Kap. Domininkas-Jėčys (1896—1947)
KAPITONAS DOMININKAS JĖČYS
(1896—1947)
Domininkas Jėčys gimė 1896 metais Biržų apskrityje, Vabalninko valsčiuje, Medžiūnų kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Domininkas iš keturių vaikų buvo pats jauniausias, todėl pagal tų laikų papročius buvo leidžiamas ,,į mokslus". Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą jis baigė Panevėžio realinę mokyklą.
1919 metais D. Jėčys įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo mūšiuose, pateko į lenkų nelaisvę, bet netrukus iš jos pabėgo. Iš Vilniuje buvusios belaisvių stovyklos bėgo trise. Vieną bėglį lenkai nušovė dar tik lipantį pro stovyklos tvorą, o dviese atbėgo iki Žiežmarių. Tuo metu ties Žiežmariais ištisinio lietuvių ir lenkų fronto nebuvo, ir bėgliams orientuotis, kur kieno teritorija, vengiant užeiti į sodybas, buvo labai sunku. Bėgo žiemą. Strėvos upė dar nebuvo užšalusi ir, nors šaltis buvo gana stiprus, ledas kaustė tik upės pakraščius. Bėgliai neabejojo, kad tiltus saugo lenkų sargybos, todėl buvo priversti per Strėvą keltis plaukte. Naktį, palikę visus viršutinius drabužius ir batus ant kranto, ėjo ledu, kol įlūžo, tada perplaukė į kitą krantą ir, vis dar nežinodami, kieno čia teritorija, leidosi bėgti tolyn. Apsivilkę tik apatiniais baltiniais, mūvėdami tik pirštinėmis ir kojinėmis, spaudžiant stipriam šalčiui, jie bėgo dar kelis kilometrus. Šlapi baltiniai sušalo, rankovės ir kelnės ties alkūnėmis ir keliais bėgant nulūžinėjo ir nusimovė. D. Jėčio bendražygis nebeišlaikė ir nutarė sukti pas pirmą pasitaikiusį ūkininką, rizikuodamas pakliūti lenkams į rankas.
Likęs vienas, D. Jėčys bėgo dar kelis kilometrus, kol, išsekus paskutinėms jėgoms, užsuko pas ūkininką ir jis. Čia sužinojo, kad taip toli bėgti jiems visai nereikėjo, nes jio-je Strėvos pusėje lenkų nebuvo. Ūkininkas tuojau davė sausus šiltus drabužius, bet jokiu būdu nebuvo įmanoma numauti prie rankų prišalusių pirštinių. Pasimetusi šeimininkė užpylė ant rankų šilto vandens, ir pirštinės nusimovė su visa oda.
Rytojaus rytą ūkininkas pakinkė arklį ir išvežė pabėgėlį į Kauno karo ligoninę. Pakeliui susitiko kitą vežimą, kuriame buvo vežamas antrasis pabėgėlis. Jis, deja, netrukus ligoninėje mirė nuo plaučių uždegimo. D. Jėčys išsigydė, tik išorinėje plaštakų pusėje liko amžina neišgydoma egzema, todėl visą likusį gyvenimą teko praleisti apibintuotomis plaštakomis.
Anais laikais vidurį mokslą baigusio lietuvių jaunimo buvo labai nedaug, todėl jau puskarininkis D. Jėčys tuojau buvo priimtas į naująją Lietuvos karo mokyklą. Baigęs pirmąją laidą, leitenantas D. Jėčys buvo paskirtas į XI pėstininkų pulką, stovintį Aliuje. Vėliau pulkas buvo perkeltas į Ukmergės apskritį. 1926 metais D. Jėčys vedė vyresnės kartos karininko dukrą. Jos tėvas kapitonas Pranas Dambrauskas, kilęs iš Raudonikių kaimo prie Alytaus, buvo baigęs dar carinę karo mokyklą.
Vėliau teko tarnauti Tauragėje, Zarasuose, o apie 1930 metus D. Jėčys perėjo dirbti į Šaulių sąjungą. 1930—1936 metais buvo Utenos II šaulių rinktinės komendantas, o 1936—1940 metais jau vėl Alytuje — XIX rinktinės komendanto pavaduotojas.
Pirmosios bolševikų okupacijos metais D. Jėčys paskirtas Lazdijų apskrities karo komendantu. Šeimą paliko Alytuje, į Lazdijus išvažiavo vienas, nes netikėjo, kad ši okupacija galėtų ilgai užtrukti. 1941 metų gegužės mėnesio pabaigoje turėjo rimtą incidentą su tuometine valdžia. Į komendantūrą prisistatė partijos Lazdijų apskrities komiteto „veikėjai" ir pareikalavo visų šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašų. D. Jėčys tokius sąrašus pateikti atsisakė, o pradėjusius triukšmauti „veikėjus" su komendantūros apsaugos vyrais išgrūdo pro duris. Kitą naktį visi sąrašai buvo pakrauti į sunkvežimį ir išsiųsti į Kauną. Rytą „veikėjai" įsiveržė į komendantūrą su kuopa pasieniečių, bet jiems buvo mandagiai paaiškinta, kad jų reikalaujamų sąrašų komendantūra neturinti, nes jie saugomi Kaune. Įtūžę „veikėjai" išeidami pažadėjo „atsiskaityti". O po poros savaičių prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai. Tą pačią dieną D. Jėčys „dezertyruoja" ir jau birželio 15-osios ryte, persirengęs kaimietiškais drabužiais, parvažiuoja į Alytų.
