Partizanai: istorija ir dabartis

Iš LAIMONO ABARIAUS prisiminimų

Visaginas

                      2012 m.

                      Su Laimonu mus jau senokai sieja bendra idėja ir labai greitai mes tapome šios idėjos bendražygiais. Susipažinome, kada jau buvo išėję mano trys „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos. Nuo pirmųjų pasikeitimų elektroniniais laiškais asmeniškai susitikome maždaug tik po metų ir iškart prasidėjo mūsų bendri vizitai pas buvusius pokario partizanus, ryšininkus ir jų rėmėjus.

Laimonas jau prieš tai buvo nemažai padaręs audioįrašų, kuriuos nedelsiant šifravo ir siuntė man publikavimui naujose „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygose. Mes ir atskirai kiekvienas sau rinkome ir užrašinėjome tuos prisiminimus ir dėjome į vieną vietą, skubėjome, nes matėme, kad tų žmonių skaičius mūsų sąrašuose pastebimai tirpsta, jie vienas po kito iškeliauja į Amžinybę, kol gyvi, stengėmės kuo daugiau jų prakalbinti.  

                      Paskutiniu metu Laimonas nemažai laiko praleisdavo ir buvusiam KGB archyve, rinko išrašus iš įvairių bylų, vertė į lietuvių kalbą, juos taip pat man persiųsdavo, o aš juos pasirinktinai jau terpiau į užrašytų prisiminimų kontekstą. Jis labai daug man padėjo šiame darbe neatlygintinai, už ką jam esu nuoširdžiausiai dėkingas, jaučiau, kad žmogus dirba iš idėjos, aukoja šiam darbui savo laisvalaikį, kurį gal mielai galėtų paaukoti savo šeimai, savo asmeniniams tikslams, bet jis buvo pasišventęs bendrai idėjai ir dalinosi ja nuoširdžiai su manimi. Jis buvo neabejingas Laisvės kovų istorijos įamžinimui ir jos palikimui ateinančioms kartoms. Jis – mano idėjos žmogus, todėl apie jį šiuose savo gyvenimo prisiminimuose neparašyti aš negalėjau. 

Šioje knygoje aš jam palikau laisvas rankas ir laisvas mintis. Supratau, kad žmogus praėjo gražiais žodžiais nenusakomus gyvenimo universitetus, gal kur paslydo, gal kur suklupo, bet visada atsikėlė ir tvirtu žingsniu ėjo pirmyn su viltimi, kad Lietuva bus laisva, kad mes būsime nepriklausomi, kad laisvai kursime savo ateitį ir daugiau niekada nereiks vergauti svetimiesiems nei Sibiro tremtyje, nei lageriuose, nei tarnaujant svetimųjų kariuomenėse.

Teko ilgokai įkalbinėti Laimoną, kad nors trumpai lakoniškai parašytų apie savo tėvų šeimą, mokslus, tarnybą sovietinėj kariuomenėje, apie partizanų prisiminimų užrašinėjimą, kol pagaliau sutiko jis man atverti savo dūšią.

Kadangi ši knyga nebus skirta plačiajam visuomenės ratui, primygtinai Laimono prašiau, kad savo išgyvenimus aprašytų taip, kaip viskas tikrovėje buvo, be jokių padailinimų ir kultūringo žodyno, kad skaitytojas geriau suprastų, į kokias likimo pelkes okupantų jis buvo įstumtas ne vieneriems metams ir su kokiu kontingentu ten jam teko bendrauti, kaip kultūringam žmogui, atėjusiam iš kultūringo pasaulio, taip netikėtai ir nelauktai patekusiam tiesiog į sugyvulėjusiųjų pasaulį.

Tegu apie tai pamąsto ir žino ateinančių kartų jaunimas, kaip reikėjo išgyventi ir ką patirti mūsų kartos jaunimui, kurių tūkstančiai ne savo noru buvo sugrūsti į traukinių vagonus ir išvežti „garbingai plačiosios tėvynės“ tarnybai į Šiaurę arba į Tolimuosius Rytus... 

                   ........................................................................................................................................

Autobiografija

Gimiau 1968 m. Zarasų rajone, Bakučių kaime. Buvau trečias vaikas Valerijos Kavolytės-Abarienės ir Osvaldo Abariaus šeimoj. Be manęs, dar augo seserys Laima (g. 1959 m.) ir Danguolė (g. 1963 m.).

Bakučių kaimą tuo metu jau kliudė melioracija, vieną po kito iškėlė kaimynus, liko tik sesers Laimos krikšto tėvo Vytauto Lašo namai. 

1972 m. atsikraustėm į Antazavės gyvenvietę. Bakučiuose namas liko, dar kurį laiką apie metus gyveno kažin kokie žmonės, bet apie 1973–1974 m. jie išsikraustė ir namas buvo nugriautas. Liko dar mano prosenelio statytas cementinis kryžius su užrašu „Visi šventieji 1933 m.“ Tėvui buvo liepta nugriaut, antraip neišmokėsią persikėlimo išmokos. Nežinau, kiek ilgai, tačiau tėvas priešinosi, negriovė. Vėliau kažkas išvertė tą kryžių.

Tėvas tuo metu dirbo „Nemuno“ kolūkio dirbtuvių vedėju ir vargonininkavo Antazavės bažnyčioj, draugavo su Dusetų parapijos klebonu Feliksu Laimingu Blynu, motina kažkiek laiko dirbo laukininke, bet man gimus, dėl prastos sveikatos darbą metė ir niekur nedirbo iki pat mirties 1993 m.

Gimus sūnui, t. y. man, 1968 m. balandžio mėnesį atėjo į Antazavės DŽDT registruoti vardo, norėjo pavadint Laimučiu, bet kažin ką nujausdamos moterėlės suklego, kad tokio vardo negalima. Reikia kitokį. Nepasiruošęs tokiam akibrokštui, tėvas sutiko registruoti moterėlių pasiūlytu vardu – Laimondas.

Kiek atsimenu, savo vardo niekad nemėgau. Per daug neįprastai skambėjo galūnėje ta „D“, tam dar gerokai turėjo įtakos sesers krikšto tėvas (mūsų kaimynas iš Bakučių k.) Lašas Vytautas, erzindavęs, kad neva pasiimsiąs atgal į Bakučius. Bene vienintelis jis mane taip ir vadino. Tėvai šaukė sūnum, seserys – broliu arba, pasinaudodamos vyresnėlių teisėmis, šaukdavo sūnum, klasės draugai Laimiu, Laimonu. Tada „D“ buvo išbraukta keliasdešimt metų, tarsi jos nebūtų buvę...

Tėvas Osvaldas Abarius 1959 m. pradėjo laisvalaikiu vargoninkauti prie kunigo Uoginto, paskui – prie kunigo Vaičionio Juozapo (iki 1963 m.) ir Antano Mikulėno (1963–1986). Su pastaruoju labai susidraugavo, gaudavo iš jo antisovietinės literatūros, „samizdato“ knygučių. Per tėvą arčiau bažnyčios ir aš buvau pastūmėtas, tik gal per smarkiai, nes išeidavo taip, kad tekdavo atbūti ne vieną, o visas Mišias, nesvarbu žiema, vasara, sergi ar sveikas... Tėvo manymu, nuo buvimo bažnyčioj, net ir labai šaltoj, tikrai labiau nesusirgsi.

Namelio Bakučiuose beveik neatmenu.  Buvo jau senas, statytas berods 1911 m., jau mano tėvams apsigyvenus, buvo gan apleistas. Kitados, dar prieš karą, mamos krikšto tėvas Bronius Svidinskas norėjo, ar kapitališkai remontuoti, ar naujai statytis namus. Susiruošė miško medžiagą, bet čia jau užėjo karas. Nežinia, savo noru ar įsuktas aplinkybių, užsirišo baltą raištį, atsidūrė Pažemio miške, Degučių vlsč., kur šaudė baltaraiščiai žydus. Po pamatytų vaizdų pametė protą: grįžęs į namus užsidarė klėtelėj ir išpaišė balkius kryžiais ir savo inicialais S. B. Paskui  pradingo, o po kelių dienų iškilo Duburaityje. Nuskendo, nors buvo geras plaukikas. Gal nusiskandino? Šitokia sena liūdna istorija lėmė, kad namelis Bakučiuose liko neremontuotas.

Broniuko tėvą, mano prosenelį, sūnaus netektis palaužė – paralyžiavo ligi pusės. Tapo labai nervingas, priekabus, niekas neįtikdavo, svaidydavo paduotus daiktus. Prosenelė, mano mamos Valerijos Kavolytės padedama, šiaip taip tvarkėsi, bet vyriškos jėgos nebuvo... Broniuko sukirsta miško medžiaga per desėtką metų supuvo, tiko tik malkoms. Namelis jau visai buvo sukiužęs, viduj šalo vanduo. Seneliui mirus, abi moterys jau miegodavo vienoj lovoj, kad nesušaltų. Šitaip vieną rytą, atbudusi mama, senelės jau nebepažadino. Mirė miegodama.

Šitoks buvo tas mano kūdikystės metų namas Bakučiuose. Tiesa, apie 1960–1962 m. mano senelis iš tėvo pusės Jonas Abarius jį kiek paremontavo, užkalė plyšius, perstatė tvartą ir daržinę (jau nebebuvo reikalo turėti dideles – kiek to turto, viena karvė, vienas ar du paršai, pora avių...). Kiek ten ko padarė senelis – dėkui jam, kad neleido tėvams sušalt... Tik aplinkybės lėmė, kad šio senelio gyvenimas pasisuko bloga linkme, išėjo iš namų klajodamas, kaip be vietos, nuo vieno uždarbio iki kito. Jonas Abarius, Vyties Kryžiaus  kavalierius, tragiškai žuvo 1967 m. spalio mėnesį. Kažkur palei Bradesius jį užmušė sunkvežimis.

Visa tai buvo iki man gimstant. Liko tik senelio ranka padarytos trys taburetės: po vieną tėvui ir mamai ir viena mažutė – anūkei Laimutei. Gal dar yra, tik kažkodėl suspaudžia širdį pamačius kėpsančią lauko pašiūrėj tą taburetę, niekada nematyto senelio prisiminimą.

1975 m. pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, mokytoja buvo Vanda Traškinienė-Bogušienė –  istorijos mokytoja. Jos pirmas vyras Traškinas buvo stribas, tačiau tai nei kiek jos nežemino kaip žmogaus. Labai solidi, aukštos kultūros, būdama komuniste, išlaikė padorumą ir žmogišką orumą, sugebėjo išlaikyti aukso viduriuką. Kaip mokytoja buvo stropi, kaip direktorė – reikli, griežta, bet teisinga, nežemino mokinių, nesivėlė į visokias ateistines kampanijas.

Po Bogušienės 1985 m. Antazavėn atsikraustė Aldona S. su vyru A. S.,  kilusi iš „raudonos“ šeimos ir dirbo direktore. Jos motina lyg buvo kažkokia partinė funkcionierė. Aldona S. buvo labai nusistačiusi prieš einančius bažnyčion, patraukdavo per dantį.

Dalia Č. – mano auklėtoja, fantazuotoja, spėju, kad ji paleido gandus, neva eisiu į kunigus. Gal be blogos valios?

Gintas K. – direktorės pavaduotojas, dabar didelis „patriotas“, Dusetų K. Būgos mokyklos direktorius, o tada bent jau mane „sodino“ per egzaminą. Buvo anais laikais gan „raudonas“.

Klasėje buvau vienas iš stambesnių – šaukė meškinu, svėriau apie 35 kg, gal dvigubai daugiau už smulkiausią mūsų klasės draugę Jolantą Šakalytę. Buvom ar ne šeši berniokai, vienas toks Namajūnas, šaukiamas Namajuška, buvo mūsų štukorius. Ne kiek dėl humoro jausmo, bet pats jo gyvenimas buvo juokingas: tai jam sąsiuvinį, tai pažymių knygelę pelės sugraužė, tai tėvas ant sąsiuvinio keptuvę taukuotą padėjo.

Mokytoja Liuda Špūrienė (ar begyva?) buvo ne iš tų, kuri nuleis juokais: eik ir atnešk. Ir tikrai, atneša knygelės skutus, sąsiuvinį su keptuvės formos blynu per vidurį. Kaip netikėsi? Mums juokas, tik mokytojai nebuvo juokinga. Nei barė ji Namajušką, nei kitiems leido iš jo šaipytis. Suprato, kad ne iš gero šitaip pelės vaiko sąsiuvinius graužia.

Namajuška pas mus pabuvo gal pusmetį, per tą laiką nemažai prajuokindamas. Ateidavo su mėlynėm, rodydavo mėlyną užpakalį, atseit, tėvas vadelėm auklėja. Atsinešdavo kiaušinių, esą buvo Velykos, per pertraukas ridensim. Bet atsitiko taip, kad per kažkurią pertrauką susimušė su Sigitu Jankausku, trankėsi portfeliais vienas kitą, net dulkės rūko. Pamokos pradžioj pasigirdo gailus klyksmas galiniam suole – surado Namajuška, kiaušiniai ištižę. Buvo skystai virti, tai ištežo į košę tarp sąsiuvinių ir knygų... Neilgai jis buvo pas mus, paskui dingo ir dingo. Sako, išsiuntė jį į pagalbinę mokyklą Dusetose ant kalnelio. 

Neįsiminė tie mokykliniai metai. Mokinausi gerai, link paauglystės pasidariau uždaras ir dėl to nemenkai kaltinu savo tėvą. Dėl vaikščiojimo bažnyčion kentėjom užgauliojimus nuo kai kurių mokytojų ir nuo mokinių. Klasėj buvo toks „baibokas“ Raugas Rolandas, tai jis labai terorizuodavo ne tik mane, bet ir geriausią klasės draugą Gražvydą Lašą. Tas Raugas prisigalvodavo itin žeminamų išdaigų: tai pakabinęs šudo gabalą apmėtydavo, tai prie lauko tualeto apšlapindavo kurį mokinuką. Kartą įsikoręs į medį virš tako iš aukšto apšlapino pieninėn einančias moteris... Prisigalvodavo visokių bjaurasčių, bet blogiausia, kad paskui save patraukdavo dar ir kitus tokius pat besmegenius.

Po aštuonių klasių į devintą perėjau tik su Jankausku Vidu, antazaviečiu. Lig tol, buvęs beveik priešiškai nusiteikęs, tapo geru draugeliu, su kuriuo užbaigiau mokyklą. Gaila, kad gyvenimas nenusisekė: vedė klasės draugę Jolantą Šakalytę, dvi dešimtis metų kartu pragyvenę išsiskyrė. Šeimą sugriovė degtinėlė...

Į vienuoliktą klasę pas mus atėjo dusetiškis Aimis Arminas. Vaikinas sportiškas, keli randai ant veido ir vyriškai niūrus žvilgsnis liudijo esant „kietą vaikiną“. Jis mažai kalbėjo, nė su kuo nekonfliktavo, mergaitėmis nesidomėjo, jų dėmesio nesiekė. Per pamokas netriukšmavo, su mokytojais nesiriejo, žvilgsnis jo buvo kažkur toli nuo dėstomos pamokos. Per rusų ir kai kurias kitas pamokas pasikišdavo po stalu juostinį magnetofoną, užsidėdavo ausines, apžiodavo „bankę“ saldinto kondensuoto pieno ir „atsijungdavo“. Mokytojui Henrikui Taločkai pradėjus garsiau aiškinti temą, Aimis mesteldavo rūstų žvilgsnį ir mokytojas, lyg pasijutęs kaltas, „prisukdavo decibelus“. Ko paklaustas atsakydavo, dalykų pažymiai buvo nuo trejeto ligi silpno ketvertuko. Gražiai paišė, apskritai, nebuvo kvailas. Gal greičiau nemotyvuotas.

Keistai atrodė jis bendrame mūsų abiturientų būryje. Niekas jo nevarė į mankštą, nelaužė per fizinį. Tik paskui sužinojom, kad jis kasdien krosiuku atbėgdavo iš Dusetų į Antazavę (8 km – ne juokas) ir tiek pat atgal. Sužinojom (vėlgi ne iš jo, iš antrų lūpų), kad jis gerai žaidė žolės riedulį ir Vilniuje po varžybų sugebėjo pasižymėti praskeldamas galvą kažkuriam tuometinės AT nomenklatūros veikėjo sūnui. O šiaip mokinys kaip mokinys, nei geriausias, nei blogiausias, todėl niekas nesuprato, kuo gi neįtiko Aimis Dusetų K. Būgos vidurinei, kad atsidūrė čia, Antazavėje. Ir jau visai mokyklą baigiant, paaiškėjo tikroji jo istorija: pasirodo, ant „diplomato“ buvo išpurškęs dažais JAV laisvės statulą. Kažkas pamatė, kažkas paskundė – direktorius, išsikvietęs į kabinetą, liepė pašalinti tokį „kapitalistinio pasaulio agitatorių“, uždažyt, bet Aimis atsisakė. Tada direktorius, pasikvietęs „fizruką“, užlaužė Aimiui rankas ir pats uždažė piešinį. Viskas baigėsi prastai pačiam direktoriui: Aimis vakare kažin kokiam užkampy jį pasigavo ir gerokai apdaužė, bet užtai ir pats lėkė iš mokyklos. Išeidamas dar suvedė kelias sąskaitas su kažkokiais priešais, pas mus atėjo gerokai ir pats apdaužytas.

Antazavės vidurinėje jis buvo tikras ramybės įsikūnijimas. Darė viską neskubėdamas, nesiardydamas. Bėgom 3 km krosą. Mes bėgam – jis eina, tarsi ir ne egzaminas būtų. Žinojom, kad bėgimas pažymiui, bet kad ir kaip greit bėgsi, daugiau 5 neparašys. Atsiliko nuo manęs bene pusantros minutės, bet išsiteko į tą penketuko laiką. Buvo draugas, už kurio galėjai jaustis kaip už sienos. Tačiau, jei pats kelsi bangas, provokuosi kitus – jis nepadės, neužstos, bet pirmas trinktels į akį, nesvarbu, kad klasės draugas. Mačiau jį paskutinį kartą 1986 m. birželio mėnesį Zarasų „vojenkomate“, kai, išeidamas iš komisijos kabineto, švystelėjęs koja, nubrėžė ratą (jo mėgiamas pratimas – galėjo neliesdamas galvos numušt kepurę gan aukštam vyrui) riktelėjo: „Einu kariaut... tankų dalinys!“ Nebuvau jo išlydėtuvėse, o be reikalo... Nebemačiau jo gyvo, nebesutikau, tik cinko karste parvežtą iš Afganistano žemės palydėjau 1987 m. vasario 8-ąją Dusetų kapinių smėlin.

1978 m. Antazavėj lankėsi vysk. Romualdas Krikščiūnas. Didelis tai buvo įvykis, neeilinis, bet tėvas su prietėlium, šviesios atminties klebonu Antanu Mikulėnu, mįslingai šypsojosi: pernelyg jaunas, pernelyg naujas tas vyskupas... Kaip ten bebūtų, gal po savaitės, vyskupui išvykus, nuvedė mane į bažnyčią pas davatkėlę Onutę Banytę klapčiukauti. Jei neklystu, buvo birželio pabaiga, jau po Joninių. Iš pradžių nuo suoliuko skambindavau varpeliu, paskui jau prie altoriaus... Netrukus atėjo kitas ministrantas – Andrijauskas Vytautas (jo senelis kažkada buvo zakristijonu), paskui prisijungė Raimundas ir Egidijus Palivonai, Gediminas Gaulė (jo tėvas zakristijonavo sekmadieniais). Kiek vėliau atėjo Laimutis Pechura, Petriukas Lašas – vargo vaikas iš Šniukštų k. Pamenu  jo mazoliais nutrintas rankas. Ne varomas dirbo, bet iš pamėgimo, tėvai laikė didelį ūkį, tai arė nepailsdamas. Pamenu gražuoles Petriuko seseris... Kur dabar tos jaunystės laikų panelės? Paskutiniai jau atėjo Algirdas Andrijauskas ir Egidijus Panavas. Visokių baikų buvo tais klapčiukavimo metais. Man asmeniškai buvo labai sunku, sekmadienis labiausiai nemėgiama diena, nes tekdavo atbūti po trejas Mišias. Išeidavau iš namų 9 val. – grįždavau 13.30 val., ir nesvarbu žiema, vasara, šilta ar šalta...

Klapčiukavimo metais gal geriausiai susikalbėdavau su Petriuku Lašu. Buvo Algirdas Kligys, s. Izidoriaus. Motina Aldona Kligienė buvo davatkėlė, bet ir pagiedanti, ir pagerianti. Niekaip nepamiršiu jos posakio – „numirė tas ir tas (pasako pavardę), ot parysima...“ Algirduką auklėjo daugiau pagaliu negu žodžiu, augo toks ne visai adekvatus: tai būdavo per šv. Mišias užgieda ne ką reikia, ar išsitraukęs snarglį pradeda tyrinėt prieš visą bažnyčią. Žinojom, koks kunigas ilgai ar trumpai laiko Mišias, katras vyno daug išgeria. Prestižinis klapčiuko darbas – smilkytuvo paruošimas. Ko tik neprisigalvodavome, būdavo, į smilkalus įpili kanifolijos ar maltų pipirų,  arba grūsto parako, kad ne tik atsakančiai dūmytų, bet ir pyškėtų. Gerai paruošti smilkytuvą buvo didelis dalykas, aukščiausia klasė buvo, kai pasmilkius kosėdavo ir klebonas, ir dar bent dvi–trys pirmos eilės davatkėlių...

Teko sutikt visokių kunigų: įstrigo  dekano pareigas ėjęs Dusetų klebonas (jau miręs, žilas senelis, po jo laikytų Mišių reikėdavo pripilt vyno – visą suvartodavo), Imbrado klebonas, dabar Rokiškio dekanas Janulis, Zubavičius, Albinas Paltanavičius. Alfonsas Svarinskas, slapta atvežtas, sukėlė parapijiečių simpatijas, ilgai dar kalbėjo apie tai, kaip jam esant lageryje, užgriuvo kažin kokia šachta, jis liko gyvas per stebuklą. Kitas pamokslas buvo apie tai, kaip jis, Svarinskas, važiavęs į Šiluvos atlaidus. Apsirengęs civiliokiškai, kad milicijai nekristų į akis. Pakeliui paėmęs pakeleivingą bobutę ir iš jos sužinojęs, kad „eina į Šidlavą“, pradėjęs plauti smegenis, esą Dievo nėra, Gagarinas skridęs kosmose ir dangaus skliautų nematęs ir t. t. Bobutė gynusi savąją tiesą ir pakeliui iššokusi iš mašinos, palinkėdama bedieviui atsiversti. O jis, Svarinskas, laikęs šv. Mišias tą dieną pasakė pamokslą iš kelionės nuotykio, pagirdamas senutę, kad esą turėtų būti tokie visi lietuviai – nepasiduoti bedievių kalboms ir ginti savąjį tikėjimą.

Tokie pamokslai buvo retas dalykas anuometinio režimo sąlygomis, visi ašarodami kalbėjo, kad tai esąs tikras kunigas, kokių dabar reta. Kada apie 1984–1985 m. KGB pradėjo „krapštyt“ Svarinską ir kunigai pradėjo rinkt parašus, tai nemažai prisiminusių tąjį pamokslą pasirašė už sąžinės laisvę ir kun. Svarinsko išvadavimą.

Įsiminė bažnyčios metais keli epizodai. Prieš atlaidus tėvas imdavo vakarais ilgiau čirpint fisharmoniją, matėsi, kad jaudinasi: bus svečių kunigų, nelabai gali pataikyt tonaciją, ypač jei Mišias laikys naujas svečias. Nejaukiai jautėsi, nes savamokslis, žemdirbys – ne iš to duoną valgantis. Beveik su malonumu atiduodavo vargonus Lionginui Abariui, jei tik jis pasirodydavo. Prieš tai kažkokiu tik jam ir kun. Mikulėnui žinomu būdu patikrindavo, ar bažnyčioj nėra „špiegų“, ir tada jau užleisdavo vietą Lionginui. Ir kas įstrigo atmintin – visi bent kiek žymesne proga po „Viešpaties angelo“ užtraukdavo „Lietuva brangi, mano Tėvyne“ ir būtinai su posmais apie bažnyčią, tikėjimą ir bedievių atsivertimą. Tada nelabai supratau, ką tai reiškė, tačiau buvo gražu ir didinga pasijausti esant LIETUVIU.

Neperdėdamas pasakysiu, kad amžiną atilsį kun. Antanas Mikulėnas paliko labai gilų įspūdį mano gyvenime. Buvo didis patriotas, turėjo puikų balsą, apsišvietęs žmogus, galima buvo kalbėtis bet kokiomis temomis. Be galo žmogiškas, visi jį sveikindavo, net paskutiniai latrai. Gaila tik, kad velionis, būdamas pernelyg dėmesingas pašnekovas, be blogos valios kartais buvo įveliamas į kokius pletkus, neva tas ant to tą ir tą pasakė, o klebonas pritarė... Manau, kad tikrai nebuvo jokios blogos valios iš kun. Antano pusės, tiesiog buvo tokie laikai ir nelabai dori žmonės kartais naudojosi jo nuoširdumu.

Turiu pasakyti, kad kun. Antanas, mano supratimu, bendradarbiavo su LKB kronikos leidėjais, nes turėdavo pas save pogrindžio knygučių, spausdintų ant plono sviestinio popieriaus. Duodavo paskaityti patikimiems žmonėms, kai kada atsinešdavo mano tėvas jų daugiau, slėpdavo.  

Vėliau, kai buvo man 16–17 metų, pakalbėdavo jau atvirai apie Leniną, Marksą, kad jie buvo pusiau žydai, kad sovietų sistema dumia akis, kurdama tariamus herojus. Kaip pavyzdį pateikė Aleksandrą Motrosovą, kurs visai ne savo valia ėjo uždengt ambrazūros, ir nieko, kas teigiama sovietų istorijoj, su juo neįvyko... 

Susirgo leukemija kun. Antanas, 1985 m. rudeniop jau sunkiai laikė šv. Mišias, paskui jį išvežė į Vilnių, į Santariškes. Teko man jį ligoninėj aplankyti. 1986 m. sausio pradžioje atvežė atgal į Antazavę klebonijon. Numirti. Visa parapija meldėsi už jį, bet niekas negelbėjo. Skausmai buvo nežmoniški, budėjo mano tėvas ir dar keli parapijonys. Neverkė ir nedejavo, tik kalbėjo, kad aukoja savo ligą už parapijiečius, klausiamas, ar labai skauda, atsakydavo „truputį skauda“ – iki paskutinės gyvenimo dienos.

Dar nebaigus mokyklos, jau po egzaminų, bet dar negavus atestato, buvau iškviestas į Zarasų „vojenkomatą“ kartu su klasės draugu Aimiu. Ten buvo keletas vaikinų – „zaliotčikų“, kurie kažkuo buvo nusidėję – prisimenu Černiauską iš Salako. Pasakė, kad mus kuo greičiau apiformins ir važiuosim kariuomenėn. Einant medicininę, surado mano stuburo traumą ir pasakė, kad su  „36b“ palaukčiau už durų. Neilgai laukiau, išsikvietė į kabinetą pokalbiui žinomas iš ankstesnių tardymų saugumo kapitonas, kuris pradėjo manęs klausinėti, ką aš toliau darysiu. Kadangi jau seniau esu sakęs jam, kad tikrai nebūsiu kunigu, jau šito nebekartojau, pasakiau, kad, matyt, stosiu į aukštąją. Tada praskydo su juo buvusi moteriškė – partietė, pradėjo aiškint, kad esą aš niekam tinkamas kaip ir mano tėvas, kuris yra nacionalistas. Saugumo kapitonas bandė mane užtart, bet ta partinė toliau putojosi. Paskui apsiramino, sako – durnina jus kunigai. Kad tau akys atsivertų, paskaityk šitą knygą – padavė lapelį. Buvo užrašyta – Z. Kosidovskis. „Evangelijų sakmės“.

Išleisdami liepė laukti už durų. Likau vienas. Visi, vienas po kito, mano bendraamžiai išsivaikščiojo. Sėdžiu. Paskui tik sužinojau, kad davė metelius pailsėt, pasimokyt...

Jau nuo vaikystės žinojau, kad studijuosiu istoriją. Pažymiai buvo geri, tik nesisekė užsienio (vokiečių) kalba. Galvojau stoti į VU, bet per matematikos egzaminą mane „sukirto“. Nežinau, ar direktorės paliepimu, ar savo iniciatyva tuometinis direktorės pavaduotojas Gintas Kuzma (dabar K. Būgos gimnazijos direktorius) pareiškė, kad „Abariui ketverto nerašysim.“ Teisybę sakant, aš ketvertui ir nemokėjau, nes matematikai buvau negabus – antra vertus, kitoms klasės draugėms, kurios norėjo stoti bent į technikumą, tuos ketvertus parašė...

Beliko stoti į pedagoginį, iš kurio tikėjausi pereiti į VU. Konkursas buvo – 3 žmonės į vieną vietą, bet gerai išlaikiau egzaminus ir buvau priimtas.

Dar vienas epizodas, kuris lig šiolei neduoda man ramybės. Kai rašėm lietuvių kalbos rašinį, tema buvo „Skirgaila. Žmogaus ir valdovo konfliktas“. Taip išėjo, kad šitos temos nagrinėjimo metu aš buvau šaukiamas į karinį komisariatą, todėl nei knygos skaičiau, nei esu jos analizavęs. O čia kaip tik Skirgaila... Galvojau, kad jau bus amen, tai vienon, tai kiton pusėn pasižiūriu į rašančių juodraščius, gavau dvi pastabas, kad nesidairyčiau... Prisiminiau tik tai, kad Skirgaila glamžė Oną Duonutę, o jinai šaukė, kad nespaust taip baisiai papų... Na gal dar keletą detalių pridėjau, bet temos tikrai negalėjau atskleist kaip pridera. Baisiai nustebau sužinojęs, kad rašinys įvertintas ketvertu, vadinasi, kelias į istorijos fakultetą buvo atviras. Iki šiol manau, kad mano pažymį galėjo pakoreguot saugumas. Tik kokia jam iš to nauda? 

1986 m. rudenį iš kariuomenės grižo keletas studentų. Kažkokio baliaus metu atsirišo man liežuvis ir pradėjau kelt tostus už laisvę, cituot Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Studentai iš pradžių buvo šokiruoti, paskui, išėjus parūkyt, po vieną spaudė rankas.

Po keleto dienų privačioj aplinkoje grupės seniūnas Kęstas Tomkus pasikvietęs patarė laikyt liežuvį už dantų, laimei, kad nebuvo mūsų „pasidielkoj“ vilniečio Sauliaus B., jis, ko gero, esąs užverbuotas sekti grupiokams. Jį patį, Kęstą, bandė verbuot, bet jis atsisakė kažin kuom motyvuodamas. Likęs vienas kabinete (viršininkas buvo iškviestas prie telefono) pamatė, kad pokalbiui iškviestas ir Saulius B. „Saugokis, pasakė, aš jau po kariuomenės, o tave gali įkišt į tokį pasaulio pakraštį, kad kraujais spjaudysi.“ Bet nelabai pasimokiau iš tų jo žodžių...

Atėjo rudeninio šaukimo kareivėlis rokiškėnas Gintaras Pakšys. Ilgaplaukis, aukštas, liesas, pasirodė gan ekscentriškas vyrukas. Alų maukė, mergas mylėjo, susidėjo su tokia Salvinija (dėl ūgio šaukė Muku). Ar tai buvo meilė, ar ryšiai dėl išskaičiavimo: mergiotei labai reikėjo antros pusės, o jam – virėjos, skalbėjos ir dar bala žino ko. Salvinijos tėvai turėjo gėlių plantacijas aplink Marijampolę, tai Maksui (tokia prilipo jam pravardė) tepė sviestą tiesiai ant sūrio. Buvo keista regėt, kaip pražydo (ar nusivažiavo) mergelė, bendrabučio kambary suėjus chebrai žiūrėt videofilmų nesikuklindami su Maksu po antklode kažką „meistravodavo“. 

