Lietuvos kariuomenė — tautos mokykla
Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms ir prasidėjus normalesniam taikos meto gyvenimui vis daugiau buvo kreipiamas dėmesys, kad karių viršininkai gerai mokėtų lietuvių kalbą., pažintų krašto geografiją ir istoriją, kad kiekvienu atveju galėtų savo eiliniams kariams būti pavyzdžiu ir juos auklėti ir šviesti. Buvo įsakyta visiems karininkams, karo valdininkams ir karo gydytojams, kurie nebuvo baigę lietuviškų gimnazijų, laikyti lietuvių kalbos, istorijos ir geografijos egzaminus iš gimnazijos kurso. Tas rodo, kad buvo stengiamasi paruošti karius-viršininkus lietuviškoje dvasioje.
Prieš Did. karą caro valdomoje Lietuvoje nebuvo užtektinai mokyklų ir privalomo pradžios mokslo, tat ir tada Lietuvoje buvo didelis beraščių ar mažaraščių nuošimtis, kurie tik savo pavardę sugebėjo pasirašyti. Mūsų kariuomenė ypač pajuto beraščių padidėjimą, kai buvo pašaukti atlikti karinę prievolę jaunuoliai I Pasaulinio karo metu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais buvę mokyklinio amžiaus. Pav. net 1939 m. pavasario šaukimo vyrų netoli 4% buvo visiškų beraščių, dalis tik šiaip taip mokančių paskaityti ir parašyti, bet nelankiusių jokios mokyklos, o netoli 40%, nors ir buvo lankę pradžios mokyklą, bet buvo pamiršę ką ir kiek buvo išmokę.
Kariuomenei perėjus į taikos meto sąlygas, atsirado galimybė pačią kariuomenę padaryti ne tik krašto gynimo jėga, bet kartu ir didele tautos mokykla.
Karts nuo karto tenka nugirsti ir spaudoje skaityti apie brangiai kaštavusią mūsų kariuomenę. Tiesa, tie balsai, matomai laiko veikiami, vis mažėja, bet ir dabar dar mūsų “pacifistai”, ypač kairiojo sparno, gero žodžio mūsų kariui neturi. (Keno pavėsy jie augo?)
Tas jaunimas, gal apie ketvirtis milijono, kuris perėjo kariuomenės eiles pasibaigus Nepriklausomybės kovoms, tikrai veltui laiko nepraleido. Kaip minėjau į kariuomenės eiles ateidavo daug beraščių ar mažaraščių ir juos teko mokyti skaityti, rašyti, skaičiuoti, o taip pat istorijos, krašto pažinimo ir kitų bendrojo lavinimosi dalykų. Kiekviename didesniame kariuomenės junginy buvo švietimo komisijos ir tam paskirti karininkai ir karo kapelionai dėstė kariams minėtus dalykus. Neteko girdėti, kad išvykęs atlikti karinės prievolės, būtų grįžęs nieko neišmokęs. Grįžęs iš kariuomenės jaunuolis buvo daug sumanesnis ir labiau išprusęs.
Be bendrojo lavinimosi dalykų kariuomenė paruošė medicinos ir veterinarijos felčerių, sanitarų, šoferių, ugniagesių, mechanikų, kalvių, šaltkalvių, radio technikų, telegrafistų, ir kitų specialybių. Be to iš tų pat kariuomenės lėšų buvo duodamos stipendijos studijuoti, Lietuvoje ir užsieniuose, mediciną, veterinariją, inžineriją, chemiją ir kitus mokslus, nekalbant apie įvairias mokyklas ir kursus karininkams ir puskarininkiams savame krašte ir užsieniuose karo mokslų studijuoti.
Tenka pasakyti, kad karių švietimas ir jų kultūrinimas turi labai platų barą ir tas baras mūsų kariuomenėje buvo plačiai varomas. Greta beraščių ir mažaraščių jau 1939 m. į mūsų kariuomenės eiles atėjo virš 50% naujokų, baigusių pradžios, vidurines ir net augštesnes mokyklas. Jie bendraudami su bemoksliais ar mažesnio išsilavinimo ginklo draugais pakeldavo ir jų dvasinį stovį ir praplėsdavo jų akiratį.
