JAUNIMO SĄJŪDIS, PASTOJĘS KELIĄ ATEIZMUI LIETUVOJE
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]
Sąjūdžio pradžia
XX a. pradžioje Lietuvoje prasidėjo naujas mokslą einančio jaunimo sąjūdis, gavęs ateitininkų vardą ir turėjęs labai didelę reikšmę. Prof. Stasys Šalkauskis šį sąjūdį pavadino antruoju lietuvių tautos atgimimu (1, p. 22). Sąjūdis kilo kaip protestas prieš lietuvių šviesuomenėje įsigalėjusį ateizmą ir kaip ryžtas sulaikyti nukrikščionėjimo vyksmą Lietuvoje.
Caro valdžios metais nesant lietuviškų mokyklų Lietuvos jaunimas buvo priverstas lankyti rusiškas, kur buvo įsigalėjęs materializmas, darvinizmas, pozityvizmas, socializmas ir kiti -izmai, turėję vieną bendrą bruožą - neapykantą religijai.
Lietuvoje katalikų tikėjimas, - rašė poetas kun. Mykolas Vaitkus, -buvo bevirstantis prasčiokėlių religija, nes tėvų tikėjimą išlaikiusių inteligentų bebuvo likę tiek mažai, jog vienos rankos pirštų gal net ir per daug jiems suskaičiuoti. Jeigu kuris retkarčiais užklysdavo į bažnyčią, tuokart visa bažnyčia atsigręžusi stebėdavosi (2, p. 324).
Vysk. Justinas Staugaitis savo atsiminimuose rašė:
Suvalkų žemėje, galima sakyti, nebuvo šeimos, kuri nebūtų turėjusi giminaičio inteligento: gydytojo, juristo, studento, mokytojo ar gimnazijoje, ar Veiverių mokytojų seminarijoje mokinio. Visi tie šviesuoliai palaikydavo labai ankštus santykius su mūsų kaimu. Vis tai buvo socialistų ar antireliginių idėjų apaštalai. Parvažiuodamas iš Lenkijos Lietuvon, kiekvieną kartą galėjau konstatuoti, kad drauge su tautiniu mūsų liaudies susipratimu vėsta jos tikėjimas (3, p. 4).
Ateizmo banga, apėmusi mūsų inteligentiją, veržėsi į liaudį, sudarydama pavojų ne tik religijai, bet ir lietuvybei. Katalikybė Lietuvoje buvo lyg skydas, atremiąs rusinimo pastangas (4, p. 336).
Lietuvių liaudis neskyrė ruso nuo stačiatikio. Ji buvo griežtai nusistačiusi prieš stačiatikybę, o kartu ir prieš rusinimą. Lietuviai inteligentai, skleisdami liaudyje ateizmą, silpnino jos atsparumą rusinimui ir tuo patarnavo vykdantiems rusinimo politiką. (Panašų patarnavimą atlieka ir mūsų dienų ateistai, vesdami ateistinę propagandą.)
Ateizmo pavojų lietuvių tautai jautriausiai suprato mokslą einantis jaunimas ir tvirtai pasiryžo pastoti jam kelią. Mintis sukurti mokslą einančio jaunimo katalikišką organizaciją kilo studentams kunigams. Tą mintį realizuoti pirmiausiai ėmėsi Pranas Kuraitis (vėliau prelatas, universiteto profesorius) ir Mečislovas Reinys (vėliau vyskupas). Daugiausia juodviejų pastangomis Liuvene (Belgijoje) 1910 01 19 buvo įsteigta Lietuvių katalikų studentų sąjunga. Tačiau katalikiška mokslo jaunimo sąjunga pradėjo augti ir virto sąjūdžiu, apimančiu ne tik studentus, bet ir vidurinių mokyklų moksleivius, tik pasirodžius žurnalui „Ateitis“, kuris pradėjo eiti 1911 m., ir organizacijai ėmus vadovauti Maskvos studentui Pranui Dovydaičiui.
Lietuvių moksleivijos organizavimasis buvo prasidėjęs jau anksčiau. Rusijos ir užsienio aukštosiose mokyklose, kur buvo lietuvių studentų, veikė lietuvių studentų draugijos, o daugelyje vidurinių mokyklų - moksleivių mokymosi kuopelės. Bet šios organizacijos religijai buvo arba priešiškos, arba abejingos.