               Makso asmenyje radau žmogų, su kuriuo buvo galima pasikalbėt iš dūšios politinėmis temomis. Aišku, pokario partizanų, Ribentropo–Molotovo pakto temos nelietėm – nežinojom to, daugiau kalbėjom apie nepriklausomybės laikus, R. Kalantos auką. Čia nemenkai prisidėjo mūsų žemaitukas Saulius Mažrimas (nepriklausomybės pradžioj dirbęs vyriausybės apsaugoje), gitara brazdindavęs „The girl with pearl hair“ dainos akordais: „Ne ne, laisvės nėra, šitaip pasakė Romas Kalanta.“ Tik Maksui galėjau patikėti slaptą planą. 1986 m. Vatikano radijas transliavo laidą, skirtą Vasario 16-ajai, ir buvo perskaitytas J. Aisčio „Baltijos ilgesys“. Nežinau, kaip tai pavyko, bet įsirašiau į magnetofono kasetę eilėraščio žodžius:                                                  Pakentėki, brangi nelaiminga tėvyne,

                                                Tau padėsim šį purvą, nelaisvę išbrist.

                                                 Patikėk, patekės tavo laisvės aušrinė

                                                 Ir nuo rankų vergijos grandinės nukris.

                                                 Tu į ateitį eisi, kaip nėjai nei senovėj,

                                                 Ir laisva, kaip dar niekad nebuvus laisva,

                                                 Mes gyvensim visi tavo garbei ir šlovei,

                                                 O tėvyne graži, o brangi Lietuva!

 Pasiūliau Pakšiui tokį planą: perrašyt spausdintom raidėm šitą eilėraštį ir išklijuot Vilniuje stotelėse ant stulpų. Maksas sutiko, tik pasakė, kad jis perrašinėt tingi, be to, gyvena bendrabuty ir gali pamatyt kas iš pašalinių. Sako: „Gal Salvinija perrašytų?“ Užgyniau, kad mergai negalima patikėt tokių dalykų. Tada Maksas atsakė, kad mūsų pokalbis liks tik tarp mūsų, jis palaikys morališkai, bet šitam reikale nedalyvaus. Tingi.  

Padariau du nuorašus ir apie 1 val. nakties priklijavau Vilniuje, Antakalnio rajone, o antrą ketinau išklijuot Černiachovskio aikštėje, bet buvo praeivių ir susilaikiau. Žingsniuodamas link Studentų gatvės, lapelį suglamžiau ir išmečiau...

Kovo mėnesį gavau šaukimą po pirmo kurso eit kariuomenėn. Politikos išplaukė iš galvos, buvo pora panelių, kurioms reikėjo skirt laiko ir dėmesio.

Pavasariop jau visai pakvipo pavasariu. Iš namų atsivežiau smetoninį Vytį ir anykštėnui Valdui Kalinauskui daviau nusikopojuot. Jis, krapštukas ir  visų galų meistrelis, gražiai nukopijavo ant vatmano ir pasidarė sau dailų herbą. Pasikabino bendrabučio kambary, užėjusi komendantė vos neišgriuvo. Liepė greičiau slėpt „šitą agitatorių“, bet neįskundė.

Birželio vidury išsilaikiau egzaminus, išsiskirdamas su grupiokais, pasižadėjau prisiminti, rašyti... Pažadėjau rašyti laiškus merginoms Editai Vaitonytei iš Dusetų ir savo tuomatinei meilei Daivai Karnauskaitei iš Kretingos.

Nebuvau komjaunuoliu, mokykloj kažkiek spaudė, bet nestojau, o VPI – niekas per daug neagitavo. Tai ir likau „b/p“ (nepartiniu).

Liepos 2 d. namuose pasidarėm kuklias išleistuves, o 3-ią dieną apie pietus išvažiavau į Trakus pas seserį Danguolę Cibulskienę. Pasėdėjus lig pusiaunakčio prie stikliuko, kitos dienos ryte svainio Juozo svainis Vladas Jakštas nuvežė mane į Vilnių, į Mindaugo gatvėje įsikūrusį karinį komisariatą. 

1987 m. liepos mėnesį buvau paimtas papildomu srautu į armiją. Tarnavau kariniam daliny V/Č 55156, Mirnyj-13, Plesecko r., Archangelsko srityje. Dalinys – faktiškai statybinis, „strojbato“, nors nešiojom visokias „petlicas“ (antpetines) nuo „strojbato“ iki inžinerinių, nes vykdėm visokias funkcijas nuo statybinių darbų iki Plesecko kosmodromo (raketų paleidimo aikštelių) apsaugos.

............................................................................................................................................

                           Nerašyta sovietinės kariuomenės istorija

Sovietinėj kariuomenėje vartojami kriminalinių nusikaltėlių žargonai:

„atmazkė“ – atsitepliojimas

„azeras“ – azerbaidžanietis

„b/p“ – „bezpartijnyj“ – nepartinis

„bezpredielas“ – betvarkė

„borzas“ – kietas, įžūlus vadeiva (savo fizine jėga įgijęs sau kitų autoritetą)

CHB – „chlopčiato bumažnoje“ – paradinės uniformos detalė – medvilninė popierinė apykaklė

„chleborezas“ – duonos pjaustytojas

„čerpokas“ – kaušas

„čiurka“ – pašiepiamas siauraakio pavadinimas

„dnevalnikai“ – dienos tvarkiniai

„duchas“ – rusų armijoje karininkas ką tik po priesaikos

„en-ša“ – „načialnik štaba“ – štabo viršininkas

„gimnastiorka“ – kario uniforminė palaidinė

„graždankė“ – civilinis gyvenimas

„guba“ – karceris

„išakas“ – asilas

„kaptiorščikas“ – sandėlininkas kariškų asmeninių daiktų

„klizencas“ – pratimas, reikalaujantis fizinės ištvermės

„kombatas“ – bataliono vadas

„nariadas“ – užduotis be eilės atlikti kokį nors darbą

„neužčmorinsi“ – nesuniekinsi, nepažeminsi

KPP – „kontrolno propusknoj punkt“ – kontrolinis praleidimo punktas

„opijatai“ – narkotikai iš aguonų galvučių

„proporas“ – praporščikas

PSO – „požarno storoževaja ochrana“ – priešgaisrinės apsaugos tarnyba

„salaga“ – nesubrendęs jaunuolis karinėj tarnyboje

„sančiastis“ – sanitarinė dalis

„strojbatas“ – statybos batalionas

„šestiorka“ – smulkus padlaižūnas, vykdantis vyresniųjų nurodymus

„šurša“ – kareiviška landynė

„uriukas“ – uzbekiškas  saldus džiovintas vaisius, „uriukais“ vadino ir siauraakius uzbekus

„uvalnitelna“ – laikinas leidimas iš dalinio išeiti į miestą

„vojentorgas“ – karinė prekyba

„zampolitas“ – politvadovas, politrukas

„zaraza“ – nenaudėlis

„zekas“ – nuteistasis, lagerio gyventojas

„ksyvas“ – laiškelis

                      „čmo“ – (čelovėk moralno obosranyj) apsišikėlis

           ................................................................................................................................................

1. Abariaus p a s t a b a: Romai, tie prisiminimai iš kariuomenės (visokios blevyzgos) laikų – tikri, neperdėti ir nepagražinti, gerokai daugiau yra dar kas neparašyta apie tuos visus antro galo reikalus. Matai, koks brudas buvo... Čia paliksiu šeimai, kad žinotų žmonės, kokiam mėšle teko būt.

.....................................................................................................................................................

Psichologiškai tarnybos pradžia buvo labai sunki, gal lengviau buvo tiems, kurie turėjo daugiau ištarnavusių tautiečių, jie paaiškindavo, kaip elgtis, adaptuotis, padrąsindavo.  Įprastai gi viskas sukosi autopilotu: tave kvailino, tave mulkino vyresni, stresavai, išgyvenai, paskui ateina tavo laikas – jau tu taip pat varai depresijon jaunėlius.

Antai sovietiniais laikais buvo paplitęs pasakojimas, kad kariuomenėn priimtiems atšipusia „britva“ skuta gaktą. Tai buvo nerašyta tiesa: jei nenori, kad nuskustų „kareiviškai“, nusiskusk namie žmoniškai. Taip kai kas ir darė. Paaiškėjo, kad tai gal karo ir pokario praktika, niekas neskuto. Atvežus naujokus iš karantino, seniai ateidavo pažvengti, pasityčioti iš tų, kuriems „neauga“. Greit visi žinodavo, kad yra vienas, kaip nekaltas berniukas, ir traukdavo per dantį.

Tai – nekalčiausias juokas, pasityčiojimai buvo sudėtinė vyriško gyvenimo dalis. Tyčiojosi vienas iš kito, vyresni iš jaunesnių, didesnė tautinė grupė – iš mažesnės, seržantai – iš kareivių. Tą mokyklą turėjai pereiti, per daug visko nesureikšmindamas.

Atvežė mus į dalinį liepos 22 d., po karantino. Visus naujokus nugrūdo į ketvirtą kuopą, kur buvo apie 140 kareivių, iš jų apie 70 proc. juodųjų:  azerbaidžaniečių, armėnų, kelios dešimtys uzbekų ir panašių į juos. Baltieji sudarė gal kokius 30–40 žmonių, iš kurių beveik visi jau seniai (turėjo dembelizuotis 1987 m. rudenį), seržantai ukrainiečiai ir pora baltarusių. Tarp jefreitorių – vien juodieji.

Atvežė mus berods sekmadienį, prieš pietus, girdim, visa kazarma ūžia, kaip bitės, jau iš tolo šaukia – rėkia: „Duchi, vešaitės!” – karkitės. Veda mus skyrininkas į kazarmą, o tiesiog prieš mus tarpdury kilpa pakabinta, gaidžiukas Gadžijev rėkia į akis:

– Duch, vėšaisia! Zima, cholodno! Kirka, lopata, maska – umirati budeš!

Kazarmoj pasijunti kaip kalėjime: sėdėti gali tik tada, kai tai leidžiama (pvz., per politinius užsiėmimus, prieš televizorių žiūrint programą „Vremia“). Lova yra, bet, pasirodo, ant jos sėdėt draudžiama. Visi ir kiekvienas sutiktas reiškia užuojautą, kad liko dar 730 dienų čebatuose, aiškina, kad geriausia išeitis – kuo greičiau pasikarti. Jei ne dabar, vėliau vis tiek pasikarsi, žiemai atėjus. „Čerpokai“ ar šiaip ramesni kareiviokai bando išsiaiškinti tavo įpročius, rūkai ar ne – viskas domina. Įžūlesni tiesiog paplekšnoja per kišenes; gal dar atsivežęs ką iš karantino?

Išeini į lauką parūkyt, o ten taip pat gali vaikščioti tik takeliais. Kitur negalima. O ant takelio būtinai susitikti kokį seržantą, kuris iš pirmo žvilgsnio jau tave iššifruoja esant „duchą“ ir pataria kartis. Tai – geriausiu atveju, jei ne, pasigauna kitos kuopos seržantas ir, vadovaudamasis vyresniojo statutine teise, pasiunčia tokį naujoką virtuvei pjauti ar kapoti malkų, šveist grindis dalinio valgykloj, plaut indų. Gerai, jei dar pasiunčia „ksyvą“ tavo skyrininkui, atseit „pasiskolinau“  tavo karį, tegul „seneliai“ pailsi... O jei ne, arsi per dieną kažkuriam dalinio kampe ir negalėsi net cyptelt, todėl, kad jau įsijungęs asmenybės naikinimo laikrodis...

Šitaip mūsų daliny pirmąją dieną buvo „paskolinti“ estai Ainar Juks, Raivo Alandi ir Urmaas Meerikul. Visi vyriokai „boikūs“ ir visi praeity teisti už kriminalinius straipsnius: du už muštynes, o Meerikul už mašinos nuvarymą. Surado juos jau po pusiaunakčio dalinio virtuvėj plaunant po vakarienės indus, o tikrasis „nariad po posudomojke“ tuo metu kažkur „čifyrinosi“. Skyrininkas savo trims kariams išspardė šiknas, o draugiškos kuopos seržantui nieko nepasakė – negi pyksiesi dėl kažkokių salagų.

Spaudimas vyksta pirmą mėnesį, kol supranti, kam paklusti ir ką pasiųsti toliau pas mamą, kam nutylėti ir kam kirst į akį. Prie to priprast įmanoma, bet kur kas blogiau yra išlaikyti pusiausvyrą tarp išgyvenimo ir statutinių santykių.

Mano tėvas, tarnavęs 1956–1957 m. Murmansko srity, pasakojo, kad jo laikais vagystės buvo itin retas ir ekstra ordinarus įvykis. Mūsų daliny buvo vagiama viskas arba absoliučiai viskas: nuo pinigų iki nešvarių autų, nuo patalynės dalių iki asmeninių laiškų, dokumentų ir t. t. Vagišiai nugvelbdavo iš graždankės atvežtas ar atsiųstas panų nuotraukas, paskui, jei turtingas, išsiperki už vieną–tris rublius. Kareiviškos spintelės, skirtos susidėti menkam kariškam turtui, buvo visiškai nenaudojamos, aš net nelabai prisimenu, kaip jos atrodė iš vidaus. Atidaromas tik viršutinis mažas stalčiukas, skirtas higienos priemonėms (dantų šepetukui, pastai pasidėti). Viskas buvo pavagiama, net pasidėti popieriaus lapeliai, vokai. Žioplesniems sugebėdavo nušvilpti paklodes, iš kurių pasidarydavo pašiltinimą autams, pavogdavo pilotes, diržus, apkeisdavo batus – vogė nešė viską kaip bebrai. Keista, kad dalinyje gal tik seržantai turėjo laikrodžius. Pavogdavo, nusegdavo nuo rankos. Iš pradžių pavogtieji laikrodžiai keliaudavo į gretimą dalinį, kur su tokiais pat vagišiais ramybės dėlei būdavo apkeičiami. Vagys atnešdavo laikrodžius į  mūsų dalinį, o ano dalinio vagys – turėdavo mūsiškius. Parduodavo, keisdavo į brogą, odekoloną, arbatą. Naujieji savininkai irgi nelabai ilgai džiaugdavosi pirkiniais: po mėnesio kito ryte jau pabusdavo be laikrodėlio.

Vėliau, 1988 m. rudenį, vagišiai jau visai suįžūlėjo: su Kazachstano vokiečiais atvažiavęs Jacynas naktį nusegęs laikrodžius tiesiog pasiūlydavo juos išsipirkti: prašė nedaug, tik po 7–10 rublių, tai esąs mokestis už „radybas“ (atseit nereikia laikrodžio mėtyt kur papuola). Panašiai mano buvo pavogtas ir laikrodis, ir dar 1987 m. vasarą – karinis bilietas. Pastarąjį pavogė ne iš manęs, bet nugvelbė iš štabo, kur jis buvo mano paliktas saugoti.

Paprastai karinis bilietas buvo vertingiausias vagišių grobis. Taikydavo pavogti prieš išleidžiant atostogų ir reikalaudavo 20 rublių išpirkos, tai beveik trijų mėnesių kareivio atlyginimas. Žinodamas, kad tiek rublių nesukrapštysiu, paprašiau išduoti man dublikatą, o originalą lai turi vagišiai, jei jiems reikia.

Jau buvo įsakymas dėl man atostogų skyrimo, kada prie manęs priėjo Jacynas, pasakė turįs ką pasakyt ir pasivedė į šalį. Paklausė, ar man reikalingas karinis bilietas? Pasakiau, kad ne, važiuosiu „zuikiu“ (nesakiau, kad turiu dublikatą). Jis tada pradėjo mane kalbint, kad pinigų dabar neims, jei duosiu žodį, kad sumokėsiu jam grįžęs iš atostogų. Pasakiau, kad man iš viso bilieto nereikia, tegul susikiša sau į šikną. Labai nustebo, patylėjęs pasakė: „Aš atiduosiu tau jį veltui, pasiimk ir laikrodį. Novikovas liepė tau grąžint. Pasakė, kad liko tau skolingas paslaugą, tai čia tau avansas.“ Laikrodį pasiėmiau, o bilietą dar kartą pasiūliau susikišt kur nesueina. Neėmiau, tuo labai nuliūdindamas vagišių Jacyną.

Tasai Novikovas iš Kazachstano – vokiečių kraujo turįs veikėjas. Paėmė jį kariaut likus tik porai mėnesių iki 27 m. Du kartus sėdėjęs, išvaizda atrodė kaip keturiasdešimtmetis. Išsibadęs kelias nerėžiančio akių turinio tatuiruotes, iš karto parodė, kad jam nusispjaut į statutą. Jis niekada nieko nedirbo, tarnybą ignoravo, tik skirtingai nuo jaunų rėksnių visada išliko santūrus. Jaunus vertė dirbt vietoj savęs, bet neskubant, „kareiviškai“, sakydavo: niekur nenubėgsi, suspėsi, „aš ne „ožys“ – ant padėkų dėjau skersą“. Niekada iš naujokų nesityčiodavo, net garsiai ant jų nešaukė, tačiau, jei triskart paaiškinus „karys“ visgi nesuprasdavo, į darbą buvo paleidžiamas Novikovo kumštis. Kirsdavo taikliai ir skaudžiai, tą jis mokėjo, bet ir čia jis po kiekvieno smūgio bandydavo tėviškai paaiškinti, už ką „karys“ dabar mušamas.

Taigi Novikovas, kurį ne per seniausiai išlydėjom į Puksos „disbatą“ (drausmės batalioną), liko skolingas man šiokią tokią paslaugėlę. Jo sesuo, atsibeldusi iš Kazachstano, perdavė per paštininką siuntinėlį kažkokių labai mandrų saldainių su likeriu. Dėžutės dugne buvo paslėpta Novikovo „ksyva“ – laiškelis man, kuriame dėkojo už bandymus ištraukt iš „dyzelio“. Pažadėjo, kad, gyvenimui suvedus, „skolą atiduos“. Pasidalinę tuos saldainius, nusprendėm, kad visgi Novikovas nors žulikas buvo – šimtąkart geresnis už kai kuriuos apsišikėlius.   

Vagysčių aukštasis pilotažas visgi buvo ne laikrodžių vagystės. Neturėdami kur slėpti pinigų, kai kurie įsigudrindavo guldami pinigus pasikišti po savim arba praardžius įkišti į skylę čiužinyje. Štai tokius pinigus paimti buvo tikrai sudėtinga, bet vagys gebėjo ir tai: naktimis iš apačios „britva“ prapjaudavo čiužinį, ištraukiodavo vatą ir išimdavo pinigus, nepabudindamas nei pinigų savininko, nei jo kaimyno (jei pinigų savininkas gulėdavo antrame aukšte).

Buvo nerašyta taisyklė: tarybinėje kariuomenėje vagių nėra. Net jei vagis akivaizdžiai būdavo sugaunamas už rankos, karininkai apsimesdavo, kad nieko nemato, palikdami reikalą spręsti patiems kareiviams. O šie jau spręsdavo ką daryti: nepastebėti ar prilupti, jei apsivogė koks nors menkas kareiviokas.

Keisčiausia tai, kad buvo vagiama ne iš reikalo, bet kartais siekiant sugniuždyti, sutrypti ir pažeminti žmogų. Nakčiai tvarkinys pereina visų taburetes, patikrina, ar tinkamai sulankstytos CHB, batai lygiai surikiuoti. Ryte pabundi – nėra pilotės arba diržo, stoji rikiuotėn ir iš karto staugia ant tavęs už netvarkingą uniformą, be eilės skiria tvarkiniu (dnevalnu) tik todėl, kad kažkoks pideras naktį nušvilpė ir kur nors nusviedė. Ne todėl, kad reikia jam to diržo, pilotės. Šiaip sau. Žmogui malonu, jam atrakcija, kad kažkam už jo išdaigas ištarkuos užpakalį – kuopos karininkas, seržantas, grandinis... Tai – vienas veiksmingesnių būdų „užčmorinti“ žmogų, be triukšmo, be keiksmų, be kraujo ir muštynių – tiesiog padaryk jį pajuokos objektu, kaltu be kaltės. Po trečio, ketvirto, penkto karto jis pasiduos. Užstoti „čmo“ nesiryždavo net karininkai. Užstosi vieną – būsi neteisus prieš kitus, tvarkingus, pasitempusius, todėl ir bausdavo.

1988 m. pavasariop, sniegui nutirpus, su sukežusiu sniegu nuo stogo nučiuožė bent keli diržai, kažkieno kepurė. Tai „užduchintų“ naujokų karinės mundiruotės detalės, kurias kažkas taip sau, dėl juoko švystelėjo ant kazarmos stogo...

                  .....................................................................................................................................

Azijietiškos tradicijos

Azijiečiai stebino savo lytinio gyvenimo tradicijomis. Pasak jų, turėti merginai draugą reikia pirmiau gauti jos brolio sutikimą. Brolis šiaip sau sesers draugystės nedalina, reikia iškelt gerą balių jam ir draugams, o tada jau, jei įtiksi, gali draugaut. Jeigu tik pagauna paną su  vaikinu be brolio žinios – gali ją užmušti ir jų vietiniai papročiai pateisins. Žinoma, sovietinis teismas už tai nuteistų, bet šeimyna padarys viską, kad ištrauktų keršytoją nuo teisingumo. Visas teises jaunuolis į draugę įgauna tik po vedybų, o kol jos neįvykę, susikaupusį vyriškumą visai negėda išlieti ant asiliukų, vadinamų „išak“. 

Azijiečiai, nebandę mergos, baisiai domėjosi, kaip ten kas yra, ar pas „mergą“ (babą) taip pat kaip pas išaką, ar geriau? Čia buvo pagrindinė jų kalbos tema, atvirumo valandėlėm dalindavosi patirtim, kaip geriau susitart su tuo „išaku“, kad gerai įvesti į tekantį vandenį, esą įbridęs upėn nesispardo... 

Baltieji nuo tokių „čiurkų“ temų leipdavo juokais. Būdavo, pasigauna kokį „uriuką“ ir tardo:

– Ei, duša, govori, ty išak siktym?

– Siktym mnogo raz.

– Koza siktym?

– Siktym siktym.

– Baba siktym?

– Baba nich – ja ne siktym...

Žvengia „baltieji“ net susiriesdami iš to „siktym“, o berniokas iš Azijos nesupranta: ko čia juoktis? Kai turėsiu bobą, bus „siktym“ kiek noriu. Ir ne tik – šokinės aplink, kaip apie poną, o aš sėdėsiu per dienas „čaichanoj“ su draugais... Bet pirma reikia išvažiuot iš prakeiktos šiaurės. 

Neretai uzbekai, azerbaidžaniečiai pasigavę kokį ramesnį baltąjį kalbindavo:

– Ty sestra imėjėš? Sestrionka imėješ? Kogda ja pridu na dėmbel, ty sestrionka mnie daš?..

Neduok Dieve, nors juokais pasakysi „dam“, tada jau manyk, kad esi to azijato kraujo brolis, jis apsiskelbs, kad turi „bobą“, kad dembeliui atėjus, darys „siktym“, būtinai apie tai parašys į namus, draugams ir, kas labai tikėtina, iš kariuomenės lėks pas tą svajonių moterį, o ne į saulėtąjį Uzbekistaną.

Jei pasižadėsi kokiam plačiapečiui – turėsi tam laikui jo „stogą“, ir cigarečių nupirks, ir „čaichanoj“ limonado. Vis už tą būsimą „siktym“. 

Miestiečiai jau nesileisdavo į tokias avantiūras. Nekalbėdavo nei apie „išakus“, nei prašė „sestrionkos“ adreso, jau suprasdavo, kad baltieji traukia juos per dantį.

Pasižiūrėjus į azijiečius iš šalies, atrodydavo, kad jie tik ir gyvena antru galu. Buvo ir tokių, kuriems iš viso nesvarbu, vyras, moteris ar išakas. Toks raupų išėstu veidu Sidykov save vadino tadžiku, bet kažkodėl tikrieji tadžikai jo nepripažino, nes kilęs iš kažkokios neprestižinės genties ir vietovės. Antrarūšis tadžikas, bet geriau negu uzbekas ir šimtą kartų geresnis už karakalpaką. Taigi šis Sidykov, pamatęs mūsų baltapūkį suomį Aleksandrą Haikonen, svaigdavo:

– Ei, finin, žopų daj daaaaaaaa? Daju tri publia. Poidioš v čaičanu, pečenij kupiš, mnogo pečenij... Pečenij vkusno.

Sidykov gundo, net užmerkęs akis čepsi, neva valgo skaniuosius sausainius. Haikonen, aišku, provokacijom nepasiduodavo, tik parausdavo kaip mergaitė (ant jo baltos odos tas išraudimas tiesiog negalėjo nekristi į akis) ir suriaumodavo:

– Pošiol nachuj, indėjec!

Sidykov nė kiek nesupykdamas kvatodavo:

– Oj, Chujkonen, belobrysij, vsio ravno vozmu tebia! – ir rodo kaip jis suims suomį už užpakalio ir ką darys. Tada nesusivaldydamas pradėdavo žvengt ir Haikonenas, veidas iš raudono virsdavo į mėlyną. Kretėdavom iš juoko ir mes. Sidykov nebuvo piktybiškas, bet vis tiek „čiurka“.

Buvo dar toks nelabai malonus reiškinys, kuris buvo gal daugiau tipiškas, bet ne išskirtinis daliniams, kurie turėjo pagalbinius ūkius.  

Eidavom į dalinio pagalbinį ūkį (maždaug kilometras už dalinio zonos) pas kareivioką – „kiaulininką“ Vitią Babičių apsikirpt. Geras apkirpimas kainuodavo 50 kapeikų arba 50 gramų gruziniškų arbatžolių. Nelygu kas ateina kirptis. Kitą ir be mokesčio apkirps ir dar pavaišins. Bet jei atsineši arbatžoles, tai Vitia „užmūtis“ čifyrą, ištrauks karamelės, užkąsdami gabaliniu cukrum ar tiesiog patraukiant cigaretę besišnekučiuodami išgersim. „Šurša“ pas jį buvo atsakinga: kambariukas nedidelis, bet jaukus, tilpo dviaukštė lova, staliukas, pečiukas, nemažas veidrodis – būtinas kirpėjo atributas. Gyveno taip, kaip daugelis kareivių net negalėjo pasvajot.

Kartą besėdint, atėjo trys azerai, kažką Vitiai padavė. Tasai burbtelėjo: „Patys žinot kur eit, turit valandą laiko.“ Besėdint ta valanda praėjo, regiu, Vitia jau neramus, trepsi, sako: „Einam, tuoj tvarką padarysiu.“ Nuėjom tvartelin, ogi ten tie azerai pagalbinio ūkio karvutes tvirkina. Vitia turėjo tokį šmaikštų iš plonų grandelių sunertą botagėlį su AK šoviniu gale, kad kirs azerui per šikną: „Suka, tavo laikas baigėsi, mokėėėėk!“ Azerai visi kaip vienas pradėjo choru šaukt, kad „dirba“ skolon ir būtinai atiduos dar už valandą. 

Grįžom vidun, Vitia išliejo širdį, kad negali karvučių apsaugot nuo tų niekadėjų, tai sugalvojo imt mokestį po 3 rub. už valandą, taip esą bent kažkokia kontrolė ir šioks toks biznis. Buvo ten ir jo kiaulidėn įsisukę, na visokių cirkų prikrėsdavo jo ūkiui. Neapsikentęs, kas naktį turėdavo karves gint į tvartą, kad koks aistrų nevaldantis „indėnas“ neištvirkintų. 

Atsimenu, 1987 m. vasarą dalinio kirpėju buvo smulkutis, bet smirdus 1986 m. rudens šaukimo tadžikas Gadžijev. Prasilavinęs, nekvailas, bet rėksnys kokių reta, visur būdavo jo pilna: vaikščiojo užvertęs galvą, kaip gaidžiukas su skiautere, posakis „šaučius be batų“ jam idealiai tiko. Niūniuodavo iš saulėto Tadžikistano atsivežtą dainą apie upelį „Čaki čaki boromi bohot širina“, stovėdavo prieš veidrodį ir grožėdavosi savim. Bet nebuvo jis gražus kaip Arabdžonas ar Mirzo, neproporcingai dideli, nors ir taisyklingi dantys ir gaidžiuko skiauterė darė jį panašų į filmų apie piratus personažą, bet ne į kareivį. Kirpo puikiai, bet per savo liežuvį prisidarė sau priešų. Todėl, kai naujasis „kombatas“ Kozlovskis pareiškė visus dykaduonius greitai „įdarbinsiąs“, kažkas pasiūlė grūst lauk Gadžijevą. Mažasis tadžikas supanikavo ir per kelias savaites sugebėjo taip susigadint sveikatą, kad jį komisavo.

Buvo daliny dvi kalės – Naida ir Šelma. Didelės vilkšunės, bet tokios visai nepiktybinės. Atrodo jos net loti nemokėjo, tik šokinėdavo aplink kaulydamos kokį kąsnelį nuo kareiviško stalo. Na tai kažkaip Naida susilaukė vaikų, kadangi vyriškos giminės šuns nebuvo, visi stebėjosi, nuo ko čia pastojo, kiti traukė vienas kitą per dantį, kuris esąs tėvas, pas kurį po antklode nakvojo. Tiesą sakant, šitos „merginos“ perėjo per daug lovų, bet be blogos valios: kai šalta žiemą, tai po antklode palindęs šuva buvo nuostabiausias dalykas pasaulyje. Mūsų šunų ūkis taip ir nepadidėjo, nes pirties vedėjas Kudrevatych juokais prišėrė šuniukus gutalinu, ir jie išdvėsiojo.

Dėl mergų dėmesio savaip durniavo ir „baltieji“. Iš atostogų atvažiavęs Fedosejev paskelbė, kad esą bobos lipte limpa prie vaikino, kuris turi įsitaisęs į vyrišką organą „šarą“. Vaizdžiai papasakojo, kad jis, neva, pabandė – efektas stulbinantis, merga nepaleidžia, nori dar ir dar... Fedosejevo pasakojimas sukėlė sprogusios bombos įspūdį: „dieduškos“ atsitraukė nuo dembeliškų daiktų gaminimo, visi puolė gamintis „šarus“ . 

Keisčiausia, kad „juodieji“ pasirodė besantys protingesni už „baltuosius“: „šarų“ jie nei gaminosi, nei vėrėsi, mat tikėjo, kad jų „vyriškumas“ ir taip pakankamai įspūdingas.

 „Šarai“ daromi tokiu būdu: nuskeliamas butelio dugnas, iš jo padaroma maždaug 1–2 gramų ketvirtainė šukė, apibružinama dilde, kad įgautų kūgio formą, paskui trinama į švitrinį popierių nuo rupesnio ligi smulkesnio, paskui į milo gabalą ir į paprastą popierių, kad dar geriau apsišlifuotų. Kada „šaras“ jau beveik baigtas, jis dar keletą dienų nešiojamas burnoje, liežuviu trinant į gomurį. „Šaras“ po tokio šlifavimo pasidarydavo glotnus ir skaidrus stiklo kiaušinukas. Dalinyje „šaras“ ėjo kaip konvertuojama valiuta, lygiai su pinigais, cigaretėmis, vertinamas trim rubliais. Brangesni už „šarus“ buvo tik „fiksai“, bet čia jau reikėtų ilgesnės istorijos. Ėjo kalbos, jog kažkuris iš berniokų netyčia prarijo beveik gatavą „šarą“, tai paskui keletą dienų „ilgo reikalo“ ėjo ne išvietėn, bet už dalinio tvoros ir intensyviai nagrinėjo, ką grąžinęs motinai gamtai.

Kada „šaras“ jau pakankamai gerai nugludintas, daroma operacija: neminėtinas organas padedamas ant stalo ar medinės lentos, maždaug per vidurį odelės su metaliniu arba plastmasiniu 3–4 mm diametro vamzdeliu odelė prakertama ir po ja įstumiamas „šaras“. Toliau alūnu stabdomas kraujavimas, bintuojama ir kenčiama 1–2 savaites, kol užgyja. Po mėnesio „neminėtinas organas“ jau paruoštas vartojimui pagal paskirtį. Kai kas įsigudrindavo įsiverti 2–3 „šarus“. Visa ši technika buvo plačiai žinoma, tačiau pačią procedūrą darydavosi tik siauram draugų rately, pernelyg nesiafišuojant.  