Kareivių auklėjimui ir kultūrinimui kariuomenės dalyse buvo suorganizuotas platus kareivių bibliotekų tinklas. Pastaraisiais metais prieš bolševikų okupaciją kareivių bibliotekos gaudavo apie 10,000 knygų per metus. Kiekvienais metais kareivių bibliotekos buvo papildomos geriausiomis mūsų rašytojų ir verstiniais veikalais literatūros, mokslo, įvairių specialybių ir šiaip pasiskaitymų knygomis. O Centrinėje kariuomenės bibliotekoje buvo sutelktas milžiniškas kultūrinis turtas — žymiausių pasaulio enciklopedijų rinkiniai ir specialių mokslinių knygų. Aišku, ir mūsų knygų leidyklos iš kariuomenės biudžeto gaudavo žymią paramą. Be to ir kariai, pamėgę knygą kariuomenėje, ją mėgdavo ir grįžę namon. Tuo būdu rasdavosi vis daugiau skaitytojų ir rėmėjų valsčių, šaulių ir įvairių organizacijų bibliotekoms.
Kariuomenės bibliotekoms būdavo išrašomi laikraščiai ir žurnalai, šiam reikalui buvo išleidžiama nemaža dalis kareivių švietimui skiriamų lėšų (apie 20%). čia neįėjo karių žurnalas KARYS, kurio keli tūkstančiai egzempliorių būdavo siuntinėjama kariuomenės dalims veltui. Įpratę skaityti, kariai nesiskirdavo su spausdintu žodžiu ir grįžę į civilinį gyvenimą ir tuo būdu daugėjo laikraščių ir žurnalų prenumeratorių skaičius. Beveik visi, be išimties, buvę kariai pasilikdavo nuolatiniais KARIO skaitytojais ir jį prenumeruodavo. Ar dar kam būtų neaišku, kad ir spaudos populiarinimo ir platinimo srityje mūsų kariuomenė atliko didelį kultūrinį darbą. Net ir tuomet leidžiamos Lietuviškosios Enciklopedijos didžiausias prenumeratorių procentas buvo mokytojų, karininkų ir liktinių puskarininkių tarpe.
Toliau tektų paminėti paskaitas, ekskursijas į Kauną ir kitas žymesnes Lietuvos vietas. Lankymas Karo muzėjaus, Čiurlionio galerijos ir t.t. Visa tai praturtindavo ir praplėsdavo bendrą kareivių akiratį ir pakeldavo jų kultūrinį lygį. Netenka užmiršti ir kariuomenės pusvalandžio per Kauno radiją, šie pusvalandžiai buvo labai laukiami ir mėgiami ne tik karių, bet ir bendrai Lietuvos gyventojų. Kauno įgulos kariams buvo surengiami ir specialūs spektakliai Valstybės teatre. Tokie vaidinimai buvo surengiami ir kitų įgulų kariams. O kur mūsų kariuomenės orkestrai ? Karo mokyklos kariūnų įdainuotos dainos dar ir šiandien jaudina mus esančius svetur. Buvo ir pačių karių teatras ir apie tai plačiai rašė to teatro kūrėjas ir spiritus movens pulk. Braziulis KARYJE.
Visas tas darbas turėjo milžiniškos reikšmės visam kraštui. Tuo būdu mūsų kariuomenė buvo ne vien krašto gynimui, bet ir svarbi auklėtoja ir kultūrintoja. Ji buvo vyriškumo mokykla. Net ir šaulių eilėse buvusių karių, visais atžvilgiais, nebuvo galima lyginti su netarnavusiais kariuomenėje.
Galima tvirtinti, kad vargu ar mūsų tėvynė būtų galėjusi progresuoti visose srityse, jeigu ne kariuomenės priedanga. Greičiausia, mūsų nepriklausomybė nebūtų trukusi nei 22 metų. Juk visi mūsų kaimynai, didesni ir mažesni, turėjo savo ginkluotas jėgas ir nuolat kėsinosi į savo kaimynų nepriklausomybę, ypač mūsų kaimynas iš pietų. Juk nedaug trūko, kad “sukilėlis” Želigovskis būtų atžygiavęs net į Kauną, jeigu ne mūsų kariuomenė. Tenka priminti tiems, kurie nežinojo, kad mūsų kariuomenė buvo ne tik kariška organizacija, bet, patinka kam ar nepatinka, — didelė Nepriklausomos Lietuvos jaunimo auklėtoja, tėvynės meilės ir didvyriškumo mokykla.
( Ištrauka iš Clevelando Ramovės sk vicepirm. A. Mikoliūno kalbos minint Lietuvos kariuomenės atkūrimą.)
