ŠILUVOS AKMUO LIETUVOS PAMATUOSE
[Petras Plumpa]
Katalikybei plėtotis Lietuvoje ne visada buvo palankios sąlygos. Buvo laikai, kai katalikybei labai sekėsi, bet buvo ir tokie, kai ji kentė begalinius trukdymus.
Kai 1588 m. Seimas nutarė, kad visi protestantų atimti turtai ir žemė būtų sugrąžinti katalikams, jie įgijo teisę kelti protestantams bylas ir per teismus atsiimti buvusią bažnytinę nuosavybę. Tačiau protestantai neketino geruoju pasiduoti, todėl teismų sprendimai katalikų naudai buvo labai sunkiai vykdomi. Pavyzdžiui, buvusi Šiluvos bažnyčios nuosavybė net ir praėjus 20-čiai metų nuo Seimo nutarimo dar tebebuvo kalvinistų rankose, nes nebuvo aiškių dokumentų, įrodančių katalikų teises, nebuvo kam tuo reikalu rūpintis.
Tada ir įvyko tai, ko niekas nelaukė ir nesitikėjo. Vieną dieną netoli nuo tos vietos, kur kadaise stovėjo bažnyčia, piemenys, ganydami bandą, pamatė ant didelio akmens stovinčią ir verkiančią jauną, palaidais plaukais ir dailiais apdarais Moterį su Kūdikiu ant rankų. Vaikai, patys nedrįsdami į ją kreiptis, tuoj nusiuntė vieną iš savųjų pas kalvinistų pastorių pranešti apie regėjimą. Bet tas tik nusišaipė ir numojo ranka. Vakare piemenys papasakojo apie tą nutikimą namiškiams ir pažįstamiems. Kitą dieną tenai susirinko daug žmonių. Atėjo ir kalvinistų pastorius su savo mokiniu Saliamonu. Kaip ir visi kalvinistai, netikėdami stebuklais, jie ėmė plūsti žmones, kam tiki kažkokios pamėklės pasirodymu, išvadino juos minkštapročiais.
Jiems besibarant, staiga vėl pasirodė ta pati Moteris su Kūdikiu ant rankų. Nustėrusiam pastoriui paklausus, ko Ji verkianti, ši atsakė:
Kitados šioje vietoje buvo garbinamas mano mylimas Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama. - Tai pasakiusi Ji pranyko.
Netoliese viename kaime aklas 100-metis senukas tikrai prisiminė, kad toje vietoje, kur įvyko apsireiškimas, prieš 80 metų stovėjusi katalikų bažnyčia ir kad ten esanti užkasta skrynia su bažnytiniais daiktais. Ši žinia plačiai pasklido po apylinkes ir pasiekė net Žemaičių vyskupą.
Tais įvykiais ypač susidomėjo Varnių kanauninkas Jonas Kazakevičius. Jis pats atvyko į Šiluvą, norėdamas viską ištirti. Neradęs Šiluvoje jokių katalikų bažnyčios nuosavybę patvirtinančių dokumentų, jis nuvyko į Raseinių miesto valdybos archyvą. Ten vienoje knygoje jam pavyko rasti 2 suklijuotus lapus, kuriuos perskyręs išskaitė tokį sakinį: O aš, tijūne Vnučkienė, tas stabmeldžių žemes visam laikui paskirtu Šiluvos susirinkimui [zbarui]. Tai buvo raštas tos pačios Rietavo dvarininkės S. Vnučkienės, kuri kadaise garsėjo savo kovingumu prieš katalikybę ir kuri savavališkai prijungė prie kalvinistų zbaro katalikų bažnyčios nuosavybę.
Sugrįžęs į Šiluvą kan. J. Kazakevičius kreipėsi į tą akląjį senuką, kad šis kaip nors padėtų surasti užkastąją skrynią. Senukas buvo atvestas prie apsireiškimo vietos. Čia staiga jis atgavo regėjimą. Parpuolęs ant kelių, padėkojo Dievui už stebuklingą išgydymą ir parodė tą vietą, kur buvo užkasta skrynia. Atkastoje geležinėje skrynioje buvo arnotas, stebuklingas Dievo Motinos paveikslas ir Gedgaudo žemės dovanojimo aktas.