Šitą visuotiną vajų atšaldė netikėtas įvykis: seržantas Krivošejin įsivėrė ar per didelį, ar ne iki galo nušlifuotą „šarą“ ir jo „neminėtinas organas“ užpūliavo. Nepakeldamas skausmų, nuėjo į „sančastį“, kad instruktorius Pūkas (pavardė lyg ir lietuviška, bet gryniausias rusas) ką nors darytų. Gal viskas būtų likę paslaptim, bet kažkuris iš „en-ša“ (štabo viršininko Nikolajaus Samoilovo pravardė) šnipelių pranešė kam reikia. „Sančastį“ užgriuvo patikrinimas. Pūkas nerizikavo lėkt į tolimą aikštelę „kirkuot“ ir Krivošejiną išdavė. 

„Kombatas“ Kozlovskis padarė baisų „šmoną“: pirties dieną atsistojo tarpduryje ir jo akivaizdoj Pūkas tikrino visų „daiktus“, ar neturi įsivėręs „šarų“. Tada buvo išaiškinti gal keturi–penki, tarp jų ir „pravadyrius“ Fedosejev. Beje, jam kliuvo dvigubai, mat buvo pasidaręs šviežių tatuiruočių. Tik „šmono“ kaltininkas Krivošejin negavo į akį: diktas, kresnas, rūsčiažvilgsnis galėjo bet kam įkirst ir sugebėjo apsigint save. Tokio „neužčmorinsi“. Ant jo dantį griežė tie, kurie buvo įsivėrę ne vieną, o du ar net tris „šarus“,  nes Mirno ligoninėj jiems be narkozės išlupo taip su meile darytus „kazanoviškus papuošalus“.

Buvo dalinyje ir pora „merginų“. Rusas ar ukrainietis Čižik, dirbęs nuolatiniu tvarkiniu (dnevalnyj) karininkų bendrabuty. Jis ten ir gyveno. Kad pas mus yra toks karys, sužinojau pratarnavęs gal pusę metų, nes per  rikiuotes vis raportuodavo, kad esąs komandiruotas. Kai „kombatui“ sušaukus visuotinę rikiuotę Čižikas buvo iškviestas, pamatėm, kad jo išvaizda ir laikysena tolima nuo deramos kariui: apžėlęs plaukais, uniforma netvarkinga, apsiavęs kaži kokiais sportbačiais.

Gavo iš „kombato“ 3 paras arešto ir pažadą, kad išėjęs iš „gubos“ eis velniop iš prestižinės trečios kuopos ir dums „kirkuot“ į ketvirtos kuopos Achmedovo skyrių (ten buvo visi juodieji, kasė pamatus raketčikų kazarmoms). Visgi Čižikas nenuėjo „kirkuot“, nes gal antroj dienoj buvo paimtas iš „gubos“ ir grąžintas į savo bendrabutį. Tai buvo karininkų „mergaitė“, kaip supratau iš mūsų kuopos viršilos užuominų. Berniokas gal tikėjosi lengviau prastumt tarnybą ir susigundė. O gal ir toks buvo...

Kita „mergaitė“ buvo uzbekas Nurmetov arba tiesiog „Nurička“. Taikiausias, nuolat besišypsantis berniokas, moteriškos eisenos ir laikysenos. Niekad nieko neužgaus, neapgaus – sąžiningiausias žmogus, pakalbėt – nekvailas. Gal per savo naivumą trinant grindis virtuvėj pasiliko vienu du su valgyklos viršininku (zam po stalovoj) – tadžiku ir prarado „nekaltybę“. Šnekos nuėjo iš pradžių tarp valgyklos viršininko draugų, paskui ir tarp eiliniokų, bet viešai niekas šitos temos nenagrinėjo. Nurmetov triūsė valgykloj kaip neoficialus „pasudomoikės“ (indų plovyklos) vedėjas, atsakingas už bliūdelių ir šaukštų išdavimą.

Šita pareigybė atsirado dėl to, kad dalinyje nuolat dingdavo stalo įrankiai. Žiemą nedideliais kiekiais, o vasarai atėjus, kas savaitę prapuldavo bent 5–6 lėkštės, tiek pat šaukštų ir kas blogiausia – puodų. Mat kareiviai, didesnėm ar mažesnėm grupelėm sulindę už dalinio zonos ar „šuršose“, kepdavosi bulves su „tušonke“ ar be priedų (kareivišku žargonu – „pizdaparili“). Kartą bendromis „kombato“ ir komendantūros pajėgomis buvo padarytas „šmonas“ per „šuršas“, surinkti puodai ir nubausti kaltieji, o „šuršas“ liepta likviduoti. Nuo to laiko imtasi ir griežtos stalo įrankių apskaitos.

Išduoda skyriams indus – toks jo darbas, seržantams ir „dieduškoms“ parūpina gražesnius puodelius ir rūpestingiau nuplautus šaukštus. Visi patenkinti, tik seržantas Ževedj staugdavo:

– Čto ty, suka, mnė dajoš graznymi rukami?! Sam vozmu! – bet „Nurička“ dėl to nei kiek nesinervindavo, darydavo savo darbą palengva, krypuodamas tik jam būdinga eisena.  

Kai su savo šaukimo kariais dalinį paliko valgyklos viršininkas, „Nurička“ kažkaip sukrito, mat nebebuvo jam „stogo“. Paskui ėmėsi jį globot totoris Akbutin, kuris gal kiek suteneriavo, bet buvo geras žmogus, sakydavo: „Būkit žmonės, padovanokit ką nors „Nuričkai“. Jei neturit ko, bent iššautas gilzes atneškit.“ Sakydavo taip, tarsi naudotumės jo „Nurička“. Tikrai nežinau, ar iš baltųjų kas naudojosi jo meilės paslaugom? Bet, jei kas norėdavo apsipirkt arbatinėj „čaichana“, (ten karaliavo tadžikai ir „en-ša“ stukačius Abimachmadas Kurbanovas) – prašydavo „Nuričkos“.  

...................................................................................................................................................

                                                       Privilegijos

Kaip ir kiekvienoj organizacijoj, kariuomenėje buvo savas elitas, turįs daugiau ar mažiau privilegijų. Geriausios pareigos dalinyje – klubo vedėjas (ten sėdėjo ukrainietis Aleksandras Lukošenka), paštininkas – Kolia Kiričenkov (rusas nuo Leningrado), valgykloj – „chleborezas“, „banščikas“ – pirtininkas, „čaichančikas“ (arbatinės vedėjas – pardavėjas). Tai – geriausios dalinio vietos, elitas, tik kai „kombatui“ būdavo bloga nuotaika, išvarydavo juos visus iš šiltųjų vietų už per plačias šypsenas, žadėdamas visus pasiųst ant „kirkos“ ir „lopatos“.

Paštininkas Kiričenkov iš pradžių kasdien vykdavo pašto į Mirną, mes paprašydavom nupirkt „teisinga kaina“ kokių saldainių ar kitų civiliokiškų malonumų. Paštininkas savo dalį atsiimdavo, bet apsimokėdavo vis tiek geriau nei pirkt dalinio „čaichanoj“. Atveždavo kokių naujienų, kaip  antai pirmasis sužinojo, kad mūsų Alioša Golovinas pakliuvo į Mirno „gubą“, kad būdamas „uvolnitelnoj“ neatidavė patruliui garbės ir net šiknos nepakėlė nuo suoliuko. O nepakėlė todėl, kad jį buvo apsižergusi kažkokia vietinė mergelė už tris rublius. Na ir kaip čia dabar: išvažiavo susitikt su motina, o pakliuvo „gubon“ jos net nepamatęs. „Kombatas“ šaukė net mėlynas, kad dėl tokių kaip Alioša Golovinas Hitleris buvo ligi Maskvos nuėjęs ir pažadėjo, kad paleidus iš Mirno areštinės, viso dalinio akivaizdoj Liošai duosiąs į snukį. O ugdyti teisingam kolektyvizmo jausmui padarė totalinį patikrinimą: visus, kurių sulenktos sagtys, įsiūtos kelnės, išbalinta „CHB“ ar nuobliuoti kulniukai, pasiuntė savaitei į „nariadą“ prie malkų  ar bulvių. Tuo labai apsidžiaugė armėnai ir azerai, nes jie „kombato“ valia bene mėnesį kas vakarą ėjo į „nariadus“. Tai vis už Kalnų Karabachą...

Kadangi Alioša buvo tik „čerpokas“, tai buvo galima tikėtis, kad grįžęs į dalinį, tikrai kapitališkai gaus į akį, nes per jį nukentėjo daug senių. Neprisimenu, kaip jam baigėsi, bet gal po mėnesio jis išdundėjo į Vorkutą su mūsų komandiruotaisiais.

Mano šaukimo eilinis Valinas – iš Leningrado priemiesčių kilęs našlaitis. Liesas, kaulėtas, įkritusiomis akimis, atrodė kaip džiovininkas. Rudi dantys ir išgeltusi oda liudijo prastą sveikatą, sakėsi, kad parėję kepenys, skrandis. Nepaisant to, lupo dūmą kaip kaminas. Vaikščiojo it šešėlis, pagarbą atiduodamas tik karininkams, seržantus ignoruodamas, atrodė kaip ne šios žemės gyventojas. Įsikalbėjęs sužinojau, kad augo vaikų namuose, vidurinę pabaigė profkėje, dirbo kažkokioj metalo konstrukcijų gamykloj. Patraukė prie lengvesnio uždarbio, ėmėsi plėšikauti, vogdavo iš namų ir cerkvių ikonas, mat pagal sovietinius įstatymus, jos buvo labai menkai įvertinamos ir net įkliuvęs galėjo tikėtis išvengt kalėjimo. Bet sudegė ne „ant ikonų“. Ketino įsigyt šaunamą ginklą ir pataikė ant pardavėju apsimetusio „mento“. Buvo teistas. Pasakojo, kad atėjęs „graždankėn“ ir toliau plėšęs cerkves ir domėjosi Baltijos šalimis, esą ten daugiau svečių iš vakarų atvažiuoja. Leningrade irgi galima parduot, bet labai daug saugumo šnipelių...

Keliose vietose buvo perpjautos jo rankų venos, randai jau seni, net užgiję atrodė nemaloniai. Valinas pasipasakojo, kad pats susipjaustė narkotinės abstinencijos būklės. Gal kariuomenė išgelbėjo jo gyvybę, nes graždankėj būtų prisibaigęs. Tačiau, visgi jis nebuvo padaręs išvadų iš savo praeities laikų, vis kalbėjo, kur čia gavus „opijatų“ ar bent tablečių „pakaifuot“. Nešiojosi bala žino kokiu būdu įgytą peilį – plaštakę, kalbėjo, jei kas rimtai užkabins – suvarys tarp šonkaulių. Kad ir labai buvo keista, jo, nors ir klipatos, niekas nekliudė. Kaip susiklostė jo gyvenimas, nežinau, nes 1988 m. pradžioj buvo išgrūstas Vorkuton su mūsų „iškrypėlių“ kontingentu.

Tatuiruotės. Vienas pirmųjų išsibadė tatuiruotes Fedosejev: ant kairės rankos fakelas,  apsuktas spygliuota viela. Kas darė tatuiruotes – nežinau, girdėjau, kad specialistas „dembelizavosi“ man dar neatėjus į dalinį. Paskui atsirado kažkoks badytojas, kuris kooperavosi su dailininku: dailininkas išpaišydavo, o „specas“ tik išbadydavo. Kainavo kelis rublius, todėl biednesni tatuiruočių fanatikai patys darėsi kaip kas mokėjo. Ukrainietis Kolia Čečiuiko (nuo Donecko) įsigudrino pats ant savęs išbadyti „zvonkus“, kažką, ką tik labai sąlyginai galima pavadinti kryžium su Nukryžuotuoju ir t. t. Paskui išsibadė nuogą mergą, kurią tokia tik įjungus vaizduotę galima buvo pavadinti boba. Jo tatuiruotės buvo baisios.

„Dembeliui“ artėjant, pats ėmėsi naikint savo kvailumo ženklus. Kas trynė švitriniu popierium, kas gramdė peiliu. Kolia Čečiuiko gavo iš gimtosios Ukrainos kažin kokio tepalo, kurį užtepus ir apvyniojus bintu vieta iššusdavo, supūliuodavo ir po kelių žaizdotų dienų užsidėdavo šašas. Sugijus likdavo tik baisus randas, jau be tatuiruotės žymių. Pasižiūrėję į supūliavusią vietą, daugelis nesiryžo kartoti Čečiuikos „gydymosi“.

Daugelis nežinojo tatuiruočių reikšmės, nesuprato, ką reiškia vienas ar kitas ženklas. Tarp raketčikų populiarus motyvas raketa ir raidės „SEVER-DMB – 1986/88“ kažkodėl mūsiškių nežavėjo, populiaresni buvo „zekovski“ piešiniai su kryžiais, mergomis ir pan. Mūsų kuopos „šlapukas“ eilinis Krečko už kelis rublius išsitatuiravo rožę, pats nesuprasdamas, kad tai išbadomas už bausmę žemiausios „zekų“ kastos ženklas. Pamanyk tik, o šitas kvailutis pats tokį ženklą išsirinko ir dar pinigus sumokėjo!

Krečko buvo ramus kareivukas, niekam neužkliūnantis. Gal būtų ir pakilęs iš eilinių, jei ne liūdnas ledaunės kasimas 1987 m. rudenį (vertas atskiro pasakojimo), kasimo metu peršaldė inkstus ir atgulė į ligoninę. Grįžo po mėnesio, nuo to laiko pradėjo šlapintis į lovą. Nepagydė iki galo. Žinantys jo istoriją tarsi nematydavo, kaip jis nešdavo džiovint čiužinį. Mane jis kažkodėl šaukė Juriku, jam lietuviškas vardas buvo per daug sudėtingas.

Mirza (arba Mirzo) Šerovas – vyriausias virėjas, tadžikas. Buvo tikras savo reikalo žinovas, iš parankinių produktų darydavo nuostabų plovą, skanesnio nesu valgęs ir „graždankėj“. Pasakojo, kad mokėsi kažin kokiame Dušambės universitete, bet metė mokslus, nes susituokęs ieškojo „ilgesnio“ rublio. Įsidarbino virėju į kažkokią valgyklą ar restoraną, iš kur buvo paimtas „kariaut“. Kaip azijietis – protingas, vengdavo kalbų apie antrą galą, labai didžiavosi, kad esąs tadžikas. Mat, pasak Mirzos, tadžikai kilę iš Aleksandro Makedoniečio graikų, karinės kampanijos metu užsilikusių Ferganos slėnyje. Skirtingai nuo kitų virėjų, ypač kirgizo Zijajevo, Mirza krūtine guldavo, kad produktai būtų vartojami pagal normas. Net tada, kai „načprodas“ (maitinimo dalies viršininkas) vyr. ltn. Boiprav prašikęs visas dalinio grikių ir kitų geresnių kruopų atsargas pusmečiui pasmerkė mus raugintų kopūstų ir džiuvėsių dietai, Mirza net iš kopūstų sugebėdavo padaryti kažką valgomo. Ko gero, jis vienintelis sugebėjo pasipriešinti senių nustatytai duoklei atiduot visas arbatžoles „dieduškų“ čifyrui.

Vis dėlto Mirza Šerovas vieną kartą apsijuokė. Į dalinį buvo atvežtos kažin kokios skardinės, maždaug 400 g talpos. San. instruktorius liepė skardinių turinį supilt į ruošiamą arbatą. Gerdami pajutom, kad skonis kažin koks keistas, bet per daug nesigilinom, nes buvom pratę, kad arbatos skonis priklauso nuo jai pagaminti suvartoto cukraus sudeginimo. Mirza papasakojo, kad reikėjo supilt dvi skardines, bet vieną jis pats sulaižė, neva primenąs saldinto kondensuoto pieno skonį. Prašėm, kaulijom duot paskanaut, Mirza pažadėjo gaut skardinę, dabar neturįs. Be to, turįs atiduot duoklę seniams, nes ir jie susidomėjo paslaptingu skanėstu.

Po poros savaičių išlindo yla iš maišo. Būdamas štabo budinčiuoju san. instruktorius papasakojo, kad šitose skardinėse buvo preparatas, skirtas atšaldyti kareivių lytiniam potraukiui: „Dabar profilaktika padaryta, pakartosim po trejeto mėnesių.“ Mirza tik išbalo, nes turėjo važiuot atostogų į saulėtąją Ferganą. Nuoširdžiai buvo jo gaila, net jei namuose lauktų išakas, o čia – nuosava MOTERIS. Išleisdami atostogų spaudėm ranką linkėdami neapsipazorint prieš žmoną.

Kelionė į Dušambė ir atgal – antra tiek, kiek atostogos, tai Mirzos sulaukėm gal tik po mėnesio. Klausėm, ar veikė ta „zaraza“? Mirzo švytėdamas paaiškino, kad viskas su žmona buvo super. Atsikvėpėm ramiai ir mes, bet kiekvieną kartą, pajutę keistoką arbatos skonį, spjaudydavomės ir atsisakydavome gerti. Gali pradėt veikt iš antro karto, maža kas...

Mirza buvo šaunus vyrukas, bet tarp tadžikų didžiausią autoritetą turėjo jefreitorius Arabdžon Parpijev, šaukiamas tiesiog „Arab“. Nedidelio ūgio, kaip visi tadžikai, iki kariuomenės mokėsi Dušambės pedagoginiame institute. Buvo iš tų, kurie kalba daug ir apie viską, plepėdavo be pertraukos valandas. Tačiau, skirtingai nuo kitų azijiečių, kalbėdavo į temą ir protingai. Iškilus kokiems nesusipratimams tarp tautiečių ar šiaip kokiam konfliktui Arabdžonas tapdavo savotišku arbitru: kai kuriais atvejais net lįsdavo muštynių įkarštin ir, nors ir labai keista, visad likdavo sveikas. Kaip grandinis buvo tinkamas pareigoms, pavaldiniams grasindavo daug, bet nemuštravo. Visi suprato, kad čia jo tokia poza, tas „nedai Bog, tovo to ne sdėlaete“ buvo pasiskolintas iš valgyklos vedėjo (zam po stalovoj), bet niekad nevartojo jo mėgstamo žodžio „vyjebu!“. Prie kai kurių Arabdžono keistenybių paminėtinas jo pedantizmas, jis galėjo valandų valandas žiūrėti į save veidrodyje, trinti diržo sagtį, lyginti „gimnastiorkos“ apykaklę. Jis nepraleisdavo progos pakartoti mums jau dešimt kartų girdėtos tadžikų kilmės iš makedoniečių istorijos... Arba atsisuks į veidrodį ir paklaus: „Ja tebe krasivij?“

Kaip ir kiekvienoj tautoj yra gražių ir negražių žmonių, bet iš azijiečių tikriausiai man gražiausi yra tadžikai. Jų bruožuose tikrai buvo galima įžvelgti kažką klasikinio – graikiško. Uzbekai nusileido grožiu, o karakalpakai – negražūs, akys siauros, nosys mažos, galvos – suplotos. Kalbėjo jie kažin kokiu vietiniu dialektu, uzbekai juos niekino.   

......................................................................................................................................

Armija – vyriškumo mokykla

Buvo dalinyje auksarankių berniokų. Armenas Gagik buvo puikus dailininkas, nemažai padirbėjęs klube. Buvo Kolia Boličevecas, dainininkas ir „zapevala“.

Šiltu metų laiku sekmadieniais ir beveik visada per šventes giedodavom SSRS himną. „Kombato“ nuomone, tai turėjo įkvėpti karius geresniems koviniams ir darbo rezultatams, tačiau dažniausiai išeidavo priešingai. Kiekviena kuopa, kiekvienas būrys ir skyrius giedodavo sau, kaip mokėdavo, suprasdavo, o kartais ir atvirai bet kaip. Trečiajai kuopai sugiedojus, pirmoji ir ketvirtoji dar būdavo įpusėjusi. „Kombatas“ pakėlęs ranką kramtydavo lūpas, nedrįsdamas nutraukti net ir tokio šunų chorą primenančio giedojimo, tačiau, paskutiniams žodžiams nuskambėjus, pratrūkdavo keiksmais, apšaukdamas visus arklio lytinio organo karpomis, prezervatyvo pamušalais ir pan. Kuopininkams liepdavo vakarais giedoti prieš gulant iki išmoks žodžius. Po tokių „kombato“ įniršio priepuolių savo ruožtu kuopininkas išrašydavo velnių, pažadėdamas taip ir padaryti. Visgi tai ir likdavo grasinimais, nors kuopoje himno niekada negiedojome. Užtat mūsų klubininkai sugebėjo rasti išeitį: kažkuris iš atostogų atvežė plokštelę su SSSR himnu ir ją paleisdavo, o kariams tekdavo tik kartoti. „Kombatas“ iš pradžių raukėsi, tačiau pastebėjęs, kad visgi choras tapo darnesnis, naujieną priėmė.

Kolia Boličevecas sudėdavo dainas, mėgdžiodamas ukrainietiškus motyvus. Būdavo, nei iš šio, nei iš to pavarys: „A teper posluchaite ukrainskuju narodnuju pesnju „Vyshla bljad iz kukuruzy“, dainuos, kaip laisvo elgesio mergiotė davė visiems, tik vienam žydui ne. „Nedam ja vsjakomu zhidu posudu pakostit svoju“ ir t. t. Prisigalvodavo visokių dainų, vis traukdamas per dantį žydus.

Ukrainietis Kornijenka – tipiškas pečkurys. Nebuvo jis juodo gymio, kaip čigonas Nazarenka, pastarasis visada buvo nusiskutęs, pagal galimybes tvarkingas. Tuo tarpu Kornijenka, net ir labai besistengdamas, nesugebėjo išlikti švarus: kieta barzda net ir nusiskutus, pašiaušti plaukai lindo lauk iš po pilotės. Atrodė tarsi būtų ne karys, bet kažkoks pavartinis valkata. Nebuvo jis „užduchintas“, bet nebuvo ir gerbiamas. Kada daliny pradėjo šliaužioti gyviai – pakirkšninės utėlės – „mandavoškės“ – visi pradėjo plepėt, kad tai Kornijenka atvežęs „lauktuvių“. Mat anas prasitarė atostogų metu užvertęs kelias laisvo elgesio merginas. Gal tikėjosi pakelsiąs savo markę, bet išėjo priešingai...

Pakirkšninės utėlės buvo mūsų kariško gyvenimo palydovės. Šiandien, prisiminus anuos laikus, jau nebegalėčiau dėl to kaltinti Kornijenkos: atvežti iš Mirno skalbyklos apatiniai jau knibždėjo šitais gyviais. Tokie beveik skaidrūs vabaliukai su vos įžiūrimais taškeliais, prisiputę kraujo, tie taškeliai atrodydavo raudoni. Dieną dar šiaip sau, bet naktimis apatiniuose prasidėdavo tikros jų vestuvės: ropinėdavo po neminėtinas vietas, kartais atrodė, kad skraido, pilna buvo jų mūsų kariškuose drabužiuose. Atsikratyti šios velniavos bandėm visokiais būdais: nueidavom į virtuvę ir, pravaikę indų plovėjus, užmerkdavom apatinius į verdantį vandenį, prieš tai įpylę miltelių, vadinamojo „pasudomojaus“. Kada nuspręsdavom, jog tie nereikalingi Dievo sutvėrimai jau gavo galą, traukdavom lauk ir, perskalavę vandeniu, džiaudavom ant karštų radiatorius atstojančių vamzdžių. Pakilęs nuo apatinių garas iškrapštydavo iš visų kampų tarakonus, kurie, karščio genami, tuntais lįsdavo iš savo slėptuvių. Bet jie nebuvo priešai, priešai buvo „mandavoškės“.

Gelbėtis „posudomojum“ nebuvo geriausias sprendimas. Šitas cheminis brudas, kuriame buvo ir chlorkė, sunkiai išsiskalaudavo, nors ir išskalauti apatiniai, dirgindavo kūną, varė alergiją labiau nei pačios utėlės. Apatiniai pasidarydavo skystesni, pradėdavo plyšti ir „zampotylas“ „pasudomojų“ uždraudė naudoti. O kas svarbiausia, utėlių neėmė net šitas ekstremalus valymas – neišnaikindavo, jos ropinėjo kaip ropinėjusios, varydamos į neviltį kareivius.

Visgi kažkokią išeitį radome. Pradėjome tikrinti baltinius tiesiog pirtyje. Pasirodo, mums atveždavo jau užkrėstus iš paties Mirno skalbyklų. Atsidėję tikrindavom kiekvieną siūlę, nutvėrę karštą lygintuvą kruopščiai išdegindavome visas siūles. Tokios epidemijos mastas atkreipė ir paties mjr. Kozlovskio dėmesį: liepta imtis radikalių ir negailestingų priemonių.

Kaip tokiais atvejais neretai būna, buvo apkaltinti kareiviokai, kurie esą dėvi iš „graždankės“ atsiųstas liemenes ar megztukus, vadinamuosius „všivnikais“ (utėlių peryklomis), bent kartą per savaitę kuopose darydavo „šmoną“ tikrindami, ar kas neturi pasivilkęs kokio nestatutinio drabužėlio.

Pirties dieną dalinio budintis karininkas liepdavo atvežtus baltinius laikyti šaltyje, kad nelabosios išdvėstų. Šiaip ar taip, tos priemonės pasirodė besą veiksmingos ir 1988 m. pabaigą jau šventėm be mūsų krauju mintančių „įnamių“.

Tarakonai gyveno išimtinai valgykloje, tiksliau, indų plovykloje. Niekada nemačiau jų lakstant po kuopas ar valgomąjį (ten jiems buvo per šalta), todėl jie nelabai krisdavo į akis. Iškrapštyti juos pakakdavo šliūkštelti ant karštų radiatorių vandens. Tarakonų labai bijojo mūsų suomis Aleksandras Haikonen, tai kažin kokia proga nuėję prigaudėm šių gyvių pilną degtukų dėžutę ir nunešę į kuopą pakišom po Haikoneno antklode, prieš tai dėžutę kiek pradarę, kad vabalai po vieną išlįstų. Suomis po „nariado“ pūtė į akį, bet ropinėjantys vabalai jį pažadino. Haikonenas lakstė po kazarmą keikdamasis ir visus vadindamas sukomis. Kažkuris seržantas (regis tai buvo Moroz) mirė juoku: „Na, ir mandavoškės tavo, suomi.“ Paskui liepė suomiui užsičiaupti, nes kitaip gausiąs į kaktą, nes toks kilęs vidury nakties alasas galėjo atkreipti budinčio štabo karininko, ar, neduok Dieve, komendantūros patrulio dėmesį.

Kiek atsiminiau, tai buvo mūsų trečioje kuopoj viena linksmiausių naktų, kurią pralenkė nebent toji, kad lovą prikrovė eilinis Nikiforovas. Apie tai gal dar parašysiu.

„Armija – vyriškumo mokykla, kurią geriausia baigti neakivaizdiniu būdu“ (iš kareiviško folkloro).

Į kariuomenę pakliūdavo labai skirtingo charakterio, temperamento, išaugę skirtingose aplinkose ir tradicijose vaikinai. Nuo pat pirmos dienos įsijungusi mašina turėjo tikslą visus juos suvienodinti, nubukinti, padaryti nemąstančiais ir paklusniais sovietinės karo mašinos sraigteliais.

Tarnaujant sovietų kariuomenėje, man į rankas pateko žurnalas „Znanie – sila“, kuriame buvo paskelbtas kažin kokio sovietų istoriko straipsnis „Riba ir kas už jos“. Šiame gan nemažame straipsnyje buvo nagrinėjama nacistinio konclagerio sistema, kuri, net esant negausiam sargybinių kontingentui, garantavo lageryje paklusnumą ir besąlygišką įsakymų vykdymą. Kiek pamenu tų išdėstytų tiesų, tai nacistai savo tikslų siekė įkalintiems žmonėms įdiegti pirmapradžių fizinių instinktų pirmenybę ir asmeninio išlikimo svarbą. Grąžinti žmogų į gyvulio būseną: priversti jį daryti autonomiškai, kovoti dėl vietos prie stalo, prie išvietės. Palaipsniui žmogus imdavo nekęsti barako kaimyno, nes jis per ilgai valgo, per ilgai prausiasi, per ilgai užsibūva tupykloje. O dar jei jis fiziškai ne visai susidėvėjęs – neduok Dieve, jis išvengs krematorijaus krosnies, o tu ne... Taip žmonės, pasak sovietų istoriko, sužvėrėdavo ir matydavo priešu kaimyną, o ne juos į tokią būklę įstūmusią nacizmo sistemą.

Jau tada, 1988 m., pamačiau, kad beveik viskas, kas aprašyta straipsnyje, tiko mūsų tuometiniam būviui. Tokia pat muštro sistema, gal tik raugintų kopūstų ir džiūvėsių daugiau nei Hitlerio konclagery ir ateity laukia ne pečius, bet „graždankė“ su visais jos malonumais. 

Kareiviui sunkumai buvo užprogramuoti jau pačioje priesaikoje, jei sunkumų mažai – vadinasi, armija neteisinga.

Atėjęs į dalinį pašiurpau radęs baisią netvarką. Kareiviai vaikščiojo, kaip kam patinka, seniai vilkosi pusiau „graždanskus“ rūbus, buvo su sportbačiais, kam iš po „gimnastiorkų“ kyšojo nestatutinės „telniaškės“ ar dar blogiau – naminiai megztiniai. Visi vyresnieji kažkokie apduję. Pasirodo, pirmos kuopos kazarmoje buvo pastatytas naminės degtinės aparatas. Tas tęsėsi gal mėnesį, į vakarines rikiuotes susirinkdavo gal tik pusė bataliono: iš keturių kuopų (kiekvienoje nuo 90 iki 146 karių) susirinkdavo gal tik 150–200. Reikalas buvo tas, kad ruošėsi išeiti į pensiją bataliono vadas, o su juo ir štabo viršininkas, „zampolitas“. Kas vyko, niekas „tolkam“ nežinojo.

Rugsėjo pradžioje iš Mirno atsiuntė naująjį bataliono vadą mjr. Kozlovskį ir štabo viršininką Samoilovą. Atvyko ir naujas „zampotylas“ – jau beveik pensinio amžiaus papulkininkis latvis (nesuprantama, kodėl tokio aukšto rango kariškis gavo tokias nežymias pareigas – trečias po bataliono vado).

Jau per pirmąją rikiuotę Kozlovskis parodė, kieno miške kankorėžiai: suėjus, kaip įprasta, į vakarinę rikiuotę pusei karių, nesavu balsu šaukdamas, pareikalavo kuopininkams nešti komandiruotlapius, išsiaiškinti visų karių nebuvimo pagrįstumą. Kol nebus surinkti visi „šlanguotojai“, dalinys turėsiąs stovėti „place“, kuopininkai turėsią skaityti balsu statutą, o kareiviai balsiai kartoti.