1910 m. sausio mėnesį kaip „Lietuvos žinių“ priedas pradėjo eiti „Aušrinė“. Ją redagavo Maskvos studentai vėliau žymūs Lietuvos veikėjai Stasys Šilingas, Petras Klimas, Rapolas Skipitis. „Aušrinė“ siekė apie save suburti visą Lietuvos mokslo jaunimą. Ideologinės krypties iš pradžių „Aušrinė“ aiškiai nenurodė, bet religijai nepalankus nusistatymas tuojau iškilo aikštėn. Studentas Pranas Dovydaitis įteikė „Aušrinei“ savo straipsnį „Tikėjimo elementas žmogaus gyvenime“. Jame kritikavo materialistinę pasaulėžiūrą, teigdamas, jog religija priklauso prie kilniausių žmogaus vertybių. Straipsnį „Aušrinė“ išspausdino, bet su ilgais redakcijos prierašais. Išvadoje buvo pasakyta, jog redakcija nesutinka nei su straipsnyje išdėstytomis mintimis, nei su išvadomis. Be to, buvo pareikšta abejonė, ar iš viso panašaus turinio straipsniai bus čia spausdinami (4, p. 531). Šitoks „Aušrinės“ nusistatymas paskatino Dovydaitį pradėti leisti katalikiškos krypties laikraštį. Jis tuo reikalu anksčiau susirašinėjo su „Draugijos“ redaktoriumi kun. Adomu Dambrausku.
Gerai suprasdamas sunkumus, su kuriais teks susidurti pradėjus leisti laikraštį, Pr. Dovydaitis prašė Dievo malonės šiai misijai. Kun. E. Paukštė, tuomet kapelionavęs Maskvoje, savo atsiminimuose rašo, kad
1911 m. sausio pradžioje užėjęs studentas Dovydaitis pareiškė su Maskvos studentų draugijos nariais negalįs surasti bendros kalbos, kad reikia leisti savą (katalikišką) laikraštį ir kurti savo draugiją. „O dabar,- prašė jis, - kunige, einam į bažnyčią, išklausysi mano išpažinties“. Kitas tris dienas matydavau jį bažnyčioje besimeldžiantį ir priimantį šv. Komuniją (2, p. 324).
Su tokiu dvasiniu nusiteikimu Dovydaitis pradėjo leisti „Ateitį“ ir kartu vykdyti misiją - kovoti už Kristų lietuvių tautoje. Pirmas „Ateities“ numeris kaip „Draugijos“ priedas išėjo 1911 m. vasario mėnesį. Vedamajame - 3 pamatiniai klausimai. Pr. Dovydaitis rašė, jog Kristus atskleidė Sos ir gyvenimo kelią. Kristų atmetusieji veda nuolatinę kovą prieš Jį. Pasilikę Kristaus Bažnyčioje, - rašė jis, - mes prieš visą pasaulį ištariame: „Instaurare omnia in Christo" - Visa atnaujinti Kristuje. Reikia ne tik paliauti smilkyti svetimiems dievams, bet ir Dievo tiesą padaryti gyvenimo faktu.
Pr. Dovydaitis laikraštyje dėstė katalikiško jaunimo ideologiją ir nurodė jo misiją - sukrikščioninti Lietuvos šviesuomenę ir sulaikyti ateizmo plitimą.
Dievas laimino Prano Dovydaičio pradėtą apaštalavimo misiją: „Ateitis“ uždegė ir išjudino moksleiviją. Vidurinėse mokyklose sparčiai ėmė kurtis katalikiško jaunimo kuopelės. Prasidėjo gyvas katalikiško jaunimo sąjūdis, nuo „Ateities“ gavęs ateitininkų vardą.
Pradėjus eiti „Ateičiai“, lietuviškoji moksleivija suskilo. Susidarė dvi srovės: aušrininkų - susispietusių aplink „Aušrinę“, ir ateitininkų - susibūrusių aplink „Ateitį“. Abi šios srovės žadėjo eiti Lietuvos keliu. „Aušrinė“ savo motto pasirinko Maironio eilėraščio žodžius:
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,
Šarvuoti mokslu atkakliu.
Paimsim arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu.
Ateitininkų himnas skelbė:
Ateitį regim Tėvynės laimingą,
Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.
Stosime drąsiai į kovą garbingą -
Dirbsim, krutėsim vardan Lietuvos.
