ANTROJI JUBILEJINĖ TAUTINĖ SKAUTŲ-ČIŲ STOVYKLA
A. Panemunėje ir Pažaislyje 1938 m. liepos 8-21 d.
EUG. PETRAUSKAS
Kiekviena organizacija ar draugija stengiasi atžymėti savo gyvavimo laikotarpio sukaktį bei jubilėjų parengimais, minėjimais, paskaitomis, subuvimais, ar kitaip. Bet labai dažnai tokie atžymėjimai paliekami spaudos bendradarbiams bei likusiems gyviems liudininkams.
Visa archyvinė medžiaga, kuri buvo kruopščiai renkama dar Nepriklausomoje Lietuvoje, liko ten ir be abejo, buvo žiaurių okupantų sunaikinta. Tad tenka vadovautis tik savo, o taip pat tuose įvykiuose dalyvavusių bičiulių bei pažįstamų prisiminimais, kuriais tekdavo atgaivinti pro laiko miglas nykstantį vaizdą ir pažadinti savyje visus išgyvenimus, kad perdavus tiems, kurie to nebuvo matę.
Čia turiu galvoje 1938 metų liepos mėnesį įvykusią Jubilėjinę Tautinę Skautų ir Skaučių Stovyklą. Gali būti, kad kur nors trumpai ir buvo atžymėta jos 20 metų sukaktis. Iš visų atžymėjimų, kurie primena dar ir dabar, ne tik lietuviams, bet ir kitataučiams, apie Lietuvos valstybę, Lietuvos Skautų ir Skaučių organizaciją ir, pagaliau, apie Lietuvos paštą, kuris šį reikšmingą įvykį atžymėjo — yra telikę keturi pašto ženklai. Jie liks reikšmingas ir nenykstantis dokumentas dabarčiai ir ateičiai.
Šią temą pasirinkau ne pripuolamai. Bevartydamas Baltijos pašto ženklų katalogą, išleistą Vokietijoje 1948-49 m., pastebėjau, kad Lietuvos pašto ženklų žinovai prasilenkė su tiesa, 137 p. parašyta: “. . . antroji Jubilėjinė skautų stovykla
Pažaislyje prie Kauno.” — Pažaislyje prie Kauno buvo Skaučių stovykla, gi Aukštojoje Panemunėje — Skautų stovykla. Abi stovyklos stovyklavo maždaug tuo pačiu metu: skautų — liepos 8-18 dienomis A. Panemunėje, o skaučių — liepos 8 -21 dienomis Pažaislyje. Abi stovyklos turėjo atskiras vadovybes, bet veikė bendruose organizacijos rėmuose. Kadangi daug svečių — skautų ir skaučių, buvo iš užsienio, buvo stengiamasi kuo iškilmingiau, įspūdingiau ir tvarkingiau šias 20 metų jubilėjines stovyklas pravesti. Tad ir paruošiamieji ir vykdomieji stovyklos darbai buvo iš anksto planuojami. Tiems visiems uždaviniams atlikti buvo paskirti prityrę skautų darbuotojai bei prijaučiantieji asmenys.
Šiuos prisiminimus bandysiu perduoti skaitytojui tokioje šviesoje, kokioje dar galiu prisiminti, ir kas lietė mane ir mano pareigas prie Vyriausiojo Skautų Štabo ir, pagaliau, mano atstovavimą bei pareigas Tautinėje Stovykloje. Tikslių datų nebeprisimenu, bet tas reikšmės neturės. Jei pasitaikys netikslumų, prašysiu atleisti, nes nesu korespondentas bei plunksnos žmogus. Esu vykdytojas.
Besiruošiant Tautinei Stovyklai 1936 metais, Vyriausias Skautininkas plk. Šarauskas iškvietė mane į Skautų Štabą pranešdamas, kad Kariuomenės Inžinerijos sandėliuose randasi daug seno tipo ryšių priemonių, kurios buvo vartojamos I Pasaulinio karo metu, ir Kariuomenės Technikos skyrius norįs tą turtą sunaikinti. Ar aš, Ry-
Panemunės šile, skautų stovyklą planuojant
Lietuvos skaučių saliutas
šių skyriaus vedėjas prie Skautų Štabo, negalėčiau šį turtą apžiūrėti ir, jei yra kas tinkama, perimti savo žinion ir paskirstyti visiems Lietuvoje esantiems skautų tuntams? Turto buvo daug ir buvo tinkamo ryšio reikalams. Tad nedvejodamas suteikiau pilną informaciją Skautų Štabui ir turtas buvo pervežtas į Skautų Štabo sandėlius. Buvo daug veikiančių telefono aparatų, 5, 10 ir 20 linijų komutatorių, telegrafo aparatų ir daug kilometrų įvairaus tipo kabelių. Toks turtas telefonisto, telegrafisto, linijų tiesėjo ir kitoms skautų specialybėms paruošti nepaprastai tiko.
