ETNOGRAFINĖS IR SAUGIOS SIENOS
Pastaruoju metu mūsų spaudoje, kartas nuo karto, yra iškeliamas Lietuvos sienų klausimas. Pasirodo, šis klausimas rūpi netik mūsų vadovaujantiems veiksniams ir lietuviškosioms institucijoms, jis yra aktualus ir mūsų visuomenėje.
Manoma yra, kad tikrosios Lietuvos sienos yra jos etnografinės sienos, apimančios lietuvių gyvenamus plotus. Vasario 16 d. Aktu atsistatanti Lietuva pareiškė savo valią, kurią Steigiamasis Seimas dar pabrėžė, jog Lietuvos valstybė atstatoma etnografinėse sienose. Tuo buvo lyg ir atsisakyta mūsų tradicinių, Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos, sienų.
Kovodama dėl nepriklausomybės, deja, Lietuva nepajėgė išsikovoti etnografinių sienų, niekada jų nepasiekė ir tarptautinėje plotmėje jų neužtvirtino. Tačiau ir dabar kalbėdami apie Lietuvos sienas, tebeturime galvoje jos etnografines sienas. Taigi, tos etnografinės sienos būtų, taip manoma, Lietuvos tikrosios sienos ir išsilaisvinus Lietuvai iš sovietinės vergijos, taptų jos valstybinės sienos, arba bent tokių sienų Lietuva visada siektų. Iš to išeina, kad Lietuvos sienų nustatymas yra ne tik mokslininkų, etnografų ir kitų, reikalas, bet ir valstybininkų, politikų ir visuomenininkų reikalas.
Dabartinės okupuotos Lietuvos sienos nėra. etninės, todėl sakome, jos yra netikros, nes beveik visomis kryptimis už jų yra dar dideli plotai, ištisai ar dalinai lietuvių apgyventi, tačiau atitekę kaimyninėms valstybėms. Pavergtoje tėvynėje sienų klausimu, išviso, lietuviui yra neįmanoma pasisakyti, todėl apie jas kalbėti ir net planuoti tegalime tik mes, užsieniuose gyvenantieji laisvieji lietuviai. Taigi, yra visai tikslu, kad sienų klausimu yra kalbama ir pasisakoma.
Nesileisdami į aiškinimus ar vien tik etnografinis metodas tikrąsias valstybės sienas nustatyti yra tinkamas, galime sutikti, kad Lietuvos atžvilgiu jis yra pateisinamas. Stumdami Lietuvos dabartines sienas į bet kurią pusę, rastume jog jos vis tebebūtų kurio nors Lietuvos istorijos laikotarpio etnografiniuose plotuose. Prisimindami seniausius baltų gyventus plotus, suprasime, kad ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos augimas tebuvo tik grįžimas į senuosius protėvių gyventus etninius plotus.
Taigi ir dabar jieškodami tikrųjų Lietuvos sienų Rytuose, Pietuose ir Vakaruose, mes tik bandytume antrą kartą, mūsų tautos ir valstybės ilgoje istorijoje, grįžti į savus etninius rėmus.
Istorija, tačiau, moko, jog tikslingos ir realios valstybės sienos nebūtinai yra jos etnografinės sienos, žinome, kad šiuo metu turbūt nėra pa-
Baltiškų upėvardžių plotas, kuriame kadaise gyventa mūsų pro-protėvių. Iš Marijos Gimbutienės knygos The Balts, 1963 m.
saulyje valstybės, kuri būtų įsikūrusi grynai savo etnografiniame plote. Vienos jų turi tik didesnę ar mažesnę to etnografinio ploto dalį, kitos gi valdo kelių ar net keliolikos kitų tautų etnografinius plotus. Faktiškosios ir dažnai, realios valstybės sienos yra tos, kuriose valstybė tuo metu yra įsikūrusi. Tikros ir tikslingos valstybės sienos, tačiau, yra tik tos, kurios duoda tautai visus galimumus laisvai gyventi, kurti savitą kultūrą ir klestėti. Trumpai kalbant, tikros sienos yra tos, kurios yra saugios. Etnografinės sienos gi nebūtinai turi būti kartu ir saugios. Istorija yra pilna pavyzdžių kai, saugumo jieškodamos, tautos plečia savo gyvenamų plotų sienas į svetimus etninius plotus.
Lietuva, kaip jau minėta, yra išimtinoje padėtyje, nes jieškodama savo tikrųjų, pastovių ir saugių sienų, ji beveik niekur neišeitų iš seniausių savo etnografinių plotų.
Išvadoje galime pasakyti, kad žiūrėdami į uždavinį: nustatyti Lietuvos etnografines sienas, kartu sprendžiame ir busimosios laisvosios Lietuvos
politines - valstybines sienas, jas tik kuo rūpestingiau etnografiškai paremdami. Pagrindinis gi siekimas vistiek pasilieka tikros, tikslingos ir saugios Lietuvos valstybės sienos. O tokį uždavinį išspręsti reikalinga daugelio talka: mokslininkų ir politikų, istorikų, kalbininkų, ekonomistų ir nepaskutinėje vietoje, karinių specialistų. Z. R.
