EUCHARISTIJOS BIČIULIAI
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
Katalikų Bažnyčia per šimtmečius neša Kristaus mokslą ir perduoda jį vis naujoms kartoms. Slenkant amžiams kinta žmonių papročiai, pažiūros, kinta ir krikščionybė, nors esminės Kristaus paskelbtos tiesos nekinta.
Kiekvieno šimtmečio, net kiekvienos kartos krikščionybė turi savo veidą. Kuo būdingas pokario kartos kelių dešimtmečių krikščionybės veidas? - Rūstūs pokario metai išugdė žmonėms baimę. Bijojom būti savimi, išmokome veidmainiauti: vienokie būti viduje, kitokie išorėje. Daugelis net gerais krikščionimis save laikančių sakydavo: Melstis galima ir pasislėpus namuose. Kam tai daryti viešai? Svarbu savo mintyse, širdy išpažinti Dievą. Ir taip mes, krikščionys, pripratome taikytis prie laiko dvasios. Pradžioje tarsi tik savo išore, žodžiais pritardami ateistiniam gyvenimo būdui, savy dar saugodami krikščionišką dvasią. O paskui nė nepajutome, kad mūsų gyvenimas tapo bedieviškas. Mes tik tradiciškai išpažindavome Dievą, o gyvenome visai kitaip. Buvo rūstūs pokario metai ir tas atsargumas kurį laiką gal buvo pateisinamas kaip priemonė išsilaikyti nelygioje kovoje. Tačiau metai ėjo, atslūgo pavojai, keitėsi gyvenimo aplinkybės, o daugelio sąmonėje toji baimė taip ir liko. Pagaliau ji transformavosi į ramybę, atsargumą, nenorą prarasti patogų gyvenimą.
Tačiau šito pasyvumo ir ramybės gelmėse brendo nauji daigai. Augo jaunimas, nematęs karo, nepatyręs pokario metų sukrėtimų, ieškantis gyvenimo prasmės, kažko didelio ir tikro. Augo žmonės, gebantys giliai jausti ir mąstyti. Su jų gyvenimu prasidėjo krikščionybės atgimimas, pradėjo formuotis šių dienų krikščionybės veidas.
Visais amžiais krikščionybės istorijoje buvo liūdnų laikotarpių, kai tikintieji labai nutoldavo nuo Kristaus idėjų. Reikėdavo didelių sukrėtimų, kad būtų nuvalyti pasaulietiškumai ir vėl priartėta prie Kristaus. Paskutinių dešimtmečių laikotarpis irgi buvo reikalingas, kad mumyse išnaikintų viską, kas nesiderina su Kristaus idėjomis.
Kokie turime būti mes, šių dienų krikščionys? - Gal pirmiausia reiktų nebijoti būti savimi, viešai išpažinti Kristų, nors dėl to tektų pakentėti, prarasti geresnę padėtį visuomenėje. Savo darbais ir gyvenimu liudyti Kristų. Tegul netikintiesiems apie Kristų kalba ne mūsų žodžiai, bet gyvenimas.
Daugiau kaip prieš 10 metų Lietuvoje kilo Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Šio sąjūdžio tikslas - siekti tautos dvasinio atgimimo supažindinant jaunimą su krikščionybės esme, jos istorija ir vidinio gyvenimo pagrindais. Eucharistijos bičiuliu gali būti kiekvienas krikščionis.
Kristus pasiliko su mumis Švenčiausiajame Sakramente, kad stiprintų mus gyvenimo kelyje, būtų mums Duona, kuri palaiko gyvybę. Garbinti Kristų turime ne vien bažnyčioje. Per mus Kristus turi išeiti iš Tabernakulio tylos, ateiti į mūsų kasdienį gyvenimą, į darbovietes ir mūsų mintis bei siekimus. Tik būdami vienybėje su Juo kasdien, nuolat, visur galėsime tobulėti patys ir padėti kitiems tobulėti bei kilti į dvasinio gyvenimo aukštumas, galėsime keisti pilną melo ir kitų blogybių šių dienų gyvenimą-
Tad artėjant krikščionybės Lietuvoje jubiliejui teplinta ir testiprėja Eucharistijos bičiulių sąjūdis, nešantis Kristų į mūsų laikus.
(Eucharistijos bičiuliųįstatus žr. „Rūpintojėlio" Nr. 8.)