Per Kariuomenės Štabo Švietimo skyrių buvo kreiptasi į kariuomenės dalinių vadus, ypač ten, kur buvo skautų vienetai, kad būtų padedama apmokyti skautus ir skautes aptarnauti bei įrengti telefono stotis, aptarnauti komutatorius, tiesti linijas, pašalinti gedimus bei kliūtis ir suteikti pagrindinių teorinių žinių iš telefono - telegrafo veikimo pagrindų.
Man asmeniškai teko šį uždavinį atlikti Kaune, Šančiuose. Ryšių bataliono vadui plk. leit. M. Vitkūnui pilnai pritarus, bataliono mokomos kuopos klasėse buvo suorganizuoti ryšių kursai, kuriuos vakarais lankė apie 70 Kauno tunto skautų ir skaučių. Per 40 kurso valandų šie mano mokiniai parodė ypatingą susidomėjimą, o praktikos metu — puikų sugebėjimą tvarkyti ryšių priemones ir jas aptarnauti. Tai buvo pirmieji ryšių pionieriai, kurie vėliau apmokė ir kitus, ir, pagaliau, Tautinėse stovyklose įrengė vidaus ryšius ir per visą stovyklavimo laikotarpį be priekaišto aptarnavo visus abonentus. Puikus jaunimas! Ir dabar, tikiu, kad gal mažoji dalis buvusių skautų -čių ryšininkų, pasiekusių šį kraštą, galėtų prisiminti tas dienas, kai pradžioje sunkiai davėsi kabelio špūlę, bebėgant, išvynioti ar atgal susukti...
Besiruošiant Tautinei Stovyklai, Vyriausias skautų štabas turėjo plataus masto vykdymo planą, tad visiems numatytiems uždaviniams vykdyti buvo reikalingas energingas ir prityręs personalas. Daugiausia pasikliauta Lietuvos kariuomenės pagalba. Specialiu aplinkraščiu buvo pakviesti buvę aktyvūs bei pasyvūs skautai — karininkai, kurie sugebėtų savo specialybėmis padėti Skautų Štabui organizuoti plataus masto ruošiamą Tautinę Stovyklą.
Šis pluoštas atsiminimų lies tik skautų stovyklą A. Panemunėje, nes čia man teko aktyviai prisidėti. Gi skaučių stovyklą Pažaislyje galėtų aprašyti sesės skautės.
Parinktoje vietoje — Panemunės šile, ties tuneliu ir prie Nemuno su plačiu paplūdymiu, 1938 m. pavasarį pirmieji pradėjo darbus kariai pionieriai. Jie, energingo skautininko ltn. Matomo vadovaujami, pataisė ir išlygino kelią nuo A. Panemunės miestelio iki stovyklos, pravedė vandentiekį, iškasė specialius sandėlius miške maisto produktams bei ledams laikyti ir t.t. Paskiausiu darbu ėjo pontoninio tilto nutiesimas per Nemuną ties tuneliu. Tas tiltas buvo labai reikalingas, kad sutrumpintų kelią iš Kauno pėstiems svečiams. Nors Kauno miesto savivaldybės autobusai ėjo iki pat stovyklos ribų, bet kelionė užimdavo gana daug laiko. Tačiau ir čia miesto savivaldybė atėjo talkon: sudarė dvi autobusų linijas nuo Kauno geležinkelių stoties ir nuo Įgulos bažnyčios, jomis atveždavo svečius į Augštuosius Šančius prie Vl-tos baterijos. Čia keleiviai lengvai nusileisdavo specialiai padarytais laiptais prie pontoninio tilto ir lengvai pasiekdavo stovyklą. Kariai pionieriai įrengė ir laužavietę, estradą, bei padarė šimtams lankytojų suolus, išlygino ir sukietino žvyru ir moliu parado ir vėliavų aikštę, pastatė kelioliką stiebų vėliavoms iškelti.
