Didžioji Jėga
(Tautos šventės proga)
Mūsų mažutis kraštas, lyg gintaro gabalėlis prigludęs prie neramios Baltijos krūtinės, nuo amžių kėlė ir kelia mūsų didžiųjų Vakarų ir Rytų kaimynų troškimą jį pagrobti, o darbščiąją lietuvių tautą uždusinti vergijos junge. Tačiau, nežiūrint patirtų sunkiausių smūgių, žiauriausių bandymų, mūsų tauta iki šiandien apgynė savo egzistenciją - liko gyva.
Kas per paslaptinga jėga glūdi mūsų tautoje, kad nei kruviniausios kovos, nei sunkus baudžiavos jungas, nei žiauriausia, tamsiausia carinės Rusijos priespauda nepajėgė jos palaužti? Kas per jėga ir šiandien kelia ją į žūtbūtinę kovą prieš kruvinąjį bolševizmą, neleisdama palūžti ir susmukti? Atsakymą rasime pažvelgę į savo tautos praeitį, į nueitą charakteringesnių kovų kelią.
Pirmieji sunkūs bandymai ištiko lietuvių tautą (tuo metu dar susiskaldžiusią giminėmis) XII amžiuje, kada į tylų Pabaltijo kampelį, prisidengę krikščionių tikėjimo skleidimo skraiste, ėmė veržtis iš Vakarų vokiečių riterių ordinai, nešdami mirtį, vergiją ir sunaikinimą. Geležim apsikaustę riteriai tikėjosi greitai ugnim ir kalaviju pavergti menkai ginkluotą bei organizuotą tautą, bet apsiriko. Per daug jau buvo įaugęs lietuvio sieloj jo gimtojo krašto grožis ir meilė jam, kad leistų jį mindžioti ir naikinti žiauriems atėjūnams; per daug jau buvo pamėgęs lietuvis laisvę, kad save leistų apkaustyti vergijos pančiais! Ir pakilo tauta į kruviną, atkaklią gaivališką kovą, vis daugiau spiesdamasi, jungdamasi į vieną kamieną, ir po kelių šimtmečių žūtbūtinės kovos baigė garbingą pergalę Žalgirio laukuose.
Kas atnešė šį didžiulį laimėjimą, apsaugojusį keliems šimtmečiams Lietuvą bei Rytų Europą nuo tolimesnės vokiečių ekspansijos? Pirma, tai lietuvių tautos laiku suprastas vienybės reikalas, gimtosios žemės meilė ir pasiryžimas geriau žūt, bet nevergaut, išugdę galingą tautos dvasią, nepalaužiamą ir kritiškiausiuose momentuose; antra, tai jos vadų nepaprastas suaugimas su liaudim ir nenuilstamas rūpinimasis jos ateitim bei gerove.
