Apie nužudytus beginklius žmones

Raudonajai armijai kartu su frontu   nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie Kremliaus pavedimu stengėsi kuo greičiau  įvesti sovietinį režimą.

Pavelo  Vietrovo divizija  atlikusi savo juodą darbą Čečenijoję, Kryme ir Ingušetijoje į Lietuvą atvyko 1944m. rugpjūčio pradžioje. Vetrovui buvo pavaldūs 4 NKVD pulkai, turintys daugiau kaip po du tūkstančius  enkavedistų  ir 4- oji NKVD  kariuomenės šaulių divizija, nešanti mirtį visoje Lietuvoje. Marijampolės apsk. Vetrovo budeliai siautėjo 1945m. balandžio mėn.

 Renkant  medžiagą apie šiuos kraupius įvykius liudijo daugybė žmonių, kurių didesnė dalis jau išėjusi į Amžinybę, kitų pavardės užsimiršo.

1. Ypač daug ir kruopščiai dirbo Vitas Akelaitis  gyvenęs Igliaukoje.(miręs) Jo tėvas t. p. žuvo nuo Vetrovo budelių. Vitas ne tik surinko medžiagą apie Vietrovo budelių išžudytus beginklius Igliaukos apylinkės žmones, bet ir iniciavo jų atminimui pastatyti paminklą.

Masaičio sodyboje, Pabaikų,kaime.

2. Leonas Kedys gyvenantis Klaipėdoje,  tada nušovė jo du brolius ir sužeidė motiną, bėgančią gelbėti sūnų.

3.  Algimantas  Merkevičius gyv. Marijampolėje Draugystės 27., kaip vieną popietę  Obelinės kaime pamiškėje, sename kluone rusų kareiviai sušaudė virš 12 beginklių vyrų ir paauglių. Berods, apie tą patį įvykį man pasakojo ir 

4. Ramutė  Kedytė.

Skaityti daugiau: Apie nužudytus beginklius žmones

GEDULO AKMENIMIS PAŽENKLINTAS KELIAS

Sovietinis komunistinis lietuvių tautos genocidas yra pats žiauriausias xx amžiaus programinis procesas. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo ir nei vienas genocido vykdytojas nesulaukė jo darbus įvertinančio net moralinio nuosprendžio. Ir tik  sovietinio teroro aukų sąrašas  liks kaip protestas ateities kartoms ir tautoms. Kiekvienas šių skaičių tegul bus rūstus kaltinimas genocido vykdytojams.

 Tik 1941 metais ištremtų, kalintų ir nužudytų Lietuvos piliečių 138 860. Per antrąją sovietinę okupaciją  žuvo partizanų – apie 20 tūkstančių,  politinių kalinių – 100 tūkstančių, ištremtųjų   -  403 tūkstančiai.

1948 m. gegužės 22-24 dienomis išvežta   apie 200 tūkstančių geriausių, darbščiausių Lietuvos ūkininkų. Tai skaičiai, kurie dar pilnai nesutikslinti.        

Genocido vykdytojai apėmė visas visuomenės sferas  Aiškiausiai genocido tikslą išreiškė SSKP(CK) Lietuvos biuro  pirmininkas M. Suslovas „...bus Lietuva, bet be lietuvių“ Ir ėmėsi lietuviški koloborantai  vykdyti Maskvos programą su kaupu.

 Pagrindinės genocido formos buvo:

1.     Genocido vykdytojų  okupuotame krašte paruošimas

2.    Fizinis Lietuvos piliečių naikinimas juos žudant ar  amžinai ištremiant į atšiauriausias  Sibiro vietas.

3.    Krašto ūkio griovimas ir  religijos naikinimas.

4.    Kolonizacija ir rusifikacija.

5.    Rezistencijos, pasipriešinimo likvidavimas.

Visos šios formos vedė į tą patį tikslą – fizinis tautos  sunaikinimas. Okupantai gerai žinojo, kad valstybę galima sunaikinti arba paversti vergais tik sunaikinus jos politinį, mokslinį, kultūrinį, karinį ir ūkinį elitą. (iš knygos „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas“Vilnius,1996).

Nuo to ir buvo pradėta.