Per likusią iki karo savaitę, besislapstydamas prie pat Alytaus — Raudonikiuose, D. Jėčys atstato visus senus ryšius su šauliais ir jau antrą karo dieną, birželio 23-ąją, prisistato vokiečiams kaip Nepriklausomos Lietuvos Alytaus apskrities karo komendantas su visa komendantūra. Taip vokiečiai, jau sušaudę kelias gyventojų grupes mieste, buvo lyg ir nušalinti nuo savos tvarkos įvedimo Alytaus apskrityje.
Tačiau ši D. Jėčio vadovaujama komendantūra Alytuje egzistavo neilgai. Kai vokiečių spaudžiama laikinoji J. Ambrazevičiaus vyriausybė Kaune sustabdė savo veikimą, D. Jėčys išformavo komendantūrą, o pats perėjo į civilinį darbą: beveik visą vokiečių okupacijos laiką dirbo Alytaus socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju, rūpinosi pensininkais, vaikų ir senelių prieglaudomis.
Kai tik generolas P. Plechavičius 1944 metų pavasarį paskelbė savanorių ėmimą į Vietinę rinktinę, D. Jėčys buvo paskirtas šios rinktinės dalinio vadu Alytuje. Pagal susitarimą su vokiečiais Vietinė rinktinė galėjo būti panaudota mūšiuose tik Lietuvos sienoms ginti, o kai vokiečių vadovybė, priremta nesėkmių Rytų fronte, pabandė išsiųsti rinktinės dalinius už Lietuvos ribų, D. Jėčys savo dalinį tuojau pat išformavo, o dalinio vyrai, pasiėmę su savimi visus ginklus ir mundiruotę, išsiskirstė namo. Pats vadas, pažįstamų gydytojų pastangomis, pasislėpė Alytaus džiovininkų sanatorijoje; tokių įstaigų vokiečiai bijodavo ir jų vengdavo.
Užplūdus antrajai bolševikų okupacijai, D. Jėčys kurį laiką slapstėsi pas žmonos gimines Žilinskus Navickų kaime prie Rumbonių, apie septynis kilometrus nuo Alytaus. Tais pačiais metais, atkūręs pogrindžio ryšius, išėjo į mišką ir vadovavo Dainavos apygardai iki pat mirties. Žuvo Punios šile, Dainavos apygardos štabo bunkeryje, 1947 metų rugpjūčio 11 dieną.
D. Jėčys asmeniniame gyvenime buvo linksmas, mėgo humorą, darbe būdavo labai reiklus ir griežtas, tačiau šios savybės jam nė kiek nekliudė gerai sugyventi su savo bendradarbiais ir valdiniais. Ramiais prieškario laikais turėjo du pomėgius: krapštytis prie savo senutėlio, bet gerai prižiūrimo „forduko" ir medžioti. Ypatingą laimę turėjo medžiodamas vilkus: jų kailiais buvo nuklotos visos kambarių grindys.
Ilgą laiką jo vadovaujamoje Dainavos apygardoje buvo uždrausta mirties bausmė. Įvairūs šnipeliai buvo po kelis kartus perspėjami mesti savo nešvarų darbą, neklausančius ir toliau šnipinėjančius primušdavo. Tik apie 1946 metus visai suįžūlėję šnipai buvo imti bausti mirties bausme pagal būtiną tam atvejui partizanų teismo nuosprendį. Buvo griežtai kovojama prieš alkoholio vartojimą, o už savavališką mirties bausmės taikymą patys partizanai buvo baudžiami mirties bausme, tačiau tokių atvejų buvo nedaug. Labai griežtai buvo baudžiami stribai ir plėšikai, kurie, persirengę partizanais, plėšdavo ir žudydavo kaimo žmones.
Per tą paskutinįjį mūšį iš štabo bunkerio nepavyko išsiveržti ir pabėgti nė vienam partizanui, todėl, aprašant štabo žuvimą, buvo naudojamasi tik aplink Punios šilą pasklidusiais gandais, kurie buvo labai tolimi nuo teisybės. Štai kaip apie tai pasakojo Alytaus saugumo kameroje ano mūšio dalyvis — štabo ryšių viršininkas, buvęs Birštono gyventojas Vincas Juozaitis — Vyturys.