Šias sroves skyrė pažiūra į religiją: ateitininkai religiją laikė savo pasaulėžiūros pagrindu, o aušrininkai jai buvo abejingi arba visai priešiški. Kiekviena iš šių srovių norėjo patraukti į savo pusę moksleivius. Prasidėjo varžybos ir polemika. „Aušrinė" laikė „Ateitį“ lietuviškosios moksleivijos vienybės skaldytoja ir puolė ateitininkus. Aušrininkai, pasak „Aušrinės“, eina su mokslo ir gyvenimo pažanga, yra pirmeiviai, o ateitininkai, iškėlę šūkį - Visa atnaujinti Kristuje, - grįžta į tamsiuosius viduramžius, stoja prieš pažangą, yra atžagareiviai.
Juo toliau, juo labiau tarp jų aštrėjo polemika ir didėjo ideologiniai skirtumai. Tolesnė šių krypčių raida parodė, jog tautybė be religijos nėra pakankamas pagrindas pasaulėžiūrai. Ilgainiui aušrininkų pažiūros, ypač karo ir revoliucijos veikiamos, sparčiai evoliucionavo kairėn. Vieni iš jų savo principų pagrindan padėjo individualizmą ir nuėjo ne Lietuvos, o Maskvos keliu (8, p. 1). Tik pirmos kartos aušrininkai liko ištikimi lietuvių tautiniams idealams. Ateitininkų nei audros, nei sukrėtimai nepajėgė iškreipti iš Lietuvos kelio. Jie nuo pat savo gyvavimo pradžios iki organizacijos uždarymo 1940-aisiais pasiliko ištikimi savo Tėvynei ir šūkiui: Visa atnaujinti Kristuje.
Pradėjus eiti „Ateičiai“, Liuvene esanti Lietuvių katalikų studentų sąjungos vadovybė vadovavimą perdavė studentams pasauliečiams. 1911 m. sušaukta konferencija išrinko naują valdybą iš Maskvos lietuvių studentų. Valdybos pirmininku tapo Pranas Dovydaitis. Jis dabar stojo viso ateitininkų sąjūdžio priešaky, nes studentų valdyba vadovavo ne tik studentų, bet ir moksleivių kuopelėms (7, p. 112). Pr. Dovydaitis redagavo „Ateitį“, savo straipsniais formavo moksleivių pasaulėžiūrą, gyvu žodžiu uždegdavo moksleivius ištvermingai siekti užsibrėžtų tikslų. Daugiausia jis dirbo savo kambaryje apsivertęs knygomis. Techninį organizacinį darbą atlikdavo kiti. Ypač didelį veiklumą rodė Maskvos studentas medikas Eliziejus Draugelis (vėliau katalikų veikėjas, ministras), Kauno moksleivis Kazys Bizauskas (vėliau diplomatas, ministro pirmininko pavaduotojas) ir marijampoliečiai moksleiviai Vytautas Endziulaitis (vėliau gamtininkas, katalikų veikėjas, anksti miręs), Magdalena Draugelytė (vėliau Galdikienė, Katalikių moterų pirmininkė) ir kt. Mes lyg kregždės skraidėm po Lietuvą, kūrėm ateitininkų kuopas, instruktavom, - savo atsiminimuose rašė Eliziejus Draugelis (2, p. 364). Ateitininkų sąjūdis greitai plito. Beveik visose vidurinėse mokyklose, kuriose buvo lietuvių moksleivių, susikūrė ateitininkų lavinimosi kuopelės.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuvių moksleiviją sudarė beveik išimtinai kaimiečių vaikai, nes miestuose daugiausia gyveno kitataučiai. Kaimo žmonės labai brangino religiją. Moksleiviams, augusiems religingose šeimose, ateitininkų idealai nebuvo svetimi. Todėl pasirodžius „Ateičiai“ žymi dalis moksleivių pasitraukė nuo „Aušrinės“ ir pakrypo „Ateities“ pusėn. Moksleiviams imponavo pirmųjų ateitininkų idealizmas, jų energija, drąsus gynimas religinių idealų, kuriuos tų laikų šviesuomenė laikė pasenusiais, atgyvenusiais.
