LAIŠKAI ŽMONAI
Gen. Vincas Žilius
1954. VII. 2
Mano mylima Miliute,
<...> Senovės graikų dainius Homeras meniškai apdainavo garsaus vado ir jūreivio Odisėjo gyvenimą ir keliones. Tas Odisėjas, palikęs jauną žmoną Penelopę, išplaukė jūromis į tolimą kelionę, kurioje užtruko 10 metų. Penelopė 10 metų laukė savo Odisėjo, atmesdama daugybės jaunikių piršimąsi, ir liko jam ištikima. Dainius jaudinamai pavaizdavo Penelopės kančias ir išgyvenimus...
Tačiau jei aš būčiau dainius ir gebėčiau apdainuoti Tavo, Miliute, gyvenimo epopėją, tai anie Penelopės vargai ir kančia visiškai nublanktų prieš Tavo kančias ir vargus.
Prieš 13 metų Tavo Vincas, pašalinės svetimos jėgos priverstas, paliko Tave pačiame žydėjime vieną su keturiais mažais vaikeliais Apvaizdos ir likimo valiai. Karo audra nuleido tarp mūsų geležinę uždangą, ir visi ryšiai tarp mūsų nutrūko. Aš, atsidūręs lageriuose, sunkiai grūmiausi su badu ir mirtimi. Tu likai Lietuvoje viena su keturiais mažais vaikais ir buvai karo audros blaškoma iš vienos vietos į kitą. Kentėjai su vaikais vargą, skurdą ir badą. Buvo momentų, kai vaikams prašant valgyti Tu neturėjai ką jiems paduoti; kad juos nuramintum, susisodinusi kalbėdavai su jais rožančių, kol jie užmigdavo...
Štai karo audra nuūžė, nudundėjo per Lietuvą į Vakarus. Man atsirado galimybė vėl užmegzti ryšius su artimaisiais Lietuvoje. Iš lagerio parašiau Tau. Tu pirmutinė atsiliepei laišku, ištiesei pagalbos ranką, stiprinai mane dvasiškai ir medžiagiškai, prikėlei mane gyventi...
Po 10 metų nepaleido manęs pas Tave, bet ištrėmė j Sibirą. Čia atvykau suvargęs, nusilpęs, be kapeikos. Geri žmonės - Antanas su ponia - priglaudė mane. Tuojau kreipiausi į Tave su SOS šauksmu, kaip skęstantis jūrose. Ir Tu, pati su vaikais vargingai gyvendama, neišsižadėjai manęs, nenusisukai nuo manęs į šalį, bet atsiliepei į tą šauksmą ir vėl atėjai su savo pagalba ir pastatei mane, parblokštą, ant kojų. <...> Ir dabar štai nepabūgai didelės ir vargingos kelionės - atvykai pas Vincą į tolimąjį Sibirą. Tai vėl įtikinamas įrodymas Tavo pasiaukojimo ir meilės man.
Kai palikau Tave vieną, Tu dar žydėjai jaunyste, aplinkui sukosi jaunikiai, turėjai daug pagundų ir vilionių, tačiau neužmiršai manęs, neužmiršai bažnyčioje duotos priesaikos ir likai man ištikima. Per 13 metų užauginai pati viena mūsų vaikus, juos išmokslinai ir išauklėjai. Per 13 metų kantriai nešei ant savo silpnų pečių sunkią gyvenimo naštą - tačiau nepalūžai, nesuklupai, bet išlikai kilni, garbinga ir kukli. Tiesa, Tavo juodas garbanas nudažė sidabras, rūpesčiai išvagojo raukšlėmis Tavo skaistų veidą, bet Tavo siela visuomet žiba man kaip puikus briliantas. Tu esi mano išsvajotos lietuvės žmonos ir motinos pavyzdys. Todėl myliu Tave, gerbiu Tave, dėkoju Tau ir didžiuojuosi Tavimi!
Mudviejų jungtuvių 25 metų sukakties proga, taip pat ir Tavo Vardo dienoje linkiu Tau, Miliute, geriausios sveikatos, ilgiausių metų, kad mūsų gyvenimo kelias nebeišsiskirtų ir kad abu bendrai galėtume nešti sunkią gyvenimo naštą neperskiriamai iki grabo lentos!
Tad būki sveika, mano Miliute!
Tavo Vincas
(Laiškas iš Komi, 1946.X.25)
Miliute, turiu į Tave didelį prašymą. Žinau, kokią sunkią naštą Tau tenka nešti rūpinantis mudviejų vaikučių išlaikymu. Tačiau ant Tavo pečių gula dar viena sunki našta - auklėjimas mūsų vaikučių. Tu šiame reikale kaip motina turi galią, su kuria nepajėgia kovoti jokia jėga ir joks ginklas.
Kokią sėklą pasėja motina į savo mažųjų širdis, tokie jie ir išauga. Todėl aš Tave prašau:
išmokyk mūsų vaikučius tikėjimo;
įkvėpk jiems gimtosios žemės meilę;
padaryk juos dorais žmonėmis.
Čia nereikia jiems sakyti kokių ilgų pamokslų arba iškilmingų lekcijų. Užteks laiku pasakyto vieno kito Tavo žodelio, o svarbiausia - Tavo gerojo pavyzdžio. Nesisielok, jei matai, kad Tavo žodžiai lyg niekais nueina. Tai taip tik atrodo. O iš tikrųjų Tavo žodis įkrinta vaiko širdin visam gyvenimui. Štai man beveik 50 metų, o aš ir šiandien puikiai atsimenu, ką man mažam mama sakydavo, ko mokydavo ir ką pati darydavo.
<...> Tikėjimas stiprina mane. Išmokau melstis. Mano maldas ir giesmes, o ypač Marija, Marija, skaisčiausia Lelija, girdėjo ir tolimosios Lamos šlaitai, ir Mordovijos dirbtuvės, ir Komi stovyklos.
Kas rytą ir vakarą meldžiuosi už Tave, už vaikučius, už savo namiškius, už mieląją Lietuvą. Labai daug man šiame reikale padeda Zonytės iš Kumo prisiųstos maldaknygės. Jos yra man kasdieninis dvasios penas. Galbūt maldos dėka šešti vergijos metai nepajėgė iš manęs išrauti ir mano gimtosios žemės meilės. Likau ištikimas Tau, mūsų vaikučiams ir gimtajam kraštui. Nors kasdieną mano ausys girdi bjauriausius ir šlykščiausius rusų keiksmus, tačiau mano lūpos išliko jais nesubjaurotos. Mes turime būti aukščiau už jų garbinamo „rojaus“ žmogelius, kuriems nieko nėra švento...
<...> Prašydavau Dievą ir Aušros Vartų Mergelę, kad Tave globotų ir kad Tu su šeima pasiliktum savame krašte. Didelei laimei, mano maldos išklausytos, ir aš laimingas, kad Jums neteko pamatyti „plačiosios tėvynės“ ir nešti sunkios tremtinių ir suimtųjų dalios...
Generolas Vincas Žilius gimė 1898 02 02 Kėdainių rajone, Surviliškio valsčiuje, Pakruostės kaime. Mirė 1972 10 09 Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
1941 m. birželio 28 d. buvo suimtas artilerijos akademijoje ir su kitais draugais išvežtas į Krasnojarską, vėliau - į Norilską kartu su 1000 Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių karininkų. Iš Norilsko vadinamieji akademikai artileristai (14 lietuvių, 12 latvių ir 16 estų) išvežti į Taimyro kalnus, prie Lamos ežero.
1944 m. liepos mėnesį jie iš Tolimosios šiaurės nugabenti į Mordoviją.
