MANE VADINO RŪTA
Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė
GIMTINĖ
Labai sunku kalbėti apie tuos tolimus laikus. Prisiminus mielą tėviškę, tėvų sodybą, kur augo aukšti beržai, vešlios liepos, ąžuolai ir buvo taip gera, miela gyventi, iškart nudiegia, suspaudžia širdį, o akys pritvinsta sūrių, aitrių ašarų...
Mano tėvelis Antanas Laurinavičius, Jono, Girkalnio vls., Mikaičių k. (netoli Pramedžiavos) turėjo 24 ha žemės, iš jų 7 ha miško. Mamytė - Ona Grigelytė - buvo atitekėjusi iš Antanavos kaimo (dabar Jurbarko r., Šimkaičių aps.) Tėveliai mylėjo Lietuvą, buvo jautrūs bėdų ištiktiems žmonėms. Ir mums, savo vaikams, nuolat sakydavo: "Padėk kitiems, ir tau Dievas padės". Kiekvieną darbą pradėdavo malda: "Augink, Dieve, dėl visų dalies".
Užaugome trys seserys ir du broliai. Vyriausioji sesutė Marytė Galbuo-gienė 1944 m. su vyru ir 4 metukų sūneliu pasitraukė nuo bolševikų, bet įstrigo prie Dancigo (Gdansko) ir taip pasiliko Lenkijoje, kur tebegyvena. Sesutė Onutė Stralkienė nutekėjo į gretimą Karakurų kaimą (Girkalnio aps.) Jos vyras - politinis kalinys, paskui - tremtinys, mirė Sibire, jų sūnus dabar Mikaičiuose gyvena.
Broliukas Antanėlis 1944 m., tuoj po fronto prasidėjus vyrų šaukimui į sovietų armiją, paliko namus ir su pusbroliu Stasiu Laurinavičium (jiedu buvo vienmečiai, gimę 1924 m.) pasitraukė į mišką. Su jais kurį laiką buvo ir mano jaunesnysis broliukas Jonelis, gimnazistas, nors mobilizacija jo dar nelietė. Tačiau po žiaurių įvykių Griaužuose per Šv.Kalėdas*jie sugrįžo į namus. Antanas ir Stasys tuojau gavo šaukimus. Abu buvo peršalę, sirgo gripu, bet komisariate į tai nekreipė dėmesio - paėmė. Nuvežę į Kauną, juodu paguldė į Šančių ligoninę, jau su plaučių uždegimu. Po trijų savaičių be jokio apmokymo išvežė tiesiai į frontą, į Vokietiją... Brolį netrukus sužeidė į koją prie kelio, pusbrolį - į vidurius. Kai kulką iš kojos Antanui išėmė, gydytojas užtikrino, kad viskas pavyko gerai, jis net nešlubuosiąs... Koją, dorai neužgydę, sugipsavo, ir išvežė. Net į Kazanę, Lietuvoje jis tikrai būtų išgijęs, tačiau kol ten nugabeno, koją teko amputuoti... Po poros savaičių karas baigėsi, o Antanas grįžo... su protezu. Buvo skausmo jam ir visai šeimai. Antanas mirė 1951 m. vasarą, vos 27-erių... O jo pusbrolis Stasys dar gyvas, su žmona, dukra ir žentu Mikaičiuose gyvena.
----------------
*1944 m. gruodžio 25 d. Kalėdų pirmąją dieną buvo deginamas Griaužių kaimas: degė tvartai su gyvuliais, svirnai su grūdais, kluonai, kai kur gryčios. Kitą dieną Girkalnio aikštėje suguldė trylika lavonų, kuriuos vadino "banditais". (Izidorius Jocius. Tragedija Girkalnyje//Tremtinys. 1989. Nr. 1 (4).
Brolis Jonelis baigė gimnaziją, įstojo studijuoti mediciną. Po kurio laiko jį kvietė į saugumą, kad stodamas anketoje vyresniosios sesers Marytės nenurodė (pasiaiškino, jog ji dingo per karą...), kad tėvų žemės mažiau - tik 17 ha užrašė (žemės tiek ir buvo, o 7 ha - miško). Vis tik mokslus baigė, vedė Mankutę nuo Dubysos (su ja kartu mokėsi gimnazijoje). Jos šeimą išvežė, kai ji buvo išvažiavusi, tai taip ir pasiliko. Ją priglaudė ir globojo gydytojas Paulauskas, med.seserų mokyklą baigė...
Gyvenom sau ramiai, su visais gražiai sugyvenom, neturėjom jokių priešų. Bet užėjo, užplūdo rusai, ir viskas pasikeitė. Į blogiausiąją pusę... Ne visi, deja, ir ne iš karto suvokė, ką iš tikrųjų atnešė ta rusų tankais atboginta Stalino saulutė. Vyko rėksmingi mitingai su raudonomis vėliavomis ir plakatais, stambesnių ūkininkų žemės dalijimas, vokiečių (su jais ir nevokiečių) bėgimas iš Lietuvos... Pavasarį visus sukrėtė Gudžiūno iš Akmeniškių žuvimas - pasipriešino, nepasidavė gyvas suimamas sovietų pakalikų (įsiminė iškilmingos jo laidotuvės Juodaičiuose, vėliau - jau rusams išbėgus). Netrukus, birželį - žmonių vežimas, karas, šiurpios sprunkančių bolševikų piktadarybės...
Šioks toks atokvėpis prie vokiečių truko neilgai, iš rytų atgarmėjo frontas, sugrįžo bolševikai... Pakėlė uodegas, įsišėlo vietiniai pašlemėkai: įskundinėjimai, areštai, šaudymai, miškinių kautynės su sovietų valdžios gynėjais "stribokais"... Pavasarį rusų ir vokiečių karas pasibaigė, kažkur kažkas tuo džiaugėsi, šventė. O čia, pas mus, įsisiautėjo kitas, dar baisesnis, žiauresnis, nuožmesnis karas, nieko nei dieną, nei naktį nuošalėje, ramybėje nepaliekantis.
RYŠININKĖ
1946-ųjų gruodį ir man baigėsi tas sąlyginis buvimas nuošalėje. Prieš šv.Kalėdas atvažiavo pas mus nepažįstamas, labai jau suvargęs žmogelis į palaikes roges įkinkytu arkliuku. Padavė man raštelį. "Nuo kapitono Čeponio, - pasakė. - Prašė atvažiuoti pasikalbėti, Dirmauskaitė rekomendavusi... " Su Čeponiu nebuvau pažįstama, bet Bronelę Dirmauskaitę pažinojau gerai. Tėveliai, nors gerai suprato gresiančius pavojus, mano išvykai neprieštaravo. Sėdom į roges, išvažiavom. Važnyčiotojas (jis man pasirodė luošiu) nebuvo kalbus, pasakė tik pas save vežąs. Nuvažiavę apie aštuonetą kilometrų Juodaičių pusėn, pasiekėm tikslą: mažutį namelį su tvartuku pamiškėje, beveik miške. Čia jiedu su žmona ir gyvena. Įsitikinau, kad ne jo arkliukas ir rogės prasti: trobelė, tvartukas, rakandai, drabužiai - viskas bylojo apie šeimininkų skurdą.