Ateitininkai nukonkuravo aušrininkus. Tai pripažino pati „Aušrinė“. Ji rašė apie staigią moksleivių pažiūrų permainą, masinį virtimą ateitininkais. Kiek narių prieš Pirmąjį pasaulinį karą turėjo ateitininkų organizacija, tikslių duomenų nėra. Jų skaičius negalėjo būti didelis, nes tais laikais iš viso nedaug lietuvių telankė vidurines mokyklas. 1912 m. konferencijoje buvo pranešta, kad organizacijai priklauso 250 narių, 1913 m. -per 300. Studentų organizacija turėjo kiek daugiau kaip 50 narių. Ateitininkų judėjimas daugiausia plėtėsi tarp vidurinių mokyklų moksleivių.
Ateitininkų organizacijos brendimas Pirmojo pasaulinio karo metais Rusijoje
Didelį poveikį ateitininkų judėjimui turėjo Pirmasis pasaulinis karas ir 1917 m. kilusi revoliucija Rusijoje. Karo metu ateitininkų gretos išaugo, jie geriau susiorganizavo, užsigrūdino ir išsiugdė ryžtingą bei kovingą veikimo būdą.
1914 m. prasidėjus karui, sutriko mokyklų darbas. Vokiečių armijai vis labiau slenkant į rytus, dauguma Lietuvos mokyklų evakavosi į Rusijos gilumą. Daugelis moksleivių išvyko vieni, palikę tėvus Lietuvoje. Traukėsi į rytus ir nemažai Lietuvos gyventojų, ypač iš tų vietų, kurios buvo virtusioss kautynių lauku. Išvykstančiuosius lydėjo nenutylantis patrankų griausv mas, gaisrų pašvaistės, pabėgėlių ir iš fronto vežamų sužeistų kareivių ašaros bei aimanos. Tie vaizdai jaunų žmonių sąmonėje paliko neišdildomus pėdsakus. Kun. Motiejus Gustaitis, Marijampolės mergaičių progimnazijos („Žiburio“) direktorius, apie progimnazijos mokines, atbėgusias į Trakus, kur buvo evakuota progimnazija, taip rašė:
Didžiuma mokinių atvažiavo be patalynės, baltinių, avalynės... Reikėjo kiekvieną motiniškai aprūpinti, pridengti, paguosti. Juoba kad mokinių ūpas buvo labai prislėgtas. Vienos - tikros našlaitės, kitos ką tik iš gaisro pasprukusios, karo siaubo įbaugintos, buvo visam kam jautrios, kone isteriškai liguistos. Jų vaizduotėje dar neužgeso degančių tėviškių liepsna, dar nenutilo patrankų šūviai, dejones... Nei iš šio, nei iš to, žiūrėk, viena karštyje kliedi, kita nenuraminamai verkia (Kun. M. Gustaitis. Trakai. [Rankraštis]).
Šių išgyvenimų sukrėsti moksleiviai pasidarė jautresni ir kitų ašaroms, vargui bei skurdui. Tai atsiliepė jų pažiūroms, įsitikinimams ir santykiui su žmonėmis.
Pasitraukusiais moksleiviais rūpinosi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Lėšų jie gaudavo iš Didžiosios kunigaikštytės Tatjanos komiteto pabėgėliams šelpti, kuris buvo valdžios įsteigtas. To komiteto pirmininkas buvo lietuvių atstovas Valstybės dūmoje Martynas Yčas. jo rūpesčiu lietuviams pabėgėliams šelpti iš Tatjanos komiteto buvo skiriamos milijoninės lėšos (12, p. 115). įvairiose vietose, kur daugiausia buvo lietuvių pabėgėlių, Lietuvių komitetas įsteigė moksleiviams bendrabučius; čia jie gavo visą išlaikymą. Voroneže veikė Martyno Yčo berniukų ir mergaičių gimnazijos, „Saulės“ mokytojų kursai, dvi dviklasės mokyklos, Tambove - „Žiburio“ mergaičių gimnazija, Jaroslavlyje - „Žiburio“ progimnazija, Petrapilyje - Suaugusiųjų kursai. Lietuvių moksleivių skaičius smarkiai pašoko, nes, gaudami bendrabučiuose išlaikymą, gebėjo mokytis net ir tie, kurie prieš karą dėl lėšų stokos negalėjo eiti mokslo. Susidarė palankesnės sąlygos ir moksleivių organizacijoms veikti, nes gyvenant bendrabučiuose buvo lengviau susiburti ir nuo policijos akies apsisaugoti. Todėl visur, kur tik buvo daugiau moksleivių, susikūrė ateitininkų ir aušrininkų organizacijos.