Taip ir buvo. Iki pusės dvyliktos nakties iš visokių šuršų, skylių ir kt. buvo surankiota dar apie 80 kareivių. Pasigailėjęs Kozlovskis pažadėjo, kad imsis radikalių priemonių įvesti tvarkai, nes tokios betvarkės, kol gyvas, neleisiąs. Kiek pamenu, buvo jam vadovaujant atlikti svarbiausi šie darbai:

1. Dalinys aptvertas medine tvora, sustiprinta skersai einančiais rąstais ir spygliuota viela. Tai buvo padaryta maždaug per du mėnesius (1987 m. rugsėjo pab.–lapkričio vidurys), įskaitant duobių gelžbetoninių stulpų įkasimui. Tvora galėjo būti ne mažiau kaip 1,5 km ilgio, statė ją visi kareiviai šeštadieniais po pietų ir sekmadieniais iki pietų. Tvora buvo statoma siekiant atsitverti nuo kareivių pagundų lakstyti už dalinio teritorijos, ypač „vojentorgo“ pusėn, kur beveik nuolat vaikščiojo vienas iš komendantūros patrulių. Pagautas karys atsidurdavo komendantūros karceryje (trumpiau vadinamame „guba“), o tai nepridėdavo šlovės mūsų daliniui.
2. Dalinio reikmėms turėjo būti iškasta ledainė, nes, pasak „kombato“, nusikaltimas yra karius maitinti supuvusia mėsa iš statinių su sūrymu. Šaldytuvai dalinyje buvo nedideli, į juos dėjo tik dar greičiau gendančią, bala žino kada užšaldytą žuvį, kiaušinius, sviestą ir 3–4 dienų mėsos atsargą. Tikslas pagerinti kareivių maitinimą gal ir buvo kilnus, tačiau laikas tam realizuoti pasirinktas pats netinkamiausias: prasidėjo rudeniniai lietūs, vanduo žliaugė upeliais į kasamą duobę. Pasiekus „parodą“ (baltos spalvos uolieną, panašią į kalkakmenį), iš pradžių nebuvo atsižvelgta į uolienos sluoksniškumą. Peršlapę ir sušalę kareiviokai kirkomis ir dalbomis kasėsi vis gilyn, bet uoliena kažkokiu būdu pasislinko ir keletą kareiviokų užgriuvo. Laimei, nė vienas nebuvo sulaužytas ar stipriai sužalotas, bet keletą nemenkai apmaigė. Sunku pasakyti kas, tas užgriuvimas ar darbas šaltyje ar drėgmėje, keliems sugadino sveikatą. Šį betikslį Sizifo darbą nutraukė anksti (spalio 22 dieną) iškritęs sniegas... Ledainė taip ir liko neužbaigta, pavasarį, daliny pastačius papildomus šaldytuvus, ji iš viso buvo užversta.
3. Turėjo būti iš esmės naujai išasfaltuoti visi dalinio takai aplink „placą“ ir pats „placas“. Šitas darbas turėjo būti atliekamas vasaros laiku, iš dalies po tarnybos (nuo 18 val.), kada turėjo būti klojama ir trombuojama skalda, iš dalies naktimis. Būtent daugiausia naktimis tai ir buvo daroma, nes atveždavo iš Mirno betoną. Gerai, jei atveždavo užsieninėmis „vertuškėmis“ (tokie tarsi kubilai ant ratų, kurie nuolat sukasi ir neduoda betonui ataušti). Jei atveždavo tokiu būdu, tai greitai išpilama ir keli kariai su „vibroreika“ (15–20 cm pločio, maždaug 4 m ilgio storos geležies kampuotis su pritvirtintu elektriniu vibratoriumi) pertraukdavo ir sulygindavo betoną. Užtrukdavo gal tik valandą. Tačiau kur kas dažniau atveždavo savivarčiuose jau pastingusį betoną, kurį reikėdavo mirk gyvenk iškrapštyt.

Kareiviai pasikeisdami lipdavo ant savivarčio borto ir kas kasdavo – šiupliuodavo, kas dalba daužydavo į geležinį savivartės dugną, kad betonas atšoktų. Pasitaikydavo ir nelabai smagių atvejų, kada betonas čiuoždavo didesniais kiekiais, pagaudamas kokį užsižiopsojusį karį. Panašiai buvo ir man, buvau nučiuožęs su nemažu betono kiekiu ir, kas blogiausia, vairuotojas tuo pat metu jau leido žemyn priekabą. Dievas žino, kaip pavyko išvengt sužalojimų, nes galva buvo patekusi tarp nuleidžiamo savivarčio kėbulo ir jo sunkaus borto. Vargo ir klojėjai, kuriems tekdavo šį sustingusį betoną jau ne juokais trombuot...

       Tavo ligos ir tavo susirgimai liko „graždankėje“, nieks netiki tuo, kas neparašyta kariniam biliete. Jei esi tinkamas – vadinasi, nieko daugiau negali tau būti. Jei skundiesi kažkuo – vadinasi, „šlanguoji“, „sačkuoji“, „kosiš“ ir panašiai.

Jeigu akivaizdžiai susirgai – gali rizikuot nueit į „sančiastį“. Tam buvo laikas po tarnybos (po 18 val.) arba iš ryto, iš karto po rytinės rikiuotės (po 8 val.). Nueini ir tuoj pirmas klausimas: „Pasakyk iš karto – sačkuoji, suka?“ Tokie dalykai kaip galvos, pilvo, kojų, rankų skaudėjimas – ne liga. Tai ne objektyvus požymis. Rankos, kojos turi būt sulaužytos, sutinę ar bent su labai akivaizdžiomis didelėmis mėlynėmis, jei ne – turi būt temperatūros bent 37,5 (laikai termometrą san. instruktoriaus akivaizdoje), jei pasakai, kad viduriuoji, – turi, nuėjęs tupyklon, „parodyti, kad tikrai esi apšišikėlis.“ Tada san. instruktorius būtinai aprėks, kad tikriausiai kur nors „pizdaparinai“, nes nuo kareiviško maisto negali vidurių susukt. 

Net pakliuvus „sančiastin“ nebuvo ten ramybės. Kaip ir kitiems kariams, jei nesi mirtinas ligonis, negali drybsoti lovoj. Uždrausta. Turi per dieną vaikščiot, judėt, trint palatų ir koridorių grindis, nuolat girdėdamas instruktoriaus keiksmus. Rytinis patikrinimas buvo itin žeminantis. Prie „kombato“ Kozlovskio buvo įvesta tvarka varyt ligonius į rikiuotes ir mankštą. Turėjo atrodyt komiškai: bėga dalinio vyrai aplink „placą“, o iš paskos lapatuoja klipatų būrelis. Kada jau sveikieji aplenkia visu ratu, pirmieji šaukia, negailėdami keiksmų, šaukia trauktis iš kelio apsišikėliams, klipatoms ir „žertvoms“.

Po „perekličkės“ ir kuopų raporto, „kombatas“ duodavo komandą: „Bolnyje, jobnutyje, pizdonotyje – vyiti iz stroja. V sančiast begom šagom marš.“ Dažnai palydėdavo keiksmais, esą kokie dabar ištižę kareiviai.

„Kombato“ ir san. instruktoriaus iniciatyva, ligoniai kasdavo sniegą aplink sanitarinę dalį ir štabą, atlikdavo kitus darbus. Pienelio, kurį kas dieną teikdavo pagalbinis ūkis, nežinau, ar kada matė paprasti ligoniai. Surydavo tikriausiai pats instruktorius su draugais.

„Sačkuoji“ – taip būdavo įvertinamas kiekvienas skausmas. Visgi atsirasdavo tokių, kurie sugebėdavo įkyriai įrodyti besą labai rimti ligoniai. Dar tarnybos pradžioje, pas mus daliny su mano šaukimu pakliuvo toks G. Aukštas, dailiai sudėtas vyriokas, miestietis, ar nuo Kauno, ar nuo Šiaulių. Turėjo dailininko gabumų, tai galėjo tikėtis geresnės tarnybos, juo labiau, kad po truputį reikėjo ieškoti pamainos „seniui“ –  dalinio dailininkui armenui Gagikui (vardas).

Dar karantine Mirne-12 v/č 29415 aš su juo rimtai susikirtau. Tai atsitiko tokiu būdu: tada dar nebuvom labai „užduchinti“ ir prisigalvodavom visokių baikų. Darydavo vienas kitam dviratį, kai miegančiam įkišama tarp kojų pirštų vata ir padegama. Arba miegančiam ištepamos rankos dantų pasta arba gutalinu ir vedžiojamos palei nosį. Miegantysis vaikydamas nesančias muses brauko sau per veidą ir visas išsiterlioja save ir patalynę. Ryte smarkiai gauna nuo budinčio už išteptą patalynę.

Patyręs, ką išdarinėja su kitais, sugalvojau, kad reikia pasiruošt. Atsiguldamas nepastebimai pasiėmiau nuo kėdės diržą ir pasikišęs po antklode apsivyniojau aplink ranką. Kada pajutau, kad kažkas pradėjo grabinėt man aplink kojas, staigiai pakėliau adijalą ir šveičiau diržu patamsy kažkokiai žmogystai. Kliudžiau nemenkai, išgirdau keiksmus ir pažadą lietuviškai (!), kad būsią man blogai.

Ryte pamačiau, kad šitam G. smagiai pataikiau sagtim į veidą ar į galvą, laimei, nekliudžiau akies ir nosies, rimtai nesužalojau. Pastarasis jau nuteikęs prieš mane keletą dalinio lietuviokų ir pažadėjęs rimtai susidoroti. Karantine tai jam nepavyko, gal tikėjosi sąskaitas suvesiąs daliny, bet pakliuvęs tarp juodžių, pats pradėjo „sačkavot“. Iš pradžių bandė gretintis prie mūsų kuopos vado pavaduotojo ltn. Sadkovskio, mat abu buvo pasinešę ant breik-dance šokio stiliaus. Kažkokius pratimus bandė vienas iš kito mokintis, tikėjosi, kad karininkas padėsiąs įsitrint į klubą. Tačiau naujasis „kombatas“ buvo kategoriškas: „šlanguotojų“ ir taip per daug. Ir tada mano kraštietis G. pradėjo „sačkuot“: apsimetė besąs epileptikas, motina iš kažkur gavo „spravkę“, kad vaikystėj sirgęs epilepsija. Su šia pažyma G. įsitrynė į Mirno ligoninę ir po kelių mėnesių, kaip girdėjau, buvo išrašytas į namus su „baltu bilietu“.

Daliny kelis kartus buvau su juo susitikęs, apie įvykį karantine „pamiršo“, o gal tiesiog blaiviai pagalvojo, kad, esant porai lietuvių, su kraštiečiu muštis būsią nepadoru...

Mano minėtasis kirpėjas tadžikas Gadžijevas – irgi buvo „sačiokas“ kokių reta. Kozlovskiui pažadėjus atsikratyt visų dalinio dykaduonių, pastarasis ne juokais supanikavo ir kažkurią dieną, nulėkęs į statybų aikštelę, gal valandą žiūrėjo į suvirinimo darbus. Sugrįžo į dalinį rėkdamas nesavu balsu: nepadėjo ant akių dedama nulupta bulvė, išsunktos arbatžolės, kraštiečiai tadžikai nešė iš „sančiasties“ į akis lašint novokainą. Šiaip taip pastatė ant kojų, o kitą dieną, žiūrėk, jis vėl „svarkės“ prisižiūrėjęs. Šitaip po trečio karto „kombatas“ prieš visą dalinį rikiuotėj paskelbė Gadžijevą už žalojimąsi perduosiąs tribunolui arba dar geriau – nesiterliosiąs ir nudėsiąs vietoj. Nepadarė nei to, nei kitko, pasiuntė į „gubą“ keletui dienų, iš kur jį sugrąžino jau gerokai pavažiavusiu proteliu.

Paslampinėjo keletą dienų daliny, paskui jį iš mūsų išvežė. Kraštiečiai kalbėjo, kad jį Mirno komisija apiformino esant pusiau žabalą ir ne visai savam prote. Komisavo pagal sveikatos būklę su „baltu bilietu“.

Man esant dalinyje, buvo keletas amžinų ligonių, kurie nuolat gydėsi Mirno ligoninėj. Pasak senų kareivių, du gydėsi pačių prasidegintas skrandžio žaizdas. Jos esą yra pradeginamos tokiu būdu: imamas buteliukas su kalio permanganatu, išrenkamas vienas kuo didesnis kristalas, paimama duonos minkštimo, jis išminkomas į tokią kaip ir plotkelę ir į vidų įdedamas tas kristalas. Paskui minkštimas suspaudžiamas padarant piliulę. Prieš nuryjant tą improvizuotą piliulę, nevalgoma ir negeriama para prieš ir para po, kad skrandyje išdegintų žaizdą. Kada užeina skausmas, reikia pirmus skausmus pakentėti, kad, gink Dieve, nepradėtų pirma laiko gydyti, o vėliau jau laukia Mirno ligoninė, diagnozė – gastritas, blogiausiu atveju – operacija, bet visa tai kompensuoja šilta palata, šalia – gražios sesutės ar bent rūpestingi moteriški sutvėrimai ir namai. Tik, gink Dieve, negalima perdozuoti „marganco“ (kalio permanganato): jei pripilsi jo per daug, pirmalaikį „dembelį“ gali sutikti ne „graždankėj“, bet „mediniam bušlate“ – karste.

Žalojosi ir kitokiais būdais. Jie nebuvo tokie rafinuoti, greičiau galvoje gimę spontaniškai, padiktuoti nevilties. Vienas pirmos kuopos azijietis, kurio pavardės neprisimenu, sugalvojo nusišaldyti sau pimpalą. Išsitraukęs laikė – 45 laipsnių šaltyje. Gal nusprendė, kad šitas daiktas jam nebebus reikalingas? Kitas vyriokas bandė prisitrenkt krisdamas nuo „kazarmos“ stogo (pavasariop pasitaikydavo, kad vienas ar du kareiviokai lipdavo viršun ant stogo nustumdyt šlapią sniegą). Tik nedaug apsidaužė, mat krito ne iš aukštai.

Dar vienas atvejis, kada jaunas kareivis šaltyje specialiai sau trinktelėjo laužtuvu (dalba) į pėdą – tai jau buvo rimtas susižalojimas, skeveldrinis lūžimas. Tokius sužeidimus buvo sunku įrodyti esant tyčiniais, nes šaltyje dalba buvo neklusni, tikrai galėjo ir išslysti iš rankos.

Tokie dalykai, kaip sniego ar ledo nešiojimas užantyje, prie krūtinės, kad pasigautų plaučių uždegimą, buvo gana dažni, tačiau veikė ir „zakon podlosti“: tokiu būdu kareiviokai, matyt, dar labiau užsigrūdindavo ir užuot susirgę dar turėjo art kaip bėriai. Be to, jei „sačkuojantį“ pagaudavo seržantas, tai tokiam „švietė“ ne tik kirka, bet ir bulvių skutimas po „atbojaus“ iki paryčių...

Apibendrinant žalojimosi temą, turėčiau pasakyti, kad labiausiai žalojosi 1-os kuopos kariai: jie dirbo juodžiausią darbą statybose, vadovavo jiems išimtinai tik azijiečiai, kurie žiauriai, netgi ciniškai elgėsi su pavaldiniais, reikalavo kuo didesnio išdirbio normų. Paslaptis čia maža: kuo didesnė išdirbio norma, tuo didesnė tikimybė skyrininkui ar grandininkui gauti atostogas. Be to, visiškai nebuvo ramybės netgi pačioj kuopoj: kuopos viršila ant jų nuolat bliovė, kuopininkas buvo patologiškai žiaurus, vidutinio amžiaus kapitonas, su pasimėgavimu daužydavo kareivius ne tik kumščiais, bet ir tuo, kas tik papuola po ranka. Jei būdavo kuopos budinčiu karininku, su pasimėgavimu sunkia kareiviška taburete daužydavo apsimiegojusius kareiviokus. Jo rankos smagumą pats esu patyręs 1988 m. sausio mėnesį (trumpam buvau priskirtas prie 1-os kuopos).

1988 m. vasaros pabaigoje į mūsų dalinį įsisuko dezinterijos epidemija. Keli kareiviai ne juokais suviduriavo, į „sančiastį“ pakliuvo gal 4–5 vienu metu. Bataliono vadas iš karto ėmė rėkti, kad esą tai „pizdaparintojų“ sąmokslas: prisiriję kažin ko suviduriavo. Į „placą“ buvo iškviestas san. instruktorius Pūkas, kuriam liepta visiems „apsišikėliams“ padaryt klizmas tik per kitą galą: į gerklę supilt po 5 litrus vandens su „margancu“, kad išvemtų visus „graždankės“ skanėstus. Abejoju, ar Pūkas vykdė žiaurų „kombato“ įsakymą, nes tarp „apsišikėlių“ buvo pora gerbiamų seržantų ir grandininkų.

Dideliam mūsų pasipiktinimui ir antros–pirmos kuopų „čiurkų“ džiaugsmui „kombatas“ liepė dalinio dailininkui pagaminti ir ant elitinės – trečios kuopos pakabinti šešių metrų plakatą su užrašu „Čia gyvena apsišikėliai“. Tas ir buvo padaryta.

Panašus likimas laukė ir „pagydytų“ kareivių, kurie turėjo dėvėti lentelę su užrašu „Esu apsišikėlis“. Šis įsakymas visgi nebuvo įvykdytas, nes paaiškėjo, kad viduriavimo priežastis ne „pizdaparai“ ir net ne siuntinių skanėstai, bet dezinterija.

Dar viena baisi olimpinių metų epidemija – difterija. Pas mus daliny susirgo du kareiviai, iš pradžių „kombatas“ net apsiputojęs šaukė, kad tai eilinis apsirijėlių sąmokslas, tačiau jo pyktį atšaldė žinia iš UIR-o: jau mirė keli kareiviai, reikia skubiai skelbti karantiną ir imtis medicinos priemonių epidemijai užkirsti kelią.

........................................................................................................................................................

Šis tas apie karišką maistą

Išvažiuodamas į armiją bet kuris berniokas žinojo jau nuo vaikystės įkaltą tiesą, kad košę valgyti sveika, nes košę valgo kareiviai, dėl to jie tokie dideli ir stiprūs. Kareiviai juokauja, kad per dvejus tarnybos metus sušveičia tiek avižų (suprask – avižinės košės), kad gali pradėt žvengt arkliu. Paminėti košę – tai paminėti tik charakteringą patiekalą, tačiau maitinimasis buvo vienas iš tų dalykų, kuris kaip laikrodis reguliavo kareivio gyvenimą. Laikas buvo skirstomas į iki pietų ir po pietų, suvalgei vakarinę sviesto „paikę“ – diena praėjo, suvalgei sekmadienio kiaušinį – praėjo savaitė. Na ir bala nematę, kad nėra duonos – nenumirsim, svarbu, kad tik diena praeitų. O iš dienų susideda metai...

Pirmas apsilankymas pakliuvus į armijos karantiną – lengvas šokas gavus aplankstytą aliuminį šaukštą, neatpažįstamai suskaldyta emale puodelį ir ne visai išplautą lėkštę. Tai bailesni išgyvendavo vos ne su ašaromis, prisimindami mamų išblizgintus indus, o „boikesni“ imdavo savotiškai protestuot: pakabina vadinamosios košės į šaukštą, padeda ant stalo krašto ir delnu muša per išsikišusį kotelį – košė, o kartais ir pats šaukštas lekia per tris stalus, išsitaškydamas ant kokio nors bėdžiaus. Kyla skandalas, kurį greitai numalšina budintis karininkas ar puskarininkis.

Apstraigyti koše – tai galėjo sau leisti tik mamų bandelių dar neiškakoję miesčionys. Vėliau laikas ir burzgiantis skrandis viską sudėliodavo į savo vietas. Karantino seržantai ir karininkai pasistengdavo, kad pietūs ar vakarienė nevirstų bedievišku košės drabstymu, ribodavo valgymo laiką. Pasakojimai, kad pietums buvo skiriamos 2 minutės – visiška nesąmonė, tiek laiko buvo skiriama nebent areštantams, tačiau realiai ir buvo duodama laiko ne tiek daug, gal 8–10 min.

Bet koks valgymas buvo tam tikra kareiviško ritualo dalis. Kareiviai išsirikiuodavo prie savo „kazarmos“ ir, vedami viršilos ar kurio iš seržantų, su daina žygiuodavo valgyklon. Turint minty, kad vienu metu pietaudavo visas batalionas (apie 400 žmonių) vyresnysis įsigudrindavo kažkaip sudėlioti laiką, kad nužygiavus nereikėtų laukti prie valgyklos, kol sueis anksčiau atėjusi kuopa. Stengdavosi ateiti pirmieji, kad po pietų liktų daugiau laiko parūkyt ar šiaip pavoliot durnių.

Paprastai, į valgyklą žygiuojant, reikėjo elgtis tinkamai – plėšt dainą visa gerkle, nes dažnai rikiuotę stebėdavo dalinio „kombatas“ ar „zampolitas“. Pamatys, kad kuri kuopa „šlanguoja“ – žygiuos aplink „placą“ (aikštę rikiuotėms) dar papildomą ratą, kol visi įtaikys į koją.

Vidun įeinant buvo duodama komanda nusiimti kepures ir eiti kolona po vieną pagal skyrius. Susėsdavo tam tikra tvarka, ant suolų po penkis žmones vienas priešais kitą, iš viso prie stalo 10 sąlyginių žmonių (iki pamėlynavimo galima diskutuot, ar kareivius iš viso galima vadint žmonėmis). Paprastai jau būdavo ant stalo sudėti šaukštai, košė, kepta žuvis arba mėsos padažas, vadinamas „padlivu“. Dar puodeliai ir arbatinukas su arbata arba kisieliumi.

Sėdant prie stalo, buvo tam tikra hierarchija. Iš krašto, arčiau indų plovyklos langelio, sėsdavo duchai, salagos ar šiaip „užčmorinti“ kareiviai. Jei už stalo sėdinčiam „dieduškai“ nepatikdavo nė vienas puodelis ar pasirodydavo, kad per mažai „padlivos“, žuvis blogai iškepta, kraštiniam liepdavo greitute suorganizuoti „dieduškos“ statusą atitinkantį stalo įrankį ar atnešti papildomą porciją. Paprastai lėkdavo prie „pasudos“ langelio ir kaip žirnius paberdavo, kad tas ar tas liepė duoti tą ar tą. Jei „pasuda“ įvertindavo paminėto autoriteto reikšmingumą – puodelis, šaukštas ar mėsos porcija bematant atsirasdavo. Jei ne – pasiųsdavo „toliau“... Kraštinis grįžęs prie stalo bendražygius rasdavo jau lapnojant porciją ir jam tekdavo kimšti greitute, kad pats neliktų alkanas.

Taigi, aprūpindavo kraštinis, jis ir nunešdavo visus indus. Tačiau netgi kiti susėdantys irgi turėjo sistemą: žvelgiant nuo įėjimo durų, iš dešinės, per vidurį sėdėdavo valgio dalintojas. Šiaip tai nebuvo iš „borzų“, bet ir ne „čmo“, nes gauti maistą iš „čmo“ rankų buvo negarbinga.

Dar negarbinga (zapadlo) buvo imti ant grindų nukritusį stalo šaukštą. Netyčia pakėlęs, net to nežinodamas, rizikavo tapti „čmo“. Jei nukritus šaukštui kuriam jo nelikdavo, o „kraštiniui“ pasirodydavo „zapadlo“  nešti šaukštą nepakankamai reikšmingam autoritetui, tada tas, kuris likdavo be šaukšto, sėdėdavo ir visai nevalgydavo, tik baltą duoną su arbata arba kompotu iš „suchofruktų“. Paprastai visi santykiai su „kraštiniu“ būdavo išsiaiškinami išeinant iš valgyklos, nors kartais apsistumdydavo ir už stalo. Asmeniškai man teko už stalo sunkiu špižiniu samčiu trinktelėt „kraštiniam“ megrelui (kalniečiui) Sanajai.

Taigi, susėdimas už stalo turėjo savo reikšmę. Arčiausiai durų sėdėdavo skyrininkas ar grandinis (jefreitorius), kurio pareiga buvo po pietų išvesti skyrių bendron rikiuotėn. „Dieduška“ (senas kareivis) ar šiaip koks „borzas“ sėsdavo priešais maisto dalintoją, „kraštinis“ jam perduodavo lėkštę su balta duona, iš kurios atsirinkdavo sau riekes. Taip pat, jei būdavo „mėsos padlivas“, tai jį paduodavo „dieduškai“, pastarasis pasikabindavo šaukštu jam patinkančius mėsos gabaliukus, o visa kita supildavo į bendrą puodą (bačiok).

Susėdus už stalo (po trumpesnio ar ilgesnio pasistumdymo dėl vietų) dalinio budintis karininkas kuopai duodavo komandą: „Maisto dalintojai – atsistot! Maistą išdalint! Gero apetito.“  Sulig tais žodžiais atsistodavo ir pradėdavo samčiu dalint košę. Priklausomai kokia košė – jos buvo per daug arba per mažai. Jei būdavo košė su „padlivu“, ją dar kažkiek pagerindavo mėsos uždaras, o jei su kepta žuvim – čia jau buvo žiauru. Valgydavo ją raukydamiesi, o mažiau alkani iš viso nevalgė.

Garbingos košės buvo ryžiai  ir grikiai. Per dvejus tarnybos metus ją valgėm gal kokius 10–20 kartų, tai buvo reta šventė. Dar buvo garbinga bulvienė, išvirta piurė iš bulvių, kurias naktį nuskusdavo naktinis „nariadas“. Tik čia buvo nelaimė, kad tos bulvienės buvo pernelyg mažai – vienas du ir sukabinai keliais šaukštais. Bulvienė visada būdavo tik rytais ir tik su žuvim.

Apie bulves kareivio gyvenime galima pasakoti be krašto, prisimenant visus su jų lupimu susijusius nuotykius. Kiek bulves valgyti buvo gardu, tiek bjauru buvo jas lupti.

Iš karto po vakarienės budintis skyrius skirdavo „nariadą“ į valgyklą trinti grindis, pjauti, kapoti malkas ir skusti bulves (tiesą sakant, jos niekada nebuvo skutamos tikrąja to žodžio prasme, visuomet buvo lupamos). Pakliūti į „malkas“ buvo laimė, nes su šita užduotim susidorodavo per gerą pusvalandį. Net per didžiausius šalčius, dalinio tvoroms pyškant, su pertraukėlėmis apšilimui „nariadas“ malkas supjaudavo per valandą ar pusantros. O štai bulvės – čia jau kas kita. Duodavo jų kiekvienam kariui po gerą pusmaišį, smulkių bulvyčių. Peilis į dantis – lupk. Susėdus ratu darbas judėjo, leidžiant ratu cigaretę. Kažkas skuto greičiau, kažkas lėčiau; atsiliksi – gausi bart, nuskusi pirmas – reikės padėt „tormazams“ – vėl negerai. Pasitaikydavo, kad užsitęsdavo iki 3–4 val. nakties. Jei skyrius buvo susiklausęs – kartais nulupdavo iki pusiaunakčio, bet tai buvo išimtys. Kartais virtuvės viršininkas paimdavo puodą didesnių – tai esą naktiniam „diedų“ ar šiaip „borzų pizdaparui“. Niekas nedrįsdavo protestuot, nors, išnešus nuluptas, tekdavo lupt papildomą pusmaišį.

Kampe stovėjo bulvių skutimo mašinėlė, bet ja nelabai kas naudojosi. Kartą bandėm įjungti, subirbė kaip kokia skalbimo mašina ir pradėjo būgne sukt bulvytes, daužydama jas į peilius. Viduj buvo įjungtas vanduo, kad bulves vienu metu ir skustų, ir plautų. Šita „mašinka“ taip ir stovėjo nenaudojama, nes arba blogai nuskusdavo, arba nuskusdavo per daug ir iš nedidelės bulvės telikdavo graikiško riešuto dydžio apvalūs bulviniai kamuoliukai. Žinia, kad esant ribotoms bulvių atsargoms, toks išlaidavimas buvo bedieviškas.

„Nariadui“ baigiant lupt bulves, jei dirbdavo ne „čmo“, Mirzo Šerovas ar kuris kitas virėjas atnešdavo „pizdaparą“ – pakeptas pačių skustas bulves su mažučiais gabaliukais žuvies. Tai – naktipiečiai tiems, kurie gerai dirbo, ko nereikia nematė ir negirdėjo.

„Pizdaparas“ buvo valgomas tik karštas, jei pusvalandį pažiopsosi – liks kaip muilas, neės net šuo. Kalti dėl to kombinuoti riebalai, kurie daugiau priminė parafiną, o ne taukus. Jie kažkiek tiko maistui tik ištirpdyti, o šiaip galėjai lipdyt arkliukus kaip iš parafino, ataušę burnoje veldavosi, jausmas – tarsi kramtytum stearino žvakę ar muilą.

Taigi, bulves valgyt buvo garbinga. Paprastai jų atsargos pasibaigdavo ligi naujųjų metų, paskui atsirasdavo ant stalo visokių bulvių pakaitalų. Popieriniuose maišuose atveždavo bulvių pakaitalo, vadindavo bulvių miltais, nes jie priminė kažką panašaus į sniegą. Išvirus pasidarydavo krakmolo kleisteris, kurį pasūdžius buvo pakenčiamai jau valgomas.

Po Mirzos virėju buvęs estas Salundi vietoje rytinės žuvies porcijos duodavo žuvies konservų pomidorų padaže „padlivą“, kurs labai tiko pagardinti tam kleisteriui. Dar buvo džiovintos bulvės, išfasuotos kibiro dydžio skardinėse. Supresuotos, suspaustos, kaip ir tos žuvys, kuriomis Jėzus sugebėjo pamaitinti minias. Sunku net patikėti, kad batalionui pusryčiams užtekdavo pusantros tokios skardinės. Skonis nei šioks, nei toks, bet vis tiek geriau negu kleisteris ar sorų košė.

Dar garbinga buvo valgyti baltą duoną su sviestu. Sviestas buvo dar iš vakaro suštampuojamas nedideliais apvaliais rutulėliais po 10 gramų – ant atskiros lėkštutės. Tai ko gero buvo vienintelis dalykas, dėl ko nieks nesidraskydavo – visiems vienodai. Jei mano atmintis nemeluoja, niekuomet nepasitaikė atvejo, kad atimtų kokio bėdžiaus sviestą, jei koks „tarčiokas“ užsimanydavo papildomai – siųsdavo kraštinį į „chleborezką“, kad tam ar kitam reikia „paikės“. Ir „paikė“, žinoma, atsirasdavo...

Iš šalies atrodydavo, kad geriausia buvo pietauti prie „duchų“ (naujokų) stalo, tačiau ten veikė kitos taisyklės: visi buvo baisiai alkani, suvalgydavo net bjauriausią košę, sudegusią arba neiškepusią duoną ir vis tiek būdavo mažai. Jei pakliūva koks „salaga“ prie senų kareivių stalo – gal ir prastą puodelį gauna, užtat lieka daug košės ir juodos duonos. Gali kimšt kiek nori, jei jos kiti nevalgo – ne griekas suvalgyt, niekas kąsnių neskaičiuoja. Bet tai tik valgykloje: jei „salaga“, neduok Dieve, sugalvoja pasiimti duonos likučius su savim, tai jis rizikuoja tapti „neprivalgiusiu“ su pačiomis blogiausiomis pasekmėmis sau ir savo skyriui. Visgi įsikišdavo riekę į užantį, o išradingesni sugebėdavo įgrūst į šalmą visą puskepalį. „Salagai“ būti „privalgiusiu“ – negarbė, jei skyriuje bent keli tokie – visas skyrius rizikavo būti apšauktas „neprivalgiusiais“, o tai jau beveik „čmo“. Naujokas turėjo būti santūriai „alkanas“. Būt „alkanu seniu“ – čia visiška negarbė, lygiai kaip ir „dembeliu“.

Paskutinėmis tarnybos savaitėmis „dembelis“ savo „paikes“ atiduoda jauniems, pats geria tik kompotą ir pan. Taigi, dėl šios priežasties kartais geriau buvo sėdėti už bendro stalo su „dembeliais“ nei su metus ištarnavusiais kareiviais, vadinamais „čerpokais“.

Pabaigus pietus, skyrininkas ar būrininkas sukomanduodavo baigt valgyt ir nunešt indus. Ir čia kraštiniai turėdavo spėriai suktis. Jei indaploviai padarė paslaugą – paduos atskirai lėkštes, atskirai puodą, o jei langelio gale sukasi visiški „čmo“ – pliūstels ant „pasudos“ košės ar sriubos likučius, perduodamas linkėjimus nuo „dieduškos“, kurio prašymo ar nurodymo išdrįso neįvykdyti.

Negaliu aiškiai prisiminti tų sovietinės kariuomenės maisto davinių normų, tačiau be košių: perlinių, avižinių kruopų ir kažkokių, kuriomis lesindavo vištas (matyt, sorų), vadino „jaičnevaja“. Tokia šviesiai geltonų kruopų košė (gal sorų?), kurios nepamenu, kad kas būtų valgęs, nebent tik labiausiai neprisivalgiusieji.