Turėdamas tokį radinį, kan. Kazakevičius 1612 m. pareikalavo iš Šiluvos protestantų sugrąžinti katalikų bažnyčiai priklausiusią žemę ir kitą nuosavybę. Pradžioje byla nagrinėta Raseiniuose, paskui pasiekė Vilnių. Kalvinistai smarkiai priešinosi, remiami galingo užtarėjo Boguslavo Radvilos. Pagaliau Vilniaus vyriausiasis tribunolas (1622 07 22) priėmė dekretą grąžinti Šiluvos katalikams viską, kas jiems anksčiau priklausė, o nuostoliams dėl neteisėtai valdyto turto ir bažnyčios sunaikinimo nustatyti buvo sudaryta komisija. Pradėtoji byla ilgai tęsėsi, nes, kunigaikščiui B. Radvilai kišantis, tai vienur, tai kitur buvo stabdoma. Tik po kelių dešimtmečių, kai Žemaičių vyskupu tapo senatorius K. Pacas, Šiluvos byla buvo pateikta svarstyti Seimui. Seimas, susirinkęs 1669 m., karaliaus Mykolo Kaributo karūnavimo proga, apsvarstęs bylą, priėmė tokį sprendimą: kalvinistai už padarytas skriaudas Šiluvoje katalikams turi sumokėti 13 000 auksinų. Iš gautų pinigų 10 000 auksinų buvo skirta Šiluvos bažnyčiai, o 3000 auksinų - Kelmės bažnyčiai atstatyti. Nors daug bažnytinių daiktų nenorėdami grąžinti katalikams kalvinistai sunaikino, bet kai kas dar buvo atgauta, tarp kitų daiktų ir varpas su užrašu: O florens Rosa, Mater Dei speciosa (O žydinčioji Rože, Dievo Motina skaisčioji). Kalvinistai, netekę galingų užtarėjų, vis labiau nyko, kol pagaliau paskutinis jų pastorius 1754 m. persikėlė iš Šiluvos į Kelmę.
1667 m. į Šiluvą atvykęs vyskupas K. Pacas katalikų skriaudoms atminti įvedė Šv. Kryžiaus garbinimą su atlaidais. Šventė paskirta gegužės 3 d., nes tą dieną buvo atrastas Kristaus Kryžius.
Šiluvai išgarsėjus, kan. Kazakevičiaus statytoji bažnyčia pasidarė per maža, todėl buvo susirūpinta statyti naują. Lekavo ir Šaukoto dvarų savininkui K. Kochanui užrašius tam reikalui 16 000 auksinų, naujoji bažnyčia buvo baigta. Už baudos pinigus, gautus iš kalvinistų, buvo nuliedintas varpas. Klebonas Skirmantas iš sidabrinių širdelių - votų, paaukotų prie stebuklingojo paveikslo, padarė Dievo Motinos paveikslui sidabrinius apdarus.
Ir ši, antroji pastatytoji bažnyčia, išstovėjusi 140 metų, ėmė irti. Klebonas J. Lopacinskis ėmėsi savo lėšomis statyti naują, didesnę mūro bažnyčią. Jos pamatai padėti 1760 metais. Pakeltas į vyskupus, J. Lopacinskis persikėlė į Vilnių, o bažnyčią toliau statė kun. Pačiuipis, kuris mirė, kai sienos jau buvo išmūrytos iki langų. Su didele energija ir uolumu ėmėsi statybos naujas klebonas kun. J. Bukotas. Jis buvo ne tik uolus aukų rinkėjas, bet ir davėjas. Bažnyčios vidui išpuošti buvo pakviestas tuo metu Italijoje studijavęs gabus menininkas, buvęs jėzuitas, kun. Podgaiskis. Šis 24 metus kūrė bažnyčiai statulas, freskas, bareljefus. Čia bedirbdamas ir pasimirė; palaidotas bažnyčios rūsyje.
Iki naujoji bažnyčia buvo pastatyta, Šiluvoje jau buvo įvykę daug stebuklingų įvykių. Šiluvos vardas pasidarė žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir toli svetur. Kasmet vis daugiau maldininkų suplaukdavo pagarbinti Švenčiausiosios Motinos. Baigiant statyti naująją bažnyčią, kun. Bukotas ėmė rūpintis, kad būtų įvestas ir oficialus stebuklingosios Šiluvos Marijos garbinimas. Tuo reikalu jis kreipėsi į vysk. S. Giedraitį. Šis nusiuntė į Šiluvą dekanus M. Mackevičių ir K. Klimavičių, kad viską nuodugniai ištirtų. Šie, surinkę ir užrašę daug stebuklingų įvykių, savo pranešimą nusiuntė vysk. S. Giedraičiui, kuris su tais dokumentais kreipėsi į pop. Pijų VI. Šventasis Tėvas pripažino Paveikslo stebuklingumą, pašventino auksinę karūną ir pridėjo bulę, kad Šiluvos bažnyčiai suteikiamas infulacinės bažnyčios titulas su visomis teisėmis ir privilegijomis, o tai reiškė, kad Šiluvos klebonas infulatas turėjo teisę tris kartus per metus aukoti šioje bažnyčioje iškilmingas šv. Mišias vyskupo rūbais su pastoralu, mitra ir t.t. Be to, buvo paskirti visuotiniai atlaidai kasmet rugsėjo 8 d..