Štabo bunkeris buvo įrengtas į Nemuną tekančio šaltinio ištakoje. Į bunkerį buvo patenkama einant miško keliuku iki tiltelio per minėtą šaltinį. Nuo tiltelio buvo žengiama į šaltinį ir jo dugnu einama apie 200 metrų iki pat bunkerio angos. Šaltinėlis vinguriavo tarp aukštokų kalnelių, todėl užtekdavo partizanui nuo tiltelio nutolti tik 40—50 metrų ir einantiems keliuku jis buvo nebematomas. Šaltinėlis tekėjo beveik iš bunkerio angos, o vandeniu buvo galima apsirūpinti net neišėjus laukan. Dviejų patalpų bunkeris buvo įrengtas kalnelyje ir turėjo dvi angas, iš kurių tik išeinanti į šaltinį buvo nuolat naudojama. Nukėlus angos dangtį, iš šaltinio buvo žengiama tiesiai į beveik horizontalų koridorių, vedantį į pirmąją patalpą, o ši jungėsi su antrąja, kurios lubose buvo įrengta beveik nenaudojama antroji anga. Ant kalnelio tiesiai virš antrosios patalpos stovėjo išdžiūvęs medis su išpuvusia šerdimi, atstojęs bunkeriui ventiliacinį kaminą. Pirmoji patalpa buvo daug didesnė už antrąją, vien joje esančiuose gultuose galėjo tilpti 16 žmonių.
Tos lemtingos dienos išvakarėse (1947 08 10) bunkeryje buvo 8 žmonės: Domininkas Jėčys-Ąžuolis, Juozas Puškorius-Girinis, Vincas Juozaitis-Vyturys, Antanas Mackevičius-Linas, Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis, Petrauskas-Aras ir du svečiai iš Balbieriškio — kun. Vaidoto grupės vadas Juozas Petraška-Patrimpas ir partizanas Krūmas.
Per naktį buvo spausdinamas štabo laikraštis „Aukuras", o paryčiais visi sumigo. Apie 11 vai. ryto Patrimpas išgirdo virš bunkerio kažkokius keistus garsus ir pažadino Ąžuolį, bet šis jį apramino, jog tai tikriausiai, kaip jau ne kartą buvo, atklydusios pamiškės gyventojų karvės. Tačiau garsai nesiliovė, ir, pasiklausę prie dangčių, partizanai išgirdo rusų kalbą. Patrimpas, pabandęs pakelti viršutinės angos dangtį, automato šūviais buvo lengvai sužeistas. Krūmas atidarė kitą angą, bet taip pat buvo sutiktas šūviais ir, nebetikėdamas laiminga šūvio baigtimi, nusišovė.
Užvirė mūšis. Vieni partizanai gynėsi granatomis ir automatų ugnimi, kiti skubiai degino štabo dokumentus. Jie degė labai blogai, nes bunkeryje trūko deguonies. Ilgainiui nuo byrančio iš lubų smėlio pradėjo užsikirsti šaunamieji ginklai. Enkavedistai mėtė į bunkerį granatų ryšulius. Viena iš tų granatų smarkiai sužeidė Ąžuolį, kuris kartu su Vyturiu atsišaudė, neleisdami enkavedistams įsiveržti į koridorių. Skeveldra Ąžuoliui perplėšė šoną ir krūtinę, jis susmuko prie sienos ant grindų. Būdamas fiziškai stiprus, jis labai ilgai kankinosi, bet niekas iš partizanų nedrįso padėti savo vadui numirti, kol jis pats, matyt, truputį atsigavęs, staiga pakėlė ranką ir nusišovė.
Po penkių valandų mūšio, apie 16 valandą, enkavedistai ėmė į bunkerio vidų šaudyti signalinėmis raketomis, kurios degdamos skleidžia labai aitrius dūmus. Likę gyvi partizanai neteko sąmonės ir buvo paimti į nelaisvę. Bunkeryje žuvo Ąžuolis, Aras, Juodvarnis ir Krūmas. Liko gyvi Patrimpas, Girinis, Vyturys ir Linas. Visi jie gavo po 25 metus lagerio.
Per tardymus Linas išdavė kitą bunkerį, kuriame žuvo dar keli partizanai, todėl lageryje buvo nubaustas ir namo nebegrįžo. Vyturys parvažiavo į Lietuvą psichiškai sužalotas ir apie 1986 metus mirė. Patrimpas šiuo metu gyvena Alytuje, o Girinis — Antanavoje.
Bunkerį išdavė pamiškės gyventojas B. Narkevičius, pas kurį štabo gyventojai laikė savo maisto produktus. Tą jis viešai prisipažino Lukiškių kalėjimo kameroje, kurioje tuo metu buvo apie 150 žmonių. Jis iš lagerio taip pat negrįžo.
Domininko Jėčio-Ąžuolio lavoną enkavedistai parsivežė į Alytų ir laikė numetę saugumo, Dariaus ir Girėno gatvėje, kieme. Kur dabar jo palaikai — niekas nežino.
Taip baigė savo dienas Lietuvos karininkas, kuris savo gyvenimą paaukojo Tėvynės Laisvei ir Nepriklausomybei ginti.
1992 02 20
Algirdas Jėčys