Su tam tikromis išlygomis bjauriausias maistas buvo tarnybos pradžioje, 1987 m. vasarą. Būnant valgyklos tvarkiniu, teko eiti produktų į maisto sandėlį. Ten stovėjo nemažas šaldytuvas, o visur – ant žemės, lentynose buvo sudėliotos didesnės ar mažesnės statinės, dėžės. Eiti į sandėlį buvo atrakcija: galėjai ne tik paganyti akis, bet ir, nusisukus virėjui, prisikimšti kišenes džiovintų vaisių (vadinamų „suchofrukty“). Šiaip galima buvo ir paprašyti, nes retas virėjas atsakydavo pasiimti vieną kitą saują, blogiau – jei pamatydavo vagiant. Dar blogiau, jei nutverdavo vagiant sausą kisielių arba konservus, tokius gerokai aprėkdavo arba apkumščiuodavo. Šiaip ar taip vogti iš sandėlio buvo negarbinga: pirma tai rodo, kad esi „neprivalgėlis“, o antra – vagi iš savų. Už kampo suėsi konservą, o tai – žuvies „paikė“ penkiems žmonėms, vadinasi, pusryčiai bus liesesni.

Duona... Kasdien atvažiuodavo duonos mašina, supypsėdavo prie šoninių virtuvės durų ir greitute puldavo iškrauti normą. Atsidarydavo „chleborezkės“ langelis, ir baltos ir juodos duonos ketvirtaini kepalai mediniuose loveliuose keliaudavo į duonraikio valdas. Jei vairuotojas tingėdavo išlipti iš mašinos, atsirasdavo proga nušvilpt vieną kitą baltos duonos kepalą, kišdavo jį į užantį ir lėkdavo kuo toliau. Kartais, jei tvarkiniais būdavo neprivalgę „salagos“, nesigėdydavo nušvilpt ir juodos. Už kampo stovėdavo koks kraštietis, kuriam, vairuotojui nusisukus, mestelėdavo forminį kepaliuką.

Duonos vertę supratom, kada 1988 m. vasarą staiga dingo duona iš dalinio raciono. Nežinau, ar sugedo kepykla, ar dėl kitos priežasties (kalbėjo, kad dėl mūsų „načprodo“ Boiprav padarytų išeikvojimų), tačiau vietoj kepaliukų atvežė visą furgoną popierinių maišų, užsiūtų grubiais dygsniais. Tai buvo džiūvėsiai, kaip liudijo užrašai ant maišų, jų duona buvo dar 1975 m.

Šiais džiūvėsiais maitinomės keletą mėnesių. Kieti kaip akmuo – gali sulaužyt dantis, todėl keiksnodami merkėm juos į sriubą. Džiūvėsiai būdavo suskilinėję, jei gale maišo – suberdavo likučius su visais trupiniais. Tokie pat džiūvėsiai būdavo ir ant karininkų stalo. Tik pradėjus pietauti, žiūrėk, ateina iš duonraikės tadžikas ir besikankinantiems karininkams vietoj džiūvėsių atneša kepalą forminės. Tik „kombatas“ Kozlovskis triauškė galingais dantimis džiūvėsius kartu su kareiviais, kartkartėmis burbėdamas, kad tai ne badas, o po karo (1947 m.) buvęs tikras badas ir anų laikų žmonės už tokius džiūvėsius būtų tėvą motiną pardavę. Pasakojo taip, tarsi pats tą badą būtų pergyvenęs.

Pergyvenom maisto pagerinimą: pradėjom tarnybą su viena sviesto „paike“, baigėm su dviem. Mat, nuo Ustinovo laikų kareiviui dienai buvo skirta 15 g sviesto pusryčiams, o Jazovas pridėjo dar 5 gramus, taigi gaudavom sviesto jau ne vieną, bet du kartus per dieną (du kartus po 10 g).

Sviestas buvo smarkiai normuotas, „paikės“ gaminamos specialiu presiuku, kuris išspausdavo tabletes po 10 g, tačiau ir čia, kaip ir visur, atsirasdavo „nachlebnikų“ papildomai „paikei“, todėl „chleboriezai“ kompensuoti trūkumui prisigalvodavo visokių gudrybių: sviestą pamerkdavo į sūrų vandenį ir išsukdavo, kad būtų puresnis, pridėdavo kombinuotų riebalų, tačiau dažniausiai  į preselio stūmoklį įdėdavo gumos tarpinę: pavagia nedaug, kokį vieną gramą, bet, žiūrėk, per dieną jau pusė kilogramo. Ir susitaupo. Atlikusios „paikės“ keliaudavo į karininkų lauknešėlius arba pagerinti dieduškų racionui. O „chleboriezams“ tai padėjo ramesniam gyvenimui, niekas niekada nematė jų rikiuotėse, niekas nematė už bendro kareiviško stalo. Gyveno kaip inkstai taukuose, švariai ir šiltai, dailiai nusiskutę ir pasisiuvę „kalnierėlius“ iš baltos paklodės, kiekvienos šventės proga gaudavo pagyrimo raštus...

Žuvis buvo viena iš padoresnių maisto raciono dalių. Dalinį pasiekdavo dviejų rūšių: šaldyta menkė ir „treska“. Žuvis visada būdavo pusryčių racione ir ji visuomet būdavo porcijomis, t. y. kiekvienam kareiviokui po nedidelį gabaliuką. Žuvis „gyveno“ sandėlio šaldytuve, didelėmis dėžėmis, net negalima pavadinti dėžėmis, sušaldyta kažin kokiose ketvirtainėse formose ir jau sušalusi apgaubta tokia lyg kartonine ketvirtaine forma. Menkė buvo paprastai nedarinėta, su visomis galvomis, jų akys abejingai žiūrėjo į kareiviokus ir jau nė motais, į kiek gabalų bus padalintos ir kieno, baltojo ar indėno gomurį pamalonins. Menkę reikėjo pjaustyt ne iki galo atšilusią, jei užsisvajojęs leisi atšilt, tada paėmus į rankas ir nesmarkiai spustelėjus, liks tik košė, mat kaži kada ta žuvelė buvo užšaldyta. Iki galo nenupjovus galvos trukteli – ištrauki vidurius ir tada jau smulkini į gabaliukus. Būdavo, kad viduriai ir lieka, bet nežaisi, nesuksi sau galvos pasiguosdamas, kad ne tavo stalui teks ta nedorota žuvis.

„Treska“ buvo didinga žuvis. Skirtingai nuo menkių, kurios buvo sumestos bet kaip ir sušaldytos, „treska“ gulėjo geometriškai tiksliai, beveik visada be galvų. Gulėjo ji, marmurinio atspalvio, tvarkingai, atrodė pasitempusi kaip mūsų batalionas prieš „kombatą“ Kozlovskį.

Žuvį kepdavo aliejuje, kuris kvapu ir spalva daugiau priminė naftą, o ne riebalą maistui gaminti. Skonis buvo gal ir nieko, tačiau kvapas ir spalva – neįtikėtinai bjaurūs, mat buvo laikomas kažkokiose metalinėse statinėse, nuo kurių prisitraukdavo geležies kvapo. Dėl šios priežasties aliejus, kaip ir sorų kuopos – viščiukų lesalas, buvo absoliučiai nevagiamas maisto produktas, kurio dalinyje buvo į valias. Kaip vėliau sužinojau, mūsų „načprodas“ vyr. ltn. Boiprav visgi sugebėjo kažkokiu būdu išeikvoti net šį niekam tinkamą produktą.

„Neprivalgėliai“ dažniausiai buvo naujokai, kurie dėl mažų porcijų, streso ir vyresniųjų vaikymo visada jautėsi alkani. Jie graužė, rijo, ėdė viską, kas valgoma: perlines, avižines kruopas, juodą duoną. Man, ištarnavus kokį mėnesį, atsitiko toks dalykas. Su Faradžovo skyriumi buvau komandiruotas į kažkokią geležinkelio stotį iškrauti vagono plytų „kazarmos“ statybai. Susitvarkėm greitai ir pradėjom šmirinėt po tą stotį žiūrėdami, ką čia pavogus. Kaip tyčia suradom kelias dėžes nuo maisto, buvo ten arbatinių sausainių trupinių – sušlamštėm juos greitute. Beieškodami suradom dar raugintų agurkų statinę, nelabai kokie, bet tuo metu pasirodė visai skanūs tie perrūgę agurkai. Po to apsirijimo griebė nemenkas skrandžio susirgimas, bet, Dievui dėkui, baigėsi viskas gerai – be „sančasties“.

Meluočiau rašydamas, kad maistas visada buvo labai prastas, pasitaikydavo ir išimčių. Pamenu, kelis kartus mūsų tadžikai padarė tikro plovo, žinoma, avienos negavo, bet tam tikslui atrinko geresnės jautienos. Mirzo iš kažkur gavo ryžių, specialiai kažin kokiu būdu perkošė aliejų ir nuvijęs nuo puodų virtuvės darbuotojus savo musulmoniškoj kompanijoj per naktį būrė prie puodų. Ryte atnešė tikrą, tikrų tikriausią plovą. Ryžių grūdeliai kiekvienas atskirai, grūdas į grūdą vienodai apskrudę, kiekvienas Mirzo apčiupinėtas, pamylėtas. Ir mėsa ne „padlive“, bet kartu su ryžiais ar virta, ar kepta, ar troškinta. Kvapas vien iš kojų verčiantis (kur ta geležies smarvė, katra buvo persisunkęs aliejus?), o Mirzo ir jo pagalbininkas tadžikas nusiskutę, balčiausiais chalatais su kepurėlėmis valgyklos salėj. Iš pradžių lyg ir šiaip sau atėję, bet matyt kad klauso, kaip kareiviokai liaupsina jų nakties darbą. Jei kuris stalas kemša tylomis, Mirzo tuoj priėjęs pasiteiraus: ar druskos gana? Ar kas negerai? Na, žinoma, viskas puiku, Mirzo – Dievas, plovas – nuostabus ir gyvenimas nuostabus, nes yra Mirzo, kuris pagamino nuostabų plovą!

Per gegužės ir revoliucijos šventes, per Naujuosius metus būdavo šventiniai pietūs. Visas jų šventiškumas pasireikšdavo 2–3 ketvirtainiais sausainiais. Suvalgei – ir nebėr šventės. Pirmaisiais metais Kozlovskis išprievartavo kirgizus vietoje „padlivo“ revoliucijos šventės proga kiekvienam kareiviui pateikti po mikroskopinį maltinuką, gal 30 g dydžio kukuliuką. Taip buvo vienintelį kartą, nes vėliau racionas vis prastėjo, iki 1988 m. rudens, kada paaiškėjo, kad mūsų dalinio grikiai, geresnės kruopos išvogtos, o už duoną įsiskolinta trims mėnesiams į priekį. Žiemą sutikome su džiūvėsiais ir kopūstiene ir bala žino ar nebūtume šitaip gyvenę ligi pat „dembelio“, jei ne naujametis gaisras, išblaškęs mus visus po skirtingus Mirno poligono dalinius...

O kelis tuos mėnesius pusryčiams, pietums ir vakarienei keikdamiesi srėbėm rūgščią kopūstienę, į kurią merkėm neįkandamus džiūvėsius. Laimei, pilvas jau gyveno „dieduškos“ režimu, todėl užtekdavo sviesto „paikės“ ant daugiau mažiau įkandamo forminio džiūvėsio.

                      ................................................................................................................................................

Kaip morališkai sunaikinti žmogų

„Armija –  vilkų takas, kurį reikia praeiti iššiepus iltis“ (iš kareiviško folkloro).

Kaip jau esu rašęs, kareiviai buvo dalijami į keletą nerašytų kategorijų. Pirmiausia – esi baltas ar siauraakis. Siauraakius berniokus iš Azijos vadindavo paniekinamais žodžiais: pizdaglazyj, žopaglazyj, indėjec, uriuk, čiurka, dušman, černožopyj. Azerbaidžaniečiai, įpratę savo kalboje vartoti tėvavardį „ogly“, buvo pravardžiuojami „maimun-ogly“, „kotak-ogly“, „išak-ogly“, ką išvertus reikštų, kad jo tėvas esąs beždžionė, by-ys ar išakas. Pasitaikydavo, kad azijietį pasigavę kankindavo tol, kol pats prisistatydavo besąs išako vaikas.

Dar kareiviai skirstomi pagal ištarnautą laiką. Ištarnautas laikas buvo skaičiuojamas pagal SSSR gynybos ministro įsakymus dėl šaukimo į karinę tarnybą, kurie buvo skelbiami du kartus per metus – paprastai kovo 26–27 ir rugsėjo 26–27 d. Taigi faktiškai tarnyba skaičiuojama nuo šaukimo iki šaukimo. Jaunas, ką tik atėjęs armijon – duch, dušara, salaga, šnurok. Ištarnavęs daugiau pusę metų (po ministro įsakymo apie naują šaukimą) – tampi samteliu – čerpak. Dar pusę metų – tampi senu kareiviu (starik, dieduška, pachan), o ministrui paskelbus įsakymą apie tavo šaukimo kareivių paleidimą į atsargą tampi dembeliu.

Žmogų „užčmorinti“ buvo labai paprasta. Keletas rizikos faktorių: jei kada įskaudintas apsiverksi – esi mergaitė – „baba-čmo“. Jei pasiskųsi karininkui – esi „čmo“, nes esi ožys (koziol gornyj), jei suras pas kareivį juodą duoną ar kažką pasiimtą iš valgyklos – esi „čmo“ – neprivalgęs. Jei nuslėpsi siuntinį ir nepasidalinsi su draugais – esi „čmo“ – „žmorikas“ (spaudikas). Jei apsileidęs – esi „čmo-griaznyj“ – purvinas. Papuolęs bevagiant – gali tapti „čmo“. Gali tokiu pat tapti draugaudamas su „čmo“, jo pasigailėjęs, kada kiti „čmorina“. Taigi buvo labai daug rizikos faktorių, kurie galėjo greitai ir labai dažnai negrįžtamai paveikti kareivio karjerą.

Iš „čmo“ pakilti būdavo žymiai sunkiau, negu juo tapti. Pamenu, buvo bene vienas ar du atvejai, kada „užčmorintas“ žmogus pakildavo iš duobės ir imdavo „strojinti“ kitus.

1988 m. pavasarį dalinin pateko partija juodžių. Daugiausia vyriokai iš Vidurinės Azijos, keletas azerbaidžaniečių. Vienas iš jų mano prisiminimų personažas Abdulajev.

Tai buvo aukštas, stamboko sudėjimo, bet kiek pakumpęs į priekį retapėdis, greitai  tapęs patyčių objektu. Negaliu prisiminti, kodėl jis užkliuvo vyresniems kareiviams, gal dėl to, kad buvo vienintelis juodis visame skyriuje. Paskyrė į jefreitoriaus Ainaro Jukso grandį, kuri tuo metu dirbo kosmodromo raketos paleidimo aikštelės statybose. Tiesiant kažkokį kabelį teko daužyti „kirkomis“ „parodą“. Abdulajevas (trumpiau vadinamas Abdula) pakliuvo į nepavydėtiną padėtį, nes grandyje buvo vienintelis juodis ir vienintelis ne estas. Abdulajevas „kirkavo“ už visus tris estus, kurie ištisai „sačkavojo“, gulėjo išsidrėbę ir svajojo apie savo estiškas mergas. Profilaktiškai, kad geriau dirbtųsi, Urmaas Merikull jį dar padaužydavo (mušdavo į kepenų plotą, kad neliktų žymių). Abdula sutrynė ant kojų ir rankų kruvinas pūsles, tiesiog raudodavo toje tranšėjoje. Estai pasirūpino, kad į „sančiastį“ jo nepriimtų, mat tada teksią „kirkuoti“ patiems. Abdula buvo labai kryptingai „čmorinamas“ ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada pakels prieš save ranką.

1988 m. lapkričio 7 d. dalinyje vyko revoliucijos švenčių minėjimas ir įvairios varžybos. Varžybų pabaigoje kaip atrakcija buvo surengtos parodomosios bokso varžybos. Išryškėjo lyderis – pusiau rusas, pusiau vokietis iš Kazachstano, pavarde Penkin. Tvirtas, sportiškas, zekiškos išvaizdos, bet adekvataus elgesio bernas. Jau vėliau, Vytiokui Babičiui išėjus į dembelį, jis buvo nepakeičiamas pagalbinio ūkio kiaulių skerdikas, tik jo skerdimas buvo labai savotiškas: pirma „kuvalda“ kiaulei kerta į galvą, o po to nusmeigia, kad nubėgtų kraujas.

Taigi šis Penkinas pretendavo tapti mūsų dalinio bokso čempionu. Nebelikus norinčių, kažkas sugalvojo dėl juoko į ringą įmesti Abdulą, tikėjosi, kad būsiąs viešai sudaužytas ir pažemintas.

Penkinui einant pasisveikinti su varžovu, Abdulajevas, užuot sudaužęs pirštinėmis, iš visų jėgų kirto nepasiruošusiam varžovui į galvą. Pastarasis griuvo kaip lapas. Kažkam surikus „урр, урр baška“ (trenk, trenk į galvą), Abdula kelis kartus kirto gulinčiam. Gal būtų rimtai sužalojęs, jei nebūtų įšokę seržantai ir ištempę iš ringo sužvėrėjusį azerą. Prasidėjo sumaištis, atsigavęs Penkinas šaukė užmušiąs negarbingą varžovą, bet ir jam niekas neleido paleist kumščių. Iš Penkino niekas nesišaipė, nes esant garbingai kovai azerą būtų sudaužęs kaip obuolį.

Ir štai po šio bokso azerui išaugo sparnai. Tai jau nebuvo apsiverkęs, „užduchintas“ kareiviokas, dabar, patikėjęs savo jėga, jis pats siūlydavo visiems į snukį. Jei nepatikdavo kurio žvilgsnis, kviesdavosi – „einam už kampo, pasikalbėsime“, ir norinčių pasikalbėt neatsirasdavo. Tik tų, kurie jį „duchino“ ir „čmorino“ jis nekliudė ir į „razborkes“ nekvietė, paprastai kankino savo šaukimo berniokus, nekreipdamas dėmesio į tautybę.

1989 m. pradžioje jam suteikė jefreitoriaus laipsnį, padarė grandiniu. Čia ir sužydėjo Abdulajevas visu savo grožiu: kankino kaip rinktinis sadistas, kareiviokai kasė griovius, rausė kaip kurmiai, šveitė jam batus, pasiuvinėjo apykaklaites. Jo grandies eiliniai neturėjo ramybės nei dieną, nei naktį. Skyrininkai žiūrėjo į jo siautėjimą su savotiška pašaipa ir nuostaba, iš kur žmogus turi tiek neapykantos savo  šaukimo kariams?

Būdavo, kad kuris kuopos skyrininkas, nenorintis teptis rankų, paprašydavo Abdulą paauklėti pavaldinius ir šis „auklėdavo“ su sadistišku malonumu: pagal jo komandas po dešimt kartų keldavosi ir guldavo  (podjom-atboj), „lauždavo mešką“ ar „klirencą“, trindavo iki blizgesio „betonkę“.

Abdulajevo skyrius keldavo dalinio vėliavą bent kartą per savaitę, visose suvestinėse figūravo kaip geriausias skyrius. 1989 m. vasario ar kovo mėnesį jo pavaldiniai ramiau atsikvėpė, nes kankintojas gavo dvi savaites atostogų. Užtat sugrįžęs ėmėsi kankint su dar didesniu įkarščiu... Galop despotiškas vadovavimas peržengė visas ribas, išprievartavo eilinį Nikiforovą.

Keisčiausia tai, kad 1-os kuopos vadas žiūrėjo į tai per pirštus, svarbu buvo, kad grandis normas vykdo, pasitempus.

Abdula išsikovojo sau vietą kumščiais. Turėjo šansą ir šios, vienintelės likimo dovanos, nepaleido iš rankų.

Buvo ir tokių, kuriems tarnybos pradžia buvo lyg sviestu patepta, bet jie nusirito iki visiškų „čmo“. Kad ir eilinis Makašutin. 1988 m. vasaros šaukimo berniokas nuo Leningrado, pirmuosius mėnesius gyveno globojamas mūsų „kaptiorščiko“ Charitonovo. Ne pagal ištarnautą laiką džiaugėsi gyvenimu ramiai sau valydamas dulkes nuo uniformų, kada jo šaukimo kareiviokai karštyje ir šaltyje „mirė“ ant „placo“. Išeidamas Charitonovas paliko jam savo „kaptiorką“. Kokį mėnesį padirbėjo, bet kuopos viršila perkando, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. Kuopos vado paprašė Makašutiną vyt lauk iš „kaptiorkės“. Perkėlė jį į statybinių medžiagų sandėlį, bet ir čia jis sugebėjo neužsibūti, visur, kur tik pakliūdavo – palikdavo paskui save virtinę problemų. Nebeišlaikius Kirjako nervams, pakliuvo žiemai į „kastuvo ir kirkos broliją“. Bandė žudytis, bet taip nesėkmingai, kad net nepakliuvo į „sančiastį“. Mums jau rengiantis palikti dalinį, Makašutinas dezertyravo iš dalinio. Jo likimas man nežinomas.

Kitas epizodas. Tuo pačiu šaukimu su Makašutinu pakliuvo į mūsų dalinį toks Sania Kolčiūrin. Iš karto pradėjo demonstruoti, koks esąs kietas: visas tatuiruotas, išsibadęs merginas, spygliuotas vielas ir t. t., aiškino sėdėjęs ir kad neleisiąs niekam lipti ant sprando. Iš pradžių jam sekėsi: pogrindžio autoritetai čigonai Lazarevas, Nazarenko ir totorius Čerkezov priėmė į savo draugiją, paglobodavo. Šito Saniokui buvo per maža – pradėjo pirma laiko skintis kelią į „borzų“ elitą. Kumščiais. Jei Abdula kumščiais užtikrindavo grandies drausmę ir normų viršijimą, tai Kolčiūrinas siekė asmeninio autoriteto. Kuopos vadas kpt. Kirjak greit padėjo „ant muškos“ šitą „zekelį“, viešai perspėjęs, kad čia visgi armija, o ne kalėjimas. Tokių perspėjimų buvo ne vienas.

Po kažkelinto karto kuopos vado nervai neišlaikė. Kada Kolčiūrinas primušė jo šaukimo Mamunalijevą (smulkutis, ramus ir labai negražus berniokas, veidas kaip kurmiuko), prieš kuopos rikiuotę vadas perskaitė iš bala žino kur gautą Kolčiūrino asmens bylą. Pasirodo, sėdėjęs „malalietkėje“, ten buvo „užduchintas“ ir „pagaidintas“ (pažemintas). Taigi kuopos vadas šitą „autoritetą“ atvirai pavadino „pideru“ ir to užteko, kad „zekelio“ tarnyba būtų sugadinta. Dar bandė protestuoti, porą dienų kažkur lakstė, bet, neturėdamas ką ėsti, sugrįžo. Pasėdėjęs trejetą  parų „guboje“ ilgam apsiramino. Tokie „bėgūnai“ paprastai neturėdavo autoriteto ir nuo visiško „užduchinimo“ eilinį Kolčiūriną gelbėjo tik jo kumščiai (mušamas sugebėdavo apsiginti). Jo kalėjimo patirtis ir tatuiruotės, kuriomis taip tarnybos pradžioje didžiavosi, tapo jo nuopuolio priežastim.

Mūsų trečios kuopos trečio skyriaus skyrininkas serž. Moroz – vienas iš tų, kuriems laipsnis nepridėjo autoriteto. Stambus, raudonveidis, retapėdis burbulas, regis, pats drovėjosi savo seržantiškų antpečių. Moroz buvo net labai geras žmogus, tik ne savo vietoje. Kai kurie įžūlesni kareiviokai jį atvirai siųsdavo ant trijų raidžių, šaipydavosi iš jo drovumo. Kartą kuopos vadas Kirjak prieš rikiuotę tiesiog rėkte išrėkė, kad tokius šaipokus komandiruosiąs į pirmą kuopą peraukėjimui. Kaip buvau rašęs, ten kuopos vadas kapitonas sadistiškai daužydavo kareivius.

Buvo mūsų daliny berniokas Andrejus Sokolovas, vadinom jį tiesiog Sokol. Pakliuvo jis pas mus 1988 m. vasarą, sudarė prasilavinusio įspūdį. Tada jau vyko „perestroika“, net į mūsų dalinį pakliūdavo laikraščiai apie Raudonosios armijos beprasmes aukas prie Rževo, Gžatsko, dešimtis tūkstančių pražuvusių palei Maskvą. Šias temas su kai kuriais aptarinėdavom. Andriuša Sokolovas buvo sovietinio režimo garbintojas, bet stengdavosi argumentuot savo mintis. Matėm, kad žmogus vertas geresnės tarnybos negu šitos skylės šiaurėje, tai pasigailėdavome. Pasirūpinom, kad būtų perkeltas į „baltesnį“ skyrių, apgindavom, jei kas kabinėjosi prie jauno. Naktį nusegė nuo rankos jo laikrodėlį. Kadangi visi tie vagys buvo žinomi, išsiderėjom, kad atiduos už 10 pakelių cigarečių. Šitaip stūmė tarnybą jaunas kareivis, mūsų, vyresniųjų, palaikomas.

Paskui tas nelemtas kraujo užkrėtimas (1988 m. rudenį). Išpjovus užkratą, ilgam išėjau iš rikiuotės, tai pasitarėm su kuopos vadu, kad man nėra čia ką veikti daliny. Į sanitarinę dalį nepriima, ligoninėn neguldo, o tarnybą reikia kažkaip stumt. Pasiėmiau šunyną (du šunis) ir išvažiavau į 72-ą aikštelę saugoti KPP. Gyvenau vienas, turėjau pečiuką su malkų atsargom, „bačioką“ valgyt virt. Maisto davinį savaitei atveždavo mašina. Už 4–5 km buvo kontrolinis postas, kuriame gyveno du armėnai – mūsų kaimynai. Kažkodėl jų dalinį vadino „Lesniki“, jie buvo tuo ypatingi, kad buvo apsitvėrę dar aukštesnėmis negu mūsų tvoromis ir dalinio numeris buvo stebėtinai trumpas, tik dviejų skaičių (jei atmintis nemeluoja v/č 17).

Grįžęs į dalinį neberadau Sokolovo, pasirodo, išvežtas seržantų mokyklon. Grįžo jis po 3 mėnesių, buvo paskirtas skyrininku ir nuo pirmos dienos pradėjo varinėt kareiviokus. Pastebėjom, kad berniokui rageliai išdygo ir susirinkę prie „čifyro“ pajuokavom, kad senokai krėtėm katilinės kaminą, ir šitą piemenioką reikėtų profilaktiškai paauklėti (kartais užrietusius nosį pasigaudavo, įkišdavo į katilinės pakurą ir uždarydavo porai valandų). Gal taip ir būtume padarę, bet šito reikalo „specialistai“ čigonai jau buvo demobilizuoti, mūsų gerosios katilinės likę tik griuvėsiai (sudegė per 1988 m. pabaigos gaisrą), o mes patys jau ištremti iš gimtojo dalinio. Laimei, nedėkingą darbą paauklėti išpuikusį Andriušą prisiėmė kuopos viršila.

Vakarinio patikrinimo metu Sokolas pradėjo dresiruot savo skyrių, neaplenkdamas ir senų kareivių. Jam šis žaidimas valdžia taip patiko, kad nepastebėjo už nugaros stovinčio viršilos, kuris sugriebė Sokolą už ausies ir, visai kuopai krentant iš juoko, gerokai užsuko: „Pacane, tu esi paskutinis brudas, jei spjauni į tave maitinusias rankas. Dar spėsi prisižaist valdžia“, – ir sukomandavo kuopai: „Laisvai! 10 minučių pasiruošt miegui.“

Po šio įvykio Sokolas nubėgo skųstis kuopos vadui Kirjak. Pastarasis išsikvietė „ant kilimo“ viršilą, bet šis atšovė, kad, kai bus „karantinas“, Sokolas galėsiąs atsigriebt ant jaunimo, tada nieko nesakysiąs.

Kažkaip po to karto teko pasikalbėti su viršila apie Sokolą ir panašius į jį. Viršila kalbėjo: „Be reikalo jo gailėjot, užauginot užanty gyvatę. Kas parašyta priesaikoj? Kad kareivis turi kantriai pakelti visus tarnybos sunkumus ir nepriteklius. Jūs atvažiavot čia iš visų SSSR kampų, skirtingai auklėti, skirtingų tradicijų. Jus paleistum – išsibadytumėt peiliais per dvi savaites. Vieni karininkai drausmės neužtikrins, o ir nenori teptis rankų. Aš žiūriu per pirštus į dešimties „borzų“ „čifyrinimus“, „pizdaparinimus“, nes žinau, kad jie užtikrina drausmę, kai mes  nematom. Kareivis turi būti sumurdytas iki kaklo į šudą, iššikt visas ambicijas su „graždankės“ bandelėm, o va tada pasimato, kas yra kas. Vieni išlenda patys, kitus patraukt reikia, o kiti įbrenda dar giliau ir sėdi šūde visus dvejus metus. Nespjaukit į juos, visokių yra, visokių reikia, ir atminkit, kad kiekvieną iš jūsų galima buvo „užduchinti“, „užčmorinti“ negyvai. Kad nebuvot tokie – jums pasisekė. Bet skyrininkas – seržantas, kuris arčiausiai kareivio yra, turi būt pats šūdo uostęs, kad suprastų eilinį kareivį ir būtų gerbiamas. Kaip galima paskirti vadu tą, kuris pats nebuvęs to kareivio vietoje?“

Taip samprotavo mūsų senasis kuopos viršila – vyr. praporščikas... Rašau senasis, nors buvo tik 43–45 m. amžiaus, bet jau žilas. Tuo metu jis tiko į tėvus ne tik mums, bet bene 15 m. buvo vyresnis už mūsų kuopos vadą.  

„Armija – tai miškas, kur visi medžiai ir visi ošia“ (iš kareiviško folkloro).

Gyvenime man buvo keletas momentų, kada tarnybos metu padariau klaidų. Viena pirmųjų buvo, kada pirmą tarnybos dalinyje savaitę per daug lapnojau juodos duonos. Mūsų ketvirtos kuopos, kurion iki perskirstymo nugrūdo visus naujokus, seržantas Neskažu (tokia keista pravardė ar pavardė, sakėsi esąs baltarusis) pradėjo kvatoti, gal Baltijos šalys badauja, kad taip duoną ryju? Atšoviau, kad Baltijos šalys nebadauja, o duoną ryju dėl to, kad rusams mažiau liktų. Pradėjo kretėt visas būrys, mano atsakymas pasirodė ne kiek linksmas, kiek įžūlus. Tas Neskažu staiga priėjęs kalė man „torsą“, sakydamas, kad va dabar aš pats prisikalbėjau ir galįs man trenkt tiesiai į kaktą, ir niekas jo neapkaltinsiąs, nes pats prisipažinau esąs kenkėjas – fašistas. Bet į kaktą nekirto, užtat paskui, rodydamas į mane, aiškino kitiems, kad tai esąs tas, kuris pasirengęs suryt visą duoną, kad tik neliktų jos rusams. Žinoma, pats buvau kaltas ir pats buvau kvailas.

Labiau kliuvo nuo seržanto – estams. Pirmą ar antrą naktį prie manęs priėjo kažin koks kelnėm įsiūtom kareivis ir paprašė paskolinti batus kažkur išeit. Pasakiau, kad lai ima, tik, jei ryte aš jų neturėsiu, tai man būsią „pizdec“. Liepė ramiai miegot. Ryte atsikėlus puoliau rengtis – kas čia dabar yra? Kelnės be diržiuko, pilotė pakeista, žvaigždelės kampai kažkokie nulankstyti – nei šis, nei tas. Batai, tiesa, vietoj, tik šiek tiek purvo ant jų. Aprangos forma Nr.1, išbėgam mankšton prie dalinio išvietės. Grįžtant į „kazarmą“ girdžiu viduj triukšmą ir keiksmus, žiūriu, lupa mūsų estus, Alandi ir Merikuula. Šitie stovi ir išsiręžę lupa nuo grindų savo batus, o seržantai juos daužo pasiilsėdami.