Skaityti daugiau: GEDULO AKMENIMIS PAŽENKLINTAS KELIAS

Partizanai šiandieniniame gyvenime

Ši tema gana subtili todėl aš kalbėsiu ne apie šiandieninį Laisvės kovų sąjūdį,  nes negalėčiau ir net neturiu teisės kalbėti apie tuos, kurie šiandien  dar gana aktyviai reiškiasi ir visada sugeba pastovėti už save. Šiandien švęsdami partizanų, kariuomenės ir visuomenės dieną su gilia pagarba širdyse  prisiminkime tuos  mūsų brolius ir seses, kurie Motinos – Tėvynės laisvės vardan paaukojo savo jaunystę - gražiausius gyvenimo metus ir brangiausią turtą - gyvybę. Niekada neužmirškime, kad garbinga kraujo auka, atvedė mus į  Lietuvos laisvės vieškelį.

Laisvė nemirė – žuvo Karžygiai. Dėka jų aukos ir yra šiandieninis gyvenimas. Būkime drąsūs ir sakykime – be jų be partizanų aukos nebūtų šiandienos. Ji būtų kitokia.  Jie ir šiandien, tie kurie gyvi išlikę,  praėję sovietinio pragaro kančias , paimti sužeisti, neišdavę partizanų priesaikos, tylūs ramūs, niekieno nepastebėti, nieko nereikalaudami, dirba,aukoja tėvynei savo paskutines jėgas, paskutines santaupas, nors neretai jų,  pradingusių apsišaukėlių jūroje, tėvynė  ir nepastebi . Jie  dirba, jie laimingi paaukoję  pensiją partizanų paminklui,  suradę kovos draugo  užkasimo vietą ir ją paženklinę atminimo ženklu, sukalbėję maldą už jį, prižiūrėdami bolševikų sunaikinto kaimo vietoje  atminimui pastatytą kryžių, jausdami atsakomybę prieš Tėvynę už renkamą jai valdžią, perteikdami, aplankiusiems juos mokiniams, žinias apie jų ir kitų nueitą kovos kelią,bei okupantų žiaurumus.  

Skaityti daugiau: Partizanai šiandieniniame gyvenime

Partizanų Motinas prisiminus

Mielosios Partizanų Motinos, šiandien savo ilgesingomis akimis žvelgiančios tik iš nuotraukų. Koks Jūsų visų buvo skausmingai panašus gyvenimo kelias, kad kalbant apie vieną – kalbama apie visos Lietuvos partizanų Motinas, Jų auką ir pasišventimą. Kiekviena raukšlelė, kiekvienas randelis išlikęs Jūsų veide tai Jūsų vaikų gyvenimas, džiaugsmas, skausmas ir kova. Tai Jūsų pačių nuo vaikystės sunkaus gyvenimo pėdsakas, tai šventa lietuvės moters pareiga. Tai tikras moters – motinos grožis, matuotas ne „Žiuri komisijos“ balais, o dvasiniais, vidinį turtingumą išreiškiančiais matais.

Tas vertybes Jūs diegėte savo vaikams per maldą, dainas, šventes, padavimus, papročius. Valią, stiprybę, meilę gimtiesiems namams ir Tėvynei skiepijot per darbą. Jūs buvote laimingos ir niekada nesiskundėte, nedejavote dėl nepritekliaus, kad niekas nepadeda auginti pulko vaikelių , nes tai buvo Jūsų gyvenimas, jūsų džiaugsmas, jūsų rūpestėlis ir Tėvynės ateitis. Ir kai 1940 metais raudonasis okupantas sudrumstė ramų lietuvio gyvenimą, Jūs tapote dar ryžtingesnės, tvirtesnės, nes reikėjo išsaugoti nuo svetimų vėjų ne tik namus, bet ir vaikus. O kai juos pašaukė Tėvynė- laiminot, išleisdamos į šventą kovą už Lietuvos laisvę. Už tai okupantų su vietiniais koloborantais buvote persekiojamos, kankinamos, tremiamos ir žudomos. Bet ir tremtyje kęsdamos šaltį ir badą Jūs sugebėjote deramai auginti ir auklėti savo vaikelius, kad priešas nesugebėtų ištrinti tėvynės ilgesio iš atminties.

