PRISIMINIMAI IŠ NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS KARIUOMENES LAIKŲ
KAZYS LEKNICKAS
Jau iš mažens buvau kariškai nusiteikęs. Visi žaidimai su draugais būdavo karinio pobūdžio, bet kartu ir keisti. Kai žaisdavome, niekada nevaizduodavome Lietuvos kariuomenės, bet vaizduodavome rusų, vokiečių ir prancūzų. Iš kur tas atsirado? Manau, kad iš senių pasakojimų.
Atėjo eilė ir man atlikti karinę prievolę. Ėjau su noru, nes labai patiko uniforma ir kariniai veiksmai. Mat, teko matyti 1920 ar 1921 metais, kai Biržuose, Atstravo dv. stovėjęs vienas batalionas, ateidavo į bažnyčią ir su dainomis grįždavo.
Kada pamačiau savo akimis lietuvišką kariuomenę, tai iš “prancūzo” pasidariau Lietuvos kariu.
1925 m. lapkričio mėn. vykau į komisiją ir buvau priimtas, o gruodžio 3 d. jau vykau į komendantūrą, kur mane paskyrė į 7 p. Ž.K.B. pulką, stovėjusį Klaipėdoje.
Tokiu paskyrimu buvau nepatenkintas dėl dviejų priežasčių: viena, kad paskyrė ne į kavaleriją, o antra, kam siunčia taip toli — net į Klaipėdą. Paskyrimas į Klaipėdą man buvo tas pats, kaip caro laikais į Vladivostoką, taip tada'man atrodė toli. Gruodžio mėn. 5 d. 8 vai. ryto pasiekėme Klaipėdą. Palydovai įsakė išeiti iš vagonų ir aikštėje sustatė mus po keturis. Vaizdas buvo gražus, stotis didelė, daug uniformuotų karių, stovi pulko puikus orkestras.
Po trumpo susitvarkymo pasigirdo komanda “ramiai”, apie kurią jau buvo paaiškinę palydovai. Pasisukome ir po komandos “žengte”, orkestras užgrojo maršą. Mane net nuo žemės pakėlė, kol priėjome kareivines. Rajone sustatė po du ir, po komandos “ramiai”, pasirodė pulko vadas Genys, kaip mums buvo pranešta. Atėjo augštas, gražus, gražios išvaizdos pulkininkas. Mane net šiurpulys nukratė. Pamaniau sau, prapuolei, berneli. Po pasisveikinimo ir pulkininko žodžio, ko mes čia atvykome, prasidėjo skirstymas. Aš patekau į pirmą kuopą, a. a. kapitono Kukučio žinioje. Visus nuvedė į patalpas ir tą pačią dieną aprengė kariškai.
Antrą dieną išvedė užsiėmimams, nuo čia jau prasidėjo tikras vargas . . . Pradėjo mokyti stovėti, vaikščioti, lyg mažus vaikus.
Po valandos darbo, dešimties minučių pertrauka. Per tą trumpą laiką sugrįždavau į savo žaliąjį kaimą ir galvodavau, kai buvau namuose, mokėjau vaikščioti, buvau ne iš paskutiniųjų, mokėjau ir kepurę pakreipti į dešinę. Pamanydavau sau, čia tai jau žmogaus niekinimas.
Po dviejų trijų savaičių pajutau, jog esu kitoks ir pagalvojau, kad be reikalo pykau ant savo vadų. Po mėnesio buvau paskirtas į mokomą kuopą, kurioje išbuvau daugiau kai septynis mėnesius. Ten buvo jau kitaip, vietoj vienos “porcijos” gaudavome dvi. Manau, skaitytojai supras, apie kokias “porcijas” kalbu.
Mokomoj kuopoj baigė nušlifuoti mūsų nelygumus ir po to — egzaminai, kuriuos išlaikiau ir baigiau grandiniu. Turiu pasakyti, kad tuo laiku mokomoj kuopoj mokymo metodas buvo senas, rusiškas, kadras elgdavosi žiaurokai, vėliau paaiškėjo, kad būta sauvaliavimo.
Būnant mokomoj kuopoj, kuopos vadas buvo kpt. Baltrūnas, vėliau išvežtas rusų. Iš mokomos kuopos mane paskyrė į 9 kuopą. Kuopos vadas kpt. Reichertas ir virš. Kazbaras, abu liko Lietuvoj.
Būtinoj tarnyboj tebetarnaudamas, buvau pakeltas į vyr. pusk. laipsnį. Būtiną tarnybą baigiau neblogiausiai, nepažeminęs lietuvio kario vardo.
Prieš pasiliuosuojant, buvau viršilos kalbinamas pasilikti liktiniu. Tačiau mano atsakymas buvo: ne, nors viršila kalbino iki paskutinės dienos.
Atėjo atiskaitymo diena. Atsiskaičiau, apsirengiau savo pilka sermėga ir, žinoma, pasijutau nejaukiai. Po trumpo laiko mane pašaukė kuopos vadas ir paklausė, ar nepakeičiau nuomonės apie pasilikimą. Atsakiau, kad ne. Tačiau vadas buvo kantrus ir šypsodamasis paaiškino sąlygas. Na, ir sutikau. Žinoma, buvo liūdnoka, draugai pavadino mane neprotingu, bet šaukštai buvo jau po pietų. Vėliau man tarnyba patiko ir ištarnavau 20 metų iki pat Antro Pasaulinio karo.
Ką man davė gero ir ką aš išmokau tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje? Davė man labai daug. Visų pirma, išmokau vartoti ginklą, pažinau karo mokslą, kaip reikia ginti Tėvynę nuo priešų. Antra, padarė mane drausmingu piliečiu, sutvirtino mane fiziškai ir dvasiškai, išmokė daug dalykų, kurių nebūčiau išmokęs, netarnavęs kariuomenėje.
Aš, asmeniškai, esu labai patenkintas buvusiais mano viršininkais, kurie mane auklėjo. Žinoma, buvo ir klaidų; apie jas nekalbėsiu, paliksiu sau.
Tik viena, gerai prisimenu, karininkams reikėjo su liktiniais puskarininkiais nuoširdesnio bendradarbiavimo, o to nebuvo.
Man labai patiko generolo Raštikio kariuomenės reforma. Davė daugiau teisių liktiniams, o kas svarbiausia, tai reikalavimas 4 kl. gimnazijos kurso. Be to nebūtų galima tarnauti, tas buvo naudinga kariuomenei ir pačiam likt. puskarininkiui. Neužteko paduoti komandą stovinčiai grupei, bet reikėjo turėti didesnį akiratį, net už kareivinių ribų, ir tas buvo pasiekta.
Dabar beliko vienas mano troškimas: grįžti į tėvynę. Dar norėčiau matyti Lietuvos kariuomenę, tų gražių, uniformuotų vyrų eiles. Bet Dievas žino, o apie tarnavimą jau nėra ir kalbos tokiame amžiuje. Liks tik prisiminimai. . .