Vyriausiu maisto tiekėju — Stovyklos Intendantu buvo pakviestas energingas ir skautams prijaučiąs majoras Ottas Milaševičius (žuvo 1941 m. birželio pabaigoj, prievarta varomas į Rusiją). Dauguma tvirtino, kad Otto pareigos buvo sunkiausios ir atsakomingiausios. Ypatingų šaldymo įrengimų nebuvo, nes anais laikais šaldymo priemonė tebuvo ledai, sukrauti specialiuose iškastuose žemėje sandėliuose, apdengti šiaudais ar piūvenomis. Tad tokiose sąlygose reikėdavo išlaikyti maistą 1200 stovyklautojų. Nors ir “Maistas” ir “Pienocentras” pristatydavo produktus kasdien, bet, esant karštai vasarai, kokia pasitaikė stovyklavimo metu, Ottas daug išgyveno, kadmaistas nesugestų ir kad būtų tinkamas skautų vienetams išdalinti.
Pirmos pagalbos ir stovyklos sanitarijos viršininku buvo pakviestas skautininkas gydytojas majoras Kazakevičius. Įrengta lengviau sergantiems palapinė—ligoninė ir pirmos pagalbos ambulatorija. Stovyklavimo metu pasitaikė lengvų susižeidimų bei nesunkių ligonių. Ligoninė veikė nuo stovyklavimo pradžios iki galo. Ligoninei ir ambulatorijai visus vaistus, mediciniškus įrankius ir kitą turtą parūpino Karo Ligoninė.
Prisidėjo ir Lietuvos Karo Aviacija, kuri pavedė stovykloms keletą didžiųjų lėktuvinių palapinių. Jose buvo įrengtos: ligoninė, dvi valgyklos, užkandinės, pasitarimų bei posėdžių patalpos, pašto ir telefono įstaigų ir stovyklos sargybų būstinės. Taipgi buvo pavestos ir mažesnės palapinės Skautų Štabo nariams bei atskiriems skyriams.
Pagaliau, visos Lietuvos kariuomenės įgulos atskirose vietovėse, kur tik buvo skautų vienetų ir kurie ruošėsi Tautinei Stovyklai, buvo prašytos skautus paremti: palapinėmis, maisto gaminimo katilais ir virtuvių įrankių bei įrengimų naudojimo apmokymu.
Lietuvos Geležinkelių valdyba bei Kauno miesto savivaldybė iki minimumo sumažino uniformuotiems skautams susisiekimo kainas, kad kuo daugiau jaunimo galėtų ne tik aplankyti Tautinę Stovyklą, bet ir tuo pačiu pamatyti Lietuvos Tautinę Olimpijadą, kuri vyko tuoj po Tautinės Stovyklos. Taip pat ir užmiesčio autobusų linijos sumažino kainas visiems į Jubilėjinę Skautų-čių stovyklą ir Olimpijadą vykstantiems.
Ypatingai buvo veiklus Vyriausiojo Skautų Štabo Informacijos ir Spaudos skyrius, kurio nenuilstamas ir ryžtingas darbas vainikavosi pilna pergale ir užtarnauta pagarba, ne tik skyriaus darbuotojams, bet ir jo vadovui, energingam ir nenuilstamam skautų pirmūnui — vyr. skautininkui Antanui Saulaičiui. Būdamas vyriausiojo skautininko plk. Šarausko dešiniąją ranka, jis sugebėjo suderinti informaciją su vykdomųjų darbų pareigūnų veikla, to pasėkoje susiformavo vienalytis ir susiklausantis vykdomasis organas.
Gi sunkiausią naštą turėjo nešti nepamirštamas, energingas, sumanus, draugiškas ir kartu reikalaujantis — toks jis ir liks visų skautų atmintyje — mūsų vyriausias skautininkas plk. Šarauskas. Jis nešė atsakomybę dėl Tautinės Stovyklos pasisekimo prieš Vyriausiąjį Skautų Šefą, Lietuvos valstybės prezidentą Antaną Smetoną, ir visą Lietuvos tautą. Jo energija ir sumanumas sugebėjo priartinti prie skautybės tuos, kurie savo laiku į skautus žiūrėjo, kaip į vaikų žaidimą. Gi pravedus šią Jubilėjinę Stovyklą, buvo įrodyta, kad skautas yra artimas Lietuvos kariui, mylintis savo kraštą, ištikimas Dievui ir ryžtingas
Panemunės šile stovyklaudami estų skautukai susipažjsta su KARIU
ginti savo kraštą — tėvynę Lietuvą. Tad tais pačiais metais Lietuvos Kariuomenės Vado aplinkraščiu buvo padėkota visiems kariuomenės dalių vadams už parodytą palankumą Lietuvos skautams, organizuojant ir paremiant Tautinę Stovyklą.