Manęs laukė. Šeimininkė padavė valgyti - bulvių, dešrų buvo išvirusi. Paskui neilgas pokalbis su kapitonu Čeponiu. Tapau jo ryšininke. Gavau slapyvardį Rūta ir pirmąją užduotį: iš Kauno nuo Bronelės Dirmauskaitės popierius į štabą, pas tuos neturtingus žmones parvežti. Dirbau su ryšininku Juozu Kairaičiu, jo žmona Onute Korsakaite, Bronium Laurinavičium prie Girkalnio, Juozu Dabašinsku, kuris tada Ražaitėliuose, maždaug 6 km nuo Juodaičių, gyveno. Tų užduočių, visokių perdavimų buvo labai daug, ypač prieš balsavimą. Padėdavo man ir Tėvelis, ir Mamytė. Kad nekristų įtarimas, siuntas pakuodavau į vilnas ar į linus, neva verpti nešu... Dar ne kartą ir pas tuos neturtingus žmones teko lankytis, kokius aštuonis kartus esu ten buvusi.
Kartą, prisimenu, nuvažiavome pas juos su Onute (ji jau buvo ištekėjusi už Kairaičio) susitikti su partizanais. Važiavome rogėmis, sutemus. Šeimininko namie neradome, kažkur išvažiavęs. Nesulaukėm ir partizanų ateinant. Likom nakvoti. Nuoširdi šeimininkė pavalgydino, paguldė abidvi su Onute į lovą. Pasipasakojo, kad jos vyrą girtas stribas yra žiauriai sumušęs, suspardęs, suluošinęs. Dabar abu iki mirties dėl Lietuvos laisvės dirbti pasiryžę... Rytą pakilusios radome savo arkliuką leisgyvį aukštielninką į pusnį prie tvartuko nuvirtusį. Šiaip taip prikėlėm, atsigavo. Bet tuos 8 km namolio nuo vidurdienio iki pat vakaro žingine važiavome...
Sutarėm su Onute Korsakaite "savo" partizanams šv.Velykų (1947 m.) vaišes suruošti. Virėm, kepėm, aš padariau tortą - labai norėjau vyrams nuotaiką praskaidrinti. Onutė kalbino, kad Velykų rytą kartu su ja ten važiuočiau. Paprieštaravau - juk visi žmonės iš apylinkių į Juodaičius bažnyčion trauks, o čia pamatys mus kažkur į kitą pusę trenkiantis... Atsikėliau labai anksti ir išėjau į prisikėlimo šv.Mišias (iki Juodaičių 9 km), o iš bažnyčios - pas juos. Suruoštą maistą Onutė jau buvo atgabenusi. Buvo šeimininkai, abu Kairaičiai, kapitonas Čeponis ir apie dešimtį partizanų. Vienas jų - jaunas aukštas vyras Svajūnas, buvęs studentas. Sugiedoję Lietuvos himną, pradėjome vaišes. Paskui dainavom patriotiškas dainas, fotografavomės... Išbuvom ten iki ryto ir dar su tamsa išvažiavome namo. Aš išvežimo išlipau už poros kilometrų nuo namų, nes viskas buvo sekama, kas su kuo bendrauja, draugauja...
Neprisimenu iš ko sužinojau, kad tie partizanus globoję varguoliai buvo išvežti. Jau vėliau bandžiau sužinoti tų kilnių žmonių pavardes, deja, bergždžiai. O tuomet vengėme teirautis to, kas nebūtina, kad į NKVD nagus patekus kuo mažiau žinoti...
O su Čeponiu daug kartų teko susitikti. Paskutinį kartą mačiau jį,1947-ųjų žiemą pas mus Mikaičiuose. Čia susitiko kapitonas Čeponis ir kapitonas Žemaitis. Aš parsivedžiau namo Čeponį, su juo buvo apie dešimtį vyrų. Žemaitį su keliais partizanais atlydėjo Bronius Laurinavičius*.
----------
* Bronius Laurinavičius, ryšininkas, prisimena: "Man buvo pasakyta (toks buvo Čeponio įsakymas) nuvesti kapitoną Žemaitį pas Laurinavičius į Mikaičius, nes žinojau, kur Laurinavičiai gyvena. Žemaitis buvo apsistojęs pas Šležą, Žagarės kaime, prie Kalnujų. Jį lydėjo dar trys partizanai. Aš juos nuvedžiau. Prie Laurinavičių sodybos mus sustabdė sargyba: Čeponis jau buvo atvykęs. Pasakiau savo slapyvardį — Hermanas, tada mus priėmė. Žemaitį pasitiko Čeponis su dviem vyrais. Kiek pabuvęs aš išėjau... Apie ką jie kalbėjosi — nežinau. — F.T.
Prabuvo visi pas mus per naktį. Jie ilgai kalbėjosi, tarėsi. Buvo nusiminę, sakė, kad padėtis pasidarė beviltiška: visur kareiviai, MGB agentai siautėja... Rytui švintant partizanai iš mūsų išėjo ir išsiskyrė. Vieni išžygiavo Juodaičių link, kiti - Raseinių link. Skaudus, labai liūdnas buvo tas paskutinis Čeponio ir Žemaičio susitikimas. Paskutinis buvo jis ir man...
Netrukus su užduotimi išvažiavau į Kauną pas Bronelę, bet jos neradau. O grįžusi namo sužinojau apie skaudžią netektį. Kapitonas Čeponis žuvo! Garbingi vyrai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę didžiausią savo turtą - gyvybę atidavė...
Kapitonas Čeponis buvo perdavęs man pluoštą dokumentų, prašė, kad Tėvelis juos paslėptų. Sudėjo juos į butelį, užtaisė ir užkasė. Mums parodė tą vietą - prie antros eglaitės nuo vartelių: "Štai čia... Kai reikės, iškasite, atiduosite..." Viešpatie! Juk po melioracijos tenai nieko, jokios mūsų sodybos žymės nebeliko, nei eglaičių, nei gražuolių beržų, ąžuolų...
MGB NAGUOSE
Dar gruodį užgriuvę areštai nesiliovė, nesibaigė. Suimti Kairaitis, jo žmona Onutė, daug daug kitų žmonių. Atėjo eilė ir man... Vieną gražų vasario rytą atsikėliau labai prislėgta, lyg nujausdama kažką negero. Išėjusi į kiemą pamačiau keliu nuo Pramedžiavos tris stribelius atvažiuojant: gerais arkliais, ilgu vežimu, truputį šieno įsimetę. Mūsų sodyba buvo už kilometro nuo Pramedžiavos dešinėje pusėje kelio Rožaitėlių link (mūsų žemė palei kelią siekė Pramedžiavos ribas, kitapus kelio lygiagrečiai mūsiškei buvo Stasio Laurinavičiaus žemė). Vežimas pasuko į mūsų keliuką. Pamatę mane, klausia: "Ar čia Laurinavičiūtė gyvena?" Atsakiau, kad aš ir esu Laurinavičiūtė. "Esi suimta, - pasakė. - Einam trobon, apsirenk..." Įšokau į kitą kambarį. Čia brolis Antanas paėmė nuo komodos kryželį, padavė man ir pasakė: "Pabučiuok, prisiek, kad nieko neišduosi!" Prisiekiau, prižadėjau...