Ateitininkų kuopos įsisteigė Voroneže, Petrapilyje, Maskvoje, Soročincuose, Charkove, Jekaterinoslavlyje, Žitomire, Bogorodske, ]urjevkoje, Krymo Stanicoje, Jekaterinodare. Ateitininkai turėjo apie 700 narių. Nariu galėjo būti moksleivis, sulaukęs 15 metų. Žemesnių klasių moksleiviams buvo kuriamos atskiros kuopelės. Vienur jos vadinosi jaunesniųjų ateitininkų, kitur, pvz., Voroneže - kanklininkų vardu.
Didžiausia ir geriausiai organizuota kuopa buvo Voroneže, kuris karo metu virto svarbiu lietuvių židiniu. Čia veikė kelios lietuvių vidurinės mokyklos, įsteigta spaustuvė, kur buvo spausdinami lietuviški laikraščiai ir knygos. Susitelkė nemažas būrys lietuvių inteligentijos. Mokyklose dėstė Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Marcelinas Šikšnys, Zigmas Žemaitis, Juozas Vokietaitis, Sofija Čiurlionienė ir kiti žymūs pedagogai. Dešimtyje bendrabučių išlaikymą gavo arti 1000-čio moksleivių. Susidarė palanki aplinka moksleiviams organizuotis ir veikti.
Ateitininkų kuopa Voroneže turėjo 20 lavinimosi kuopelių, kuriose buvo po 15-20 žmonių. Kuopelės susirinkimus šaukdavo maždaug kas dvi savaitės. Susirinkimuose skaitydavo referatus pasaulėžiūros klausimais, mokydavosi Lietuvos istorijos, susipažindavo su lietuvių rašytojais, deklamuodavo eilėraščius, skaitydavo literatūros kūrinius. Referatui parengti iš anksto būdavo paskiriami 2 žmonės - referentas ir oponentas. Oponentas turėjo pasirengti kritikuoti referentą, numatyti priekaištus, kuriuos būtų galima iškelti. Susirinkimuose pirmininkaudavo visi kuopos nariai iš eilės. Pabaigoje susirinkimo pirmininkaujantysis būdavo kritikuojamas, nurodomos padarytos klaidos. Kuopelėse buvo pratinamasi viešai kalbėti ir vadovauti susirinkimams.
Žinioms plėsti ir gebėjimams pagal savo polinkius ugdyti buvo steigiamos sekcijos. Veikė visuomenės mokslų, istorijos, filosofijos, gamtos, dramos, dailės ir politinė-organizacinė sekcijos. Sekcijų nariai susipažindavo su atitinkamos srities literatūra, susirinkimuose skaitydavo savo pačių parengtus referatus. Dailės sekcijos nariai mokėsi piešti, dramos sekcija rengdavo scenai veikalus, kuriuos statydavo savo ir viešuose vakaruose. Veikė ir stygų orkestras. Politinėje-organizacinėje sekcijoje buvo skaitomi politiniai pranešimai, kuriuos dažnai darydavo kun. Mykolas Krupavičius ir studentas Vytautas Endziulaitis. Tuos susirinkimus lankydavo ne tik sekcijos, bet ir visos kuopos nariai, nes pranešėjai buvo iškalbingi, kalbėdavo gyvai ir įdomiai. Sekcijoms priklausė tik norintieji, o lavinimosi kuopelėse dalyvauti buvo privaloma.
Akiračiui plėsti ir pasaulėžiūrai ugdyti visiems kuopos nariams buvo rengiamos paskaitos. Jas skaitydavo gyd. Eliziejus Draugelis iš medicinos srities, studentai Vytautas Endziulaitis ir Leonas Bistras - pasaulėžiūros klausimais, kun. Mykolas Krupavičius ir advokatas Antanas Tumėnas -visuomeniniais klausimais. Paskaitininkai nagrinėjo aktualius pačių narių iškeltus klausimus. Kai kurios paskaitos buvo išspausdintos „Ateities Spinduliuose“ (1918 m., pvz., buvo išspausdinta L. Bistro „Ateitininkų religinė praktika“, ..Valios disciplina ir tikyba" ir kt.).
