LĖKTUVAS STARFIRE
Tecnikos stebuklas komunizmo grėsmei atremti
Amerika, atsakydama į sovietinę grėsmę ir kartu sustiprindama nuo šios vasaros įvestąjį 24 val. priešlėktuvinį budėjimą, pateikė naują technikos stebuklą, Lockheed B-vės sukonstrutuotąjį “Starfire” (Žvaigždžių Ugnis) lėktuvą.
Tai naujas, galingas, kuone automatinis sprausminis lėktuvas, sutrumpintai vadinamas “F-94-C”. Aišku, kad jo greitis ir kiti techniškieji duomenys griežčiausia paslaptis. Pasitenkinta lakonišku pareiškimu, kad “Starfire” viršijanti 600 mylių val. greitį. Esą jis greičiausi įkopia į aukštį, ir jo lubos siekia 45.000 pėdų arba 15 km. Tuo būdu jis gali pasiekti visus ligi šiol žinomus aukščiausiai skrendančius bonmbonešius.
Jis yra varomas J-48-P-5 PRATT ir WHITNEY B-vės gamintu sprausminio variklio. Jame telpa apie 12.000 svarų elektroninių įtaisų su350 elektroninių lempų. Tai yra dienos - nakties ir visokio oro pabaisa.
Lėktuvo naikinamąją ugnį kontroliuoja ligšiol geriausi “smegenys”, atlieką šiuos veiksmus:
1. Kai lėktuvas pakyla, radaro operatorius iš žemės gauna kelio kryptį į taikinį. Radaro operatorius lėktuve, pagal gautus žemės sekėjų duomenis, suranda taikinį “rutulio formoje”;
2. Tada pilotas visą lėktuvą nukreipia tiesiai į taikinį ir “rutulį” laiko radaro ekrano centre; jis seka taikinio didėjimą;
3. Lėktuvas ginkluotas 2.75 colių skersmens raketomis, kurias iššauna pilotas, spausdamas norimus mygtukus;
4. Kada priešo “rutulys” pasiekia atitinkamą dydį, tada pilotas paspaudžia mygtuką; nuo šio momento visą sudėtingą darbą atlieka elektroniniai smegenys; automatinis pilotas perima skridimo kontrolę, skaičiavimo įrankiai sprendžia sudėtingus gravitacijos dėsnius ir, atėjus momentui, iššauna žudančias raketas;
5. Raketos skrenda salvėmis, ir pilotas parenka jų skaičių;
6. Kai raketos pasiekia tikslą, pilotas vėl perima valdymą ir veda mašiną į bazę; žmogaus akis priešo lėktuvą galėjo stebėti tik labai trumpą momentą.
Taip vadinamieji lėktuvo smegenys telpa vos stalinio radijo dydžio dėželėje ir yra stropiausia saugojama paslaptis. Tai yra visiškai suprantama. Priešo lėktuvą įgula matys labai trumpą akimirką ir per ją reikia pataikyti į priešą rakietų kruša, nes pataikymas iš kulkosvaidžių, dar nereiškia visiško lėktuvo sunaikinimo. Tik raketa galinti atlikti šį darbą, aiškina reikalo žinovai. F-94-C kaip tik tam reikalui ir pagamintas.
Ilgas bandymų kelias nuo 1939 metų ligi šių dienų, kol “žvaigždžių Ugnis—Starfire” išvydo dienos šviesą. Tai buvęs ilgas ir skausmingas “gimdymas”, bet jis visiškai pateisina šį kūdikį: nėra šiandien tokio rusiško lėktuvo, kurį jis neįstengtų sunaikinti. “
Tikimasi, kad šio tipo lėktuvai esanti tarpinė stadija tarp dar žmogaus valdomo ir visiškai automatinio tik elektronikų valdomo aparato.
NEWSWEEK
JAV Karo Aviacijos naujasis STARFIRE lėktuvas vykdo pirmuosius bandymus Californijos dykumose, šaudydamas ir taikydamas automatiškai elektronikų pagalba. Sis naujas sprausminis lėktuvas iš karto galįs iššauti 24 raketas, kurių kiekviena pajėgi sunaikinti bet kurį sovietų bommonešį.
Vandenilio bomba
Žinomas mokslo apžvalgininkas Lietuvoje gimęs William Laurence neseniai New York Times dienraštyje aprašė apie š. m. lapkričio 1 dieną Ramiajame vandenyne išsprogdintą bombą, galingiausią iki šiol išrastųjų. Jis nurodo, kad greičiausia ten buvo panaudota tik laboratorinė vandenilio bomba, o ne pilnasis jos modelis. Tikroji vandenilio bomba galėsianti būti pagaminta tik sekančiais metais, nes tam reikalingi milžiniški įrengimai.
Laurence pastebi, kad ligšioliniai bandymai įrodę, jog tikros vandenilio bombos pagaminimas yra galimas. Paskutiniuosius bandymus jis palygina su pirmaisiais atominės energijos eksperimentais, įvykdytais Čikagoje 1942 metais, kada buvo patirta, jog atominė bomba yra galima. Laurence sako: “Atominė bomba yra pagrįsta atomų branduolių skaldymu ir energija, kuri atpalaiduojama toje reakcijoje”. Sprogimas įvykstą uranijaus atomams skylant.
Vandenilio bomba, priešingai, yra pagrįsta ne atomų branduolių skaldymo, bet jungimosi principu. Betgi toks atomų dalių jungimosi vyksmas yra galimas tik milžiniškame karštyje, prie arti 100 milijonų laipsnių Celsijaus. Pats vyksmas mokslininkų vadinamas termo-nuklearine reakcija, t. y. atominių branduolių apjungimas karščio pagelba. Tokiam jungimuisi reikalingas karštis gaunamas sprogdinant paprastą atominę bombą: uranijaus atomų sprogimas sukelia vandenilio atomų jungimąsi. Milžiniškasis karštis privalo išsilaikyti tam tikrą laiką, maždaug vieną milijoninę sekundės dalį.
Laurence savo straipsnyje duoda šį palyginimą. Cigaretei uždegti neužtenka prikišti degtuką. Tenka tam tikrą laiką įžiebtas degtukas palaikyti, kad cigaretė suspėtų įsidegti. Šiame pavyzdyje degtuko uždegimas vaizduoja uranijaus atomų sprogimą kaip paprastoj atominėj bomboj, o cigaretės degimas jau pačią vandenilio bombos reakciją. Laurence nuomone, Enivetok salyne įvykdytieji bandymai parodę, jog mokslininkams pasisekė surasti būdas išlaikyti reikiamą karštį vandenilio reakcijai sukelti. Vandenilio skirtingų rūšių atomų junginys sukėlė didžiausį sprogimą, kokį iki šiol žmogus yra tik suradęs.