Nuvežė į Girkalnio daboklę. Čia, nepašykštėdami smūgių, reikalavo pasakoti apie ryšius su miškiniais. Nieko neprisipažinau. Kitą dieną išvežė į Raseinius. Ties kareivinėmis liepė iš vežimo išlipti, ir du stribai pėsčią nusivarė į Dikinio namą, ten buvo MGB būstinė - tardymo įstaiga. Didelio kambario viduryje pasodino ant taburelės, o tardytojas aplink mane sukinėjosi, vis grasindamas, tai į nugarą, tai į krūtinę įspirdamas... Sėdėjau kaip suakmenėjusi, nieko nejaučiau. Įvedė Dirmauskaitę. Tardytojas klausia: "Ar pažįsti šitą merginą?" Atsakiau, kad niekuomet nesu jos mačiusi. Tada mane išvedė ir uždarė kambariukyje, kur jau buvo du vyrai ir moteris. Jie pradėjo klausinėti: už ką aš suimta, dėl ko tardo, ką klausinėja. Nieko su jais nekalbėjau...
Kitą naktį, apie vidurnaktį, nuvedė jau pas kitą tardytoją - rusą. Šitas buvo žmoniškesnis, mandagesnis. Kiek paklausinėjęs, įvedė į kitą kambarį akistatai su Kairaičiu. Kairaitis pasakė, kad aš jam vieną kartą kokius ten popierius esu atnešusi. Atkreipiau dėmesį į labai aiškiai pabrėžtus jo žodžius: "... vieną kartą!..." Čia man dar atkišo kvitą, kad partizanams 120 rublių esu davusi. Aš juos tikrai buvau davusi. Čeponis ne kartą buvo prašęs pinigų. Kai turėdavau duodavau, tai 30, tai 50 rublių. Bet niekaip negalėjau suprasti, kaip jiems tas kvitas pateko? Atsakiau, kad buvau viena namuose - tėvai su broliu buvo į laidotuves išvažiavę, kai atėjo miškiniai. Pareikalavo maisto, pinigų, grasino. Paskui įsakė nunešti tuos popierius Kairaičiui. "O kur dėjai iš jo gautus popierius?" Atsakymą ilgai negalvodama sukūriau: "Prie miško yra didelė eglė, šalia - per karą sviedinio išmušta duobė... Liepė man įdėti juos į po šaknimis pakištą dėžutę. Aš ir įdėjau..." Daugiau nei manęs, nei Kairaičio nieko neklausinėjo. Pavyko nieko neišdavus ir nesusipainiojus išsisukti, su Dievo ir šv.Mergelės pagalba savo priesaiką ištesėjau, mano sąžinė švari... Turbūt padėjo ir pažymėjimas, kad sergu kaulų tuberkulioze, išrašytas kaulų specialisto profesoriaus Stropaus. Tą "spravkę" brolis Jonas, medicinos studentas, buvo parūpinęs.
Rytą mane išleido, bet paso neatidavė, liepė ateiti po savaitės. Nuėjau. Pasą atidavęs vyras, lietuvis, pasakė: "Dink iš šito krašto, ateisi trečią kartą - nebepaleis..." Nežinau ar jis mane (gal mano tėvus?) pažinojo, ar jam šiaip manęs pagailo... Pabuvusi namie apsiraminau. Atrodė, kad mane jau paliko ramybėje. Praėjo gal 10 dienų. Kovo 4 d. susiruošiau į šv.Kazimiero atlaidus Milašaičiuose - padėkoti Dievui už suteiktą stiprybę, Tėvynei pagalbos paprašyti. Pakeliui Kejėnuose užėjau pas pusseseres Mickytes ir kartu nuėjome į bažnyčią. (Stasę ir Anelę Mickytes 1948 m. išvežė į Sibirą, Igarkon). Grįžtant namo oras buvo gražus, malonus, baltas sniegas ramino širdį, jaučiausi atsigavusi, sustiprėjusi, atgavusi viltį...
SUDIE, TĖVIŠKĖLE!
Parėjusi Tėvelį su Mamyte radau labai liūdnus, susikrimtusius. "Tau šaukimą į Raseinių MGB atnešė..." Štai tau ir ramybė! Prisiminiau įspėjimą: "...Trečią sykį nepaleis!" Tėvelis patarė važiuoti į Kauną ir ten pas gimines slapstytis. Anksti rytą pavežėjo mane iki plento, ten rusų sunkvežimiai važinėja. Atsisveikinau ir visiems laikams palikau savo mielą tėviškę...
Kaune mane priglaudė giminės iš tėvelio pusės Petras ir Magdutė Račai. Gal tris savaites pas juos pragyvenau. Tačiau tokia "viešnia" nebuvo laukiama, tą puikiai supratau. Reikėjo ieškoti patikimesnio prieglobsčio, kokio nors darbo. Visokius variantus persvarstėm, ir man patarė važiuoti į Panevėžį pas dėdę Laurinavičių (jis ir mano tėvelis buvo brolių vaikai). Dėdė (maždaug 20-ia metų už mane vyresnis) prie Smetonos Kaune "Maisto" fabrike meistru dirbo, gyrėsi 400 litų per mėnesį uždirbęs. Dažnai atvažiuodavo pas mus motociklu ir... vis su nauja žmona. Mėgdavo pasigirti: "Gyvenu aš kaip paukštis ant ežero kranto..." - suprask, gerai, be rūpesčių. Dažnai kalbėdavo: "Ateis rusai, bus kolchozai... Kaime jums bus sunku gyventi, tai atvažiuokite pas mane, aš padėsiu darbą mieste susirasti!" Jis po revoliucijos grįžo Rusijos bolševikų idėjomis apsikrėtęs priklausė komunistų partijai. Gyveno tada pas mus tokia svetima senučiukė, tai dėdė jai sakė: "Aš čia kaip namo atvažiuoju, bet kažin kaip mane priimtų, jei žinotų, kad aš - komunistas..."
Ir štai dabar jis - "Maisto" direktorius Panevėžyje. Nutarėm, kad jis tikrai galėtų man padėti. Tik Račai patarė nieko apie tikrąją savo padėtį jam nesipasakoti... Į Panevėžį (su persėdimu) važiavau visą naktį. Namuose radau vieną dėdienę. Nors ją pirmą kartą mačiau, priėmė maloniai. Gyveno jie ankštai, prastame butelyje. Matyt, kelionėje pervargusi klaikiai atrodžiau, nes ji tuoj paklojo lovą, ir nuo 10 val. pramiegojau iki penkių vakaro. Prižadino dėdienė: "Einam Juozapėlio iš darbo pasitikti". Mane išvydęs, dėdė iš karto sumurmėjo: "Tu, velnio vaike, jau kokios košės prisivirei!" Aš priminiau jam pažadus padėti mieste gauti darbą. “Nors valytoja kur nors", sakau. Jis piktai atrėžė: "Gausi, gausi darbą, kokį tik panorėsi. Tik nueisim su tavim į tokią įstaigą, ir ten prie dviejų liudininkų papasakosi, kur ten bunkeriukai yra.., kur kaimynas Tamošaitis, kur kiti slapstosi..."
□Eugenijus Kupstys su žmona ir Bronius Laurinavičius. Jurbarkas, 1997 09 17.