Nariai buvo pratinami dirbti visuomeninį darbą. Voroneže gyveno nemažai lietuvių pabėgėlių. Būdami toli nuo tėvynės tarp svetimųjų, lietuviai pabėgėliai troško išgirsti lietuvišką žodį, išsipasakoti, išlieti susikaupusį tėvynės ilgesį, pasiskųsti savo vargais, sulaukti užuojautos, o dažnai ir paramos. Įsisteigė ateitininkų kuopelė, kuri įsipareigojo rūpintis pabėgėliais. Pasidaliję miestą į atskirus rajonus, jos nariai lankydavo pabėgėlius, susipažindavo su jų gyvenimo sąlygomis, išklausydavo pasipasakojimus, guosdavo, ramindavo ir, kuo galėjo, padėjo. Nunešdavo ir paskaitydavo lietuviškų laikraščių ir knygų, rengdavo jiems vakarus ir gegužines su lietuviškais vaidinimais, kuriuose dalyvaudavo ir moksleiviai ateitininkai. Atsidūrusiems didelėje bėdoje suorganizuodavo materialinę pašalpą. Bendravimo rezultatai pasirodė 1917 m. vasarą, renkant atstovus į Rusijos lietuvių Seimą. Iš Voronežo buvo siunčiami 4 atstovai. Išrinko 3 krikščionis demokratus ir vieną nepartinį - kun. J. Jesienskį. Kairieji neprastūmė nė vieno savo kandidato, nors agitavo smarkiai.
Voronežo ateitininkai ėmėsi iniciatyvos suburti Rusijoje išsiblaškiusias ateitininkų kuopas. 1916 m. vasarą Voroneže sušaukta ateitininkų konferencija, kuri priėmė naujus organizacijos įstatus, išrinko Centro valdybą su būstine Voroneže, nutarė leisti savo organą „Ateities spinduliai“, kurių pirmas numeris pasirodė 1916 m. rugsėjo mėnesį, įsteigė ateitininkų savišalpos fondą. Po konferencijos kuopų veikimas visur pagyvėjo, nes Centro valdyba siuntinėjo instruktorius, kurie nurodydavo, kaip reikia darbą dirbti.
1917 m. vasarą Voroneže buvo sušaukta kita konferencija, jau viešai, nes buvo įvykusi Vasario revoliucija, po kurios visi galėjo naudotis visiška laisve. Konferencija tęsėsi 11 dienų, pasižymėjo dalyvių gausumu, karštomis kalbomis ir dideliu ryžtu veikti. Pasmerkė karą, paragino ateitininkus įsijungti į visuomeninį darbą, padėti kelti švietimą, gerinti materialinę liaudies būklę, kovoti su ydomis - girtavimu, rūkymu, ištvirkavimu (10, p. 29).
Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijos visuomeninis gyvenimas kunkuliavo kaip verdantis katilas. Salėse, gatvėse ir aikštėse vyko nuolatiniai mitingai, atkakli kova už mases. Kiekviena politinė grupė stengėsi patraukti liaudį į savo pusę. Mokslą einantis jaunimas nedarė išimties - jis taip pat iki kaklo pasinėrė gyvenimo sūkuryje. Metėsi į tą sūkurį ir ateitininkai. Mitinguose, susirinkimuose jie karštai pasisakė už nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimą, demokratinę santvarką, socialines reformas. Gynė Vyriausią lietuvių tarybą Rusijoje, kurios nenorėjo pripažinti lietuviai bolševikai ir kairieji socialistai liaudininkai. Rėmė Krikščionių demokratų partiją, Katalikų liaudies sąjungą, o kai kuriose vietose ir Tautos pažangos (tautininkų) partiją. Bet laisvas visuomeninis veikimas neilgai truko. Po 1917 m. Spalio revoliucijos tie, kurie nepritarė tarybinei santvarkai, buvo apšaukti kontrrevoliucionieriais, liaudies priešais, kuriuos reikia likviduoti.
Ateitininkai nestojo kovoti su tarybų valdžia, į Rusijos vidaus kovas nesikišo, bet jų ideologija nesiderino su bolševikų ir kairiųjų socialistų revoliucionierių ideologija, kuri rėmė tarybų valdžią, todėl ateitininkai ir pateko į liaudies priešų kategoriją. Rusai turėdami didelių savo rūpesčių lietuvių organizacijomis mažai domėjosi. Iniciatyvos susidoroti su ateitininkais daugiausia ėmėsi aušrininkai, kurių nemažai stojo dirbti tarybinėse įstaigose ir, tapę komisarais bei revoliucinių komitetų nariais, suvedinėjo sąskaitas su savo idėjiniais priešininkais - ateitininkais, suiminėjo juos.