Pasirodo, tas vyriokas, ar „borzas“ ar „prie borzųjų“, prieš paimdamas mano batus, to paties paprašė estų. Anie pasakė neimt, tai kažkas naktį batus prikalė prie grindų. Kareiviai naktim miega, nieko negirdi, o kas ir nemiega – negirdi, ko nereikia. Estai tada gavo atsakančiai „malkų“.

Po daugelio metų, gyvenant Visagine, teko lankytis pasieniečių mokykloje, kada dar buvo šauktiniai. Žiūrėjau su siaubu į tuos skustus, suprakaitavusius, dulkinus ir prakaitu smirdančius berniokus, galvodamas: negi ir mes buvom tokie pat? Taip, buvom tikrai tokie pat, buvom dar baisesni tarnybos pradžioj. Uniformas išduodavo tik pagal apytikrį dydį, beveik visada didesnes bent vienu numeriu, batus taip pat, autus dar ne visi mokėjom užsivyniot, pilotė vėl per didelė. Kaip sakydavo mūsų „kombatas“: „Pilotė primena ne galvos apdangalą, bet kumelės lytinį organą.“ Šiuo atveju jis buvo teisus, nes per didelė pilotė atrodydavo baisiai.

Kiek pamenu, pagal tautybes nebuvo skirstomi kareiviai, dažniausiai buvo juodi ir balti. Fašistais mus (mane ir estus) apšaukdavo, kiek pamenu, tik tas Neskažu ir jefr. Liadskij, bet pastarasis buvo „peškė“ ir jam buvo galima atsikirst. O visiems kitiems – nesvarbu, kokios tautybės esi, svarbu kad baltas. Tautiniais dalykais labiausiai domėjosi uzbekai, jie buvo labai smalsūs, klausinėdavo apie šeimą, apie miestus, sakė, kad žino apie Lietuvą labai daug, nes sostinė yra Ryga, kur gamina gerus radijo imtuvus (VEF) ir dar bala žino ką. Tačiau daugiausia juos domino, kaip ten galima užmegzt santykius su moterim, kiek kainuoja gauti iš brolio leidimą daryt su jo seserim „siktym“. Kada atsakydavau, kad brolio leidimo nereikia, uzbekai labai džiaugdavosi, esą nuostabi šalis ta Lietuva. Jeigu brolis ir be dovanų leidžia daryt su seserim ką nori, tai gavęs dovanų iš viso būtų devintam danguje. Anot jų, moteris balso neturi, jei brolis jos negina, vadinasi, galima daryt su ja ką tik nori. Pagaliau net jei neturi savo mergos („baba“), tai nieko tokio ir akis paganyt į gražias kojas, nes Azijoje šitaip moterys nevaikšto. Laukiniai atrodė tie jų pasakojimai, klausiau su susidomėjimu, kiek ir kas kainuoja pas juos, kad vyrai per dienas nieko neveikia, visus darbus nudirba moterys ir t. t. Klausydamas tas kalbas estas Juksas kažką burbėdavo po nosim estiškai, o paskui nusispjaudavo ir garsiai nusikeikdavo, kad šitie azijiečiai yra laukiniai.

Antrą didelę klaidą padariau ištarnavęs gal ketvertą mėnesių. Prisimenu, tada anksti iškrito sniegas (1987 m. nuolatinis sniegas iškrito spalio 22–23 d., o galutinai nutirpo 1988 m. gegužės 2 d.), šalo. Buvom numesti į 43-ią aikštelę prie kosmodromo paleidimo šachtos statybų, skyriui vadovavo minėtasis Faradžovas. Iš vakaro, jau grįžus į dalinį, gavom komandą prieš „atbojų“ užlipdyti visus langų stiklus kryžmai popieriaus juostomis. Daug laiko ir išminties tam nereikėjo, gavę kažin kokių klijų, sukarpėm kelis plakatus ir kryžmai užlipdėm juostas.

Ryte, iš karto po mankštos, išgirdom baisų triukšmą, iš pradžių tokį ištisinį griaudėjimą, lyg kažką po kojom sprogdintų, paskui garsų birbimą, lyg virš galvos važiuotų traktorius. Regis, nuo to dangiško traktoriaus dreba visos kareivinės, langų stiklai, jei ne tie popieriai, būtų suskilinėję. Taip tęsėsi gal kokias 3–4 minutes, paskui nutilo.

Išėjom į rytinį patikrinimą ir pajutom, kad kažkas čia visai ne taip. Iš vakaro spaudė šaltis apie minus 20, o dabar jau buvo atodrėkis. Bet ne tai svarbiausia, buvo jausmas, tarsi kas tau būt uždėjęs ant galvos svorį ir spaustų prie žemės. Atrodė, kad oras virš galvos įgauna svorį ir slegia prie žemės. „Kombatas“ Kozlovskis kaip įprasta kalbėjo apie drausmę, perskaitė kažkokį UIR vado įsakymą, pastebėjom, kad nukrito vienas kareiviokas, paskui antras. Tiesiog akyse alpo, iš bataliono gal kokie 7–8.

Buvo šeštadienis, reikėjo eit į politinius užsiėmimus, tai šiaip taip nusigavęs „kazarmon“ pasakiau, jei neatsigulsiu, tai tuoj pat apsivemsiu (ką patvirtindamas ir padariau). Kuopos budintis liepė nesimaišyt po akim ir gult į lovą, jei ką, „pridengsiąs“. Jaučiau, kad planetos sukasi prieš akis, tokio galvos skausmo lig tol nebuvau patyręs. Tik pajutau, kad pradėjo bėgt nosis, tik ne snarglis, bet kraujas iš abiejų šnervių. Pristatė mane į sanitarinę dalį, pamatavo spaudimą – viršutinis daugiau kaip 170. San. instruktorius keikėsi, kad šiandien visų vienoda diagnozė.

Pakliuvau kelioms dienoms į sanitarinę dalį, atsigaiveliojau greit. Suradau kelis tokius pat „bedalagas“, tarp jų ukrainietį jefr. Šipšą – 43-ios aikštelės „prarabą“ (darbų vykdytoją). Šis stambokas, vyresnis už mane vyras, pagal išsilavinimą inžinierius, bėdojo, kad susirgo plaučių uždegimu visai ne į temą, nes tarnyba besibaigianti. Jam mokėjo gerą atlyginimą ir norėjo „dembeliui“ susitaupyti, kad į namus parsivežtų kažkokias santaupas. Trumpindami laiką, pradėjom žaisti šachmatais, šaškėm, kalbėtis apie sovietų vidaus politiką, perestroiką ir kitas aktualijas. Kalba pasisuko apie praeitį, pasakojau, kad Lietuva kažkada buvus nepriklausoma ir t. t. Šipša buvo dėmesingas klausytojas, jis irgi pasiguodė, kad ukrainiečių kalba išstumiama iš viešojo gyvenimo, esą dabar daugiau rusiškai kalba net patys ukrainiečiai.

Aplink mus trynėsi kažkoks azeras, man likus vienam, pradėjo aiškint, kad būsią man „pizdec“, kad mes su Šipša kalbėjom prieš valdžią. Pradėjo kelt man sąlygas, neva turintis tapti jo „mergaite“ ir pan. Pasiunčiau jį kuo toliausiai, tas pažadėjo atkeršyti.

Po trijų keturių dienų mane išrašė iš sanitarinės dalies, grįžtu į kuopą. Sako: „Ko čia atėjai? Varyk į trečią kuopą, dabar ten tavo namai.“ Nueinu, raportuoju kuopos vadui, kad toks ir toks iš „sančiasties“ atvyko tęst tarnybą. Kuopininkas Kirjak įsiuto: „Tik tavęs čia betrūko!“ „Kaltas, draugas kapitone“ (kuo kaltas, taip ir nežinojau, bet jei viršininkas ant tavęs rėkia, buvo įprasta  sakyti, kad kaltas). „Dink man iš akių, sakau tau!“ Klausiu: „Kur?“ Liepė varyt atgal į sanitarinę dalį: „Sakyk, kad apsitriedei. Va tau siuntimas.“ Parašė kažką ant lapelio.

Nuėjau. San. instruktorius paėmė lapelį burbėdamas, kad nėra kur dėt tikrų ligonių. Palaikė kelias paras kaip didžiausią ligonį, net laukan neišleido.

Grįžtu į dalinį – trečdalio kareivių kaip nebūta. Mano draugo – narkomano Valino, ištvirkėlio Golovino, mano kankintojo Faradžovo – to irgi nebėr. Klausiu, kur visi? Pasirodo, kol aš sirgau, suformavo sąstatą ir visus „probleminius“ išgrūdo į Vorkutą. „Kombatas“ buvo užsisėdęs grūst lauk ir Baltijos šalių kareivėlius, bet Kirjak  (tada dar vyr. ltn.) sugalvojo suformuot sau baltųjų kuopą ir iškeitė azerus į mus. Tokiu būdu atsidūriau 3-oje kuopoje.

Kirjak išsikvietė mane su estais, sako: „Kariai, kad jūs čia papuolėt tarp baltų žmonių, dėkokit likimui. Dabar neturiu kur jūsų padėt, sargybose kasdien numirtumėt, specialybių žmoniškų irgi neturit. Prisiėmiau jus ant savo galvos, nes ten, kur tie išvažiavo – ten saulė nešviečia. Sakau jums, būtumėt numirę ten!“ Sakydamas numirę, matyt, turėjo minty perkeltinę šio žodžio prasmę.

O Kirjak tęsė savo kalbą, kad reikia mus kur nors nugrūst toliau nuo valdžios akių, esą tam tinkama vieta yra valgykla. Išsiuntė mus į puodų, lėkščių ir indelių karalystę. Pasikeičiant plaut, padėt virtuvėj virėjams. Iš pradžių buvo tikrai sunku, paskui pamatėm, kad pečkurys tingi vandens prikaitint, susitarėm, kad duotų vos ne verdantį. Tada reikalai pajudėjo, likdavo daug laisvo laiko, radom ten tokį tamsų kambariuką, tai ten prisijungėm elektrą, pasitiesėm čiužinį, punktą numigdavom. Pradėjom skųstis, kad daug darbo, tai kasdien dar duodavo „nariado“ kareivioką, kuris be darbo nesėdėjo. Patys į rikiuotes nevaikščiojom, atseit, labai užimti, išeidavom iš „kazarmos“ ryte ir grįždavom jau naktį.

Vienąsyk grįžtam į kareivines, mūsų nebepriima. Kas yra? „Dnevalnas“ (tvarkinys) pasikviečia kuopos budintį, tas sako: „Kombato“ įsakymas apvalyt trečią kuopą, jūs nuo šiandien pirmoje kuopoje.“ Nueinam į pirmos „kazarmas“ – ten mūsų irgi nepriima. Baladojomės taip kelis kartus iš „kazarmos“ į „kazarmą“.

Pirma kuopa – net juoda, visi siauraakiai, net skyrininkai. Bet buvom jau nebe „pacanai“, visai draugiškai su tais juodukais, o pagaliau jau protas buvo atbukęs, neėmėm į galvą. Kaip tik tada pakeitė pirmos kuopos vadą, atėjo toks plačiapetis, gal 40 m. amžiaus. Bjaurus kaip velnias, skaldydavo be jokių sentimentų į dešinę ir į kairę, daužydavo lazda arba dar blogiau – kareiviška taburete. Vienintelis išsigelbėjimas – kuo greičiau suktis ir nepakliūti po jo ranka, nes daužė be pasigailėjimo. Vienam kareiviokui sulaužė ranką, o kiek buvo sumuštais šonais, niekas neskaičiavo.

Šitaip besimalant, atėjo jau ir 1988 m. pavasaris, „prikazas“. Metėm tą virtuvę, joje liko tik estai Salundi (vyr. virėjas), Urmaas Merikuul (padėjėjas) ir Ainaras Juks, atsakingas už visą inventorių. Pastarasis nuo tingėjimo pradėjo „šlanguot“, gaminosi iš pomidorų pastos „braškę“, kurią lakdavo su Merikuulu. Nuo tos braškės Juksui pasimaišė protas ir vienąsyk apdaužė kažkokius juodukus iš „nariado“. Anie pasiskundė, Juksas lėkė lauk iš šiltos vietos.

Pavasarį susitikau trečios kuopos „zampolitą“ Slepniovą ir pasibėdojau, kad baigiu morališkai degraduot su juodžiais. Patarė belstis į jo kuopą, nes jau nesukomplektuota, o norinčių pakliūt būtų daug. Taip ir padariau, parašiau prašymą ir gegužės mėn. leido man pereiti į trečią kuopą kpt. Kirjak žinion.

Ten jau pasijaučiau kaip žmogus. Visai kita aplinka, žmonės kiti. Juodų mažuma, „petlicas“ visi nešiojam juodas, o ženkliukai jau bet kokie: kas „stroibato“, kas „avtobato“, kas inžinierines. Gavom pagaliau ginklus – AK-47 automatus, peilius – durklus „kalašnikovams“. Pas mus jau kažkas panašesnio į armiją: porą kartų per mėnesį maršiukai 10–15 km, šaudymo pratybos. Eini į „nariadą“ – jau durklą – peilį turi prie šono, viskas kaip pridera. Ir apranga kitoniška: 1, 2, 4 kuopos dėvėjo VSO („strojbačikų“ aprangą be antpečių), o mes visą laiką CHB, kaip normalūs kareiviai. AK numerį dar prisimenu – Д 24365. Šitoks gyvenimas tęsėsi ligi rudens, paskui kažkas lyg purvinu skuduru perbraukė mūsų kuopos autoritetą. Buvo taip: po maršiuko nužygiuojam šaudyklon, užimam padėtį šaudyt gulomis – eee, prie mūsų prigula šalia „praporas“ ar karininkėlis ir vos ne laiko už rankų, kad tik ginklo nepasuktum. Sušaudėm kiek priklauso, bet liko kažkoks kartėlis. Grįžtam į dalinį. Rikiuotė, „kombatas“ šaukia, kad yra „svolačių“ pasaulyje, mūsų UIR-e kažkoks kalnietis nupylė kuopos ar bataliono vadą ir dabar liepta išimt iš UIR dalinių ginklus, nes „zekams“ negalima duot į rankas. Ir apskritai, trečia kuopa yra „raspizdiajai“, veltėdžiai ir t. t. Atėmė mūsų automatus, atėmė durklus. Paskutinę dieną vienas berniokas – kuopos budintis dar sugebėjo paskandint išvietėj savo durklą. Na ir teko rengtis OZK ir maudytis šūdely, kol surado. 

Trečioj kuopoj tryniausi tai šen, tai ten, truputį kanceliarijoj padėdavau karininkams tvarkytis su popieriais, „zampolitui“ Slepniovui padėdavau vest politinius užsiėmimus. Visiems ta KPSS buvo įgrisusi, partiją ir sovietinę sistemą garbinom minimaliai, daugiau laikraščių apžvalgas darydavom, įvairius statuto aiškinimus. Paskui pradėjau dėstyt SSSR istoriją nuo seniausių laikų, visus tuos kunigaikščius, karus su totoriais ir pan. Žiūrėdamas į tuos pusiau miegančius berniokus jaučiau, kad keičiasi laikai. To „bezpredelo“, kurį radom ateidami į dalinį, tų baisių rėksmų, patyčių, civiliškos aprangos detalių jau nebebuvo nė kvapo. Nyko palaipsniui ir tos banditiškos-zekiškos tradicijos, teistų ir sėdėjusių buvo, bet tuo jau nesididžiavo. Jautėsi, kad sveiksta ta sovietinė armija, mūsų kietos rankos „kombato“ Kozlovskio „gydoma“. Civiliškus daiktelius ir pinigus kaip vogę taip ir vogė, tačiau jau niekas neatiminėjo iš kareivių siuntinių, niekas nenurenginėjo uniformų. Žymėjom chlorke rūbus nuo pat pradžių, bet dabar buvo įvesta tvarka: patikrina, jei ne tavo užrašas – eini „pailsėt“ 3 paroms į areštinę.

Žinoma, pasitaikydavo visko. Kaip neprisiminus produktų skyriaus viršininko vyr. ltn. Boiprav, kuris, kaip minėta, iššvaistė geresnių produktų atsargas. Man teko su juo būti naktiniu tvarkiniu štabe. Kažkoks nei šioks, nei toks, pradėjo klausinėt apie Baltijos šalis, kaip ten žmonės gyvena, ar teisybė, kad nekenčia rusų? Atsakiau, kad nesvarbu tautybė, visus vienodai gerbia. Jis pradėjo ant manęs rėkt, šaukė, kad esu veidmainis, melagis, kad mes rusų nekenčiam. Bet, kalbėjo, nebijok – aš tave palaikau, esu iš Vakarų Ukrainos, vadinasi, „bendera“. O tikri „benderos“ rusų nekenčia ir žudo juos. Šitokius baisius žodžius kalbėjo man eiliniokui ir supratau, kad jam kažkas negerai galvoje. Nurimęs pasakė: „Kai ateis komendantūra – pažadink.“ Išsidrėbė ant stalo, kur buvo pasitiesęs milinę.

Maždaug 5 val. ryte paskambino iš KPP, eina pats komendantas su patruliais. Bandau žadint leitenantą – nereaguoja. Šaukiau, tąsiau – nieko. Pykšt durys – komendantas įeina, randa mane desperantiškai tampantį už rankos leitenantą.

Komendantūra nesicackijo – griebė už kojų ir nutraukė nuo stalo žemėn. Pastatė ant kojų. Komendantas (papulkininkis) pradėjo šaukt, ką vartojęs? Boipravas kažką nerišliai murmėjo, alkoholio kvapo nėra – negirtas. Vos ne už parankės nusivedė tikrint dalinio. Pasakė: „Eisi kartu su mumis ir pristatinėsi, nes tavo viršininkas liežuvio neapverčia.“  Ką daryt? Ėjau iš paskos, kraudamas į kelnes ir melsdamas Dievulio, kad tik bataliono „kombatas“, „zampolitas“ ar „en-ša“ atvažiavę į dalinį nerastų tuščio štabo. Už tai gaučiau mažiausiai 3 paras arešto.

Tačiau pasuko jie ne į kareivines, bet į kitapus virtuvės buvusią katilinę. Komendantas patruliams liepė pasilikti lauke, o pats įsitempė Boipravą į vidų. Įsmukau iš paskos. Vos tik durys užsidarė, papulkininkis pratrūko šaukt, kad Boipravas esąs visiškas padugnė, narkomanas ir t. t. Pamačiau, kaip stipriais judesiais plyšo vyr. leitenanto antpečiai, užkabinęs pirštais nuplėšė kaip kokius medžių lapus... Perpjovė mintis, kad dabar bus amen ir man, todėl smukau į užpečkį, kur „mandavošnikas“ Kornijenka džiovindavo pliauskas pečiui įkurti. Pradaręs katilinės duris, papulkininkis surėkė patruliams, kad pasiimtų šitą brudą ir jo „dnevalną“ (t. y. mane). Komendantūros patruliai nesupratę, kur aš pradingau, per daug nesistengė manęs ieškoti ir išsivedė „bedolagą“ Boipravą į areštinę. Jiems užėjus už dalinio vartų, moviau atgal į štabą ir tik keliom minutėm aplenkiau už rytinę rikiuotę atsakingą karininką.

Atvažiavo leitenantas – dalinio medikas. Paaiškinau padėtį. Pasakė: „Pamiršk ką matei, laimingesnis būsi. Jis pats pasirinko savo gyvenimą, tu čia niekuo dėtas (mat nervinausi, kad nesugebėjau paslėpt ar bent jau pažadint Boipravo).“

Daugiau mūsų produktų skyriaus viršininko nebemačiau. Niekas jo ilgai neprisiminė, tik pakeiksnojom rydami prėską kopūstienę, vietoje grikių ir ryžių, kuriuos, jei tikėt gandais, vyr. ltn. Boiprav išmainė į narkotikus.

1. S.

Geru žodžiu prisimindamas mūsų kuopos vadą Kirjak, noriu parašyti keletą žodžių. Ištraukė iš Vorkutos, nors ten buvo paruošta vieta man ir visiems keturiems estams. Likus kelioms savaitėms ligi demobilizacijos Kirjak man prasitarė, kad tas mūsų pokalbis san. dalyje su jefr. Šipša nuėjo iki štabo viršininko. Tada, kai buvo formuojamas sąstatas Vorkuton, buvo numatyta grūst lauk estus, nes visi buvo teisti, ir mane pagal įskundimą. Visgi Kirjak kažkaip sugalvojo sumachinuoti, atiduodamas išvežimui vyresnio šaukimo juodukus, o mus pasilikdamas dalinyje. Kokie buvo jo motyvai? Sunku pasakyti, tačiau tos kaimiškos dešros, kurią nuvežiau jam grįždamas iš atostogų, jis tikrai buvo nusipelnęs...

**********************

Ką gali patyčios padaryti iš žmogaus, prisiminiau eilinį Nikiforovą. Kilęs nuo Leningrado, iš inteligentiškos šeimos.

Eilinis Nikiforovas atrodė juokingai: galva suplota lyg kiaušinis, ausys didelės, atlėpusios ir stebėtinai smailėjančios, smakras nusėtas pūlingais spuogais. Šiame spuogų miške kalėsi reti gyvaplaukiai – jaunatviška barzda. Matėsi, kad šis berniokas pakliuvo į klimato zoną, nesuderinamą su jo sveikata. Ne jis pirmas, ne jis paskutinis, visi tai išgyvenom, bet organizmas prie to priprasdavo.

Keistas buvo ir jo elgesys. Kalbėjo mažai, į klausimus atsakinėjo tokiu tonu, lyg tyčiotųsi iš pašnekovo, nors buvo akivaizdu, kad tai tik viena iš viso komplekso jo keistenybių.

Labai nepasisekė nuo pat pradžių, nes pakliuvo į pirmąją kuopą, minėto Abdulajevo grandį. Jau pirmomis tarnybos savaitėmis nespėriai sukdamasis pakliuvo po kieta kuopos vado ranka, buvo smarkiai sumuštas.

Kartą per vakarinę rikiuotę kuopos vadas paskelbė, kad batalione turim ne tik bobų, bet ir niekšų, kurie išdavinėja valstybines paslaptis. Taigi, sako, paklausykite, ką rašo artimiesiems (rodnym i blizkim) vienas mūsų eilinis. Ir pradėjo skaityti.

Laiškas skambėjo maždaug taip: „Brangieji tėte ir mama, aš gyvenu labai blogai, mane skriaudžia ir mano kojos nutrintos iki kraujų. Brangieji tėte ir mama, tą laikrodėlį, kurį man davėt, jau seniai pavogė, o ką padarė su manimi mano grandies vadas Abdulajevas, aš net rašyti negaliu. Brangieji tėte ir mama, atvažiuokite ir paimkite mane iš šito pragaro, nes aš čia tikrai neištversiu...“ Ir taip toliau. Prašė naujo laikrodėlio ir daugiau pinigų.

Laiškelis buvo parašytas primityviu vaikišku stiliumi, kiekvienas sakinys prasidėdavo kreipiniu „Brangieji tėte ir mama“, berods pakartotu 17 kartų. „Kombatas“ skaitė rūsčiu veidu, o visas batalionas – tiesiog staugė, kretėjo, raitėsi juokais ir laidė sąmojus. Keisčiausia, kad juokėsi ir karininkai, nedraudė ir kareiviams. Baigęs laišką, bataliono vadas Kozlovskis sustaugė: „Eilini Nikiforovai, išeit iš rikiuotės! Už dezinformacijos apie karo tarnybą skleidimą, kareivio vardo žeminimą skiriu 7 paras arešto!“

Vargšas berniokas... Pakliuvo į areštinę ir, jo nelaimei, pirma kuopa neturėjo gerojo mūsų viršilos, kuris „zaliotčiką“ ištrauktų.  Be to, tai nebuvo paprastas areštas, bet įsūdytas paties bataliono vado.

Iš areštinės grįžo nepanašus  į žmogų, visi tie pūlingi spuogai nubraukti, smakras atrodė kaip vienas kruvinas šašas. Pasirodo, areštinėje kažkas sumanė jį nuskusti vafliniu rankšluosčiu. Vaikščiojo svyruodamas, net ne kaip „čmo“ – kaip paskutinio „čmo“ šešėlis.

Visgi kažkaip jo tėvai sužinojo apie sūnaus būklę, atvažiavo į Mirną pasimatymui. Kozlovskis išdavė leidimą susitikt su „brangiais tėte ir mama“. Nežinau kaip, bet Nikiforovą sugebėjo perkelti į mūsų kuopą, toliau nuo Abdulajevo. Tačiau ir pas mus – ne pyragai, vaikinas visiškai nieko nemokėjo, net žengt į koją nesugebėjo. Šiaip taip varganai sulaukė pirmosios tarnybos žiemos. 

Vienąsyk paskyrė jį valgyklos tvarkiniu. Nieko sudėtinga, bet pakliuvo ant kažkurio aršaus seržanto, kuris leido pailsėt vyresniems kareiviams ir privertė visą valgyklos salę iššveist jam vienam. Ar per lėtai sukosi, ar blogai plovė, bet užsidirbo tarnybą be eilės tvarkiniu į kuopą. Kitą dieną atėjo vakarienės, prie jo prisėdo mūsų pirtininkas Kudrevatych (arba Kudriavyj). Sako: „Oi tu, vargšeli Nikiforuška, ar nori valgyt?“ Pastarasis atsakė, kad nori, yra alkanas. „Tuoj aš tave pamaitinsiu.“ Paėmė iš duonraikių kepalą juodos forminės ir iš valgyklos visą puodą avižinių kruopų košės. Iš pradžių geruoju, paskui prievarta privertė Nikiforovą suvalgyt 10 porcijų košės, kurią ir alkaniausi valgydavo raukydamiesi. Sako: „Dabar tu man, Nikiforovai, skolingas 3 rublius.“ Paėmė iš jo pinigus.

Išeina persivalgęs, žiaukčiodamas iš valgyklos, sako, skrandis pyksta. „Tuoj aš tave pagydysiu.“ Nusivedė pas san. instruktorių Pūką ir paprašė duot Nikiforovui vaistų, kuriais gydo „neprivalgiusius“ „čmo“.

Nuėjo atgal į kuopą, po pusiaunakčio pridavė tarnybą ir atsigulė miegot. Kaip neretai pasitaiko, jau sugulus budinčiam karininkui, naujas budėtojas žadindavo naujokus ar „čmo“ trinti pisuarų ir prausyklos plytelių. Sugalvojo žadinti Nikiforovą – žiūri, išlenda kaip koks maumas, kažką nešdamas rankoj. Zombis, ne žmogus vaikšto, kažką ten kriurzino prausykloj. Pamatė, kad prastas jau darbininkas – paliko ramybėj.

Paskui kuopos budėtojas apeidamas lovas pastebėjo, kad kažkas ruda pritaškyta nuo Nikiforovo lovos per visą „kazarmą“. Pabraukia pirštu – šudas. Na ir prasidėjo...

Aš tą naktį buvau naktinis dalinio patrulis, atsakingas už priešgaisrinę saugą (rašiau apie tas pareigas, man tekusias po Abimachmado Kurbanovo dembelizavimo). Eidamas nuo KPP pusės pamačiau, kad mūsų kuopoje vyksta kažkas keista, vidury nakties uždegtos šviesos ir triukšmas. Pamaniau, kad praleidau patrulį (kartais eidavo ne per KPP, bet per skyles dalinio tvoroje, kad užkluptų nepasiruošusius). Nubėgu  į kuopą, budėtojas sako: „Pamatysi cirką, Nikiforovas apsišiko!“ Visa „kazarma“ ūžia, juokiasi iš tvarkinio, kad Nikiforovas jį pagaidino: suviduriavęs pridergė ant grindų, o jam reikės valyti.

Nepamenu, kas tada buvo tvarkiniu, bet pradėjo su keiksmais žadinti Nikiforovą. Guli kaip negyvas. Užpylė visą arbatinuką šalto vandens – nejuda, tada tas tvarkinys pradėjo arbatinuku daužyt gulintį kur papuola, tik vengdamas smūgių į galvą. Jokių dejonių, šauksmų, išgirdom tik pailgą prrrr ir plerptelėjimą. Matyt, nuo mušimo Nikiforovas galutinai susividuriavo.

Negalėdami pažadint kaltininko, kažkurį „pačmorintą“ kareivioką privertė valyti Nikiforovo mėšlą. Sako: „Ne mes kalti, Nikiforovas tau kiaulystę iškrėtė.“ Tai dar anas pridėjo gulinčiam.

Mačiau visa tai savo akimis, kas dėjosi tą žiemos naktį. Pasityčiojusi iki valios, kuopa sumigo lyg nieko nebūta.

Ryte visa „kazarma“ stovėjo ant ausų: vėlavo į mankštą, visi laukė, kas bus su Nikiforovu. O jis nesikėlė, gulėjo kaip užmuštas, apipiltas šaltu vandeniu, apsišlapinęs, apsidergęs, sudaužytas ketaus arbatinuku. Visi, kurie buvo pridėję ranką, jau kaip reikiant sunerimo, nes galėjo būti užmuštas. Kažkas saliamoniškai pasiūlė išnešti lovą laukan, nes esą šaltis parodys – gyvas ar ne. Kareiviokai nukėlė lovos tinklą ir su gulinčiu išnešė lauk. Gal po 10–15 min. pamatėm, kad nelaimėlis keliasi ir drebėdamas maklinėja basas per sniegą.

Visi skriaudėjai choru atsikvėpė, pirtininkas Kudrevatych išbėgo laukan: „Oi, Nikiforuška, tu gyvas, sveikas, eikim į pirtį, aš tave nuprausiu.“ Nusivedė smirduką pirties pusėn ir sugrąžino į „kazarmą“ jau švarų, daugmaž panašų į žmogų. Už tai nulupo keletą paskutinių turėtų rublių.

Kuopos vadas kpt. Kirjak, sužinojęs šitą istoriją, puse lūpų pabarė skriaudėjus, liepė Nikiforovo nekliudyti. Po mėnesio kito atvažiavo į Mirną jo tėvai, greit po šio apsilankymo Nikiforovo mūsų daliny nebeliko. Vieni kalbėjo, kad tėvai išsirūpino „baltą bilietą“, kiti – kad pasiėmė tarnauti arčiau namų, į Leningrado sritį.

Pats buvau šio pažeminimo gyvu liudininku, tik man stebėtinai keista, kaip tą naktį mušamas špižiniu arbatinuku šitas berniokas nebuvo sunkiai sužalotas, gal tik todėl, kad buvo mušamas per kareivišką antklodę.

              „Dembelis“

„Dembelis“ – žodis saldus, už medų saldesnis. Dveji metai arba 730 dienų „čebatuose“ atrodė žiauriai ilgas laiko tarpas. Pernelyg ilgas, kad galėtum ištverti tame šalčiu ir drėgme dvelkiančiame pasaulio krašte. Iš pradžių badydavosi kalendorėlyje dienas, paskui savaites, galima buvo iš proto išeit, jei skaičiuosi, kiek liko dienų. Seniai žvengdami patardavo skaičiuot ne kiek liko, bet kiek ištarnauta, taip būsią paprasčiau... Pirmas „dembelis“, kurį pamačiau mūsų kuopoje – gulėjo sau per dienas lovoj, skaitė knygas. Valgyt valgyklon nėjo, nemačiau, kad dar kažką valgytų, atneštų „vojentorginių“ sausainių nevalgė – atiduodavo „salagoms“. Atrodo, buvo gyvas šventa dvasia. Ateidavo pas jį kuopos viršila, prisėsdavo ant lovos, pasišnekučiuodavo. „Kaptiorščikas“ Kolia Charitonov atnešdavo „čifyro“ tiesiai į lovą. Žmogus didelis kaip kalnas, gyveno tarsi kitam pasauly, lova jam paklota, batai nublizginti ir ne todėl, kad kažkas liepė, bet kad visi gerbė ir savotiškai mylėjo. Dėvėjo praporišką „CHB“, jei ko reikia, negarsiai pasakydavo ir kaipmat būdavo padaryta. Iš kur jis buvo pas mus užsilikęs – vienas Dievas težino, jo šaukimo visi jau buvo seniai paleisti.