Pilnai negaliu prisiminti tų, kurie dirbo stovyklos skautų štabe. Tikiu, kad kiti, akimis permetę šias nuotrupas, galės papildyti. Jiems būsiu dėkingas.
Pagaliau prieinu ir prie savo pareigų. Buvau paskirtas šios stovyklos komendantu. Pareigos buvo gana sudėtingos. Pirmiausia, reikėjo išplanuoti ir paskirstyti atvykstančioms draugovėms bei atskiroms skiltims rajonus (pagal iš anksto paruoštą topografijos planą), kuriuose jos turėjo įrengti savo stovyklas. Reikėjo parūpinti kuro stovyklų virtuvėms bei bendrai virtuvei; aptverti visos stovyklos rajoną ir padaryti specialius įėjimus — vartus į stovyklą, paruošti, aptverti ir nužymėti maudymosi vietą, palaikyti švarą ir tvarką visoje stovykloje, priiminėti svečius, tikrinti atskirų rajonų susitvarkymą; laiku iš ryto prikėlimas ir vakare miegui—poilsiui trimitavimas (buvo specialūs trimičiai); vėliavų pakėlimas ir nuleidimas; vakare bendro laužo sutvarkymas ir tvarkos dabojimas. Turėjau apie 30 skautų vyčių, kurie tvarkė, dabojo, nešė sargybas bei patruliavo, buvo sargais prie maudymosi, vedžiojo svečius, aiškindami arba nurodydami atskirų rajonų stovyklas. Tad nuo ryto iki vakaro buvau užimtas. Gal ir teko būti truputį griežtam nusižengusiems prieš stovyklos tvarką, bet stovyklaujančiam jaunimui tas išėjo į naudą. Teko visur pasirodyti ir kaikada padaryti pastabas, tad šios stovyklos metu man pridūrė pravardę “Stovyklos pabaisa”. Kaip ten bebūtų, vadovybė liko patenkinta ir skaitau, kad savo pareigas atlikau.
Dabar tenka apsistoti prie Lietuvos Pašto Valdybos reikalų. Jau planuojant vykdyti Tautinės Stovyklos reikalus, Vyriausiame Skautų Štabe iškilo sumanymas, kad Jubilėjinės Tautinės Stovyklos paminėjimui reikėtų išleisti specialius pašto ženklus, kaip tai padarė Vengrija 1925 m., Čekoslovakija 1932 ir 1938 m., Jugoslavija 1933 -1934 m., Kinija 1934 m., Olandija ir Lichtenšteinas 1937 m. ir kitos valstybės. Kiek man teko išgirsti, ženklų projektų konkurso keliu paruošimas būtų užėmęs daug laiko ir būtų brangiai kainavęs, o Vyr. Skautų Štabas neturėjo lėšų, nes viskas buvo sukoncentruota į pačias stovyklas. Gi veltui dirbti niekas nesutiks. Paskui kita kliūtis: ruošiamasi Olimpijadai ir čia, gal būt, pasirodys pašto ženklai, tad vienu laiku pasirodytų dvejopos atskirų pašto ženklų bei piešinių laidos. Gi Pašto Valdybos nusistatymas buvo — išleisti kuo mažiau laidų (prisimenant “Lietuvos Vaiko” 16 skirtingų laidų, kada ir Pašto Valdybai susidarė begalės administracinio vargo), nes sandėliuose būta pakankamo skaičiaus pašto ženklų net kelių metų apyvartai.
Ir vistik, artėjant minėjimams, Susisiekimo Ministerija pavedė dail. Jonui Burbai (jis tuo laiku buvo šios ministerijos referentu) paruošti Olimpijadai ženklų projetkus, kuriuos ministerija patvirtino ir leido spausdinti jų 100,000 komplektų. Vyr. Skautų Štabas apie šį nutarimą sužinojo ir vyr. skautininkas plk. Šarauskas painformavo Skautų Šefą valst. prezidentą A. Smetoną, kad šis duotų patvarkymą Susisiekimo ministeriui, ir Jubilėjinę Tautinę Stovyklą atžymėti pašto ženkluose. Susitarta, kad pusė Olimpijados pašto ženklų būtų pervesta skautų stovykloms atžymėti. Kad išvengus kitų projektų ir piešinių, dail. J. Burba padarė perspausdinimo ant Olimpijados pašto ženklų projektą. Du pašto ženklai skautams ir du — skautėms.