□Genutė Ščepavičiūtė-Banevičienė, Stefanija Jokimaitė-Valantinienė ir Eugenijus Kupstys. Genutei - dvi naujos pažintys, o Stefanijai ir Eugenijui - susitikimas beveik po 50-ies metų. Raseinių kapinėse 1997 07 26.
Išsigyniau nieko apie tai nežinanti ir žinoti nenorinti... Daugiau tos kalbos su manim nebeužvedė. Iš darbo pareidavo visada išgėręs, vadindavo save "dideliu gyvuliu", o ant manęs sakydavo "velnio vaikas"... Toks jau jis buvo, bet nepadarė man nieko bloga (tiesa, ir daug gero nepadarė). Tegul ilsisi ramybėje...
Jaučiausi nejaukiai, buvau jiems našta. Bet dėdienė nuoširdžiai kvietė pabūti ilgiau, o aš... aš neturėjau kur skubėti, pas juos maždaug mėnesį išgyvenau. Su dėdiene pjovėme, skaldėme malkas. Ji be žodžių suprato, jog man ne pyragai. Pasipasakojo esanti iš didelės 12 vaikų šeimos, vargingai gyvenę Vilniuje, išauklėta religingai. Pasakojo kaip jie prie vokiečių iš Kauno pabėgę pas ūkininkus slapstėsi.
Grįžau į Kauną pas Račus. Čia jau visi kalbėjo apie laukiamą žmonių vežimą, ir pasilikti pas juos buvo nesaugu. Nutariau važiuoti pas savo sesutės Galbuogienės vyro seserį Grigaitienę prie Skirsnemunės. Nors gyveno tada sunkiai, jie - nuoširdūs žmonės - mane priėmė. Grigaitienės sesuo Sabaitienė su šeima ir brolis - mokytojas irgi per karą buvo pasitraukę į Vakarus. Kaime darbo niekad netrūksta: sodinom daug cukrinių runkelių, kitų daržovių. Daržuose buvau pagrindinė darbininkė. Grynas oras, graži gamta labai ramino įtemptus nervus, atsigavau, sustiprėjau. Išbuvau čia iki žiemos. Gruodį gavau Račų laišką. Rašė, kad reikalinga šeimininkė Maceinienei. Jos vyras, filosofijos profesorius, buvo pasitraukęs į Vokietiją, o ji pasiliko čia su trimis vaikaičiais, pragyventi jai buvo sunku. Globojo, rėmė ją vienuoliai, kunigai, geri bičiuliai. O dabar ji labai pasiligojusi - sirgo širdies ligomis. Taigi vėl sugrįžau į Kauną ir dvejus metus buvau šeimininke pas Juliją Maceinienę. Gyveno ji tada Aušros al.41, bt.4. Maceinienė paskui persikėlė į Vilnių, 1971 m. mirė. Gyvi du jos sūnūs: vyresnysis - Augustinas - muzikas, Saulius - gydytojas...
Mane tuo tarpu užgriuvo naujas rūpestis - baigėsi mano paso galiojimo laikas, o aš gyvenu niekur neregistruota - tarp dangaus ir žemės... Bet ir dabar, ačiū Dievui, atsirado gerų žmonių, padėjo. Pas pusseserę Marcelę Račaitę lankydavosi toks statybos inžinierius Jonas Česnakas. Jis paklausė Marcelės, kodėl aš tokia liūdna, prislėgta, visą laiką kažkuo susirūpinusi. Ji ir papasakojo mano bėdas. Jonas liepė ateiti pas jį į statybos kontorą. Priėmė mane pagalbine darbininke: plytas nešioti, smėlį į sunkvežimius kasti. Tada sandėlį Panemunėje statėme. Su manim dirbo dar viena moteris, panašaus likimo — pabėgusi iš tremties. Į ją vyrai ypatingo dėmesio nekreipė, bet apie mane (buvau jauna, ilgas kasas nešiojau) pasišnibždėdavo: "Ta mergiotė ne iš gero tokį darbą dirba..." Dirbau tikrai sunkiai, bet buvau laiminga: pasikeičiau pasą, prisiregistravau. Su Dievo ir gerų žmonių pagalba pavyko išvengti kalėjimo, Sibiro. Mano gyvenimas palaipsniui tvarkėsi, krypo geron pusėn... O Marcelė, tarp kitko, už Jono neištekėjo, ji tapo Matuziene...
Beje, kai iš tėviškės pabėgau, manęs ten ieškojo. Tėveliai, kaip buvome susitarę, pasakė, kad aš Jurbarke, tuberkuliozės ligoninėje guliu. Atstojo...
Kairaičius Sibiras išskyrė: Juozas susirado kitą moterį, Onutė irgi, už gero žmogaus ištekėjo. Grįžusi ji gyveno Kaune, anksčiau mudvi susitikdavome.
KAS PALAIDOJO KAPITONĄ ČEPONĮ?
Angelė Laurinavičiūtė-Dabašinskienė: Vienintelis dar gyvas mano a.a.vyro Vinco brolis Feliksas Dabašinskas maždaug prieš dešimtį metų užėjo pas veterinarijos gydytoją Barčą Raseiniuose. Įsivedęs jį į kitą kambarį, gydytojas paklausė, ar jo brolio žmona yra Čeponytė? Tada gydytojas ir papasakojo kaip buvo išvogtas ir palaidotas kapitonas Juozas Čeponis...
Čeponis buvo pamestas prie MGB pastato darže. Tas Barčas (jo vardo Feliksas nežino) tuomet dirbo darbininku "Laisvės" kolūkyje Slabadoje. Jam tada buvo kokie 24 metai. Toje "vagystėje" jis pats dalyvavo, ją organizavo. Jis pasikvietė dar tris vyrukus, irgi tikrus lietuvius, ir naktį kapinėse prie pat taip vadinamo "zamato" (kapinių tvoros) iškasė duobę. Tada paėmė didelį maišą ir visi keturi nunešę į kapines palaidojo. Jadvygai Čeponytei-Dabašinskienei pasakė, kur palaidotas jos brolis kapitonas. Po viso to Jadzė su vyru Jonu Dabašinsku (jis buvo siuvėjas) pabėgo į Kintus Klaipėdos krašte, nes būtų išvežę į Sibirą. Jie ten gyveno daug metų.
Kur tas Barčas dabar gyvena, F.Dabašinskas nežino. Atrodo, kad Raseiniuose seniai nebegyvena...
Elena Ščepavičiūtė: Petrą Ščepavičių milicija nuvežė į Raseinius, kad atpažintų Juozo lavoną. Kaip du vandens lašai! - stebėjosi enkavedistai abiejų brolių (Juozo ir Petro) panašumu...
Jadzei Dabašinskienei apie brolio kapą Raseinių kapinėse Antanas Kačiušis iš Slabados k. (jo brolis Jonas - mokytojas, buvęs Sibire) pasakė:
- Ko tu, Jadze, Juozo kapo netaisai?
- Ką aš žinau, gal jis kokio čigono... Iš kur jau tu žinai?
- O kas tau rūpi iš kur. Nieko neklausinėk, čia Juozo kapas!..
Pradėjo tą kapą taisyti, bet nuolat bijodami.
Kryžius ant Juozo kapo - nuo mano senelio kapo. Kad kryžiui pado (pamato) nereikėtų daryti, jo postamentą įleidom į žemę, ten (po žeme) ant jo senelio Pociaus lentelė tebėra...
