Petras Čepkauskas
Rapolas Čepkauskas, Andriaus, g.1892 m. Ukmergės aps., Šešuolių vls. Medinų vnk. 1914 m. su Veronika Liukamaite sukūrė šeimą, turėjo tris vaikus: Joną, g.1916 m., Stefą, g.1919 m., ir Petrą, g.1923 m. Visi vaikai gimė Medinų vienkiemyje.
Rapolas Čepkauskas tarnavo Ukmergės 6-os rinktinės 15-ame Lyduokių Šaulių būryje, o mokytojas Jurgis Laskauskas buvo būrio vadas.
1919 m. Rapolas dalyvavo Širvintų-Giedraičių kautynėse su lenkais ir gavo už tai du apdovanojimus.
Tėvo pėdomis pasekė ir vaikai: 1934 m. į Lietuvos Šaulių sąjungą įstojo sūnus Jonas, 1937 m. spalio mėn. - aš, Petras. Visi mylėjome Lietuvą ir buvome pasiryžę pasiaukoti dėl laisvės ir Tėvynės.
1940 m. liepos 17 d. LŠS vado Saladžiaus įsakymu visi šauliai turėjo prisistatyti rinktinės vadui. Tėvelis suprato reikalą. Išvykimui į Ukmergę pakinkė arklį, susuko į antklodę ir paslėpė ratuose po šienu šautuvus. Buvome trys vyrai: Stasys Pašiūnas iš Rimeikių kaimo, Jonas Balžekas iš Vilaudžių ir aš, Petras Čepkauskas, iš Medinų vienkiemio. Išvykome į rimtą ir pavojingą žygį, nes rusų kariuomenės buvo pilni keliai, o jiems patikrinus vežimą - sušaudymas neišvengiamas...
Tėvelis pažinojo Nepriklausomos Lietuvos karininkus: Ukmergės 1-ojo pėstininkų pulko kapitoną Liaudanską, kapitoną Juozą Puknį, su kuriuo aš susipažinau tik 1944 05 25 jo brolio Povilo laidotuvėse.
Skaityti daugiau: ČEPKAUSKŲ ŠEIMA
PRANEŠIMAI, KONFERENCIJOS
Augustinas Švenčionis
Yra žmonių, kurių gyvenimas tarsi meteoras švysteli ir staiga užgęsta, paskui save palikdamas ryškiai spindintį šviesos srautą...
Mano rankose kunigo, Kaišiadorių gimnazijos kapeliono Marijono Petkevičiaus baudžiamoji byla, saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve (F-K-l. A.8. B17610).
Marijonas Petkevičius gimė 1920 m. Ukmergės r., Vaiškonių k. 1941-1943 m. mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. Įšventintas į kunigus paskiriamas į Kaišiadoris vikaru. Labai greitai kunigas įgijo autoritetą tarp jaunimo. Bažnyčioje sakė gražius, tautinę dvasią keliančius pamokslus.
1945 m. pradžioje įkūrė katalikišką jaunimo organizaciją "Jaunieji ateitininkai", kuriai priklausė daugiausiai Kaišiadorių gimnazijos vyresniųjų klasių mokiniai: Beiga, Kavaliauskas, Pranukevičius, Urmuliavičius, Čiurinskas, Masteikaitė, Morkūnaitė, Žitkutė, Vaicekauskaitė ir kiti, viso apie dvidešimt jaunuolių. Grupė palaikė ryšius su Didžiosios Kovos apygardos partizanais, kovojusiais Kaišiadorių apylinkėse. Tačiau grupelė netrukus buvo saugumo išaiškinta, kai kurie jos nariai suimti. Tardomieji prisipažino, kad 1945 m. vasario 16 d. kunigo Marijono Petkevičiaus pageidavimu jie, prisisegę Trispalves prie švarko atlapų, prašė, kad mokiniai gausiau lankytų bažnyčią ir neatitoltų nuo Dievo, smerkė tuos, kurie stojo į komjaunimo organizaciją. Ateitininkų veikloje dalyvavo mokytojos Gratkauskienė ir Žukauskaitė.
Skaityti daugiau: SKLEIDĘS ŠVIESĄ
Zigmas Juozas Tamakauskas
Prieškarinė Lietuva pasižymėjo savo tautiškumu. Valdant Lietuvos krikščionių demokratų bloko atstovams, buvo įvykdyta garsioji kunigo Mykolo Krupavičiaus žemės reforma, sustiprintas kaimo bei ūkininko autoritetas, atsirado aukštosios mokyklos, įvestas lietuviškas pinigas - litas, atgautas Klaipėdos kraštas, Lietuvos valstybingumą pripažino tarptautinė bendruomenė. Per dvidešimt metų nuolat buvo stiprinamas valstybingumas, jo dvasinis klodas turėjo didelį poveikį tautinės savimonės ugdymui, vėlesnio -okupacinio laikotarpio ištvėrimui bei pasipriešinimui.
