EUCHARISTINIS KRISTUS
ADORACIJOS VALANDAI
Gertrūda Šinlė(trapistė)
Viešpatie, Tu esi centre ir visa, kas yra aplink Tave, sudaro tarsi monstranciją. Niekas negali užimti Tavo vietos, tik Tu gali centre būti -mano širdies centre, žmonijos centre, kūrinijos centre.
Tavo buvimas šiame Meilės Sakramente visoms būtybėms nurodo tikrąją vietą: jos supa Tave - vienos arčiau, kitos labiau nutolusios - pagal tai, kaip jos geba mylėti ir kaip jos iš tikrųjų myli. Jos yra tam, kad Tave rodytų, Tave apsuptų, kad Tu jas patrauktum. Tu esi centre ir viskam skleidi savo tobulinantį poveikį.
Tu esi pas mus, Tu nori pas mus būti, - todėl šis Sakramentas yra tyli mūsų laimė. Laimė, kad esi pas mus, kad mus myli ir pažįsti, kad nori būti pas mus; kad mes taip labai Tau rūpime; kad mes galime būti su Tavimi, kaip buvo kadaise Tavo mokiniai. Viešpatie, tai žinoti jau pakanka, kad pradėtume po truputį suprasti šį Sakramentą - meilės ir artumo paslaptį. Jei mes ateiname pas Tave tiesiog pabūti, - vadinasi, išgirdome Tavo kvietimą. Tu esi pas mus, ir mes privalome mokytis būti pas Tave.
Šiame Sakramente Tu esi toks, kokį Tave galėjo išvysti Marija Magdalietė Velykų rytą. Toks spindintis, atsimainęs, džiaugsmingas. Tu pasirengęs mums apsireikšti, jei tik mūsų širdys pasirengusios Tave priimti.
Mes žvelgiame į Ostiją ir regime Tave: Tavo didybę, Tavo liepsnojančią Širdį, kuri visus patraukia prie savęs... Šis Velykų rytas niekada nesibaigia, bet visuomet išaušta iš naujo.
Štai Sakramento garbinimas: pas Tave ateiti, būti su Tavimi, su tikėjimu žvelgti į Tave visoje Velykų didybėje.
Kai mūsų tikėjimas tampa brandus, - o bręsta jis tik per Tave, nes jau nuo pirmojo tikėjimo žingsnio mes laikomės Tavęs, - tada mūsų namai būna ten, kur yra konsekruota Ostija. Tada mes norime ne tiktai priimti Tave Eucharistinėje Puotoje, bet ir Tave garbinti, pasilikti pas Tave.
Viešpatie, Tave garbinti ir Tau melstis reiškia atverti Tau širdį. Žvelgti į Tave su visišku atsidavimu, įsiklausyti į Tavo paslaptingą balsą, prabylantį mūsų sielos gilumoje. Tave garbinti - tai užleisti Tau vietą. Ir karštai trokšti, kad Ostijos kalbą, Tavosios meilės žodį suprastų visas pasaulis.
Tu esi tarp mūsų begalinė Didybė. Tu visą laiką esi Tėvo dešinėje, dieviškosios galybės pilnatvėje.
Kas tikėdamas žvelgia į Ostiją, regi ir Tavo dieviškąją Didybę. Tu pagerbi mus savo didžiu artumu. Galbūt mes dar esame nepakankamai tyri, kad suprastume šią didžią garbę - kad Tu esi mūsų miestuose ir kaimuose, mūsų bažnyčiose ant mūsų altorių; kad mes galime Tau statyti namus; kad Tu visada pas mus gyveni ir kasdien atnaujini mums savo buvimą; kad Tavo Didybė vienijasi su mumis. Ir dar, Viešpatie, kad Tu visada mus pakenti...
Tu esi didžioji Tyla, prieš kurią turi nutilti visoks triukšmas: mūsų triukšminga širdis nusiramina Tavyje, susikaupia Tau ir vėl sugrįžta į save. Tavo atsakymas į balsų chaosą mumyse yra didi tyla, o ta tyla - tai Tu pats. Skaisti, meilės kupina tyla, trokštanti, kad mes ją priimtume, ja kvėpuotume. Tave garbinti galime tik tada, kai esame į Tave atsigręžę; kai mes leidžiamės Tau mus apimti ir užvaldyti; kai Tu gali paliesti, atverti ir užvaldyti mūsų širdį; kai mes nurimstame...
Tu esi Meilės žodis, kuris šiame Sakramente mums atsiskleidžia ir tampa suprantamas. Įėję į Tavąją Tylą, patys tapę tyla, mes širdimi girdime Tave, Amžinąjį Žodį. Tu pats aiškiai ir tvirtai į mus prabyli. Tačiau, kad galėtume išgirsti Tavo balsą, pirmiausia turime priimti Tavo tylą: kad Tu mus priimtum, pirma reikia Tau atsiduoti.
Tu nuramini mus, kad galėtume Tau atsiduoti ir Tave išgirsti. Tu atimi iš manęs mane patį, kad galėtum man duoti save.