Šalia Juozo dar kitas kapukas buvo, su paminkliuku - nedidele Kristaus galva. Kai rinkomės kapinėse Juozo kapo pašventinimui (1990 06 14), prie to kapuko sėdėjo moteriškė, bet šventinant ji buvo kažkur prapuolusi. Paskui atsiradusi priekaištavo, kad tas josios kapas likęs nepašventintas, kad jai apie šventinimą nepasakėm... Iš kur mes galėjom žinoti, ji pati juk nieko mums nesakė... Vėliau tą kapuką (matyt, irgi partizano) iškasė, palaikus iš jo į vieną vietą su kitais partizanais perlaidojo.
Kas Juozą ten palaidojo, aš nežinau.
Danutė Mažintaitė-Budreikienė: Petras Ščepavičius su šeima gyveno pas mus (Joną ir Bronę Mažintus, Plauginiuose - F.T.), nes jų sodybą, 1944 m. atsidūrusią tarp rusų ir vokiečių apkasų, nudegino...
Po dėdės Juozo (Čeponio) žuvimo kažkas davė žinią, kad partizanų (ir Juozo) lavonai jau ne prie stribyno, o ant Bušeckino lauko pamesti. Nuo gatvės juos paimti buvo neatsargu, pavojinga, o iš ten, sakė, reikia paimti, kitaip šunys juos sudraskys. Vakare tėvelis (Jonas Mažintas) su dėde Petru ir išėjo... Girdėjau, kaip sugrįžęs tėvelis pasakė mamai:
- Viskas tvarkoj... Su vežimu nuvežėm...
Kryžių ant dėdės kapo jau Atgimimo metais pastatė tėvelis su žentu Kmita. Vėliau Genutė Banevičienė padarė ant kapo lentelę su užrašu...
MANO VIETA ČIA, LIETUVOJE!
Elena Ščepavičiūtė
Apie brolį Juozą aš ne ką tegaliu papasakoti. Jis buvo vyresnis, mokėsi, tarnavo kariuomenėje, gyveno atskirai savo gyvenimą, kaip paskui ir aš savąjį: taip pat mokiausi, dirbau. Irgi atskirai. Tai ir susitikdavome tikrai nedažnai... Gal derėtų mūsų šeimą, penketą vaikų išauginusius tėvelius prisiminti. Juk jiedu visus mus išauklėjo, ant kojų pastatė, o mudu su Juozu ir į mokslus išleido...
Tėvelis - Pranas Ščepavičius turėjo 18 ha žemės Raseinių vls., Kunkojų k. prie Raseinių-Šiluvos vieškelio, netoli Dubysos. Senelis savo ūkį buvo dviem sūnums palikęs. Broliai Antanas ir Pranas sukūrė savo šeimas, žemę pasidalino, ir jų valdos liko skirtingose vietose. Tėvelis žuvo 1956 m. eidamas vieškeliu į Raseinius bažnyčion. Įkalnėje staiga išgirdo už nugaros autobusiuko signalą, iš netikėtumo krūptelėjo, susimėtė ir... buvo partrenktas. Jam smarkiai sužalojo galvą. Dar gyvą į ligoninę atvežė. Daug išgyveno, iškentėjo žmogus per netrumpą savo gyvenimą, ir šilto, ir šalto užtektinai patyrė.
Mamytė - Liudoyika Pociūtė - irgi raseiniškė, iš Slabados kaimo. Jos tėvai turėjo apie 40 ha, bet kai kaimas skirstėsi į vienkiemius, o jie norėjo senoje vietoje pasilikti, tai atmatavo tik 24 ha, nes žemė čia buvo geresnė. Šeimoje buvo du sūnūs ir dvi dukterys. Vienas mamytės brolis buvo vaistininkas, mirė Maskvoje, Pranas gyveno su motina, mirė anksti. Pocienės ūkis liko dukroms: Vičienei ir Liudvikai Ščepavičienei po 12 ha. Paskui mama tą palikimą užrašė sūnui Juozui. Juozas paėmė banke 4000 litų paskolą, pamokėjo seserims. Paskolos grąžinti nereikėjo - užėjo bolševikai. Per karą (prie vokiečių) mama ten, savo tėviškėje, su Juozu gyveno. Mirė mamytė vėžiu. Koją jai skaudėjo seniai, bet gydytis vis nenorėjo. Kai pagaliau leidosi nuvežama į Kauną, buvo jau per vėlu...
Iš vaikų vyriausias mano brolis Petras, g.1905 m., kaip ir visi mes Kunkojuose. Dar vaikystėje Petrą auginti pasiėmė močiutė Pocienė, nes dukrai Liudovikai (mūsų mamai) užteko rūpesčių su mažaisiais vaikais. Pas močiutę ir užaugo, dirbo jos ūkyje. Kariuomenėje netarnavo: tėvams labai pagailo vaiko, ir jie, surinkę, suskolinę pinigų (ar ne 3 tūkstančius litų), išrūpino jam "baltą bilietą". Paskui tėvai ilgai gyvulius, arklius pardavinėjo, kad kaip nors su skolintojais atsiskaitytų. Kaimynas Pečiulis pripiršo Petrui savo žmonos Onutės seserį Rozaliją Stonytę iš gretimo Dainių kaimo. Petras vedė, liko gyventi Slabadoje. Ten jų vaikai gimė. Močiutei Pocienei mirus, ūkis atiteko jos dukroms Vičienei ir mūsų mamai. Petras kurį laiką šeimininkavo Slabadoje, tačiau nelabai sėkmingai: prisidarė skolų. Mama šį savo palikimą užrašė Juozui, o Petras su šeima parėjo į Kunkojus ir dirbo tėvelio tvarkomame ūkyje.
- Elzytė Malinauskaitė (iš Bakučių k.) yra minėjusi, kad Jūsų krašte buvo trys karininkai: Jūsų brolis Juozas, Bronius Urbutis ir Vytautas Stonis. Apie Stonio likimą sakė nieko nežinanti... Ar tas Stonis kartais ne giminė Petro žmonai?
Taip, Vytautas - tikras Rozalijos brolis. Leitenantas, 1941-ųjų birželio sukilimo Kaune dalyvis. Su juo gimnazijoje kartu mokėmės. Jis ir mano kūmas: Petro dukrą Gražiną su juo krikštijom. 1944-iais Stoniai irgi vokiečių pusėje buvo evakuoti, tik toliau nuo fronto nuvažiavę. Po fronto dar buvom susitikę. Vytas netrukus atsidūrė Vorkutoje, senieji Stoniai buvo išvežti. Kai iš lagerio paleido, pas Vytą nuvažiavo žmona. Prieš grįždamas Lietuvon (Vorkutoje jis išbuvo apie 30 metų), Vytas vienas atvažiavo į Kauną apsidairyti. Nusipirko Kulautuvoje namą ar butą ir tada žmoną su vaikais parsigabeno. Jo sūnus gydytojas, čia, Klaipėdoje, duktė - Kaune, klinikų laboratorijoje dirba, jos vyras gydytojas, gyvena Kulautuvoje. Tik dabar sužinojau, kad Vyto nebėra: 1995-ųjų pabaigoje Kaune, į klinikas pas dukrą einantį automašina partrenkė, mirė nuo sužalojimų. Dar sveikas, stiprus buvo...