Naujosios bažnyčios pašventinimas ir stebuklingojo Paveikslo karūnavimas įvyko 1796 m. rugsėjo 8 dieną. į Šiluvą suplaukė didžiulės minios žmonių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur. Iškilmingas šv. Mišias aukojo vysk. S. Giedraitis, asistuojamas vyskupų A. Kasčio, Malinausko, klebono Bukoto, dalyvaujant daugeliui prelatų ir Žemaičių seniūnui A. Gedgaudui. Vysk. S. Giedraitis savo rankomis uždėjo aukso karūną ant stebuklingojo Dievo Motinos paveikslo. Nuo tos dienos prasidėjo didieji Šiluvos atlaidai, kurių garsas ir reikšmė iki mūsų dienų ne mažėja, o didėja.
Naujoji bažnyčia, kuri tebestovi ir šiandien, turi 7 altorius. Didžiajame altoriuje yra stebuklingasis Dievo Motinos paveikslas, papuoštas aukso apdarais ir karūna. Šis paveikslas atidengiamas tik šv. Mišių metu. Šiaip jis būna uždengtas kitu paveikslu, vaizduojančiu Švč. Marijos apsireiškimą Šiluvoje.
Dešinėje navos pusėje, rytinėje sienoje yra Švč. Jėzaus Širdies altorius su nežinomo dailininko tapytu paveikslu. Kadangi dauguma statulų vaizduoja Jėzaus kančią, todėl šį altorių galima vadinti Jėzaus kančios altoriumi. Jis yra privilegijuotas visuotiniais atlaidais už mirusius. Čia visada aukojamos gedulinės šv. Mišios.
Dešinėje pusėje antras altorius yra šv. Pranciškaus Asyžiečio. Paveikslas vaizduoja šv. Pranciškų imant Jėzaus kūną nuo kryžiaus.
Dešinėje pusėje prie durų - Angelo Sargo altorius. Pavaizduotas angelas laiko rankoje spyną, o kitos rankos pirštu rodo sau į krūtinę. Tai reiškia, jog lyg su spyna yra užrakinama tai, kas slapta iš širdies išpažįstama, o raktas yra pas Dievą. Kitas angelas laiko pirštais užspaudęslūpas, vaizduodamas, jog niekas, ką nuodėmklausys yra išgirdęs per išpažintį, negali išsprūsti pro jo lūpas.
Kairėje navos pusėje rytinėje sienoje yra Šventosios Šeimos altorius. Paveikslas senas, neseniai restauruotas. Viršuje pavaizduotos Švč. Mergelės Marijos ir šv. Juozapo sužadėtuvės.
Antras kairėje pusėje - šv. Aloyzo altorius. Viršuje statula šv. Kazimiero su kryžiumi rankoje. Tai jaunimo altorius.
Kairėje pusėje prie durų - šv. Jono Krikštytojo ir pranašės šv. Onos altorius. Senas paveikslas vaizduoja Mariją su Kūdikiu šventykloje aukojimo metu.
Bažnyčioje dar yra koplytėlė, kurioje stovi altorius, perkeltas iš senosios koplyčios Apsireiškimo vietoje. Iš ten yra perkelta ir Anglijoje iškalta akmeninė Dievo Motinos statula.
Prie sienos ant lentynos stovi iš žemės iškastoji skrynia. Senasis arnotas, buvęs skrynioje, dabar laikomas po stiklu. Ten pat pakabintas lentoje pieštas kryžius, kurį kalvinistai kadaise peršovė. Lentynose taip pat yra sudėti vyskupo rūbai ir pastoralas, išlikę iš infulatų laikų.
