MINTYS IŠ PAMOKSLO
[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]
Tikėjimas moko, kad žmogaus gyvenimas yra tarnavimas Dievui. Dievas sukūrė pasaulį iš nieko pašaukdamas materiją ir į ją įdiegdamas dėsnius, kad pagal juos materija toliau kištų. Dievas paleido į pasaulį gyvybę ir kaip visko vainiką iškėlė pasaulyje žmogų. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus gali kurti, gali suprasti ir mylėti. Dievas norėjo, kad pasaulyje būtų ir tokių būtybių, kurios ne tik savo egzistavimu, bet ir sąmoningu gyvenimu, savo tarnavimu garbintų Dievą. Dievas mus sukūrė ir pasiuntė į pasaulį ne dėl to, kad mes prieš pasaulį užmerktume akis. Ne dėl to Dievas mus įkurdino šiame pasaulyje, kad mes išsisukinėtume nuo tų uždavinių ir tų problemų, kurios atsiranda, bet dėl to, kad pasaulyje vykdytume Dievo mintis ir Jo planus. O Dievo planas apima viską: ir mokslinius tyrinėjimus, ir kojinių adymą, ir kultūros veiklą, ir futbolo žaidimą, ir darbą parlamente, ir pamokų rengimą, ir pamaldas bažnyčioje, ir pramogas šventadienio pavakary. Viskas įeina į Dievo planą. Mes nesame pasauliui svetimi. Mūsų gyvenimas yra tarnavimas Dievui pasaulyje.
Bet gal kas suabejos ir paklaus, argi galima suderinti tarnavimą Dievui ir pasauliui? Argi šv. apaštalas Paulius nėra pasakęs: Nesekite šiuo pasauliu. Argi kitame savo laiške jis nerašė: Kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Argi galima gretinti tikintį su netikinčiu?
Evangelijoje yra pasakojama apie turtingą jaunuolį, kuris Jėzų klausė, ką jis turėtų daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą. Jėzus jam atsakė: Laikykis įsakymų. Ir išvardijo žinomus Dievo įsakymus. Jaunuolis pasakė, kad įsakymų laikąsis nuo pat vaikystės. Ko dar man trūksta?-klausė jis.
Jei nori būti tobulas,- atsakė Jėzus, - eik, parduok viską, ką turi, ir išdalyk vargšams, o po to ateik ir sek paskui mane.
Jaunuolis pasitraukė nuliūdęs, nes turėjo daug turto ir nenorėjo jo išsižadėti.
Iš šių Kristaus žodžių dažnai daroma klaidinga išvada, kad, norint tarnauti Dievui, reikia visų materialinių gėrybių atsižadėti, tik tada žmogus galėsiąs būti tobulas. Tačiau tuos Kristaus žodžius reikia suprasti kaip asmeninį kreipimąsi į jaunuolį, tie žodžiai galioja tik tam žmogui, toje konkrečioje situacijoje. Tas jaunuolis turėjo daug turtų. Jo širdis buvo prie jų prisirišusi. Nors jis ir laikėsi įsakymų, bet nebuvo tobulas dėl to, kad jo širdis buvo padalyta. Jis nemokėjo daryti skirtumo tarp turto, kurį rūdys ir kandys sugraužia ir vagys išvagia, ir to, kuris yra pas Dievą.
Kristaus paskatinimas būti tobuliems skirtas visiems žmonėms, be jokios išimties ir jokio skirtumo, bet reikalavimas išdalyti turtus skirtas tik tam jaunuoliui, kuris kalbėjo su Kristumi. Esminis dalykas yra ne tai, kad žmogus nebūtų prisirišęs prie materialių gėrybių ir kitų dalykų. Esminis dalykas yra tai, kad žmogus būtų artimas Dievui. Kitiems žmonėms gali būti kitos kliūtys artėti prie Dievo.
Tik tada, kai žmogus yra laisvas, artimas Dievui, o ne materijos vergas, - tik tada jis gali sekti paskui Kristų. Todėl būtų labai siaura ir labai vaikiška galvoti, kad kiekvienas žmogus, kuris myli Dievą, turi atsižadėti pasaulio ir atsiskirti nuo kitų žmonių, kad tai, kas šaunu, gražu, skoninga, yra skirta tik kitiems, o tikintiesiems užtenka vien to, kas pigu, prasta, neskoninga, juk mes esame Dievo vaikai. Evangelijoje pasakyta, kad viskas yra Dievo sukurta ir viskas priklauso Dievui, o jei viskas priklauso Dievui, tai priklauso ir mums, Dievo vaikams ir Dievo gėrybių paveldėtojams.
Tikintysis ne tik naudojasi gamtos ir kultūros gėrybėmis, bet jis jaučia įpareigojimą dalyvauti šių gėrybių kūryboje, nes yra Dievui atsakingas už tai, kad pasaulis ir gyvenimas, valstybė ir kultūra, menas ir mokslas ilgainiui įgytų geriausią pavidalą, jis atsakingas Dievui, kad visose gyvenimo srityse išryškėtų Dievo, o ne šėtono, veidas.
Kai kunigas, užbaigęs šv. Mišias, su tikinčiaisiais atsisveikina, sakydamas: Telydi jus Viešpaties malonė, tikintieji su šituo linkėjimu išeina į pasaulį darbuotis, rūpintis pasaulio gerove; išeina į pasaulį mylėti Dievo širdimi, padėti pasauliui ir jį apsaugoti. Tam pasauliui priklauso žmonės; tie žmonės, kuriuos mes sutinkame kasdien, su kuriais kartu gyvename, kartu dirbame įmonėse ir įstaigose, ir juos visus privalome mylėti. Meilė prasideda ten, kur žmogus ne vien apie save galvoja, bet stengiasi visų gerovę, vargą, sunkumus, rūpesčius padalyti savais. Tikėjimas nėra priešingas gyvenimui ir pažangai - jis pripažįsta viską, kas yra nauja ir gera. Tikėjimas neneigia pasaulio. Ir jei apaštalas sako: Nesekite šiuo pasauliu, - nereikia suprasti, kad jis smerkia šį pasaulį: jis smerkia ne pasaulį, bet jame esantį blogį, kurio tikintysis turi saugotis. Savo, kaip Aukščiausio Kunigo, maldoje Kristus kreipėsi į dangiškąjį Tėvą šiais žodžiais:
Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo.
Tačiau tikėjimas neįpuola į kitą kraštutinumą: tikėjimas nevergauja pasauliui ir nenešioja ponui pasauliui jo šleifo, bet eina pasaulio priekyje, rodydamas jam tikėjimo šviesą. Dievas reikalauja, kad žmogus būtų žemės valdovas, o ne žemiškų gėrybių vergas. Žmogus negali būti daiktų vergas. Būti daiktų vergu - tai neklusnumas Dievui. Žmogus negali būti pasaulio vergas, negali būti valstybės vergas, negali būti mašinos vergas. Žmogus turi būti laisvas - laisvas Dievui.
Tikėjimas yra aukščiausia gyvenimo logika; tikintis žmogus žino, kad gyvenimas žemėje yra tik trumpa, bet lemtinga valandėlė, nulemianti visą amžinybę. Todėl gyvenimas žemėje turi būti tvarkomas ypač išmintingai, ypač budriai ir ypač ištvermingai. Gyvenimas žemėje neturi būti ramus ir jaukus buvimas, nes juk pats Kristus reikalauja, kad žmogus dirbtų, bendradarbiautų tame darbe, kuris yra visų svarbiausias, būtent pasaulio gelbėjime ir žmogaus išganyme.
[Užrašė Gražina Trimakaitė]