1944-ųjų vasarą, frontui ties Raseiniais ilgesniam laikui užsistovėjus, mūsų sodyba atsidūrė tarp vokiečių ir rusų linijų. Mus, kaip ir visus pafrontės gyventojus, vokiečiai evakavo Viduklės link, o Petras... Petras pasiliko "namų daboti", tūnodamas savo apkase-slėptuvėje: "Kol frontas persiris-praeis..." Kas galėjo pagalvoti, kad iš Baltgudijos taip greitai atsibeldęs karas būtent čia ims ir sustos, netgi iki rudens?! Jam teko ilgai toje "niekieno žemėje" lindėti. Vos pabandydavo išsiropšti, tuoj iš abiejų pusių pratrūkdavo šaudymas: "Tik iškiši ranką, ir prapliumpa!" Vis tik vargais negalais išropojo į rusų pusę. Sveikas. Kol frontas stovėjo, glaudėsi Uždubysy -Akstinuose. Petrą ten nuo prieškario pažinojo: kai ten mokytojavau, jis pas mane lankydavosi. Kai spalį frontas nudundėjo į vakarus, grįžęs namo namų neberado, tik plėnys sodybos vietoje, trobesius supleškino. Matyt, abiem kariautojų pusėms jie trukdė - priešo pozicijas užstojo... O ant nosies buvo žiema. Petras su šeima ir mūsų tėvelis prisiglaudė pas seserį Bronę Mažintienę Plauginiuose.
Du mėnesius apylinkes niokojęs, siaubęs karas buvo niekis, palyginti su karu su rusais, su jų padlaižiais, nuolatinės grumtynės dėl išlikimo, kurios tęsėsi ne vienerius ilgus, neapsakomai ilgus metus. Petras ant tėviškės degėsių surentė trobelę ir grįžo į Kunkojus, pas jį gyveno ir tėvelis, mama - pas Mažintus Plauginiuose. Petras, nuolat malonindamas valdžią dovanomis, išsilaikė tėviškėje. Pagelbėjo jam kaimynas, toks rusas Kučkis, gyvenęs prie pat vieškelio. Tas Kučkis tarpininkavo jam "tepant" vietinius viršininkus, kad jo į Sibirą neišdangintų... Kai Kunkojus numelioravo, Petras nusipirko namą Šiluvoje ir ten apsigyveno visam laikui. Šiluvoje abu su žmona ir palaidoti.
Brolis Juozas jaunesnis už Petrą dviem metais, g.1907 m. Baigė Raseinių gimnaziją, paskui - Karo mokyklą. Tarnybą pradėjo berods Plungėje. Tarnavo Kaune, Tauragėje, vėliau ir Vilniuje. Kodėl Juozo pavardė tokia? Jam, kaip karininkui, pasiūlė pasirinkti lietuviškesnę pavardę. Iš keleto pateiktų pavyzdžių išsirinko "Čeponis". Tada daug karininkų, valdininkų pavardes pasikeitė. Dar prieš karą (prieš bolševikams užeinant) Juozas vedė. Žmona Irena Barščauskaitė - vilkaviškietė, prie pat miesto gyveno. Šeima buvo turtinga, labai poniška: motina su skrybėlėm, tėvas - su kepalušu vaikščiojo, važinėjo karieta... Dalyvavau jų vestuvėse Vilkaviškyje, iš Juozo pusės aš viena buvau. Uošviai buvo labai nepatenkinti, kad Juozo tėvai neatvažiavo. Bet tėveliai ir nemanė važiuoti, tų vestuvių visai nenorėjo, nes jiems nepatiko sūnaus pasirinkim as.
Lankiausi pas Juozą, kai jis Tauragėje tarnavo. Gyveno jie gerai, mano kaimietišku požiūriu - net prabangiai. Nuomojo visą namo aukštą: virtuvė, miegamasis, valgomasis, dar svetainė. Samdė tarnaitę, kuri ir valgį ruošė. Laikė didelį šunį Kurtą. Kartą, prisimenu, nebuvo tarnaitės, tai abi su broliene kibome Juozui pietus ruošti, tačiau išaiškėjo, kad nei aš, nei ji gaminti visiškai nemokame. Pareina Juozas iš tarnybos, o pietų nėra... Būdavo, po tarnybos pavakare atjoja kareivis dviem pabalnotais arkliais vedinas: Juozui ir žmonai. Išjoja jiedu pajodinėti, ir kareivis kaip sargybinis kartu su jais...
- Genutė Banevičienė sakė turinti kelias Juozo nuotraukėles: su žmona jodinėjantį, šokantį su žirgu per kliūtį... Minėjo, kad jis už šuolius buvo prizą laimėjęs...
- Taigi tas prizas pas mane čia buvo: Vytauto Didžiojo galva - mozaika iš gintaro gabalėlių... su rėmeliu. Kartą parėjusi namo radau išlaužtas savo kambarėlio duris... Pasigedau to prizo ir originalaus degtinės butelio. Išnešė, ką ant greitųjų sugriebė. Kažko vertingo niekada neturėjau...
Užėjus rusams, Juozo iš kariuomenės neatleido (neišvarė), jis liko tarnauti "liaudies kariuomenėje". Prasidėjus karui su Vokietija, nepakluso įsakymui trauktis į "plačiąją tėvynę" ir parbėgo tėviškėn. Prie vokiečių gyveno Slabadoje, čia turėjo mamos palikimą - 12 ha ūkį. Name (jis ir dabar tebestovi) buvo mokykla, kurioje mokytojavo Jonas Kačiušis, o jo brolį Antaną Juozas samdė ūkyje šeimininkauti, nes pats irgi mokytojavo. Pas jį gyveno ir mama.
-Ar buvo tada šeimą (žmoną, sūnelį) tėviškėn parsivežę?
- Ne. Žmona atvažiuodavo, bet be sūnaus, jis pas jos tėvus buvo. Ji įstojo mediciną Kaune studijuoti. Buvo poniška miestietė, sakė: "Į kaimą aš nevažiuosiu... Kaime negyvensiu!" Taip jie atskirai ir gyveno, nors visai (ir dokumentaliai) išsiskyrę nebuvo...
1944-ųjų pradžioje Juozas įstojo į gen.Plechavičiaus Vietinę rinktinę. Juozo dalinys stovėjo Varėnoje. Vokiečius siutino tie tūkstančiai žaliūkų, dykinėjančių jau visomis siūlėmis braškančio fronto užnugaryje. Pavasarį jie sumanė Rinktinę perimti ir panaudoti savo tikslams. Tada Juozas paliko dalinį ir parsigavo namo. Bolševikams artėjant, Juozo žmona su sūneliu (dar mažiukas, gal dviejų metukų buvo), tėvais, seserimis ir broliu - visa šeima pasitraukė į Vakarus. Pats jis be svyravimo pasiliko - pasitikti "išvaduotojų". Tam jis rengėsi visus vokiečių okupacijos metus: ginkluotam pasipriešinimui telkė vyrus, rinko, kaupė ginklus.
