Marta Vyšniūnienė
Esu Marta Jonkutė-Vyšniūnienė-Danguolė, g.1929 m. vasario 2 d. Lauksodos bažnytkaimyje, Žarėnų vls., Telšių aps. Iki karo tėvas buvo pašto tarnautojas, turėjo parduotuvę, jam priklausė bene 5 ha ūkelis. Mama mirė dar 1942 m., pasiligojęs tėvas - jau man būnant Klaipėdos kalėjime. Šeimoje augome trys broliai ir dvi seserys. Telšiuose baigiau 4 gimnazijos klases, po to buvau priversta pati užsidirbti duoną. Kadangi pokaryje trūko medicinos seselių, Telšių ligoninėje baigiau trumpus kursus ir nuo 1946 m. kovo 1 d. pradėjau dirbti sesele. Telšių ligoninei tuo metu vadovavo Smetonos laikų gydytojas Mackevičius, kuris mane priėmė į vidaus ligų skyrių dar nebaigusią kursų. Ruošiausi eksternu išlaikyti egzaminus į vidurinę medicinos mokyklą, bet nespėjau. Man dirbant ligoninėje čia buvo gydomi sužeisti vyras ir moteris, jų pavardžių neatmenu. Su jais bendrauti neteko, nes jie gulėjo chirurginiame skyriuje, prie palatos durų budėjo sargybinis. Prisimenu tik anekdotinį atvejį, kai iš užmigusio sargybinio paėmę paslėpėme ginklą. Prabudęs labai persigando ir ėmė prašyti jį grąžinti...
Dar atmenu, čekistai atvežė sužalotą vyrą - Paulauską - ir pasakė: "Pasiimkit, jis mums nebereikalingas". Atrodė baisiai - oda nudraskyta, sužeistos rankos. Niekas pas jį neateidavo, nesaugojo ir sargyba, ligonis su niekuo nebendravo. Sustiprėjęs liko ligoninėje, krosnims skaldydavo malkas. Tolesnio jo likimo nežinau.
Chirurginiame skyriuje gydomus MGB atvežtus sužeistuosius, saugomus atskirose palatose, slaugė tos pačios seselės kaip ir kitus ligonius, atskirų "patikėtinių" nebuvo.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ LIGONINĖS SESELĖ
Mečislovas Vitkus
Mečislovas Vilkus- medicinos m.dr., mikrochirurgas,
Respublikinio mokslinio Vilniaus mikrochirurgijos centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. 1949 m. baigė Kauno u-to Medicinos f-tą. 1951-1953 -Skuodo r. ligoninės vyr.gydytojas ir Chirurginio skyriaus vedėjas, 1953-1960 m.- Resp.Klaipėdos ligoninės Traumatologinio sk.ved., 1960-1967 m. - Resp.Vilniaus ligoninės Chirurginio sk.ved.
Lietuvos valstybinės premijos lauretas (1988).Mikrochirurgijos Lietuvoje pradininkas (1980 m. kartu su sūnumi Kęstučiu Vitkumi sėkimngai replantavo nupjautą ranką).
Tobulinosi moderniosios rekonstrukcinės chirurgijos klausimais JAV chirurginiuose centruose- Mayo klinikose, Standfordo u-te, San Francisko, Los Angeles Pietų Kalifornijos u-te, Teksaso medicinos centre, Lozanos u-te (Šveicarijoje), Maskvoje ir kt. Virš 80 mokslinių straipsnių rekonstrukcinės plastinės chirurgijos klausimais, monografijos "Odos plastika" autorius.
1940 m. birželio 15 d. Žemaitijos žvyrkeliais nuvilnijo sovietinės armijos “išvaduotojos” pulkų sukelti dulkių debesys. Vasara buvo karšta, be lietaus.
Lietuvos žmonės susirūpinę stebėjo, vyresnieji raudojo, kad žūsta Nepriklausomybė ir Lietuva po 20 nepriklausomo gyvenimo metų patenka vėl į raudonojo “caro” žnyples.
Tik pradėjus kurti tarybinį gyvenimą, buvo uždarytos katalikiškos, tautinės organizacijos - jos paskelbtos fašistinėmis ir jų vadovai areštuoti. Prie šių organizacijų buvo priskirta ir Šaulių organizacija, kuri visada buvo visaliaudine susipratusių lietuvių visuomenine, nepolitine organizacija.
Netgi ir Šaulių sąjungos nariai privalėjo registruotis naujuosiuose liaudies milicijos skyriuose. Kai kurie aiškiaregiai iš karto pakeitė gyvenamąsias vietas, kad galėtų išvengti būsimų nemalonumų.
Mano tėvukas Pranas Vitkus, labai patriotiškai nusiteikęs, gerai pažino caro režimą. Aš, mokydamasis Šilalės progimnazijoje (jau buvau baigęs 2 klases), priklausiau Šaulių organizacijai, bet dėl jauno amžiaus buvau šauliu rėmėju. Tėvas saugumo sumetimais mane iš Šilalės tęsti mokslų perkėlė į Kelmės gimnaziją. Spėjimai pasitvirtino: jau prieš Naujuosius 1941 metus visi Šaulių organizacijos nariai ir rėmėjai liaudies milicijoje buvo užregistruoti (aš, kaip naujai atvykęs, nesiregistravau).
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS ATGAVIMO KELIU ŽENGIANT