BALCHAŠLAGO KALINIAI
Gavau iš Balchašo savaitinio laikraščio "Puls" Tamaros Grigorjevos straipsnį apie Balchašo lagerį "Zabvieniju ne podležit!" Manau, kad Jūs galėtumėte jį panaudoti.
A.Goberienė, buvusi Balchašo tremtinė
Tamara Grigorjeva
Prislėgta skaičiau represuotųjų sąrašus, susidedančius iš daugybės puslapių. Už kiekvienos pavardės - ne tik vieno žmogaus, bet kartais ir visos tautos likimas. Sąrašas daugianacionalinis. Korėjiečiai, pabaltijiečiai, ukrainiečiai, rusai, totoriai, lenkai, baltarusiai - visas ankstesnysis sąjunginis internacionalas. Daugelis į Balchašą pakliuvo pagal "nacionalinę žymę" - taip vadinosi įvairių tautų, kurias įtarė nepatikimumu, deportacijos priežastis. Vartydama bylas socialinės apsaugos skyriuje, kur plonučiuose 3-4 puslapėlių aplankuose būtina pažyma apie reabilitaciją, leidusią žmonėms gauti vienkartinę piniginę kompensaciją už visa tai, kas išgyventa, atkreipiau dėmesį į gimimo datas. Visiems jau per 70...
Tarp jų ir buvę Balchašlago kaliniai. Karo belaisviai japonai ir vokiečiai taip pat perėjo šį lagerį. Tarybiniai karininkai ir kareiviai, kuriems “pavyko” išgyventi svetimą nelaisvę, po karo taip pat atsidūrė už spygliuotų vielų. Mokslininkai ir poetai, darbininkai ir valstiečiai, gydytojai ir dailininkai - taip pat šio lagerio kaliniai. Jie visi įgijo lageryje vienintelę - statybininko - profesiją. Balchašlago kaliniai statė kalnų-metalurgijos kombinato cechus, dirbo visose miesto statybinėse aikštelėse. Apie tai man rašė buvę Balchašo kaliniai iš Lietuvos. Tiesa, jie pirmieji, patvirtinę politinių kalinių lagerio Balchaše buvimo faktą, nes miesto archyvuose apie tai neliko jokių pėdsakų.
Vėliau B.Gajauskas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, 1949-1956 m. dirbęs šachtose ir Balchašo statybos tresto akmenų karjere, atsiuntė keletą "Tremtinio" laikraščio numerių su reguliariai spausdinamais stalininių lagerių kalinių, tarp jų ir Balchašo, sąrašais. Laiške buvo nuotraukos ir 361 Balchašlago kalinio pavardė. Visi jie, kaip neįkainojamos relikvijos, perduoti mūsų miesto muziejui.
Vėliau po išlaisvinimo teko susitikti su likusiais Balchaše. Jie nenori prisiminti praeities, bet prisimena viską! Sunkų kasdienį darbą miesto statybose, kur beveik viską teko dirbti rankiniu būdu, ir pastoviai primenant, kad jie - vergai, neapmokama darbo jėga. Už normos išpildymą priklausė kuklus davinys: rytais balanda ir 200 g duonos, pietums ta pati balanda ir toks pat gabalėlis duonos, vakarienei - skysta arbata ir vis toks pat sunkus, neiškepęs duonos gabalėlis. Neįvykdęs normos galėjai netekti ir tų 600 g duonos...
Į darbą iš lagerio veždavo sunkvežimiais po 30 žmonių su dviem apsauginiais. Sargyba saugodavo ir darbo vietose. Kultūros namai iki 1950-ųjų buvo aptverti tvora su spygliuota viela viršuje. Lageryje buvo dvi zonos: vyrų ir moterų, atskirtos vielų tvora. Moterų zonoje prižiūrėtojos buvo moterys, valdingos ir žiaurios. Moterims taip pat teko sunkus darbas, jeigu ne statybose, tai plytinėje. Gyveno sausakimšuose, grotuotais langais barakuose.
Trys tūkstančiai žmonių buvo nublokšta ant gultų vienu metu! Pagrindinė Balchašlago žymė - numeriai, jie buvo suteikiami kiekvienam ir šaukiami vietoj pavardės. Asmeninis kalinio numeris buvo padaugintas ir užsiūtas ant nugaros, ant krūtinės ir ant kelių - pačiose pažeidžiamiausiose vietose šaunant. Tik beprotis galėjo ryžtis pabėgimui iš vietinio lagerio.
Žmonės mirdavo nuo ligų, nuo bado ir juos, mačiusiųjų liudijimu, prieš išveždami patikrindavo durtuvu perverdami krūtinę... Lagerio kapinės buvo už aukštos plytų tvoros. Šiandien buvusių politinių kalinių paskutinio poilsio vietą mena tik marmurinis obeliskas su japonų hieroglifais ir kryžius, kurį 80-aisiais draugų atminimui pastatė lietuviai. Seniai išgriuvo barakų sienos ir plytų tvoros, svirpia ant išklibusių vyrių vėjyje lagerio vartai...
Balchašlago nebėra! Taip pat kaip nebėra Steplago, Karlago - laiko upėje išnyko visas didžiulis "Archipelagas Gulagas", išmėtęs po visą šalį nuo šiaurės iki pietų spygliuotą voratinklį, palikusį nueinančio amžiaus istorijoje juodą pėdsaką. Bet Gulagas liko milijonų žmonių likimuose. Buvę Balchašlago kaliniai, kaip ir visi, kuriems teko pergyventi stalininių lagerių, represijų siaubą, pajusti "specpersiunčiamųjų" žymę, apie tai kalbėti ir drumsti sielai ramybę prisiminimais nenori. O jeigu sutinka papa-sakoti, tai prašo pavardės neminėti, nes, kaip pasakė vienas Balchašlago kalinys, nenori, kad jų praeitis paliestų vaikus ir anūkus, tuo labiau, kad mieste liko gyventi ne tik buvę politiniai kaliniai, bet ir buvę prižiūrėtojai, turintys savus vaikus ir anūkus. Ir neduok Dieve, kad vienas žmogus pradėtų įtarinėti kitą, kerštauti, kaip jau buvo anais laikais tiems, kurie tai mena.
Tai, kad žmonėse liko baimė, jog kitų kartų gyvenime pasikartos visas konclagerinio režimo košmaras, mano manymu, pagrindinė kaltė prieš visa tai išgyvenusius. Baisi pamoka iš praeities, kai represijų aukomis tapo ne tik tautos, nacijos ir žmonės, bet netgi jų atmintis.
Iš rusų kalbos išvertė Violeta Jakučiūnaitė