Skaityti daugiau: Partizanų Motinas prisiminus

Palių partizanų Muškietininkų būrys

Nuotraukoje Palių partizanai Muškietininkų būrys. 

Vitas  Vyšniauskas – Kmynas, Bebras.

Gimė 1929 metais. Gyveno Daukšiuose. Jo tėvas buvo miškininkas,todėl turėjo reikalų su Palių ir Buktos miško partizanais. Nuošalyje neliko ir Vitas, jis nuo 1945metų pradžios partizanų ryšininkas, vėliau Geležinio Vilko rinktinės partizanas . Labai veiklus, energingas, drąsus, narsus mūšiuose, paslaugus kovos draugams.

Žuvo 1950 metų  rugpiūčio 3 dieną Norvertavo kaime. Liudvinavo vlsč. Marijampolės raj. Prie Juknelio sodybos, išduotas MGB informatoriaus “ Miko”. Kartu žuvo Julius Iršius – Kėkštas. Šaltą, lietingą  ankstų rytą jie peršlapę ir sulyti  atėjo pas rėmėjus Liudvinaičius. Nusiavė ir pasidžiovė avalynę, apsiprausė, pavalgė ir ruošėsi pailsėti, kaip pastebėjo pamiške atslenkančius rusus ir stribus. Vyrai paskubom griebė avalynę, ginklus ir ėmė trauktis, bet persekiotojai juos pastebėjo, ėmė vytis ir šaudyti. Partizanai perbėgę runkelių lauką, prigludo prie Juknelio sodybos pastatų, bet buvo apsupti ir nelygioje kovoje žuvo.

Vaclovas  Vyšniauskas.

Gimęs 1922metais Ąžuolinių km. Simno vlsč. Alytaus apsk.   Bebro pusbrolis.

Tada,  kai būsimasis  Bebras dar ramiai sekė okupanto veiksmus rajone ir aplinkiniuose kaimuose, Juozo ir Teofilės Vyšniauskų šeimoje prasidėjo įtempta padėtis: bolševikams paskelbus mobilizaciją Vaclovas, kaip ir daugelis Lietuvos sūnų, gavo šaukimą į frontą, kovoti už pavergėją.  Dorai išaugintas ir išauklėtas Vyšniauskų sūnus pasirinko partizano kelią. “Okupantui netarnausiu” pasakė ir išėjo į Žuvento palias, kur organizavosi pirmieji būriai kovai už Tėvynę.

Neilgai Vaclovas partizanavo, dar ir slapyvardžio neturėjo , o kovos krikštas buvo ir kovos už Laisvę  pabaiga. 1945m. balandžio 23 dienos ankstų rytą pietinėje Palių dalyje ir apie Žuvintą prasidėjo Palių puolimas. Tankios kareivių grandinės klampojo per balas, kemsynus, brovėsi per krūmus, prasidėjo susišaudymas. Vaclovas tuo metu su kitu partizanu ėjo sargybą prie partizanų stovyklos Palių Žaliosios girios pakraštyje, kai   kareiviai atidarė uraganišką ugnį. Vaclovas krito vietoje, antras sargybinis suspėjo pranešti stovyklai, kas nutiko. Po poros dienų, nutilus šūviams, vyrai pradėjo ieškoti žuvusių. Vaclovo kūną , nudraskytais drabužiais, surado pušynėlyje prie tos vietos, kur ėjo sargybą. Kaime padarė karstą ir tyliai ten pat pušynėlyje palaidojo. 1990metais Vaclovo kūnas perlaidotas Simno kapinėse, drauge su Kalniškės mūšyje žuvusiais partizanais. Tą dieną, valymo metu žuvo būrio vadas A. Liudžius, J. Burbulis, A. Kirtiklis T, Liutkevičius, J. Kolys.

Skaityti daugiau: Palių partizanų Muškietininkų būrys

Daugiau įrašų...

  1. Audros būrio žūtis
  2. Pirmąjam Tigro rinktinės vadui 100.
  3. Aldona Vilutienė sveikina Albiną Ramanauską
  4. Vitalius Gavėnas - Vampyras, Granitas

Subkategorijos