 Visai kas kita buvo rudeniniai „dembeliai“. Keletas rėksnių kirgizų, trejetas seržantų – negausus 1985 m. rudens šaukimas. Naujokai ir „dnevalnikai“ „skraidė“, dieduškos išsijuosę galvojo, kaip pamaloninti „dembelius“, sukosi kaip išmanydami (čia veikė taisyklė „gerbk senelį, nes ir tu senas būsi“, atseit, kaip tu pagerbsi „dembelius“, taip ir tave ateity pagerbs). Štai, guli išsidrėbęs kirgizas Zijajev, o keturi „duchai“ ritmingai siūbuoja lovą, vaizduodami važiuojantį traukinį, palei nosį maskatuoja berželio šakele ir dainuoja:

„Spi pachan, spokoinoj noči,

Služba stala dniom koroče,

Pusti vam snitsa dom rodnoj,

Baba s pyšnoju pi-doj.

Bočka piva, vodki taz

I Ustinova prikaz.“

Nesvarbu, kad Ustinovas jau 5 metai po žeme, svarbu, kad eilės rimuojasi. O štai mūsų šaukimų ministras Jazevas – nesirimuoja. Zijajev, jei geros nuotaikos, guli kaip katinas, murkia, dantis rodo, jei blogos – pradeda klykt, kad dabartiniai „salagos“ esą mėšlas ir nemoka pagerbt „dembelių“. Tada atsiras koks nors „šestiorka“, kuris išspardys užpakalį jautresniems naujokams. Dar blogiau, sugalvos parodomąją programą – cirką. „Duchelis“ lips ant taburečių piramidės ir vaizduos semaforą prie geležinkelio, o kiti tuo metu rantys „vilką“, „mešką“, „klirencą“ arba kitus jėgos pratimus.

Žiūrėjom į „dembelių“ palydėtuves varvindami seiles, mintyse ketindami atsiimti, kai ateis mūsų laikas. Deja, keitėsi laikai, 1989 m. vasarą daliny visi vaikščiojo „ant ausyčių“, „kombatai“ Kozlovskis, Tatarenka, mūsų „en-ša“ ir komendantūra labai pasistengė, kad visos nestatutinės tradicijos būtų su šaknim išrautos. Šis tas liko, tačiau tik menkas šešėlis, palyginti su tuo „bezpredielu“, ką radom 1987 m. vasarą.

Kovinis lapelis. Dalinį pasiekdavo keletas laikraščių, be pagrindinių „Pravda“, „Izvestija“, „Ogoniok“, „Trud“, dar ateidavo kelių sąjunginių respublikų: Ukrainos (kažkodėl spausdinami rusiškai), estiškas „Nordtee Haal“ ir mūsų „Komjaunimo tiesa“ (arba lietuviškas, arba rusiškas). Tai buvo tikrai malonus siurprizas, pamatyti ir pajausti, kuo kvėpuoja toli likusi Lietuva.

Pagal seną tradiciją kiekviena kuopa turėjo savo kovinį lapelį, tiksliau kokio A2 formato lapą, ant kurio puikavosi užrašas „Za našu sovietskuju rodinu!“ ir kažkodėl grasinantis užrašas „Iz čacti ne vynositi.“ Visa kita palikta pačios kuopos kareiviokų fantazijai. Kovinis lapelis dalinosi į tris ar keturis skyrius, kuriuos sąlygiškai buvo galima pavadinti „mūsų tarnyba“, „mūsų poilsis“, „politiniai užsiėmimai“ ir „mūsų gėda“. Čia rašydavo, kas ir kiek įvykdė normą, kas geriausiai atsakinėjo per polit. užsiėmimus ir kas, neduok Dieve, miegojo, koks skyrius gražiausiai pasiklojo lovas, o pas ką lovose šoko velniai. Naivu manyt, kad buvo rašoma bent kiek teisybės: visada buvo giriami būrininkai serž. Krivošein ir Byk, o rečiausiai – serž. Morozov. III būrio vado „praporo“ Sinycino iš viso niekada neminėjo, nes jis buvo šiknius, be to, jam buvo nei šilta, nei šalta. Blogiausiai buvo su prasižengėliais, čia jau visiškai nebuvo jokios teisybės. Atpirkimo ožkučiais tapdavo koks nors ramus kareivukas, kreivai pasiklojęs lovą arba pasikrapštęs rikiuotėje nosį ar rūrą. Konfūzas įvyko bene vienintelį kartą, kada vadai surado serž. Ščerban gaminant „braškę“. Tada „koviniame sienlaikrašty“ atsirado linksmas eilėraštukas:

„Ščerbani zachotel opochmelitsa,

Toliko provalilsia ėtot plan.

Tak, kak zampolit zabral vsie droži

I zasunul v sobstvennyj karman.“

Buvo pora netikslumų: tai buvo ne zampolitas, o zampotylas (ūkio skyriaus viršininkas) ir nebuvo jokių mielių – buvo pomidorų pastos pagrindu pagamintas raugas. Seržantai Byk ir Krivošein žvengė skaitydami, o iš „gubos“ grįžęs Ščerban irgi šiepėsi, nepyko, mat pasijuto besąs tarsi herojus, nukentėjęs už bendrą reikalą. Mat brogą ketino suvartoti „kaptiorkėje“ kartu su kitais seržantais.

Šitie koviniai lapeliai buvo tik dėl „atmazkės“, niekas jų neskaitė. O ir rašytojas dirbo atbulomis rankomis, stengdamasis keverzoti kuo didesnėmis raidėmis, nes vėjų ir muštro išpūstos galvos vargu ar galėjo pagimdyti daugiau negu tris bent kiek rišlesnius sakinius.

Abimachmadas Kurbanovas – personažas, vertas atskiro aprašymo. Skundikas kokių reta, bet kartu ir gudruolis, keičiantis viršininkams, sugebėjęs įtikti visiems ir, kas įspūdinga – padaryt iš tarnybos nemažą, bet visai legalų bizniuką.

Tadžikas Abimachmadas Kurbanovas buvo 1986 m. rudens šaukimo, jei mano atmintis nemeluoja, profesionalus prekybininkas. Iš karto buvo įdarbintas dalinio arbatinėj, gerai sukosi, bet pareigų vis tiek neišsaugojo. Keičiantis dalinio valdžiai, arbatinėje buvo rasti kažkokie pažeidimai (ar karininkai savo reikalams imdavo prekes ir pinigus, ar kažkas panašaus). Kurbanovas vedė visą „juodą“ buhalteriją ir išlipo sausas, bet pareigas turėjo užleisti „kombato“ Kozlovskio paskirtam jo tautiečiui.

Šaltąjį metų laiką Abimachmadas prasivartė Mirno ligoninėj (ten pakliūti paprastam mirtingajam buvo beveik be šansų), o 1988 m., pavasariui atėjus, paskirtas atsakingu už priešgaisrinę dalinio apsaugą. Keista  tai buvo tarnyba: su raiščiu ant rankovės PSO blūdinėti per naktis per dalinio teritoriją, formaliai žiūrėti, kad nekiltų gaisrų, o faktiškai – sekti, ar nevaikšto kareiviokai per dalinio teritoriją, ar nemiega „nariadai“. Svarbiausia – laiku pamatyti komendantūros patrulius ir ligi jiems pradedant patikrinimą įspėti visų kuopų budinčius. Žinoma, pirmą komendantūros patrulių „smūgį“ turėjo atremti KPP budėtojas, kurio nerašyta pareiga buvo raportuoti neskubant, kad Kurbanovas bent jau štabinius įspėtų...

Kurbanovas turėjo pravardę „Nočnoj-NŠ“ – naktinis štabo viršininkas. Viską, ką pamatydavo negatyvaus – pranešdavo ryte štabo viršininkui Samoilovui. Skundė ne tik kareiviukus, bet ir karininkus, per daug to neslėpdamas. Kas nors nepatinka, tuoj drebia į akis: „Rytoj pasakysiu Samoilovui ir bus tau pizdec.“ Skundė visus per akis, o „en-ša“ juo pasitikėjo.

Mūsų kuopos viršila baudėsi jį už skundimą nudaužt ir panašu, kad taip būt atsitikę, jei Kurbanovas būtų atsidūręs tinkamu laiku. Jefreitorius Lebedj buvo išspardęs jam užpakalį, bet tai tebuvo maža bausmė už visas tas šunybes, kurias buvo iškrėtęs. O kad jis skundė, niekam nebuvo paslaptis: kas dieną nustatytu laiku eidavo „ant kilimo“ pas Samoilovą, nešiodavosi popieriaus bloknotėlį užsirašyti, kad nepraleistų nė vieno „čifyrintojo“, snaudaliaus ar šiaip pažeidėjo.

Abimachmadas buvo vienas iš tų azijiečių, kuris lig paskutiniųjų laikėsi musulmoniškų papročių. Kai išlėkė iš „čaichanos“, teko valgyt jau kareivišką maistą. Žinodami jo musulmonišką prigimtį, bandė įkišt kiaulienos, bet Abimachmadas gynėsi, atseit, mato Alachas. Pasikankinęs mėnesį, jau kiaulieną lapnojo net jam krutėjo ausys. Kada patraukdavom jį per dantį, rimtu veidu aiškindavo, kad jo tėvas buvo nuėjęs pas mulą patarimo, ar galima valgyti jam armijoje kiaulieną. Mula atsakęs, kad Alachas nepalaikys už nuodėmę, jei kitokios mėsos nesą. Taigi, „Tadžikistan daleko – Alach  ne vidit.“

Visgi ir Abimachmadas turėjo silpnybę. Jo darbo pobūdis (bastytis per naktį) labai vargino, kur buvęs nebuvęs, vis snūduriuodavo. Užeidavo į kokią „kazarmą“, prašydavosi prigulti, bet nelabai kas norėdavo priimti. Kas praneš apie komendanto apsilankymą, jei naktinis „en-ša“ miegos? Todėl vydavo jį lauk, neretai palydėdami skambiais keiksmais. Ropodavo toliau, pašildamas tai vienoj, tai kitoj „kazarmoj“. Gerai, jei komendantūra praeidavo iš karto po „atbojaus“ ar po pusiaunakčio, tada jis lįsdavo tik į jam vienam žinomą „šuršą“ ir pūsdavo į akį iki pusryčių. Visi jo nedraugai bandė išsiaiškinti naktinę jo landynę,  kai kas net bandė pasekti, bet Kurbanovas tarp klubo ir katilinės dingdavo kaip į vandenį. Vienu metu buvo susigyvenęs su „mandavošniku“ Kornijenka, dirbusiu valgyklos pečkuriu. Įlįsdavo ant pečiaus, kur paprastai dėdavo džiovinimui pliauskas. Tačiau, pavasariui atėjus, iš ten išsikraustė ir naktis stumdavo besitrindamas apie dalinio KPP, į kurį buvo pasodintas aklas gitaristas Šurikas Blezgijevas, rusas iš Sosnovyj Boro (kur yra Leningrado AE).

Dirbusieji naktinėj pamainoje miegodavo gerokai mažiau nei privalėjo: eidavo gult ryte po pusryčių ir rikiuotės (8 val.) ir miegodavo tik 5 val. (iki 13 val.). Tai ir visas miegas, bet ir tas neprilygo naktiniam, nes „kazarmose“ nuolat „šuršalino“ tvarkinys („dnevalnas“), brūžino „vzliotką“ (betonkę per vidurį „kazarmos“), baubė televizorius. Neretai kietesni „dnevalnai“ į darbą įkinkydavo naktiniokus – „salagas“, tad ramybės kareivinėse nebuvo.

Šurikas – įdomus žmogiukas, paėmė jį kariuomenėn per kažkokį nesusipratimą, mat regėjimas buvo -7 ar -8, visiškas trumparegis. Mobilizavus pamatė, kad žmogus vos ne aklas. Iš karto pradėjo ruošt dokumentus komisavimui, bet tai ne vienos dienos reikalas. Bene tris mėnesius žmogus laukė atsakymo iš „Mirno komisijos“. Stūmė naktis KPP, brazgindamas gitarą, kad neužmigtų.  

Jis atneš visko tiek, kiek priklauso. Nueisi pats pirkt – „čaichančikas“ apgaus, apsvers per akis – tai jie mokėjo. Pradėsi bartis – Kurbanovui pakliūsi „ant muškos“, seks tave, stebės, nutaikys momentą, kada „užmutysi čifyrą“ ar per dalinio tvorą iškelsi koją – išduos „en-ša“ majorui Samoilovui. Kam kišt rankas į smarvę, jei galima paprašyt nupirkt „Nuričkos“, jis atnešdavo tiek, kiek reikia, ir visada – grąžą. Atsisveikindamas paspaudžiau jam ranką, kaip broliui, pasakiau, kad nebe daug liko ir jam, po „dembelio“ jo laukia saulėtas Uzbekistanas su jo visais malonumais: iziumu, išakais ir, žinoma, saulute, kurios taip trūko mūsų prakeiktoj šiaurėje.

Iš pradžių buvo pasodinę dieniniu KPP-ešniku, bet vargšas nelabai atskirdavo, kur savi, kur svetimi kareiviai. Gal būtų taip ir sėdėjęs, bet kartą nepamatė atvažiuojant „kombato“ mašinos ir neatidarė vartų. Šoferis jefr. Manziuk parodė aukštąjį pilotažą, neištaškęs mūsų vado į uždarų vartų konstrukcijas. Iššokęs Kozlovskis būt vietoj užmušęs Šuriką, bet išsyk nuleido garą ir PIRMĄ KARTĄ, o gal ir vienintelį, iškeikė visą sovietinę mobilizacijos sistemą, nugrūdusią į tokį pasaulio pakraštį beveik aklą žmogų.

Šuriką pasodino nakčiai, kada mašinos nevažinėja, o vieninteliai praeiviai – tik komendantūros patruliai. Sėdėdamas viduje, dainuodavo keistas dainas apie poručikus, kornetus, kažkur toli likusią tėvynę ir baltąją armiją. Po dešimties metų šitos pačios dainos, jau atliekamos  A. Malinino, skambėjo visoj Rusijoj.

Taigi pas šitą trumparegį – geraširdį Šuriką ir įsitaisydavo nakčiai Abimachmadas. Nugriūdavo ant grindų arba rymodavo kėdėj, knapsėdavo nosim burbėdamas, kad Šurikas esąs jo draugas ir jam nieko nebus nuo „en-ša“. Pasirodžius bet kokiems siluetams (vasarą buvo baltosios naktys) Šurikas „dalinio gaisrininką“ žadindavo, kad anas pirmasis sutiktų komendantūros patrulį arba pagal aplinkybes lėktų perspėt kuopų apie patikrinimą. 

Vieną vasaros naktį (pas mus būdavo baltosios naktys) Abimachmadas susirangė pas Šuriką KPP poste pasnausti. Iki „padjomo“ liko mažiau nei valanda ir miegas jį visai nugalėjo. „Lūžinėjo“ ir patrulis A. Blezgijevas, tad išėjo prasimankštinti kojų už dalinio teritorijos keliuku link komendantūros. Ir čia kaip tyčia išdygo kareivioko lydimas patrulis, davęs ženklą Šurai prieiti. Pastarasis nuo KPP posto buvo gal tik kokie 50 m, todėl kažkokių problemų neturėjo kilti. Tačiau atraportavus patrulis nepaleido Šuros kaip įprasta, bet liepė eiti iš paskos.

Įėjęs į KPP, rado ant stalo užsikniaubusį Abimachmadą. Patrulis (pats komendantas – papulkininkis) priėjės prie miegančio, spragtelėjo pistoletu ir žadina: „Tovarišč soldat, vy ubity. Počemu spite na postu?“ Kurbanovas, dar neatsibudęs, suburbuliavo: „Ty spiš? Ja spiš? Ja jebal takoj spiš!“ Matyt norėjo pasakyti, kad anoks čia miegas ant stalo apsikniaubus. Šurikas, matydamas visą šią sceną, leido į kelnes.

1. Kurbanovą patrulis pasiėmė į „gubą“, o visus miegalius kuopose išgelbėjo tik ta aplinkybė, kad atėjo laikas „padjomui“ (keltis).

Šia proga mūsų kuopos viršila – vyr. praporščikas pagaliau atkeršijo Abimachmadui – paėmė jį iš „gubos“ ne iki pietų, bet prieš pat vakarinę rikiuotę, tad mūsų dalinio gaisrininkas smagiai praleido dienelę šlifuodamas komandantūros „placą“ ir mokydamasis „ustavą“ (statutą).

Dembelizavosi Kurbanovas paslaptingai. Savaitę prieš furgonai išvežė į Mirną dvejus metus Kurbanovo kauptas butelių atsargas. Turėjo jis „čaichanoj“ kažkokį sandėlį, kur laikė tuos butelius, sklido gandai, kad už juos gavo 2 000 rublių. Žinoma, kažkiek teko „atlenkti“ už išvežimą, už saugojimą ir t. t.

Išvažiavo iš dalinio civiliokiškai, o bagažas su uniforma – įsiūtu „praporsku“ CHB, kerzais „nuobliuotais“ kulniukais išvažiavo į Mirną anksčiau su skalbyklon vežama patalyne.  

Savo akim mačiau Abimachmado „dembelišką turtą“: vyr. seržanto antpečiai su žalvarinėm raidėm, barchatu muštos „petlicos“, visų klasių „specialisto“ ženklai ir visų „razriadų“ „begūnokai“ (ženklai „Voin – sportsmen“, kuriuose buvo pavaizduotas sportiško sudėjimo bėgantis jaunuolis), sovietų kariuomenės pirmūno ir net UIR-o („upravlenije inžinernych rabot“) garbės ženklas. O kur dar „samapalas“ (kareiviškos gamybos rankdarbis) SSSR didvyrio žvaigždė su įstatytu per vidurį komjaunimo ženkliuku, juodas (jūreiviškas) odinis diržas su aplink žvaigždę apipjautu „kokybės ženklu“. Net akselbantas, kuris iš principo negalėjo būti dėvimas prie CHB. Net ir „čiurka“ suprato, kad su tokia nestatutine (švelniai tariant) apranga jo niekas iš dalinio neišleis, bet kuriam mieste užsiraus ant patrulio. Tad išvažiavo kaip civilis, ketindamas persirengti jau gal tik Dušambės pusėn bildančiame traukiny, kad sugrįžtų namo herojum, nors tarnybą praleido kaip paskutinis „čmo“ („čelovek moralno obosrannyj“ –  apsišikėlis).

Galbūt šis epizodas būtų užsimiršęs, jei Kurbanovui išvažiavus, nebūčiau perėmęs jo pareigų. 1989 m. pradžioje susižeidžiau ranką, pasigavau infekciją ir kraujo užkrėtimą. Išpjovęs pūlinį, Pūkas išėmė pupos dydžio užkrato židinį ir patarė melstis, kad gedimas nebūt nuėjęs į kaulą. Gijo labai sunkiai. Apskritai šiaurėje bet kuris susižeidimas rizikavo neprognozuojama organizmo reakcija, nes buvom mums neįprastoj klimato zonoje. Be to, buvo nusilpęs imunitetas. 

Likau be kairės rankos. Kadangi dėl tokių niekų į „sančiasties“ stacionarą neguldo, kad „nešlanguočiau“, buvau paskirtas eiti Kurbanovo pareigas iki visai sugysiu. Mėnesį tryniausi daliny ir dar antra tiek 72-oje aikštelėje, kaip komandiruotas. Šitaip sulaukiau 1989 m. pavasario...

Kareiviai – ne žmonės, jie yra tiesiog kareiviai, t. y. jiems reikia pamiršt turint kažkokį žmogišką orumą, savo nuomonę, svarstymus apie vienos ar kitos veiklos tikslingumą. Jei to nepriimsi kaip pagrindinės taisyklės, tai bus tavo pirmas žingsnis į išprotėjimą.

                  ........................................................................................................................................

                                                                 Apie dalinio saugumiečius

Jau tarnybos pradžioj, 1987 m. vasaros gale, susidūriau su komendantūros kagėbistu majoru Kalistratov. Žmogelis nedidelio ūgio, raudonais antpečiais su BB (vidaus kariuomenės) „petlicom“, labai kontrastavo mūsų juodų „petlicų“ pulke. Pažiūrėjus iš šalies, niekaip nesuprasdavai, ką jis veikia, ir juo labiau, kaip jis sugeba atsirasti pačiu netinkamiausiu metu ir pačioj netinkamiausioj vietoj. Kol dalinys dar buvo neaptvertas trimetrine lentų tvora, tai nelabai stebino, tačiau vėliau, kai visas perimetras buvo aptvertas, sveiku protu buvo nesuprantama, iš kur jis atsiranda: žiūrėk, jau moja ranka: „Idi siuda, synok!“ Žinojo visas skyles tvoroj, netgi tas, kurios buvo ypač kruopščiai maskuojamos (link pagalbinio ūkio ir „vojentorgo“, kurį buvo galima pasiekt perėjus trijų dalinių teritorijas, su visais patruliais ir postu prie paties „vojentorgo“).

Mjr. Kalistratovas atrodė pats nekalčiausias karininkas, niekad nekeliantis balso, nešaukiantis ir negrasinantis „guba“. Beveik toks pat šventas, kaip mūsų dalinio medikas – „krasnapagonikas“, jaunas, simpatiškas leitenantas.

Su Kalistratovu atmintin įstrigo toks susitikimas. Nepamenu už ką, tačiau, ištarnavus apie mėnesį, gavau mušt iš serž. Furadževo. Nepamenu jo tautybės, ar tai buvo azeras, ar tadžikas, tačiau nuo jo kumščio turėjau mėlynę po akim. Atgal nekirtau, nes, kad „salaga“ kirstų atgal seržantui – nematytas, negirdėtas dalykas. Buvom mokomi „stojko perenesti vsie tiagoty i lišėnije voinskoj služby.“  

Atidaviau Kalistratovui pagarbą kaip pridera, bet buvau sustabdytas: „Idi siuda, synok.“ Priėjau, prisistačiau esąs tokio bataliono, 4 kuopos, 3 būrio eilinis. Klausia, kas įstatė „fingalą“? Sakau, kad pats netyčia trinktelėjau į šaką, buvau užsisvajojęs apie namus. Kalistratovas pakraipė galvą: „Sakyk tiesą, kas mušė“. Atsakiau, kad tikrai nemušė.

Tada Kalistratovas jau griežtesniu tonu paklausė – gal aš esu nesveikas, kaip tokį nesveiką į kariuomenę paėmė, kad einu ir nežiūriu, kas prieš mane... Atsakiau, kad esu visokeriopai sveikas, nesveikų Sovietų kariuomenėj nėra. Matyt, to ir laukė Kalistratovas ir dar sugriežtino toną: esą, jei aš esu sveikas, kaip ką tik jam tvirtinau, vadinasi, specialiai save sužalojau, o tai jau netoli tribunolo... „Kas bus, jei visi kareiviai specialiai akis badysis?“

Pasakiau, kad ateity stengsiuosi nebūti toks žioplas. Kalistratov jau nusijuokė ir pasakė, kad „visi jūs esat tokie“ ir dar „jei visi jūs tylėsit, tai nestatutinių santykių iš kariuomenės neišguisi.“ Paleisdamas man pasiūlė: „O tu visgi prisimink, kaip ten buvo su ta šaka...“ Atsakiau, kad buvo taip, kaip sakiau... Atsisveikindamas palinkėjo atsargiai vaikščiot ir pažadėjo: „Ja za toboj prismotriu, synok.“ Manau, kad jis visiems kalbėdavo tą patį.

 Kalistratovas komendantūroje dirbo maždaug iki 1988 m. sausio mėnesio, visus mūsų „trintukus“, išsiuntus į Vorkutą, kažkur dingo ir jis. Daugiau su mūsų UIR-o (Upravlenije inžinernych rabot) saugumiečiais susitikti nebeteko.

Keisčiausia, kad išvykus etatiniam saugumiečiui, jo pareigas ar dalį pareigų-įgaliojimų perėmė mūsų simpatiškasis dalinio medikas. Niekada nebūčiau net ir įtaręs, bet mane apie tai įspėjo mūsų „načprodas“ (načialnik prodovolstvennoj služby). Apie jį papasakosiu kitose prisiminimų dalyse.

Jaunasis leitenantas su mediko ženklais „petlicose“ buvo tikrai gražus vyras: malonaus veido, lieknas, mėlynakis, jis galėjo atrodyti tikrai patrauklus gydytojas. Tačiau į sveikatos priežiūros reikalus mažai kišosi:  viską tvarkė felčeriai Pūkas ir jo pirmtakas.

Pūkas buvo stambus, nusiganęs jautukas, o jo pirmtakas priminė vandenio tarną Varlių (Kvaką) iš senos rusiškos pasakos apie „Marją Auksarankę“: liesas, pailgo veido, ant galvos – nė vieno plaukelio. Jam neaugo nei antakiai, nei blakstienos, atrodė kaip koks ufonautas. Dalinyje blevyzgojo, kad šitam Varliui apačioj želia „ryža barzda“, atseit jis savo „meilės reikalams“ „sančiastyje“ laikė kelis „užduchintus“ berniokus. „Pagydo“ vieną, paskui kitą, paskui, kai nusibosta, vėl apkeičia vietom, šitaip ir stūmė dienas tie berniokai Varliaus valdose.  

Jaunasis leitenantas daugiau skyrė dėmesio sanitarinei dalinio būklei: vaikščiodavo per kareivines, pasižiūrėdavo švarą, tvarką. Kai kareiviai pradėjo mirt nuo difterijos ir „kombatas“ net uždusęs žadėjo savo rankom iškarstyt visą medicinos personalą, leitenantas nesiėmė kažkokių radikalių priemonių. Tik pastatė bakelius su chlorkių vandeniu ir patiesė tokius pat smirdančius dezinfekcinius kilimėlius. Sunku pasakyti, kas labiau išgelbėjo dalinį nuo masinio išmirimo: medikų „chlorkė“  ar „kombato“ įsakymas triguba lentų eile užkalt visas skyles tvoroje, šitaip uždarant kelius  į gretimus dalinius, „PCh“ ir „vojentorgą“.

Leitenantas-medikas buvo geras pašnekovas, jis visuomet buvo šviesios nuotaikos.  Jei koks „salaga“ pasitempęs atiduodavo pagarbą, pagirdavo, net paplekšnodamas per petį – esi šaunuolis. Pasitaikydavo, kad „kombatui“ per rikiuotę išdėjus visus į šuns dienas, medikas „nuleisdavo“ garą, esą ne taip ir blogai, va tie ir tie kareiviai yra tokie geri... Kalbėdavom ne kartą su juo apie „perestroikę“, apie tai, ką rašo centrinė ir respublikinė spauda. Apie istoriją, patriotizmą, kunigaikščius Mininą ir Požarskį, apie tautos (sovetskovo naroda) vienybę ir galias spręst valstybės likimą. Pusvalandį ir daugiau prakalbėdavom, niekada nepastebėjau, kad dėl savo pokalbių su mediku būčiau turėjęs kokių nors nemalonumų, todėl man „načprodo“ pasakyti žodžiai, kad esąs kagėbistas, tikrai buvo labai netikėti...

Vyr. ltn. Slepniovas... Latvijos rusas, mūsų trečios kuopos „zampolitas“. Sunku pasakyti, ar jis buvo tik „zampolitas“, ar ir truputį „kagėbėšnikas“. Akivaizdu, kad turėjo savo stukačių tinklą, matyt, toks buvo jo darbas. Kada 1989 m. pavasarį per ledo ritulio čempionatą su estais sirgom tai už čekus, tai už kanadiečius, tai už švedus ir baisiai keikėm rusus, kad jie visgi laimėdavo, vėliau mus išsikvietė Slepniovas ir, nutaisęs  griežtą veido išraišką, pažadėjo, kad „dembelio“ sulauksim Puksoje (Leningrado sr., kur buvo drausmės batalionas – „disbatas“) po dvejų metų. Aišku, tik norėjo mus pagąsdinti.

Buvau visose kuopose. Paskutinius metus praleidau trečioje kuopoje, kuri buvo laikoma prestižine. Visgi nepadariau daliny karjeros, nes nebuvau komjaunuolis, be to, buvo ir sunkoka, nes prieš mane pusmečiu anksčiau buvo didelis šaukimas, ir rusai, ukrainiečiai užėmė visas geresnes vietas.

O vėliau jau kilt nebebuvo prasmės. Tarnybos pabaigoj 1989 m. gegužės 1 d. suteikė jefreitoriaus (grandinio) laipsnį, bet dėl kažkokių priežasčių nepatvirtino. Priežastys tikrai nebuvo politinės ar ideologinės, greičiau paveikė ta perestroikos metų sumaištis. „Kombatas“ per rikiuotes keikėsi, kad kapitalizmo agentai griauna valstybę, atėjus įsakymams, tai plėšėm antpečius, tai vėl juos siuvom atgal, laipsnius čia skirdavo, čia atimdavo – buvo jau chaoso požymiai.  

Paskutinį tašką padėjo žinia, kad mūsų daliniai išformuojami ir mes permetami į Volgogrado sritį. Kažkoks sovietų kariuomenės pulkininkas pardavė amerikonų žvalgybai strateginių aikštelių, kur stovėjo balistinės raketos su atominėmis galvutėmis (tokios buvo „72“, „73“, „112“ aikštelės (pavadinimai buvo suteikiami pagal kilometražą nuo Mirnyj miesto) ) brėžinius.

Nebeliko prasmės šiauriniu kosmodromu dangstyt kur kas labiau įslaptintų strateginių objektų, kareivių skaičių mažino iki minimumo. Antra ne mažiau svarbi priežastis – kosmodromo paleidimo aikštelės jau buvo baigiamos statyt, liko tik rimti montavimo darbai, prie kurių „strojbačikų“ neprileido. Dirbo civiliai.

Taigi, dėl šitų priežasčių mus pradėjo išformuoti, kas turėjo specialybes, galėjo rinktis ar eiti dirbt su civiliokais ir kažkiek užsikalt pinigų kelionei, ar likus daliny šlifuot „placą“.  

Nuėjau dirbt šaltkalviu betono fabrikan, prižiūrėjau žvyro padavimo transporterio liniją. Ji nuolat gesdavo, reikėdavo virint, imtis gudrybių, kad veiktų. Žinoma, likau ir toliau kareiviu, grįždavau „kazarmon“, eidavau rikiuotes... Mano toks pasirinkimas kai kam atrodė žemas, nes „dembeliui“ netiko bent ką dirbti, jis turėjo „stumt durnių“, gulėt lovoj ir šokdint „jaunus“. Bet šitie laikai jau buvo praėję, po 1988 m. gruodžio pabaigos gaisro, kai vos nesupleškėjo visas dalinys, „kombatas“ rimtai užraukė visas „šuršas“, ir jauni, ir seni vienodai vaikščiojo „po stoike smirno“, krovė į ešelonus dalinio turtą, visi sukosi kaip vijurkai. Tokiam chaose sulaukiau ir aš leidimo išvažiuot: paskutinę birželio dieną išvažiavau apie pietus, o ešelonas su mūsų kareiviais turėjo išvažiuot tos pačios dienos vakare. Dar kažkur blūdinėjo mūsų eilinis Makašutin, pabėgęs iš dalinio.  Jam jau rimtai kvepėjo tribunolu, taip ir niekad nesužinojau, kaip susiklostė to bernioko likimas.

..................................................................................................................................................

Kaip ir civiliniam gyvenime...

Kaip ir civiliame gyvenime taip ir kariuomenėje buvo „pasikėlusių“ ir nedrąsių, akiplėšų ir uždaro būdo kareiviokų. Visa tolimesnė kario tarnybos sėkmė formavosi pirmais tarnybos mėnesiais: jei nepasiduosi – tuosyk gausi į akį, po trečio, ketvirto karto jei „neužduchins” – manyk, kad atstos, sakys: šitas „borzas“ – neprasidėkim. Jei tik nusileisi net gražiai prašomas, vieną, antrą, trečią kartą – nuspręs, kad esi „čmo”. Skųstis savo likimu nevalia, čia kaip zonoje – laikys „ožiu“. Apkritai nebuvo gerbiamas sukiojimasis aplink karininkus, nebent jei elgtumeisi su karininku kaip lygus su lygiu.