1940 m. birželio mėnesį sovietams užgrobus Lietuvą, užsimota fiziškai sunaikinti mūsų tautą, jos dvidešimties metų pasiekimus: buvo uždarinėjamos politinės, visuomeninės, kultūrinės ir religinės organizacijos, likviduota Lietuvos kariuomenė, sutrikdytas krašto ūkio vystymasis, prasidėjo represijos, žmonių trėmimas. Tačiau sovietinis okupantas neįstengė palaužti mūsų tautos dvasios. Komunistinis teroras didino nepasitenkinimą okupacine valdžia, kūrėsi slaptos pasipriešinimo organizacijos. Prasidėjo kova dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. 1941 m. birželio mėnesio sukilimas visam pasauliui parodė Lietuvos gyvybingąją jėgą. Tolesnės partizanų kovos kėlė laisvės troškimą, ugdė tautos atsparumą rusinimui, stiprino tautinę savimonę.
Buvo įsijungta ir į pasyvų pasipriešinimą, kuris sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis chruščioviškas atšilimas greitai baigėsi - okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą: pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsinaujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.
Skaityti daugiau: JAUNIMO TAUTINĖS SAVIMONĖS PASIREIŠKIMAS SOVIETINĖS OKUPACIJOS METAIS
REZISTENCIJOS AMŽIŲ APŽVELGIANT
Pranešimai, skaityti 2000 12 13 Kaune Karininkų Ramovėje vykusioje konferencijoje "Rezistencijos amžių apžvelgiant"
Kiekvieną kartą grįždami į praeitį pastebime vis labiau prarandantį realybę laiką ir buvusių įvykių vertinimų sąlygiškumą. Tačiau pagrindinė įvykių tėkmė gyvenamojo laiko atžvilgiu bei veiklos pasekmėmis palieka ta pati. Žuvusiųjų neatgaivinsi, įnirusiems galima tiktai suteikti kiek pakeistą jų rūpesčių vertinimą. Kuo giliau grimzta praeities sūkuriuose karų ir laisvės kovų atgarsiai, tuo sunkiau atskirti jų dalyvių darbus - pasiaukojimą ir idealizmą - nuo bendro mūsų tautos - valstybės gyvenimo.
Antrasis pasaulinis karas iškėlė ir mūsų tautai išlikimo klausimą. Okupacijų kaita, pastangos išgyventi ir išvengti represijų vertė žmones telktis į taikų bei karinį pasipriešinimą. Aktyvistų Fronto veikla, Sukilimas, Laikinosios Vyriausybės sudarymas, didėjantis studentų ir moksleivių bruzdėjimas ir pagaliau kaimo fundamentalus ruošimasis išlikti sudarė sąlygas atsirasti organizuotoms - karinėms struktūroms. Pirmoji, davusi pradžią ginkluotam pasipriešinimui, buvo Lietuvos Laisvės Armija.
Skaityti daugiau: LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS POLITINĖ MINTIS IR VALSTYBINĖ IDĖJA
Prieš penkiasdešimt metų, 1951 m. balandžio 11 d., Strazdų kaime (Ignalinos r.) žuvo septyni Lietuvos partizanai. Tarp jų-Vytauto apygardos vadas Balys Vaičėnas-Pavasaris.
Balys Vaičėnas gimė 1915 m. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps., Joanos ir Norberto Vaičėnų šeimoje. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, baigė puskarininkių mokyklą. Grįžęs įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Buvo aktyvus jos narys. Daug prisidėjo organizuojant ir statant Šaulių sąjungai namus Obeliuose. Jam talkino Povilas Žagūnas, Juozas Dručkus iš to paties Vaičėnų kaimo. Prasidėjus karui, 1941 m. grįžo į tėviškę. Baigė karininkų kursus, bet vokiečiams tarnauti atsisakė.
Kai 1944 m. sovietų armija antrą kartą okupavo Lietuvą, nuo degina-
![Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas](/images/html/LKA/Laisves-kovu-archyvas-30-2001_files/Laisves-kovu-archyvas-30-2001-56.jpg)
□Minėjimo Obelių muziejaus salėje metu. 4-as pirmoje eilėje partizanas V.Dominauskas
Skaityti daugiau: PAMINĖTA VYTAUTO APYGARDOS VADO BALIO VAIČĖNO-PAVASARIO ŽŪTIS