Kadangi stovyklų atidarymo metas artėjo, perspausdinimai buvo atlikti pavėluotai. Kodėl? Neteko patirti.
Šias informacijas perduodu skaitytojui gana apytiksliai, nes aš asmeniškai pažinau dail. Joną Burbą ir su juo bendradarbiavau iki rusų įsiveržimo į Lietuvą. Jis vienas iš pirmųjų buvo suimtas ir išvežtas į Sibirą, kur ir mirė.
Dabar prieinu prie Pašto Valdybos prisidėjimo prie Jubilėjinės Stovyklos. Pašto Valdyba sutiko organizuoti pašto ir telefono agentūras A. Panemunėje ir Pažaislyje — skautų ir skaučių stovyklose. Čia minėsiu tik A. Panemunės agentūrą, nes su ja teko daugiau bendradarbiauti. Šios pašto agentūros viršininku buvo paskirtas buvęs paskautininkas (jo pavardės nebeprisimenu), Petrašiūnų pašto įstaigos tarnautojas. Agentūrai buvo pavesta atskira didelė palapinė, ji turėjo tiesioginius telefono ryšius su A. Panemunės pašto įstaiga. Buvo pravestos net 5 telefono linijos. Šioji agentūra atliko visas pašto ir telegrafo funkcijas: paprastų ir registruotų laiškų priėmimą bei persiuntimą, piniginių perlaidų, pašto ženklų pardavimą, telegramų priėmimą. Turėjo šiai stovyklai ir specialų antspaudą. Jis buvo ovalinės formos su įrašu: Tautinė Skautų Stovykla — A. Panemunė. Panašų antspaudą turėjo ir skaučių stovykla, tik su pažymėjimu — Pažaislis.
1938 m. liepos 8 dieną oficialiai pradėjo veikti stovyklos aparatas, o tuo pačiu ir paštas. Buvau pirmu pašto agentūros klijentu ir, norėdamas užfiksuoti stovyklos atidarymo pradžią, ant 10 specialių Skautų Štabo spaudos skyriaus rūpesčiu paruoštų vokų užklijavau tuo metu kursuojančius pašto ženklus ir užantspaudavau. Deja, specialių šiam minėjimui perspausdintų pašto ženklų dar neturėjome. Stovyklos pašto viršininkas skambino į centrą, bet buvo pranešta, kad reikia palaukti. Kiek? Nežinia. Bet, vistiek, kiekvieną dieną po 10 vokų antspaudavau, kol pagaliau liepos 14 d. stovyklos paštas gavo dviejų rūšių pašto ženklus — 5-)-5 centai ir 60-)-15 cen-
Atvirlaiškis iš skaučių stovyklos Pažaislyje
tų vertės. Gi 15+5 centai ir 30+10 centų pašto ženklai pakliuvo į Pažaislį. Tuo laiku Pažaislio stovykloje stovyklavo mano sesuo su Mariampolės tuntu. Kaip buvau pranešęs, ji išpildė ir taip pat nuo pirmos dienos antspaudavo vokus, tad ir liepos 14 d. buvo užfiksuoti 15+5 centų ir 30+10 centų pašto ženklai. Kodėl taip centrinis paštas pasielgė, neturiu supratimo, bet daleidžiu, kad centrinis paštas aprūpino stovyklų paštus pagal skautų ir skaučių emblemas: skautų stovyklai — perspausdinimus su lelijos, o skaučių stovyklai — su rūtelės emblema. Ir tik liepos mėn. 16 d. pasirodė jau pilnas pašto ženklų komplektas. Suprantama, spūstis prie pašto buvo neišpasakyta, nes šių ženklų norėjo įsigyti ir užsienio skautai. Mūsiškiai nuo pirkimo truputį susilaikė, nes ženklų vertė buvo gana augšta, plius primokėjimas, tad ne kiekvienam teko įkasti šią kainą. Gi iš svečių tarpo teko matyti perkant pilnais lapais ir čia vietoje antspauduojant (nuvertinant). Ši pašto agentūra turėjo tokį didelį pasisekimą, kad paskutinėmis dviem dienomis ją aptarnavo net keturi valdininkai nuo pat ryto iki vakaro.