Vienu metu, atmenu, pas jį net spintoje buvo granatų pridėta. Matė jas ir mama, ir Antanas Juozas buvo su reikalais į Raseinius išvažiavęs, kai kaime netikėtai pasirodė vokiečiai. Mama baisiai išsigando. Paskubomis sugriebė maišą. Mama drebančiom rankom nusitvėrusi jį laiko, Antanas granatas į jį it kokius agurkus krauna... Išnešė, paslėpė kažkur. O Juozui Raseiniuose kažkas pasakė apie tą vokiečių siautimą. Viską metęs jis parlėkė mamos gelbėti. Laimei, viską rado tvarkoje, tik išgąsčiu apsiėjo. Jis barėsi: "Ar suprantat, kad granatas taip neatsargiai krauti pavojinga. Juk galėjo sprogti!... O jeigu vokiečiai būtų užgriuvę ir jas radę?
- Ar esate su Juozu - partizanu susitikusi?
- Taip. Bet tik vieną vienintelį kartą... Jie būriais vaikščiojo, miške tada nenakvodavo, užeidavo pas žmones. Vėliau gal jau miške būdavo...
Taigi pasakė man, kad Juozas pasikalbėti kviečia. Jo būrys pas Antaną Kačiušį Slabadoje buvo apsistojęs. Buvo 1945-ųjų rudens diena, dar be sniego, bet jau šaltoka. Nuėjau į daržinę. Ten viršuje ant šieno visas būrys vyrų su ginklais sugulę. Man pasirodžius jie nepašoko, o paliko ramiai gulėti, turbūt buvo įspėti, kad ateisiu. Ta daržinė visai arti plento, gal už kokių 50 m buvo. Pro plyšius tarp lentų matėsi pravažiuojančios mašinos. Man taip baisu buvo, kai pasigirsdavo artėjantis jų burzgimas. O partizanai - nė krust, ramiai guli. Pasišnekėjom su Juozu. Aš sakiau jam: "Eik tu iš čia! Aš tau popierius suveiksiu - padarysiu..." Bet jis papurtė galvą: "Aš negaliu..." Daugiau su juo nesimatėm. Apie Juozo žuvimą jau Klaipėdos krašte gyvendami sužinojome...
1995 m. liepą, minint Virtukų kautynių 50-metį, buvau Raseiniuose. Buvo atvažiavęs iš Šakių ir Juozo žmonos Irenos brolis Vytautas. Jis papasakojo kaip 1941-siais Barščauskams išbėgant uošviai spyrė ir Juozą kartų važiuoti, bet jis griežtai atsakė: "Aš negaliu. Mano vieta čia, Lietuvoje..." Norėjęs ir Vytas su juo pasilikti, bet Juozas liepęs jam važiuoti. Jau Vokietijoje Vytas, atsiskyręs nuo šeimos, parvažiavo pas ten netoliese atsidūrusius giminaičius ir... pateko po sovietais... Grįžo Lietuvon, dokumentuose vardą į Juozą pasikeitė (dabar gal jau atsikeitė). Irena ištekėjo antrą kartą, dvi dukras turi. Juozo sūnus irgi JAV gyvena, vedęs, taip pat dvi dukteris išaugino, tačiau neteko girdėti, kad jis savo tėvo likimu būtų domėjęsis...
Sesuo Jadvyga, g.1909 m., 1936-siais ištekėjo už siuvėjo Jono Dabašinsko. Jis gyveno Slabadavos kaime, kur turėjo nusipirkęs žemės, bet jos nedirbo - siuvėjavo. Kartu dirbo jo brolis Feliksas, padėjo dar du giminaičiai, ilgai mokęsi pas jį siuvėjo amato. Mokinius Jonas ilgai išlaikydavo, neskubėdamas jiems ką nors parodyti, paaiškinti, pamokyti. Gyveno Dabašinskai pasiturinčiai, vaikų neturėjo.
Sesuo Bronė, g.1911 m., ištekėjo už ūkininko Jono Mažinto netolimame Plauginių kaime. Turėjo 30 ha žemės. Mažintai gyveno nuošaliai, toliau nuo vieškelio ir nuo 1944 m. čia ilgai išsilaikiusios fronto linijos, tai jų trobesiai išliko. Na, o paskui, po karo, ir jie turėjo gerai suktis, kad neišvežtų, avinukų ir kitokių dovanėlių visagaliams viršininkams negailėti. Ištremti nebuvo. Užaugino tris dukteris.
Aš, Elena, šeimoje jauniausioji, esu gimusi 1914 m. Baigiau Raseinių gimnaziją, paskui nuo 1937-ųjų rudens mokiausi Pedagoginiame institute Klaipėdoje. Prieš baigiant institutą, mokslą sutrikdė vokiečių įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija. Vos įžengė vokiečių kariuomenė, vietiniai nacistai nuplėšė mūsų instituto iškabos lentą. Instituto direktorius Mačernis pasakė mums: "Bėkit Lietuvon! Kas kaip išmanot. Kas žino, ką čia vokiečiai darys..." - Ir išbėgom, sprukom kas kuo, kas kaip, namo! Palikom savo bendrabutį Giruliuose, susipirktus asmeninius indus ir... tądien jau paruoštus, bet taip ir nevalgytus pietus... Aš į Tauragę traukiniu važiavau. Vagonai buvo perpildyti bėgančių...
Dar gerokai prieš tuos įvykius visur jautėsi vokiečių nepakantumas lietuviams, panieka, užgauliojimai, įžeidinėjimai. Įsiminė toks įvykis. Priešais mūsų institutą (raudonų plytų pastate prie pat geležinkelio stoties) atsirado skersai gatvės aukštai iškabintas raudonas vokiškas plakatas (rodos, "Arbeit... Brot...", dar kažkas užrašyta buvo). Na, mūsų vaikinai tą plakatą ėmė ir nuplėšė... Bet tai matė instituto sargienė ir apskundė policijai. O policija Klaipėdoje buvo vokiška, vokiečiai. Liepė visiems vyrams išsirikiuoti koridoriuje kaltininkų atpažinimui. Jaunuoliai susikeitinėjo batais, švarkais, vylėsi suklaidinsią. Tačiau veltui: sargienė "nusikaltėlius" atpažino, tris vyrukus išsivedė. Į kalėjimą berods tik vieną jų pasodino.
Na, o mokslą tęsti susirinkom 1939-ųjų balandžio viduryje, jau Panevėžyje. Birželio 24 d. mums įteikė diplomus (išsaugojau savo laidos vinjetę). Gavau paskyrimą. Dvejus ar trejus metus mokytojavau Šiluvos vls., Akstinuose (netoli Kazytės Rašimaitės tėviškės -Tverijoniškės). Tie metai man buvo gražūs, šviesūs. Dirbau mėgiamą darbą, nenuobodžiavau. Šventadieniais susiburdavom draugėn, šokius, gegužines suruošdavom. Leonas Dukauskas, Viktoras Butkus mūsų kavalieriai buvo. Abu šauliai, gražūs vyrai. Uniformuoti, baltom kelnėm, sukištom į batus, tikrai šauniai atrodydavo.Beje, Leono sesuo Onutė su mano seserim Brone draugavo... Deja, visa tai neilgai, labai neilgai truko. Štai grupinė mūsų, pedagoginio instituto studenčių, nuotrauka. Visos studentiškomis kepuraitėmis, juostomis per petį persijuosusios. Tikrai gražios, o svarbiausia - jaunos, besišypsiančios, laimingos!. Pasižiūriu į ją, ir kvailos mintys užgula, ar tikrai toje nuotraukoje aš, ar visa tai tikrai buvo? Antroje pusėje užrašyta data: 1938 06 15... Juk lygiai po dviejų metų irgi buvo birželio 15-oji. Atsimenu gerai tą šeštadienį, pas tokią mokytoją prie Dubysos, Lyduvėnų link gegužinę rengėm. Čia ir sužinojom, kad rusų tankai jau per Lietuvą ropoja. Gegužinė iširo. Dviračiu parvažiavau į tėviškę, dar toks berniukas mane palydėjo...