Tarybų valdžia įsteigė Lietuvos reikalų komisariatą su Vincu Mickevičiumi-Kapsuku priešakyje ir jam pavedė tvarkyti lietuvių reikalus. Komisariatas nusprendė likviduoti kaip kontrrevoliucinę-buržuazinę įstaigą Vyriausią lietuvių tarybą Rusijoje, kurios būstinė buvo Voroneže.
1918 02 24-25 naktį moksleiviai aušrininkai V Griškelis, Pr. Valaitis ir visuomenininkas St. Bendorius, raudonarmiečių lydimi, padarė kratą ir suėmė Vyriausios lietuvių tarybos narius: M. Yčą, M. Sleževičių, kun. J. Jasinskį, J. Vailokaitį, E. Draugelį ir Z. Žemaitį (11, p. 180). Tarybos narį J. Jablonskį kaip ligonį paliko namų arešte. Jablonskis su panieka sutiko lietuvius moksleivius, atėjusius jo suimti. Kai atėjusieji kreipėsi į jį lietuviškai, jis pareiškė:
Neponimaju, neponimaju, govorite po ruski. S žandarmami ja vsegda razgovarival tol’ko po ruski.
Po to buvo suimta ir daugiau lietuvių veikėjų. Areštų įbauginti vietos lietuviai nedrįso rūpintis suimtaisiais. To darbo ėmėsi ateitininkai. Vasario 28 d. jie sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris pareikalavo paleisti suimtuosius. Buvo suimti susirinkime aktyviai reiškęsi ateitininkai J. Zubrickas, J. Petrušauskas, R Jočys, A. Kubilius, J. Gražulis, A. Mikšys ir ateitininkams nepriklausęs K. Pašys, kai kurie net sumušti. Ateitininkai rūpinosi kaliniais, nešė maistą ir kitaip jiems padėjo. Kovo mėnesį visi suimtieji buvo paleisti ir vėliau grįžo į tėvynę.
Voronežo revoliucinis tribunolas, kuriam didelę įtaką turėjo lietuviai kairieji socialistai revoliucionieriai, nuteisė kun. Mykolą Krupavičių mirties bausme. Atėję jo suimti pareigūnai bute nerado: jis, moksleivių ateitininkų lydimas, slapta pabėgo iš Voronežo ir kiek vėliau grįžo į Lietuvą.
Sunkias dienas išgyveno Krymo Stanicos ateitininkai. Stanicą užėmusiems raudonarmiečiams vietos aušrininkai pranešė, kad ateitininkų kuopa esanti kontrrevoliucinė organizacija. Nuspręsta visus kuopos narius sušaudyti. Tačiau komisarui (kairysis socialistas revoliucionierius) studentui R Baliui įsikišus, jie liko gyvi, buvo suimtas tik V Čėpla. Jekaterinodare aušrininkams J. Kirliui ir Juozui Žiugždai (dabar akademikas) įskundus buvo suimtas ateitininkas Latonas. Du ieškomieji spėjo pabėgti (7, p. 133). Suimtų ir ieškomų ateitininkų buvo ir kitose vietose.
Lietuvos reikalų komisariatas likvidavo Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti ir pats ėmėsi tvarkyti pabėgėlių šelpimą. Voroneže moksleivėj šelpimas buvo pavestas pačių moksleivių renkamai tarybai. Bet tuojau Paaiškėjo, kad rinkimų būdu daryti „pažangią tarybą“ neįmanoma. Pirmąkart renkant moksleivių tarybą, ateitininkai gavo 291, o aušrininkai su visuomenininkais - 251 balsą. Kadangi taryboje daugumą turėjo ateitininkai, tai ji kaip „buržuaziniais pagrindais sudaryta“ tuojau buvo paleista ir sušauktas kitas susirinkimas tarybai rinkti (11, p. 198). Bet ir šiame susirinkime ateitininkai sudarė daugumą. Ginčai vyko dėl antrojo lietuvių pabėgėlių suvažiavimo nutarimų pripažinimo. Už ateitininkų pateiktą rezoliuciją buvo 156 balsai, o už kairiųjų - 91. „Pažangieji“ iš susirinkimo išėjo ir tarybos rinkimai neįvyko. Moksleivių taryba buvo sudaryta „revoliuciniu būdu“ vien iš aušrininkų ir visuomenininkų (11, p. 199). Moksleivių tarybos rinkimai parodė, jog ateitininkai Voroneže turėjo didesnę įtaką moksleiviams negu aušrininkai, taip pat išryškino, kaip praktiškai vykdomas kairiųjų garsiai reklamuojamas demokratiškumas.
