APIE AISČIŲ TAUTĄ — GALINDUS
MAG. HIST. K. STALŠANS
Pagal Įvairių kitataučių — vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų tyrinėjimus, senovės aisčių-baltų gyvenama vieta buvo labai plati: siekė Maskvos apylinkes rytuose, centrinę Ukrainą pietuose, Vyslos žemupį vakaruose ir Estiją šiaurėje. Sunku apibrėžti tiksliai visose vietovėse sienas, bet apytikriai jos yra žinomos.
Pagal prancūzų tyrinėtojo etnografo Jean Menoret, dar po Firmojo Pasaulinio karo išleistą veikalą “Histoire des Pays Ealtiques” (Paris 1934 m.), aisčių gyvenamieji plotai buvo labai dideli ir I a. pr. Kr. sudarė net apie 430,000 kv. km. Pagal latvių prof. J Endzelinio nucmonę, kuriai pritaria lietuvių prof. K. Eūga, šitame plote I a. po Kr. prasidėjo bendros aisčių tautos susiskirstymas į atskiras tautas su jų gentimis: galindus, jotvingus, prūsus, lietuvius bei latvius. Tai ir nenuostabu, nes atskiri jų kraštai buvo labai toli vieni nuo kitų.
Ypatinga padėtis ir ypatingas likimas buvo pačiuose rytuose gyvenančios galindų tautos. Jie gyveno toli, didžiosios Aistijos pačiame ry{ų gale, todėl ir gavo savo pavadinimą — galindai. Jų kraštas buvo retai, vietomis net labai retai apgyventas. Dėka to VI ir VII a. po Kr. slavai, sarmatų, hunų ir kitų spaudžiami, pradėjo skverbtis Dniepro upe ir jo įtakais iš pietų į šiaurę, link galindų retai apgyvendintų plotų, beveik be jokių kovų su vietiniais, nes žemės visiems užteko. Kronikos mini keletą karų, bet jie nebuvo ilgi ir, rodos, nekruvini.
Latvių prof. arch. E. Šturms mano, kad dalis galindų, slavų prispausti, buvo apsistoję Protvos ir Okos upių baseinuose, arti Maskvos. Paskutiniu laiku gudų archeologai randa, kad geležies amžiuje (500—1250 m. po Kr.) Volgos ir Okos augštupiuose ir Gudijoje iškasenos yra tokios pačios kaip Breslaujos, Zarasų, Ukmergės, Utenos ir Rokiškio apskrityse. Jau Ptolomėjus II a. po Kr. mini galindus.
Atskirti slavų įsiskverbimo nuo kitų Droliškų aisčių tautų, galindai gyveno tarp svetimų slavų — krivičių ir radomičių tautų Ugros ir Protvos upių baseinuose. Tarp kitko, kronikose yra paminėta, kad rusų kunigaikštis Izjaslavas 1C58 m. ruošė žygį į galindų kraštą ir nukariavo juos. Galindai buvo taiką mylinti žemdirbių tauta. Nėra likę žinių apie jų politinę ir visuomeninę santvarką.
Keletą šimtmečių po slavų įsibrovimo jie išlaikė savo kalbą ir tautybę. Kronikose XI ir XII a. galindai keletą kartų paminėti ir pavadinti “goliadais”. Jie XII a. esą gyvenę teritorijoje tarp Maskvos ir Smo-
GALINDŲ ŽEMĖ, kurios vietovardžiai kalba lietuviškai. Upės: Beržinė, Desna (Dešinė), Drįsa, Drū-tė, Įputis, Dauguva, Lovatė, Protva, Oka, Ugra. Vietovės: Suražas, Možaiskas, Viazma (Vežma), Tvėrė, Vitebskas ir kt. žemė pati liudija, kokios kilmės tautai ji priklauso.
Braižė V. Šventoraitis
lensko. Yra žinių, kad galindai kaip tauta egzistavo dar XIV ir XV a. Po to nėra nieko surasta, kur jie būtų kaip tauta minimi. Kaip liudininkai šios aisčių tautos dar ir šiandien yra likę keletas sodžių ir pora mažesnių upių, pavadintų “goliadų” vardu: Dmitrovsko apskrityje yra sodžius Goliadi, Klinsko apskr. taip pat sodžius Goliadi ir kiti panašūs.
Maskvos upė taip pat turi įtaką Goliada. Žinomas rusų nešališkas statistikas M. Lebedkinas praeito šimtmečio šešiasdešimtais metais tvirtino, kad galindų ainiai, susimaišę su slavais, dar ir dabar gyveną prie Ugros ir Protvos upių ir vadina save g o l i a n d a i s .