Paskui vežė žmones, buvo karas. Prie vokiečių dirbau pačioje Šiluvoje. Ir Jonas Žemaitis čia tada kooperatyvo vedėju dirbo... Bolševikams 1944-iais sugrįžus, darbą mečiau. Bijojau, kad dėl Juozo, išėjusio į partizanus, manęs neišaiškintų. Kurį laiką su mama Juozo name gyvenome, paskui pas seserį Jadvygą Dabašinskienę, ten pat Slabadoje, buvau apsistojusi. Nuolatinė įtampa, baimė neapleido nei dieną, nei naktį. Nežinojai, kada vėl užgrius stribai, partizanų ieškodami, jiems baisiai knietėjo brolį Juozą surasti. O Dabašinskas, pas kurį gyvenau, rėmė partizanus, palapines jiems siūdavo. Taigi bijoti, nerimauti buvo dėl ko...
Atėjo 1945 m. žiema. Kaimynas Čiapas pranešė, kad suimtas ryšininkas, ir Jonui gresia pavojus. Tada aš "išnešiau kudašių" pas pažįstamus prie Viduklės. Anksti rytą gavau žinią, kad Dabašinskai, per naktį susiruošę, išvažiuoja Klaipėdos link, kad susitiksime Kryžkalnyje... Tuo tarpu Dabašinskai atidavė žmonėms karvę, susimetė į roges kas būtiniausia: įrankius, drabužius, lašinius, ir dar su tamsa išbėgo. Dar du paršiukus paliko... Kryžkalny susitikom. Arkliukas buvo jaunas, sunkiai traukė prikrautas roges. Kai tik kelias į kalniuką, išlipam ir užgulę stumiam, kad arkliukas nepristotų. Per dvi dienas su dviem nakvynėm pakely pasiekėm Sakučių tarybinį ūkį Šilutės rajone. Žmonės vis teiravosi, kur mes keliaujame? Atsakinėjome: "Mokytoja į darbą važiuoja..." O ta mokytoja kelyje jau sudraskė pasą, kitus dokumentus, kad jų nepareikalautų, jos neatpažintų. Visą kelią persekiojo baimė, jausmas, kad mus jau vejasi... Raminomės tuo, kad ten, kur mes važiuojame, yra jau anksčiau atbėgusių...
Sakučiuose viskas sekėsi kuo puikiausiai. Joną tuoj ir išregistravo ir priregistravo, jis gavo darbą pieninės punkte. Buvo geras siuvėjas, tai greit atsirado draugų, pažįstamų, visaip paremdavo ūkvedžiai, agronomai. Gyvenome ramiai, greit ir baimės atsikratėm, nes beveik visi aplinkui buvome vienodo likimo. Paskui Jonui atsirado mokyklos sargo vieta. Parsivežėm karvę, arklį jau turėjom, gavom ir žemės bulvėms pasisodinti, daržui. Gyvenome kaip tikri gaspadoriai. 1948-iais Dabašinskams pasiūlė sanitarų darbą netolimoje Kintų gyvenvietėje. Susigundė ir išvažiavo. Aš į Kintus nevažiavau, ryžausi savarankiškam gyvenimui. Atvažiavau į Klaipėdą dirbti pagal savo specialybę.
Klaipėdoje visą laiką dirbau pradinių klasių mokytoja tai vienoje, tai kitoje miesto mokykloje. Paskutinė mano darbovietė - V-oji vidurinė. Čia, prieš išeinant į pensiją, man dar istorijos pamokų davė. Jau būdama pensininkė dirbau dar trejetą metų, turbūt iki 1972-ųjų. Sunkus tas mokytojo darbas, bet pensijos labai nedaug - 270 litų gaunu. Neužsitarnavau... Savo šeimos taip ir nesukūriau...
Vis tik teko ir man su "organais" (saugumu) susidurti. Ačiū Dievui, kad dar negreit, jau vėlai mane čia surado... Užeina pas mane į namus nepažįstamas vyriškis. Pasisveikino ir, ištraukęs iš kišenės, atkišo man atskleistą knygelę raudonais viršeliais. Aš net nepažvelgiau į ją, kažkodėl pagalvojau, kad būsiu kokį dokumentą pametusi, štai rado ir užnešė... Bet "svečias" tuojau grąžino mane į tikrovę: "Užeikite pas mus, pasišnekėsime..." Pasirodo - į saugumą... Kur dingsi - nuėjau. Taip, į tą raudoną mūrą prie stoties. Išklausinėjo apie Juozą, mane, apie visą šeimą. Galop perėjo prie reikalo: "Jūs galite mums padėti, informuoti apie padėtį, nuotaikas mokykloje, padegogų kolektyve... Na, suprantate, juk pasitaiko klaidingų, žalingų, ypač jaunimui, nuomonių, požiūrių..." "Kreipkitės geriau į direktorių, jaunuosius mokytojus, - atsakiau. Jie daugiau bendrauja, dažniau susitinka. Aš gi niekur nebūnu, nevaikštau. Jei netinku, galite atleisti iš darbo, jūsų valia..." "Jei būtume anksčiau jus radę, būtume kitaip pasikalbėję, - pasakė mane kalbinęs saugumo viršininkas. - O dabar eikite, gyvenkite ramiai, dirbkite savo darbą. Apie šį pašnekesį niekam nepasakokite..." Jis, beje, buvo mano mokinės tėvas. O koks tas pokalbis būtų buvęs anksčiau, puikiai įsivaizduoju... Daugiau manęs nekvietė.
Laikams aprimus, Jonas Dabašinskas išsiruošė tėviškėn - išsiaiškinti galimybes grįžti namo. Kartu ir aš važiavau. Viename Jono namo gale radom įsikūrusią kolūkio kontorą, kitame - gyvenančius žmones. Su valdžia pasišnekėti susėdom lankoje, buvo pats pirmininkas, kiti reikalingi žmonės. Pokalbis pagyvėjo, Jonui atsineštą lagaminą, prikrautą rūkytų ungurių, atidarius. Šito skanėsto Kintuose buvo pasirūpinęs... Su pirmininku Samiu Jonas, suprantama, rado bendrą kalbą - "išsiaiškino", gavo leidimą grįžti į savo namus. Ten gyvenusius žmones iškėlė, kontora dar pasiliko. Dabašinskai susikrovė mantą į sunkvežimį ir grįžo namo. Grįžę dar ilgai pagyveno. Mirė Jadvyga ir Jonas tais pačiais metais, abu skrandžio vėžiu... Dėl blogo maisto? Bet juk gyveno gerai, rodos, nieko nestokojo...