Po revoliucijos Rusijoje tvarka iro, pinigų vertė krito, maisto produktų kainos kilo, o skiriamos lėšos pabėgėliams ėjo vis mažyn. Moksleiviai, gyvenantys bendrabučiuose, atsidūrė labai sunkiose sąlygose: gaudavo tik liesos sriubos ir mažą gabalėlį duonos. Vyresniųjų klasių mokiniai stengėsi verstis uždarbiaudami. Aušrininkams ir visuomenininkams nebuvo sunku įsikurti tarybinėse įstaigose, bet ateitininkams kaip „kontrrevoliucionieriams“ durys visur buvo uždarytos. Labiausiai vargo žemesniųjų klasių moksleiviai. Jie slankiojo išalkę, apiplyšę, basi. Kalbininkas Kazys Būga Voroneže, Gruzavos bendrabutyje pietų metu stebėjęs, kaip maitinami mokiniai, nesusilaikė garsiai nepadejavęs: Kaip šie vaikai dar vaikšto gyvi?! Jekaterinodare iš bendrabutyje gyvenusių 25 berniukų 5 susirgo džiova (7, p. 133).
Po Spalio revoliucijos Rusijoje praleistos dienos ateitininkams buvo jų tvirtumo išbandymo metas. Ištikimybę savo principams jie išlaikė. Pusbadžiu gyveno, bet dėl duonos kąsnio savo įsitikinimų neatsižadėjo. Buvo apšaukti buržujų gynėjais, kontrrevoliucionieriais, liaudies priešais, ne vienam teko gyvenamą vietą pakeisti ir net kalėjimą pamatyti. Tačiau organizacija savo veikimo nenutraukė. 1918 m. sausio mėnesį Voronežo kuopa sušaukė atstovų pasitarimą darbui Lietuvoje aptarti. Nutarta rūpintis, kad Lietuvos mokyklose būtų įsteigtos ateitininkų kuopos, dirbama tarp jaunimo, šviečiama liaudis, plečiama kooperacija, skleidžiama blaivybė, prisidedama prie Lietuvos atkūrimo. Buvo paraginta, kad kiekvienas ateitininkas tuos uždavinius vykdytų savo iniciatyva, nelaukdamas paraginimo. Centrui pavesta deleguoti 2 asmenis, įpareigotus vos pasitaikius progai grįžti į tėvynę, užmegzti ryšį su Lietuvoje pasilikusiais ateitininkais ir kartu sudaryti Centrą, kuris rūpintųsi išplėsti ateitininkų veikimą Lietuvoje.
Praleidę karą ir revoliuciją Rusijoje, ateitininkai praėjo gerą gyvenimo mokyklą. Savo akimis jie matė, kaip demokratizmo ir tautų laisvės šūkiai žodžiais yra garsiai skelbiami, o praktiškai niekais paverčiami. Užsigrūdinę, įgiję didelį savarankiškumą ir nemažą organizacinį patyrimą, grįžo į Lietuvą ne tuščiomis, bet parsiveždami planą, ką kiekvienas dirbs tėvynėje. Grįžo labai pasiilgę Lietuvos, degdami ryžtu prisidėti prie laisvo ir nepriklausomo Lietuvos gyvenimo kūrimo. Ir tą ryžtą ištesėjo.
(Tęsinys kitame numeryje)
LITERATŪRA
1. Stasys Šalkauskis. Ateitininkų ideologija. 1933.
2. Juozas Girnius. Pranas Dovydaitis. Čikaga. 1975.
3. Justinas Staugaitis. Mano atsiminimai. III d. 1931.
4. Ateitis. 1935.
5. Povilas Dogelis. Mano gyvenimo atsiminimai. 1936.
6. Ateitis. 1925.
7. Ateities sukaktuvių sąsiuvinis. 1920.
8. Aušrinė. 1919.
9. Ateities spinduliai. 1916.
10. Ateities spinduliai. 1917.
11. Ateities spinduliai. 1918.
12. Martynas Yčas. Atsiminimai. II d. 1935.