Dabar kiekvienas paklaus, kodėl neparodau šių vokų? Deja, viskas liko Vilniuje. Besitraukdamas, nebeturėjau laiko paimti ir, pagaliau, buvau pritrenktas netikėto raudonųjų gaujų įsiveržimo taip, kad mano geriausieji vokų ir vertingų ženklų rinkiniai dingo ant visados.
Šioji Jubilėjinė Tautinė Stovykla paliko neišdildomą, spalvingą ir kartu dramatinį vaizdą visiems, kas joje stovyklavo ir kas ją lankė. Nors ir praslinko 27 metai, bet gilus prisirišimas prie skautiškų tradicijų, bendro sugyvenimo, o ypač atliekant paskirtus uždavinius, paliks maloniu prisiminimu.
Liepos 17 d. Lietuvos Valstybės Prezidentas ir Skautų Šefas Antanas Smetona atsilankė į stovyklą pasveikinti savo jaunus ir mielus skautus. Iškilmingos šv. Mišios buvo laikomos po atviro dangaus skraiste. Joms pasibaigus, skautų vienetai su savo vadais išsirikiavo parado aikštėje ir išklausė šefo tartas reikšmingas mintis. Jis savo kalboje pabrėžė ištikimybę savo tautai ir artimui, atsakomybę prieš Augščiausiąjį, palinkėjo ištvermės, užsigrūdinimo ir būti naudingais ir garbingais Lietuvos piliečiais.
Įspūdingas buvo paskutinis skautų ir jų vadų paradas. Gražiomis gretomis, laikydami vienodą žingsnį ir lygiavimą, policijos orkestrui grojant “Tautinė stovykla sukvietė visus” maršą, sukomponuotą šio orkestro dirigento Br. Jonušo, pakeldami skilčių vėliavas, paskutinįjį kartą skautai pražygiavo pro savo valstybės prezidentą ir kabineto narius bei kariuomenės vadus. Ar galėjo tada kas pagalvoti, kad tai buvo paskutinis kartas Lietuvoje?
Liepos 18 d. įvyko paskutinis stovyklos laužas. Svečių buvo labai daug. Visi laužavietės šlaitai buvo perpildyti svečiais ir atvykusiais sportininkais iš Tautinės Olimpijados atidarymo iškilmių.
Laužo programa buvo parinkta ypač turtinga. Puikios deklamacijos bei skambios skautiškos dainos. Linksmi anekdotai iš stovyklos gyvenimo. Šio laužo vadovu buvo energingas skautininkas — vytis V. Bražėnas. Ypač visus sujaudino nelaukta staigmena, kai estradoje pasirodė lietuviai vilniečiai priešakyje su mums gerai žinomu Žižmaru. Ovacijoms nebuvo galo. Audringi plojimai, šauksmingi valio įkaitino visus. Tvarkos dabotojams tiesiog buvo vargas sulaikyti besiveržiančius svečius prie vilniečių. Susikabinę rankomis ir, pagaliau, atstatę krūtines, šiaip taip prilaikėme sujaudintą minią. Žižmaras trumpai pasveikino visus ir perdavė mielus sveikinimus nuo visų Vilniaus krašto lietuvių. Gi paskui vilniečių grupė sugiedojo “Marija, Marija . . .”, tai tas jau buvo perdaug visiems. Ašaros visiems riedėjo veidais. Rimtis ir susikaupimas, skausmas ir viltis kuteno kiekvieną. Tai buvo neišdildomas ir sunkiai aprašomas vaizdas . . .
Pagaliau, apie 11 val. nakties Nemune pasirodė jūrų skautų laivelių flotilija su žiburiais, fakelais, raketomis bei spalvotų ugnių lietumi ir nuplaukė tolyn, tolyn. Suskambėjo Lietuvos Himnas. Jo žodžius senelio Nemuno srovė bei dangaus mėlynė paslaptingai sugėrė, lyg jausdama atslenkančią nelaimę ir Nemunas atsisveikino su visais, lyg sakydamas: BUDĖKITE!
(Straipsnis buvo išspausdintas Lietuvių Filatelistų Dr-jos “Lietuva” Biuletenyje 1965 m. nr. 4; KARIUI jį parūpino bendradarbis A. Bernotas.)
Žmogus turi prigimtąją teisę laisvai išpažinti savo tautybę.
Lietuvis lieka lietuviu visur ir visada.
Savo išlaikytą Lietuvių Tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume.
Lietuvių Charta