Šiluvoje ypač gerbiama Dievo Motinos Apsireiškimo vieta, kuri ilgą laiką buvo menkai papuošta, nes pirma kalvinistai, o vėliau rusų valdžia darė visokių kliūčių. Kai Šiluvos klebonu buvo S. Giedraitis (1796-1838), toje vietoje buvo pastatyta mažytė koplytėlė. Kadangi tokiai garbingai vietai ji buvo per menka ir negalėjo sutalpinti gausių maldininkų, todėl buvo sumanyta Dievo Motinos Apsireiškimo 300 metų jubiliejaus proga pastatyti naują koplyčią. Paryžiuje gyvenęs lietuvių architektas A. Vivulskis jau 1903 m. padarė projektą, o 1912 m. buvo pradėta naujosios koplyčios statyba. Ja rūpinosi tuometinis Šiluvos klebonas kun. M. Jurgaitis. Kertinį koplyčios akmenį (1912 07 02) pašventino prelatas Jonas Mačiulis-Maironis.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas ir architekto statytojo A. Vivulskio mirtis sutrukdė darbą. Per didelius vargus koplyčia buvo baigta statyti ir 1924 09 08 pašventinta. A. Vivulskio projektas šiek tiek pakeistas. Koplyčia yra kvadrato formos, po 20 m ilgio ir pločio. Viduryje ant keturių stulpų stovi 44 m aukščio bokštas. Stiliaus požiūriu koplyčia yra lietuviškų kryžių ir egiptietiškų pilonų derinys. Koplyčios viduryje stovi akmuo, ant kurio piemenėliams pasirodė Mergelė Marija. Ant to akmens pastatytas dailus altorius. 1934 m. koplyčioje buvo įrengtos septynių Sopulingosios Dievo Motinos Skausmų kryžiaus kelias.
Trečiajai po Dievo Motinos Apsireiškimo pastatytajai ir šiandien tebestovinčiai Šiluvos bažnyčiai tenka būti pačių sunkiausių išbandymų liudytoja. Jau po 1863 m. sukilimo atėjo sunkūs rusų priespaudos laikai. Į Šiluvos atlaidus rusų valdžia sutraukdavo labai daug žandarų, kurie varžydavo žmones ir su kuriais dažnai įvykdavo tikinčiųjų susirėmimų. Kunigams be atskiro leidimo nebuvo galima važinėti į kitą parapiją net ir į atlaidus. Būdavo tyčia leidžiami gandai, kad Šiluva esanti apstatyta patrankomis ir apsupta kareivių. Stengiantis sumažinti švenčių iškilmingumą, buvo panaikinta Šiluvos infulatūra. Tokiomis priemonėmis rusams pavyko maldininkų srautą į Šiluvą kiek sumažinti. Be to, norėdama įpiršti lietuviams stačiatikybę, rusų valdžia nutarė aikštėje šalia bažnyčios pastatyti savo cerkvę. Tačiau sumanus to meto klebonas M. Jurgaitis, išgirdęs tokį ketinimą, nusipirko visą aikštę, aptvėrė tvora ir per vieną naktį slapta ten pastatė Petrapilyje iškaltą Dievo Motinos statulą. Rusų valdžia įsakė tą statulą pašalinti, veidmainingai remdamasi dievobaiminga priežastimi: klebonas neturėjęs teisės viešoje vietoje - aikštėje statydinti stebuklingosios Dievo Motinos statulos. Tačiau klebonui pavyko įrodyti, kad ten jis pastatęs ne stebuklingąją, o paprastą Dievo Motinos statulą. Taip statula ten išbuvo dar apie 100 metų, kol dabartinės, jau bedieviškos, valdžios įsakymu ji pagaliau buvo pašalinta.
Dabar prieš Šiluvos maldininkus kartojasi caro laikų represijos, tik daug piktesnės ir klastingesnės. Šėtono vergai nebepajėgia nuslėpti savo įniršio Dievo Motinos šventovei: organizuojami „kiaulių marai“, sutraukiami ne tariami, o tikri kariuomenės daliniai, keliuose budi „autoinspektoriai“ ir milicija, kurie surašinėja, filmuoja, fotografuoja ir net suiminėja tikinčiuosius. Žodžiu, istorija kartojasi, leisdama mums įrodyti vis karštesnę meilę Dievo Motinai.
Reikia pripažinti, kad tokia tikėjimo persekiotojų baimė nėra be pagrindo, o jų kova prieš Šiluvos Dievo Motiną nėra be priežasties. Jeigu iš šimtmečių perspektyvos pažvelgsime į Šiluvos įvykių poveikį lietuvių tautos dvasiniam gyvenimui, tai ir mums, ir mūsų tautos priešams jie atrodys kaip mūsų tautos gyvybės pulsas, pagal kurį galima nustatyti, ar tauta yra mirusi, ar dar gyva. Nes kol Marijos vaikai turi meilės savo dangiškajai Motinai, kol nebijo to viešai ir drąsiai kitiems parodyti, tol galima sakyti, kad tauta dar gyva. Tačiau toji meilė pirmiausia ateina iš dangiškųjų dvasinių šaltinių, kurių vieną iš pačių srauniausių ir pamatė Šiluvos piemenėliai...