Karininkas karininkui nelygu, buvo visokių. Mano minėtasis pirmos kuopos vadas buvo tikras žvėris, daužydavęs karius ir kumščiais, ir taburetėmis. Mūsų kuopininkas kpt. Kirjak (moldavas nuo Kišiniovo, gimęs 1962 m.) palyginti su anuo, buvo tikras šventasis. Nepamenu, kad kada nors kam būtų užtrenkęs, nors, esant reikalui, aprėkdavo atsakančiai. Visgi ką nors pasiųsdavo į karcerį gal tik išskirtiniais atvejais, nebent vykdydamas „kombato” ar štabo viršininko reikalavimą. Dažniau jis pats gaudavo bart, kad karys, kuris turįs pūti belangėje, dar „šlifuoja“ dalinio takeliais.

Jo pavaduotojas vyr. ltn. Sadkovskij paaukštinimą gavo jau mums tarnaujant, buvo ne ką vyresnis už mus, gimęs 1965 m., kažin kokios aukštosios mokyklos su karinio rengimo katedra absolventas. Buvo geras vyras, kaip viršininkas ir apskritai kaip žmogus.

Kuopos viršila – vyr. jefreitorius, jau žilas, prakaulus žmogus, buvo reiklus ir, kaip man pasirodė, senosios “diedovščinos” tradicijų šalininkas. Jautėsi jo savotiška simpatija vyresniems (daugiau ištarnavusiems) kariams, griežtumas ir reiklumas – „salagoms“. Iš šono būdavo gal ir apmaudu žiūrėti, kada naujokas gauna bart už nieką, o „senis“ vaikšto „apsičifyrinęs” ir nė motais.

Viršilos nuomone, kareivis turi įbristi iki kaklo į mėšlą ir iš jo pats kapstytis. Antra vertus, viršila buvo sąžiningas, nesileido į jokius „gešeftus“ su juodžiais, nepriiminėjo dovanų iš siuntinių. Stengėsi šiuo klausimu išlikti solidus.

Visai kas kita trečio būrio vadas praporščikas Sinycin. Tai buvo menkysta kokių reta, ne tik elgesiu, bet ir išvaizda: jo CHB trumpokas, rankovės per trumpos, auliniai batai kažkokie išsiklaipę, nematę gutalino, užsivertusiomis į viršų nosimis. Kiek pakumpęs, visai nebuvo panašus į būrininką, geriausiu atveju į peraugusį jefreitorių.

Tačiau ne išvaizda buvo jo didžiausia yda, bet jo apgailėtinas charakteris. Kur ne kur nutaikęs – kaulys iš kareivioko cigaretę (tik jis vienintelis iš mūsų kuopos karininkų rūkė), varvins seilę kuriam nors kariui gavus siuntinuką. Antrais tarnybos metais kilo triukšmelis, pasirodo, jis pasisavino kelių jaunų kareivių jam patikėtus pasaugoti pinigus. Stačiai pavogė eilinių užvargtus rubliukus! Kitąsyk kuopos budintis užėjo kraustant kareivių kišenes. Gal ieškant cigarečių?

Dalinio katilinės pečkuriai – čigonai Nazarenko su Lazarevu jį buvo pasigavę ir gerokai aplamdę.

Man savotiškai teko nuo jo nukentėt. Grįždamas iš atostogų traukiny Maskva–Archangelskas už 3 rublius nusipirkau iš kurčnebylių smagias pornografinio turinio kortas. Planavau visą kaladę iškomplektuot ir parduot čiurkoms gerokai brangiau nei mokėta. Jie tokiems dalykams pinigų negailėjo, tad greit susiradau potencialių pirkėjų. Pastarieji pasigyrė Sinycynui, kad greit turėsią nuotraukų su mergom, kuriose daro „siktym“.

Sinycynui net seilė nutįso: paskolink man vakarui, naktis greičiau praeis. Daviau manydamas, kad manęs kaip „senio“ nebandys apgauti. Bet, pasirodo, – klydau: ryte susirūpinusiu veidu puolė aiškint, kad kažkas jį nakčia apvogė ir gerulės kortos pradingo su keliais jo sunkiai uždirbtais rubliukais.

Ką darysi? Mušiesi? Dėl ko, kaip paaiškinsi? Kad sugadino biznį? Čia jau nereikia ieškot kaltų, pats kaltas, pats durnas...

Užtat Sinycynas neišvengė bausmės, kada kažin kur pradangino sandėliuke padėtus „dembelių“ diplomatus su visu jų karišku turtu, įskaitant paradines uniformas. Kilo skandalas, nes daiktai buvo laikomi legaliai, kuopos viršila viešai kirto Sinycynui į kaktą, o kuopininkas – kpt. Kirjak apskundė bataliono vadui. Pastarasis per rikiuotę išdėjo ilgiausią kalbą, kad žuvis pūvanti nuo galvos, o šiuo atveju – degradavimas prasideda nuo praporo Sinycyno, kuris esąs menkysta, „trintukas“ ir balvonas kokių reta. Kadangi „kombatui“ neužteko galių skirt statuto nustatyta tvarka rūsčią karcerio bausmę, tai jis neva kreipėsi į UIR-o vadą dėl suteikimo įgaliojimų konkrečiam atvejui (skiriant karcerio bausmę praporui Sinycynui). Gerai nepamenu, įpylė tada jam 7 ar 10 parų arešto. Bet tai nebuvo paprastas kareiviškas karceris, bet karininkiškas (Mirne), todėl, manau, Sinycynui jis labai neprailgo.

Bataliono vadas mjr. Kozlovskis buvo žemesnio nei vidutinio ūgio rėksmingas žmogiukas. Savo amžiui jis atrodė gerokai senesnis. Man baigiant tarnybą, jam sukako 40 metų. Diktas, netgi turįs viršsvorį, atrodė kaip burbulas. Ši jo išvaizda buvo apgaulinga, nes Kozlovskis, praeityje tarnavęs žvalgų kuopininku, gebėjo lakstyt ne prasčiau už bet kurį kareivį. Įsiminė atvejis, kada jis gainiojosi į mūsų dalinį atėjusį svetimą kareivį, kad ir kaip eiliniokas skuodė, Kozlovskis jį vis viena pasivijo ir išspardė užpakalį. Atrodė, kad tas riebalų sluoksnis jam visai netrukdė gyventi, netgi priešingai – šaltuoju metų laiku šildė. Gal dėl to Kozlovskis niekada nebuvo sustiręs, net per didžiausius šalčius rikiuotes vesdavo apsirengęs miline (kiti karininkai dėvėjo kailinukus), užsidėjęs vasarinę kepurę su snapeliu. Rėždavo ilgiausias kalbas, akylai stebėdamas bataliono karius, ar netrypčioja, nekiša sušalusių rankų į kišenes ar kitaip „nešlanguoja“. Tokiu atveju pažeidėjas būdavo iškviečiamas į priekį ir išdedamas į šuns dienas: esą, jei tokie „kariai“ būtų buvę 1941 m. – Maskvos tikrai nebeturėtume. Paprastai bent vienas kareivis po tokios tirados keliaudavo į karcerį „sušilti“.

Įsitikinęs sovietų santvarkos gerbėjas Kozlovskis labai kritiškai vertino politines permainas, šaukdavo, kad valstybė griaunama iš vidaus, esą perestroiką sugalvojo imperializmo agentai ir t. t. Kada kilo Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho, Kozlovskis visai pasiuto. Iškvietė į rikiuotės priekį visus armėnus ir azerus, pareiškė, kad neleisiąs tokios betvarkės savo daliny, o armenų ir azerbaidžaniečių tautų draugystę sustiprinsiąs bendru darbu iki nukritimo. Abiejų aukščiau minėtų tautų atstovai pasikeisdami turėjo eiti „nariadus“ valgykloje: skaldyti malkas, skusti bulves ir t. t.

Visgi Kozlovskis nebuvo blogas „kombatas”: jis sugebėjo suvaldyti tą chaosą, kurį suradome atėję į dalinį, rūpinosi karių maitinimo pagerinimu ir sveikata (kiek tai galėjo suprasti), rovė „zekų“ tradicijas ir baigiantis mano tarnybos laikui beveik išrovė „diedovščiną“. Tai – neabejotinas jo nuopelnas.

……………………………………………………………………………………………..

Laimono p a s t a b a: Kodėl rašau apie tokius paprastus dalykus? Zigmo Stankaus knygose apie tarnybą Afganistane aprašyta, kai žmonės buvo atsidūrę už ribos, kur mano aprašytieji dalykai galėjo jiems būti tik poilsis – kurortas tarp susirėmimų, sargybų ir bastymųsi po dušmanų teritorijas. Mano aprašomi dalykai yra nereikšminga ir paprasta eilinio sovietinio kareivio buitis. Niekur nerašiau apie lakstymus su kuprinėmis ir AKM, šaudymų pratybas, sargybas, kitus dalykus, kurie šiek tiek atitiko sąvoką „kario tarnyba“. Buvo visko: pamestų ginklų (kaip neprisiminsi, kaip Lukašenka apsivilkęs OZK nardė dalinio išvietėje, ieškodamas nuskandinto peilio – durklo), buvo bemėtant į sieną sulaužytų durklų, buvo pratybose kalniečio nušautas karininkas, buvo sudaužytų nosių ir ne mažiau skausmingų sudaužytų likimų, mirčių ir tragiškų įvykių. Bet niekas mūsų nešaudė, atsigulę lovon, žinojom, kad ryte atsibusim, kad jei kokios kvailystės nepadarysim, praeis ta 731 diena ir sugrįšim ten, kur esam laukiami...

………………………………………………………………………………………………

1989 m. liepos pradžioj grįžau į Lietuvą, radau daug permainų, Lietuva jau kilo. Eidamas per Vilnių, pamačiau išmaldos prašytoją, daviau tris rublius. Bobutei net išsprogo akys iš nuostabos, čiupusi pinigėlius, smarkiai skuodė, kad nepersigalvočiau.

Sugrįžau į pedagoginį, skirtingai nuo ankstesniųjų kareivių, niekas mūsų nesveikino, jautėmės kaip durneliai. Kareiviu būti staiga tapo visai nebemadinga.

Mokantis trečiam kurse, Liudo Truskos paragintas, pradėjau nagrinėt rezistencijos istoriją, pirmi metai – grynai iš prisiminimų, vieną pirmųjų apklausiau Vladą Šukį, Lokio rinktinės Kazano būrio rėmėją, paskui ryšininkus Bronių Bareiką ir Elenutę Mickutę, Eleonorą Abariūtę. Paskui dirbau archyvuose, padėjo man šiame darbe Petras Papovas, kuris tarpininkavo, kad gaučiau operatyvines bylas, mat tuo metu vyko Antazavės stribų byla dėl Gaidžių šeimos išžudymo ir aš pažadėjau pagelbėti... Be to,  dar visada jaučiau skaityklos vedėjo Šoliūno palaikymą ir simpatijas, kaip jaunam tyrinėtojui.  

1994 m. rugpjūčio mėnesį vedžiau Violetą Bakšytę iš Varėnos (tuo metu mokėsi Vilniuj), gyvent nebuvo kur, su dviem krepšiais daiktų atvažiavom į Visaginą,  nes čia draugas žadėjo sukombinuot tarnybinį butą. Buvom biedni, važinėjom traukiniu, o jau nuo traukinio ėjom 2 km pėstute, nes nelabai buvo tų važiuojamųjų... Pradėjom gyvenimą su dviem šimtais litų ir dviem krepšiais skudurų. Visa kita teko patiems užsigyvent.

Pradėjau mokytojaut rusiškoj mokykloj, dėsčiau ne tik istoriją, bet ir geografiją, gamtos pažinimą. Pastarųjų disciplinų pats nelabai supratau. Vaikai buvo labai sunkūs, surinkti iš visokių mokyklų, padaužos, vyresnių klasių – keikūnai. Iš pradžių planavau turėt ne daugiau 18–20 pamokų, bet turėjau net 29, grįždavau kaip sumuštas, gulėdavau porą valandų, kol atsigaudavau po mokytojystės. Pasidariau nervingas, įkirtau kelis kartus chuliganam (jei dabar taip, seniai būt pasodinę).

Pavaduotojas ugdymui Josif Ignatjevičius Bildiukas (karo vaikas, 1941 m. jį per bombardavimą pametė motina ir jis, likęs pamestinuku, užaugo vaikų namuose) išsikvietęs pasakė: teisingai darai, kad muši, tik mušk, kad žymių neliktų, va taip (parodė).

Sako: „Buvo čia tėvai atėję, išsiėmė abdukciją, kad jų sūnų sudaužei, bet aš juos pastačiau į vietą. Bet ir tau mokykloj ne vieta, nervų geležinių čia reikia. Ne tik kumščio.“

1995 m. liepos mėnesį pradėjau dirbt savivaldybės Kultūros skyriuje, alga tokia pat, nervų mažiau. 1996 m. nusipirkom šiokį tokį butą, šeima niekaip nepritapo rusiškam mieste, vis kalbėjom, kad išvažiuosim iš Visagino. Tik kur? Taip lig šiolei ir gyvename, kaip svetimi, šitame mieste.

                                                     Apie „klasių kovą“

..............................................................................................................................................

15. K. p a s t a b a: Laimono Abariaus interviu laikraščiui „Mūsų Ignalina“ pagal redaktoriaus Jono Baltakio pasiūlytus klausimus, 2009 06 15.

                    ...................................................................................................................................

1. Daugelį metų praleidote rinkdami ir kaupdami medžiagą apie pokarį, tikrindami ją ir papildydami archyvų medžiaga. Kas paskatino domėtis šia tema, kada pradėjote, kokie rezultatai?

Rezistencijos tematika mane pirmą kartą palietė žalioje vaikystėje, kai nugirdau giminaitės – politinės kalinės raudą, kad kolchozo valdžia ją vadina „banditka“. Praeinant pro Antazavės šventorių, motina pasakojo, kad čia užkastas jos dėdė – partizanas Kazys Mickus. Žinoma, tai buvo tik mažos nuotrupos, iš kurių vargu ar buvo įmanoma susidaryti bent kokį laisvės kovų vaizdą.

Besimokydamas 9-oje klasėje lankiau dramos būrelį, kaip šiandien pamenu, vaidinom spektaklius „Ne visi beržai balti“ ir „Raudona lelija“ – apie „klasių kovą“ Lietuvos kaime. Kažkodėl abu kartus teko man neigiami personažai – „parsidavusio“ brigadininko Prano ir „bandito“ Vidugirio rolės.  

Mokyklos direktorė Vanda Bogušienė, nors ir komunistė, bet buvo žmogus iš didžiosios raidės, aplink bažnyčią nebėgiojo, vaikų nepersekiojo, ideologijos nebruko. Užtat mokyklą baigiant, atsirado keli jauni – „perspektyvūs“, kurie nemažai pagadino kraujo: nepatikimus mokinius skundė KGB, „sukirsdavo“ per egzaminus.  Dabar jie vadovauja mokykloms, nešasi bažnyčion storas maldaknyges ir, matyt, galvoja, kad viskas pamiršta...

Pokario kovas pradėjau tyrinėti 1991 metais, besimokydamas VPU Istorijos fakultete. Pasirinkau kursinio darbo temą ir ją plėtojau iki pat magistratūros.    

2. Kas labiausiai nustebino ir tebestebina, vartant archyvus?

Neseniai, vartydamas asmeninį archyvą, suradau man išduotą leidimą į Valstybinį istorijos archyvą Antakalnyje. 1992 m. sausio mėnesį pravėriau archyvo direktoriaus kabineto duris. Išgirdau repliką, kad išpurvinsiu kilimą, tad teko nusiaut batus ir vienomis kojinėmis nulapnoti prabangiu takeliu gauti trokštamo leidimo. Vėliau metus dirbau buvusiame Komunistų partijos archyve, o 1993 metais, padedant tuometiniam Seimo nariui Petrui Papovui, gavau leidimą dirbti ir buvusiame KGB archyve ne tik su baudžiamosiomis, bet ir su operatyvinėmis-agentūrinėmis bylomis. Leidimą Nr.4 saugau iki šiol.  

3. Daugelis, jei ne dauguma Lietuvos gyventojų, iki šiol mano, kad šios pokario istorijos geriau neliesti, nesikapstyti joje, nes ten labai daug painiavos, pagaliau kraujo? Kodėl, Jūsų nuomone, ši tema svarbi, kodėl svarbu išsiaiškinti, kiek įmanoma daugiau, visus to laikmečio niuansus?

Aš pasigendu nuoširdaus dialogo pokario tema. 40 metų tylėjo viena pusė, dabar – tyli kiti. Tylėjimas ne visada reiškia pritarimą, pokario tema yra pernelyg politizuota, pernelyg skaudi, kad nukentėjusioji pusė leistųsi į polemiką. Norime to ar ne, tačiau tikroji pokario tiesa slypi kažkur per vidurį, nes mes labai mažai kalbame apie kančias tų, kurie nebuvo nei žali, nei raudoni. Apie tuos pamiškių ir kaimų gyventojus, kurie tiesiog norėjo išgyvent, išaugint vaikus, o tais žiauraus pokario metais ne visiems pavyko. Ir baisiausia tai, kad jie ir „šių“, ir „praėjusių“ liko pamiršti...

Ne mes okupavome – mus okupavo, ne mes okupantui, o mums okupantas primetė žiauraus žaidimo taisykles, tačiau visgi negalime paneigti fakto, kad pokario metais buvo pralietas ne tik kolaborantų, bet ir nekaltų tautiečių kraujas. Tai nagrinėjama kol kas tik nepublikuojamuose moksliniuose darbuose, tuo tarpu visuomenei bandoma įteigti, kad kraują liejo ne rezistentai, bet kažkokios saugumiečių inspiruotos smogikų grupės. Jausdamas atsakomybę galiu tvirtinti, kad ne mažiau kaip 90 proc. miškiniams priskiriamų aukų būtent ir žuvo nuo miškinių rankos. Reikėtų vieną kartą labai aiškiai įvardinti, kas ir už ką buvo sušaudytas: kurie buvo kolaborantai, o kurie – atsitiktinės arba nekaltos aukos. Reikia kalbėti ir apie šiuos, kurie nebūdami priešais ir kolaborantais, visgi tapo pokario metų aukomis. Ir tai – ne tik mano nuomonė: mažiau nei prieš mėnesį Utenoje atidengiant paminklą Vytauto apygardos partizanams mons. A. Svarinskas pasakė, kad atėjo laikas prisiminti ir tuos, kurie neturėdami blogų kėslų žuvo nuo miškinių rankos.

4. Skeptikai ar atvirai nusiteikę prieš miškinius visus tuomet su ginklu buvusius miškuose mauna ant vieno kurpalio, neva plėšikavo, banditavo ir tiek (juk taip sovietinės propogandos buvo į galvas kalta pusę amžiaus). Dabar jau žinoma, kad miške tuomet buvo visokių, ir tokių, kuriems išties kovos už laisvę idėjos nerūpėjo. Kaip Jūs sąlygiškai galite suskirstyti miškinius? Kas tuomet buvo miške?

Iš karto atskirkime sąvokas: buvo nederamai besielgiančių partizanų ir buvo kriminalinių nusikaltėlių, kurie tik dėjosi esą partizanais. Reikia pasakyti, kad tikrieji partizanai pastaruosius baudė ir be ilgų kalbų statydavo prie sienos. Net sovietų valdžia skyrė politinį ir kriminalinį „banditizmą“, kiek leido aplinkybės, išaiškindavo plėšikus. Tai įrodo dokumentine medžiaga. Kita kalba, kad atskirais atvejais šie plėšikėliai buvo sulaikomi, verbuojami ir paleidžiami išaiškinti partizanų rėmėjams. Tokių atvejų, nors nedaug, bet pasitaikydavo.  

Jei konkrečiame krašte partizanai nederamai elgėsi – labai natūralu, kad iki šiol yra „bandituojami“. Kaip gali vaikai ar vaikaičiai vadinti tokius miško brolius, kurie be jokios priežasties sumušė tėvą, senelį?  

Partizanų veiklos taisyklės aiškiai reglamentavo elgesį su gyventojais ir rinkliavas: būriai buvo pasiskirstę, kas iš kokio kaimo renka rinkliavas, ką nors paimdami palikdavo lapelį-kvitą, buvo draudžiama iš žmonių atimti paskutinį maistą, imti nebūtinus partizanų gyvenime daiktus. Tačiau jei atėję iškraustė stalčius ir komodas, išsinešė patalus, pagalves, verpalus, net šventus paveikslus nuo sienos nukabina – kaip vadinti tokius patriotus? Žinoma, kad tik banditais.  

Visgi tokių, mano manymu, buvo mažuma, nes patys rezistentai suprato, koks svarbus yra gyventojų palaikymas, be kurio jie būtų tiesiog neišgyvenę. Su pogrindžiui lojaliais žmonėmis derėjo elgtis santūriai, bet pagarbiai, nestatyti jų į pavojų. Kitas reikalas, kada kalbėta apie kolaborantus, kuriems už bausmę galėjo būti ne tik atimamas turtas, bet ir vėjais paleidžiami trobesiai, ištarkuojamas užpakalis. Tad labai dažnai kalbant apie partizanų veiksmus reikia įvertinti, prieš ką tos sankcijos buvo panaudotos.  

5. Esate minėjęs, kad laisvės kovose būtent Ignalinos ir Švenčionių rajonuose buvo daug purvo. Ką turite galvoje taip sakydamas?

Nebūsiu pranašu taip pasakęs. Perskaitę V. Žaliaduonio-Roko prisiminimus (Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Tigro rinktinė, Vilnius, 2003) rasite parašyta tą patį. Ir čia kalta, mano nuomone, bendros kultūros stoka.  Lenkų okupuotame Vilniaus krašte žmonės buvo mažiau išprusę, okupantas naikino tautinį lietuvių identitetą. Vilnijos lietuviai neturėjo to gaivaus nepriklausomybės dvidešimtmečio, kada jaunimas buvo ugdomas Dievui ir Tėvynei. Kokia buvo bendravimo kultūra kaimuose, tokią atsinešė ir į būrius: kaip gali žmogus būdamas nekultūringas bendruomenėje tapti kultūringu gyvendamas miške ir laikydamas rankose ginklą?  

1. Semaškaitės taip gražiai aprašytas „skrajojantis būrys“ (dar vadintas tiesiog „daugėliškėnais“), eidamas iš kaimo į kaimą, kam batus paskutinius nuavė, o kam ir laikrodėlį nusegė. Bet visa tai – niekis, palyginti su nekaltai pralietu krauju. Specialiai važiavau į Janionių k. apylinkes, apklausinėjau žmones, aiškinausi, kuo partizanams nusidėjo Adomas Malinauskas. Ką tokio baisaus padarė Gailiešių šeimyna, kad reikėjo iššaudyti dvi pagyvenusias moteris ir jauną merginą? Antano Kryčelės šeima, apkaltinta, kad išlupo iš tremtinių namų lubas – iššaudyta be gailesčio. Faktus galiu vardinti be galo...

Tokias nedorybes galima paaiškinti ne tik kuopos vado Karijoto asmeniniu žiaurumu, bet ir tuo, jog „skrajojantys partizanai“, skirtingai nei sėslieji – bunkeriai, nebuvo prisirišę prie veiklos rajono, jie klajojo per dvi apskritis ir jiems visai nerūpėjo, ką žmonės apie juos pagalvos. Šiandien čia, o rytoj – ten ir niekas nesiaiškins, kokiame kaime ką padarė... Jų veikimas buvo paremtas ne tiek geru sugyvenimu, kiek baime.

Nepaisant čia išvardintų negerovių, visgi manyčiau, kad laisvės kovos Švenčionijoje buvo tokios pat prasmingos kaip ir kitur Lietuvoje, tiesiog „apsivalymui“ reikėjo daugiau laiko, „kietesnių priemonių“. Tai gana plačiai aprašyta Tigro rinktinės dokumentuose bei vado V. Žaliaduonio prisiminimuose. Paskutinieji Švenčionijos partizanai buvo ne mažesni idealistai, negu tarkim Dzūkijos, Žemaitijos laisvės kovotojai.  

6. Be archyvų tyrinėjimo, renkant medžiagą daug keliavote ir daug apklausėte gyvų pokario liudytojų: buvusių partizanų, jų ryšininkų, šiaip gyventojų. Ar skaičiavote, kiek jų apklausta per tuos metus, ar žmonės atvirai šneka (esu susidūręs su žmonėmis, kurie iki šiol vengia kalbėti pokario temom)? Kiek tiksliai žmonės pasakoja apie tų metų įvykius, ar visi tie pasakojimai vėliau patvirtinami oficialia archyvų medžiaga?

Pirmą liudininką apklausiau 1991 m. balandžio mėnesį, tai buvo Antanas Šukys, Zarasuose gyvenęs – Lokio rinktinės ryšininkas. Kai likimas mane nubloškė į Visaginą, 1996 m. pabaigoje, tuometiniam Ignalinos paminklotvarkininkui K. Čeponiui rekomendavus, susipažinau su Dūkšto apylinkėse gyvenančiais ryšininkais Jonu Kazėnu ir Onute Butrimaite-Lauriniene.  Šie gerieji žmonės man visokeriopai padėjo rasti laisvės kovų dalyvius, juos pakalbinti. Specialiai sąrašo neturiu, bet susidarytų ne mažiau kaip 330 apklaustųjų.   

Teko susidurt su įvairiais žmonėmis: vieni mielai pasakojo, tokių buvo dauguma. Per tuos metus visiškai atsisakė kalbėti gal tik 2–3. Buvo tokių, kurie paprašė pinigų, taip ir pasakydavo, kad neva jų sąskaita turtus kraunamės (ir kaip čia žmogų įtikinti, kad dirbi iš idėjos, negaudamas jokio atlygio ir netgi savo benziną kelionėse degini?).  

Mano nuostata: sujungti į visumą archyvinę ir prisiminimų medžiagą. Iš archyvinės medžiagos imu faktus, kada ir kas įvyko, o liudininkų prisiminimai paaiškina aplinkybes, detales. Tokiu būdu pavyksta atkurti gana tikroviškus epizodus.   

Miško brolių akcijos – uždrausta tema. Kad apie tai prakalbėtų, tenka žmogų kalbinti ne vieną kartą, tačiau net ir tada ne visada pavyksta sužinoti tiesą. Kodėl taip yra? Žmonės bijo, kad gali būti apšaukti raudonskūriais, Maskvos agentais – pavyzdžių toli ieškoti nereikia. 

7. Surinktą medžiagą norite suguldyti į knygą? Ar tai tiesa, kada ji galėtų pasirodyti?

                      Mintis kažką parašyti kilo 2000 metais, per 4 metus parašiau Lokio rinktinės Erškėčio kuopos istoriją. Stengiausi išlaikyti monografinį stilių, nusprendžiau nepublikuoti laisvės kovų dalyvių prisiminimų. Rašymas buvo problemiškas, nes nuo 1947 m. nebuvo suimtas nė vienas šios kuopos partizanas – visi žuvo, todėl medžiagą teko rankioti iš baudžiamųjų ir operatyvinių bylų, apklausinėti liudininkus. Susidarė bene 300 puslapių veikalas, dabar jis laukia turtingesnių laikų.  

Gyvenau „atbulą“ parą ir „atbulą“ gyvenimą: sėdėjau per naktis, kai kiti tvarkėsi savo buitį, skyrė dėmesį vaikams. Manau, kad niekada to nespausdinsiu, nes daug kas liko neįrašyta. Dar daug ko negalima rašyti, kol neišmirs tragiško likimo karta.

8. Kurias laisvės kovų mūsų krašte asmenybes laikote iškiliausiomis, šviesiausiomis, vertomis laisvės kovų dalyvio vardo?

Išskirčiau Tigro rinktinės vadą Vincą Žaliaduonį-Roką, būrio vadą Juozą Karlą-Juodalksnį iš Seniškio k., rinktinės vado pavaduotoją Leonardą Basį-Švyturį. Tai žmonės, kurie reprezentavo Tigro rinktinę, jei ne jie – vargu ar būtų veikusi pasipriešinimo organizacija Švenčionių krašte.   

Rezonansu nuskambėtų požiūris į Juozą Bulką: iki 1951 m. suėmimo jis buvo vienas iš įdomiausių asmenybių pasipriešinime. Tai jis su broliu Antanu Saldutiškio krašte sukūrė precedento neturinčią laisvės kovų organizaciją, tai jis inicijavo blaivybės akcijas, leido laikraštėlį „Laisvės spinduliai“, 1950 m. rudenį sukūrė Karo lauko teismų pertvarkymo projektą, pagal kurį turėjo iki minimumo sumažinti klaidos galimybes, nuteisiant mirties bausmėmis, įtariamus kolaboravimu asmenis. Jis buvo romantikas pogrindyje, tikėjęs, kad prieš okupantą įmanoma kovoti pogrindžio spauda, partizanų ir gyventojų blaivinimu, švietimu bei malda. Kai susidūrė su žiauria realybe – iš viso paneigė laisvės kovų prasmę. Mano nuomone, tas lūžis įvyko 1950 m. rudenį, Kirdeikiuose partizanams iššaudžius Bulkai gerai pažįstamą zakristijono Garbausko šeimą.

Taigi, Juozas Bulka, matydamas rezistentų daromas klaidas, jas suabsoliutino ir suėmimo momentu 1951 03 praktiškai buvo „kitoje stovykloje“. Vėlyvesnė jo veikla – išdavystės. Bulką nedviprasmiškai vertina kaip kolaborantą. Jo vieta – teisiamųjų suole. 

9. Ar daug šį garbingą statusą gavo nepelnytai ir kaip įsigudrinama tai padaryti?

Yra sakoma, kad zuikį ausys išduoda. Šiuo atveju tos ausys išlenda iš karto susidūrus su žmogumi: ilgai tikrina apklausėjų dokumentus, iš pradžių nenori kalbėti („mano viskas surašyta – jei esate iš Vilniaus – perskaitysite“), o pokalbio metu suka ratu mintinai išmoktus epizodus. Norėtųsi žmogaus paklaust: už kokius nuopelnus, žmogeli, gavai statusą? Bet... padėkoji, išvažiuoji ir niekam to nepasakoji. Nedaug tokių buvo – gal 2–3 žmonės. Užtat gerokai dažniau tenka surasti gūdžiame kaime gyvenantį tikrą partizanų padėjėją, kuris neturi statuso, ir nėra tokių, kurie jam pagelbėtų. Teko sutikti ir tokių atvejų, kada tikrai vertas žmogus to statuso negavo: reikia ne tik būti nusipelniusiam, bet ir mokėti rišliai sudėlioti savo veiklos aprašymą. Senukams ne visada tai pavyksta.   

Baigdamas pasakysiu: pokario partizanai – tautos patriotai, sektinas pavyzdys šiuolaikiniam gero gyvenimo išpaikintam jaunimui. Vien už tai, kad jie dešimtmetį kovojo su daugeriopai gausesniu priešu – jie verti ainių pagarbos. Tačiau turime pripažinti, kad veikdami nepaprastai sunkiomis sąlygomis, gaudomi, priešo dezinformuojami, gyvi pūdami po žeme, jie buvo tik žmonės, kurie ne visada priimdavo teisingus sprendimus. Jie neturėjo teismų, kalinimo įstaigų, kai buvo kalbama apie pogrindžio dalyvių ir talkininkų saugumą, jie netgi negalėjo spręsti, kur eis sulaikytas žmogus: į namus pas žmoną, ar į saugumą?  

Ką reiškė rudenį partizanams likti be žiemojimo vietos? Tai blogiausia, kas tik galima įsivaizduoti... Tokiomis sąlygomis ir būdavo priimami sprendimai, pralieję ir kaltųjų, ir teisiųjų kraują. Būtent tai ir reikia kalbėti, privalome atleisti žuvusiems „kitoje pusėje“, suskaičiuoti ir apgailėti nekaltas pokario aukas, kurioms laikmetis buvo toks negailestingas.  

Tautos susitaikymas negali įvykti, kol skirtingai traktuojama praeitis, kol viena pusė kalba, o kita – tyli. Tiesos, taigi ir susitaikymo, nebus pasiekta, kol abi pusės neišsakys savo nuoskaudų ir nepripažins savo klaidų. Mūsų pokario istoriją rašė jau du kartus, pasistenkime, kad netektų dar kartą ją perrašyti...

• Ankstesnis
• Sekantis