IŠ PAMOKSLO

Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]

(Po kratos dėl „Rūpintojėlio")

     Mokydamas jus vakaro ir rytmečio maldos, minėjau reikalą dėkoti už gerus žmones, kurie yra skaistūs ir ištikimi, blaivūs ir taikingi, arti ir toli, kuriuos pažįstame ir kurių nepažįstame, bet kuriuos Tu, Viešpatie, pažįsti kaip savuosius. Tebūnie juose ir per juos Tavo Vardas palaimintas, nes jie yra ne tik suteptos žemės paguoda ir papuošalas, bet ir mūsų džiaugsmas bei vainikas ne mažiau kaip ir Tavo.

     Konkretus pavyzdys. Nuo pat jaunystės pažįstu vieną Dievui pašvęstą mergaitę, dabar jau nebe pirmos jaunystės. Jos neeilinė kūno ir sielos nekaltybė, jos kūdikiškas maldingumas, jos šviesi galva ir dar šviesesnė širdis ir auksinės rankos nešė daug palaimos sutemusiai žemei.

     Ir atsitiko, kad šėtonas reikalavo persijoti ją kaip kviečius ir ištiesė į ją savo juodas rankas su žvangančiais retežiais... Gausūs jos gerbėjai, prieteliai ir draugai puolė prie Dievo: kas Rožančiumi, kas Stacijomis, kas šventa Komunija, kas pasninku ar ašutine. Neatsilikau ir aš. Stovėdamas prie Dievo altoriaus, per gyvųjų minėjimą sklidinomis akimis aš šaukiau į Viešpatį:

      - Tu, kuris esi niekam nepralenkiamas ištikimybėje, kuris apaštalą Petrą pro keturias keturgubas sargybas ir kelerius geležinius vartus prieš nukirtimą išvedei nepaliestą, nes visa Bažnyčia šturmavo Tave neperstojančio malda- sine intermissione - vaduok, gelbėk, neapleisk! Juk ji Tau yra tūkstantį kartų brangesnė negu man ir visiems saviesiems, nes Tu ją savo Krauju atpirkai iš visų purvų, kad priklausytų prie žemės pirmuonių -primiciae terrae.

     Ir netikėsite! Sugrįžo ji be retežių.

     Koks džiaugsmas visiems ir jai pačiai! Kokie gražūs buvo jos dėkingumo ašarų perlai, kurie ritosi per skruostus, - dėkingumo Dievui, dėkingumo prieteliams, kurie jai per visus grotus ištiesė ranką, kaip tai buvo gražu, neapsakomai gražu!

     Bet aš turiu ir daugiau tokių žmonių: vyrų, moterų ir kunigų. Jų akys skaidrios kaip kūdikių, jų veidai švyti skaistumu, kaip šv. Stepono veidas, apie kurį Raštas liudija, kad jo veidas švietė kaip angelo veidas. Jų sielos kupinos tolimų nujautimų ir skaisčių svajonių...