Šiluvos apsireiškimui reikia priskirti ypatingą reikšmę Lietuvos istorijoje jau vien dėl to, kad tai buvo unikalus, pirmasis žinomas Bažnyčios istorijai apsireiškimas, kai pasirodžiusi Dievo Motina prakalbėjo į žmones.
Apskritai šis apsireiškimas žmonėms turėjo kur kas didesnį poveikį negu moksliškiausi dvasininkų pamokslai, nes buvo akivaizdžiai pateikta daug labai svarbių įrodymų. Abejojantiems ir protestantiškai nusiteikusiems žmonėms apsireiškimas atskleidė, kad:
1) Dievo Motina yra Dangaus Šventoji;
2) Ji ir dabar rūpinasi Dievo Sūnaus garbe;
3) Ji turi teisę ir galią apsireikšti žmonėms, juos stebuklingai gydyti ir mokyti;
4) sunaikintoji katalikų bažnyčia buvo tikra ir teisėta Jos Sūnaus garbinimo vieta.
Kadangi stebuklingi maldininkų išgijimai tęsėsi ir toliau, tai Šiluvos Marija tapo galingas ir pastovus tautos gaivinimo šaltinis. Gyva tuometinių misionierių, ypač jėzuitų, veikla ir stebuklingais Dievo Motinos poveikiais ilgainiui tauta pasikėlė iš protestantiško chaoso į žymiai sąmoningesnį krikščionišką gyvenimą. Būtų galima sakyti, kad tik tada Tauta gavo, kaip sako evangelistas, Šventosios Dvasios krikštą.
Darant tokias išvadas, reikia pasakyti, kad istorikai, ieškantys apčiuopiamų duomenų, negalėjo ir negalės išsamiai atskleisti to poveikio, kurį Šiluva padarė tautos religiniam sąmonėjimui. Tik lygindami su šių laikų Lurdo ir Fatimos apsireiškimais galime suvokti, kaip galingai Dievo Motina gali pakeisti tautų gyvenimą ir likimą.
Nuo Šiluvos piemenėlių regėjimo jau ketvirtas šimtmetis eina į pabaigą. Ypač per pastarąjį dešimtmetį daug melagingų idėjų lietuvių tautoje paskleidė bedieviai, o per paskutiniuosius dešimtmečius jaunimo smegenis tiesiog apnuodijo. Visos mokyklos ir masinės informacijos priemonės atsidūrė bedieviškose rankose, o tikintieji tam gausiam dezinformacijos srautui nedaug ką gali priešpriešinti. Šalia negausios namudinės - savilaidos literatūros, istorinių šventų vietų lankymas, jų autentiškumo atkūrimas turi labai svarbią reikšmę tiek senovės pagarbai sugrąžinti, tiek tautos gyvastingumo dieviškosioms šaknims naujai atrasti. Tai yra tiesiog tikinčiųjų pareiga, apie kurią nuolat primena net netikintieji, vis ieškantys apleistų piliakalnių, senų medžių, didelių akmenų ar liaudies padavimų, anaiptol neturinčių tautos gyvenimui tokios reikšmės, kokią turi daugybės stebuklų paliudytos šventosios vietos. Todėl reikia tik džiaugtis sąmoningumu šių dienų Eucharistijos bičiulių, paskatinusių rengti žygius į didžiąją Šiluvos šventovę. Tai labai logiška ir dėsninga Eucharistijos bičiulių elgsena, nes jau prieš šimtmečius Dievo Motina verkė, kad Lietuva nebegarbina Jos Sūnaus, o šiandien Jos Sūnus Eucharistijoje per savuosius bičiulius rūpinasi, kad būtų deramai pagerbta ir įvertinta Jo Motina, kadaise išgelbėjusi šį kraštą, ir turbūt ne paskutinį kartą, nes Šiluvos žygio kankinių - Gemos Stanelytės, Mykolo Jurevičiaus, Vytauto Vaičiūno - vargai bei daugybės kitų Dievo Motinos gerbėjų aukos mums ir ateityje leidžia tikėtis Jos užtarimo pas Visagalį.
Gal nebus per didelė drąsa manyti, kad tas AKMUO, ant kurio prieš šimtmečius stovėjo Dievo Motina, o kartu ir Bažnyčios Motina, simbolizuoja mūsų Tėvynę, kuriai lemta tapti TVIRTU AKMENIU KRISTAUS BAŽNYČIOS PAMATUOSE. O mums lieka svarbi pareiga šį tikėjimą visada sieti su beribiu pasitikėjimu Dievo Motinos globa ir pagalba visuose mūsų gyvenimo reikaluose.
