėje nebuvo nei vieno aukščiausios valdžios pareigūnų. Ateitininkai minėjo savo organizacijos šimtmetį. Juk ateitininkai buvo sudarę 1941 m. pirmąją prof. J. Ambrazevičiaus vyriausybę, išvijus bolševikus iš Lietuvos. Kaune šių metų rugpjūčio 22 d. buvo pašventina skulptūra „Žuvusių už Lietuvos laisvę Motinai“. Ir šiose minėjimuose nedalyvavo joks aukštos valdžios atstovas.
Bolševikams pavyko įtikinti ir aukštosios valdžios atstovus, kad Lietuvoje yra ne ūkininkai, darbininkai ir inteligentai, bet elitas (paskutiniu laiku pralobę apiplėšdami tautos žmones) ir runkeliai. Taigi, visi laisvės kovotojai už Lietuvą tapo runkeliais. Mes Laisvės kovotojai tokio Lietuvos žmonių suskirstymo nepripažįstame. Yra laisvės kovotojai, patriotai ir kolaborantai.
Buvę kolaborantai vis įžūliau niekina laisvės kovotojus. Dabar kuriamas AMB (Algirdo Mykolo Brazausko) kultas. Kaišiadorių seniūnė L. Katelevskienė sukvietė pasitarimą dėl AMB atminimo įamžinimo. Vienas seniūnaitis Virgilijus Urbonavičius pasiūlė Kaišiadorius pavadinti Brazausko vardu. Kyla mintis – ar šis žmogus yra silpnaprotis ar nusikaltėlis. Komunistų partija (dabar persivadino į socialdemokratų partiją), kuriai vadovauja žinomas komunistų veikėjas Č. Juršėnas. Šiuo metu jis yra komisijos AMB atminimo įamžinimo komisijos pirmininkas. Komunistų – socialdemokratų fantazija be ribų. Jie svajoja apie AMB vardo suteikimą tiltui Vilniuje, Seimo salei arba Kauno Technologijos universiteto salei, išleisti auksinę monetą ar pašto ženklą.
Skaityti daugiau: Laisvės kovotojai ir visi Lietuvos patriotai
Nors Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 1009 metais ir nors Lietuvos valstybės kūrimo ir egzistavimo laikotarpis tyrinėtojų žymimas nuo 1226 iki 1236-ųjų metų, tačiau tarptautinis jos pripažinimas, jos tapimas pilnateise krikščioniškų Europos šalių bendrijos nare yra sietinas su 1253-jų metų liepos 6-ąją, kai valstybės gimdytojas— kunigaikštis Mindaugas iškilmingai karūnavosi Lietuvos karaliumi ir padovanojo jai katalikiškąją valstybingumo kilmę. Mindaugo epocha nepaprastai sudėtinga, sunkaus ir audringo valstybės kūrimo bei įtvirtinimo epocha. Jos metu išryškėjo titaniškos valdovo pastangos bei ryžtas sujungti, suvienyti, sutelkti visos Lietuvos jėgas mirtino pavojaus akivaizdoje. Štai tuomet išryškėja ir akivaizdžiausiai atsiskleidžia Mindaugo žmogiškosios ir patriotinės savybės. Jo aštrus protas, jo genijus anksčiau už kitus suvokė grėsmę, pakibusią virš susiskaldžiusios Lietuvos. Mindaugas it uola iškilęs virš kitų metė istorinį žvilgsnį į ateitį. Jo patriotizmas buvo kuriantis, jungiantis, vienijantis. Mindaugo siekis, troškimas ir tikslas buvo vienintelis, o būtent — sukurti naują Lietuvą, išmokyti žmones ją mylėti, ginti ir jai aukotis. Ir vykdė šią misiją Mindaugas savo pavyzdžiu ir savais darbais...
Tiesa, Mindaugo kuriamas valstybingumas daugeliui Lietuvos didikų buvo ir nesuprantamas, ir neįvertintas. Mat pastarieji patys troško tokios valdžios, jam pavydėjo, organizavo visokius sąmokslus. Jie siekė nuversti jį nuo sosto ne tik patys telkdamiesi Lietuvoje, bet kviesdamiesi į talką ir užsienio jėgas. Kurį laiką, Mindaugui pavykdavo tuos sąmokslus išardyti, bet jis matė ir įžvalgiausiai suprato, kad reikia dar kažkokios naujos priemonės savo sukurtam valstybingumui sutvirtinti.
Skaityti daugiau: TELYDI MUS RYŽTAS
Nuo šiol Karūžiškės dvaro žemėje, netoli Medvėgalio kalno atkurtoje Žemaičių apygardos vado Vlado Montvydo-Žemaičio žeminėje, lankytojai kasdieną galės ne tik pabūti, bet ir paklausyti autentiškų šio krašto žmonių, įvykių liudininkų pasakojimų, kuriuos pavyko užfiksuoti režisierei Agnei Marcinkevičiūtei. Meninį apipavidalinimą sukūrė menininkas Albertas Vidžiūnas, o specialiu įrangos programavimu rūpinosi Laimantas Kairys.
Agnė Marcinkevičiūtė, bendradarbiaudama su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriumi, rinko medžiagą šiam darbui nuo 2019 metų vasaros ir šiandien ji labai džiaugiasi, kad pavyko įamžinti gyvus liudijimus ateities kartoms. „Tai verta išgirsti, suprasti ir būti dvasiškai pasirengusiam. Todėl partizaninio karo istoriją yra labai svarbu mums žinoti ir prisiminti. O istorija išgirsta iš gyvų liudininkų, kuomet ji skamba bunkerio aplinkoje, sukurs neišdildomą įspūdį“ – režisierė A.Marcinkevičiūtė tiki, kad keliones po Lietuvą vertinantys žmonės būtinai įtrauks šią galimybę į savo vasaros planus.
„Tai - kol kas yra vienintelis man žinomas toks sprendimas Lietuvoje, kai partizanų atminimo vietoje taip lanksčiai ir šiuolaikiškai pritaikytos medijų priemonių galimybės sukuria ypatingą emocinį poveikį“ džiaugiasi atnaujinta ekspozicija Antanas Ivinskis, kuris su savo šeima nuolat prižiūri šį Lietuvos partizanų atminimui skirtą memorialą nuo pat jo įkūrimo.
Vladas Montvydas-Žemaitis (1911-1953) buvo paskutinis, ilgiausiai Žemaičių apygardai vadovavęs partizanų vadas. Žemaitis, Etmonas, Dėdė– būdamas LLA nariu ruošėsi sovietų okupacijai ir su bendraminčiais nuo pirmų okupacijos dienų įsitraukė į kovą su okupantu. Priklausė Lietuvos partizanų Žemaičių apygardai, nuo 1948 m. paskirtas jos vadu. Jis vienas pirmųjų vadų, kuris propagavo tautos intelektualinės ir dvasinės rezistencijos svarbą, leido pogrindinę spaudą ir ją platino. Jo leidiniuose subrendo garsios, tragiško likimo poetės Irenos Petkutės talentas. Taip pat Montvydas buvo penkių vaikų tėvas, juos, ištrėmus motiną, augino ir slapstė paprastų žemaičių šeimos. Montvydas vaikus lankė ir jais rūpinosi iki pat savo tragiškos žūties. 1953 m. rugpjūčio 23 d. apsuptas NKVD dalinio, jis su savo adjutantu Bronislovu Alūza-Bedaliu nusišovė.
Skaityti daugiau: Vlado Montvydo kovų takais
Albinas Kentra | lrs.lt, O. Posaškovos nuotr.
Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Skaityti daugiau: Mirė Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra
