Partizanai: Istorija ir dabartis

TARP LIETUVIŲ TAUTOS ISTORINIŲ STEBUKLŲ IR KASDIENYBĖS NEGALAVIMŲ

STASYS BARZDUKAS

Tautos išlieka gyvos ne prosenelių darbų prisiminimais, o sugebėjimu nugalėti sunkumus, kuriuos pastato dabartis.

Feliksas Jucevičius

Sakomės turį ilgą ir garbingą savo tautos istoriją. Tačiau negalėtume pasakyti, kad ją gerai pažintume. Tesitenkinam daugiau frazėm: kad reikią iš savo istorijos mokytis, kad turį iš praeities semtis stiprybės ir kt. Ir prieš dvidešimt penkerius metus paskelbtoji Lietuvių Charta taip pat apie istoriją kalba kaip apie “geriausią tautos mokytoją”, todėl “lietuvis brangina savo tautos praeitį” ir “stengiasi būti vertas savo protėvių, kad paliktų pagarbų pasididžiavimą savo palikuonims”. Bet Feliksas Jucevičius 1970 Montrealy išleistoj knygoj “Tauta tikrovės ir mito žaisme” tvirtina, kad “niekas labiau nepriveda tautų prie dvasinio sustingimo, kaip paskendimas praeities sapnuose bei atsisakymas ieškoti naujų horizontų” (12). Šiam tvirtinimui paremti jis pavyzdžių randa tiek visuotinėj, tiek Lietuvos istorijoj. Kunigaikščių Lietuva neįamžinusi savęs pasaulio istorijoj, “nes jai trūko trijų pagrindinių dalykų, kuriais remiasi imperijos ir civilizacijos: vertybių pajautimo, stipraus charakterio ir organizacijos”. Todėl, to stigdama, ji taip greitai ir skausmingai baigusi savo dienas. Stasys Šalkauskis, žvelgdamas į Lietuvos istoriją, joje taip pat matė paradoksus. Matė lietuvių tautos pajėgumą: “Lietuvių tauta nėra prigimties nuskriausta. Savo praeityje ji turėjo pakankamai ir intelektualinių, ir materialinių pajėgų didelei tautinei civilizacijai sukurti. Atskiruose jos žygiuose aiškiai matyti didybės gestas. Bet ji nesugebėjo praeityje sukurti pilnutinės tautinės civilizacijos, nes jai pritrūko tos telkiamosios veikmės, kuri yra prigimta tautinei individualybei. Todėl lietuvių tautai nebuvo lemta atvaidinti visuotinėje istorijoje rolės, pritinkančios jos galių visetui, ir tautinė jos civilizacija nėra įsigijus pasaulinės reikšmės” (F. J-čius, 55). Matė ir negalavimus, todėl priėjo ligi šiol neatsakytą išvadą: “Nelengvas, gal būt, daiktas įsivaizduoti tautą, kuri niekados nebuvo tuo, kuo ji galėjo būti” (Romuva, 1921, I, 31).

Lietuvių tautos istorinis kelias iš tikrųjų labai nelygus. Tapdama galybe, Lietuva čia pat atsiduria ant išnykimo prarajos. Neturėdami kokio duomenimis pagrįsto raeionalaus atsakymo į savo tautos istorinio likimo klausimus, turim sutikti su s t e b u k l ų galimybe. Nevienas apie šiuos stebuklus jau esam užsiminę. Prieš kelerius metus taip pat rašiau bei kalbėjau ir aš pats. Dabar apie savo tautos stebuklus jau radau ir skaitydamas Bronio Railos akimirksnių kronikos knygą “Dialogas su lietuviais”. Bronys Raila, dairydamasis “apčiuopiamų duomenų paslapčiai atlukštenti”, bet nebeturėdamas “geresnių argumentų”, nors kaip racionalistas bei pozityvistas ir nelabai tikėdamas, vis dėlto rašo: “Atsakom tuo ir taip, kad galų gale reikia tikėti galingiausiu ir paskutiniu ginklu — stebuklais, o už mane dar griežtesni tikybininkai atsakys — Viešpačiu Dievu. Ir čia prasideda žmogaus protui sunkiai įkandamos paslaptys, likimo kelių misterijos, kaip V. Krėvė pavadino savo patriotiškiausią kūrinį, Praamžiaus valią pakeisdamas karaliaus Žvaigždikio kardu” (532).

Taigi lietuvių tautos istoriniais stebuklais laikytini tokie jos likimo momentai, kurių normaliomis aplinkybėmis lyg ir negalėjo būti. O stebuklai įvyko ir pakreipė tautos likimą gerojon pusėn. Tad stabtelėjam prie keturių stebuklų, plačiau aprašytų minimoj Bronio Railos knygoj.

Lietuvių tauta stebuklų keliais Pirmutinis stambiausias ir nuostabiausias stebuklas įvyko Viduramžių pabaigoj. Tai palyginti greitas, beveik staigus mūsų karalių atsiradimas ir didžiulės Lietuvos imperijos sukūrimas. Trūksta duomenų išaiškinti, kaip tai atliko Mindaugas ir Gediminas, kai istorija tekalba tik apie “primityvių” genčių grupų, neturėjusią savo rašytosios kultūros, nesukūrusią ryškiau išsirutuliojusių civilizacinių institucijų, buvusią, biauriu istoriko Arnold Taynbee išsireiškimu, “paskutiniaisiais Europos barbarais”. Suvienyta Lietuva išvengė giminaičių prūsų likimo, kuriuos pavergė ir ilgainiui išnaikino kryžiuočiai. Tačiau yra šio stebuklo ir antra nesuvokiama pusė: lietuvių tauta šioje Gediminaičių imperijoje ne stiprėjo ir ne augo, kaip natūraliai turėjo būti, bet mažėjo ir tirpo, kol po šešių šimtmečių atsidūrė prie kito kraštutinumo ribos: “Nuo galybės prie silpnybės, nuo didybės prie mažybės, nuo gyvenimo prie mirties prieškambarių” (534).

Tokioj padėty lietuvių tauta atsidūrė devynioliktame amžiuje. Kraštas okupuotas. Jokios savivaldybės, jokios autonomijos. Aukštuomenė (didikai ir bajorai) daugiausia sulenkėję, lojalūs carui. Dvasininkai, pradedant vyskupais ir baigiant tolimiausių užkampių parapijų klebonais bei vikarais, taip pat užgožti lenkybės. Anksčiau įsikūrę lenkai ir carų įkurdinti rusai kolonistai priešingi lietuvių tautai ir bet kokiai Lietuvos savarankumo idėjai. Daugumas miestelėnų kitataučiai. Pramonė, prekyba, finansai daugiausia jų rankose. Vilniaus universitetas uždarytas, jokių aukštesniųjų lietuviškų mokyklų. Kijeve specialiai įsteigtas šv. Vladimiro universitetas, kurio tikslas Rusijos vakarinių gubernijų gyventojus artinti “su rusų papročiais ir tradicijom, sumažinti jų religinį fanatizmą ir padaryti juos palankius bendrai tėvynei”. Tautai uždrausta spauda. Vaizdo klaikumą rodo Kauno gimnazijos 1874 mokinių statistika: rusų 124, lenkų 163, žydų 143, vokiečių 16, totorių 2. Kitų, 1875, metų statistikoje jau minimi ir lietuviai. Nesakoma kiek. Tur būt, vienas tikrai, nes tais metais į gimnaziją įstojo busimasis Lietuvos poetas Maironis. Lietuviais Lietuvoje “buvo ir jautėsi arba, anot J. Aisčio, dar ‘tingėjo nutausti’ tik buvę baudžiauninkai, valstiečiai, ūkininkai, aplamai liaudis (bet jau su lenkėjančiom salom, ypač Kauno ir Vilniaus apylinkėse). Dar retai koks pavienis mažiau pasiturintis bajoras, kartais gydytojas, vaistininkas, šiaip koks kitoks profesionalas ar advokatas” (535). Tiek tebuvo likę iš didžiosios Lietuvos imperijos: “kai jos pastatas riogsojo nebeatstatomuose griuvėsiuose, lietuvių tauta sparčiai baigė tirpti gimtosiose žemėse, savo šviesuomenės syvus ir talentus atiduodama kaimynam, o energingesnieji liaudies vaikai ieškojo geresnio pragyvenimo svetur, ypač dumdami į Ameriką”. Ir štai tokiom tamsiom ir grėsmingom aplinkybėm įvyksta antrasis stebuklas: atsiranda žadintojų, pasirodo pirmieji tautinės dvasios laikraščiai, lietuvių tauta atgimsta, ima kilti, stotis ant savo kojų ir žengti savo laisvės linkui. Tai faktas, kurio normaliom aplinkybėm lyg ir nebegalėjo būti. Tai buvo taip pat didelis ir tikras stebuklas.

Jau įkandin sekė ir trečiasis stebuklas — nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymas ir sparti visokeriopo lietuvių tautos gyvenimo pažanga. Šį stebuklą jau esu matęs ir aš pats. Tautos laimė, kad jau turėjom prisiauginę žmonių, kurie sugebėjo išnaudoti palankią progą, kai ryšium su 1914 kilusiu pirmuoju pasauliniu karu sugriuvo Rusija ir Vokietija. Bet pačią valstybę atstatyti reikėjo “iš nieko”. Labai ribotomis bei silpnomis karinėmis, politinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis jėgomis valstybės kūrimas, apgynimas ir išlaikymas iš tikrųjų “reiškė užsimoti ir pajėgti daugiau, negu normaliai būtų galima tikėtis pasiekti” (537). Bet šis stebuklas yra davęs lietuvių tautai labai daug: jis lemiamai prisidėjo prie tautos kultūrinių lobių didinimo, meno ir mokslo ugdymo, valstybingumo ryškėjimo, tautinės sąmonės brendimo. Visi, kurie šį stebuklą matėm ir pergyvenom, juo didžiuojamės: “šiuo istoriškai trumpu akimirksniu buvo pasiekta tiek pat ar net daugiau negu per ištisus praeitus šimtmečius” (537). Mykolas Vaitkus taikliai ir teisingai jį pavadino Nepriklausomybės saule. Be šio stebuklo vargu ar šiandien turėtume pasauly “Lietuvos problemą” ir “Lietuvos laisvės bylą”, o pati tauta arba būtų buvusi sumaišyta “sovietiškai rusiškoje košėje”, arba maršalo Pilsudskio svajonės laimėjimo atveju būtų virtusi lenkų tautos dalimi “šiek tiek skirtingai dekoruotoje Lenkijos provincijoje”.

Pagaliau ketvirtasis stebuklas atėjo su Sovietų Rusijos okupacija ir vyksta mūsų dienomis. Žinom, ką ši okupacija lietuvių tautai atnešė: fizinį ir dvasinį genocidą, žmones ir gyvenimą naikinančias katastrofas, nesibaigiančias tragedijas, atskyrimą nuo Vakarų pasaulio. Tautai padaryti jos istorijoj negirdėti nuostoliai — įvairiais atvejais ji neteko “daug Nepriklausomybės laikotarpiu išaugusių ir paruoštų mokslininkų, rašytojų, menininkų, žurnalistų, karininkų, šiaip valdininkų, studentų, kaip lygiai nemažai sumanių ūkininkų, amatininkų, sveikų darbininkų . . . Tautos gyvenime tai jau ne išpiova, tai geriausio kraujo nuleidimas iki pavojingo laipsnio” (539). Apstulbom šio siaubo grėsmėj: ar tauta išlaikys ir išliks? Tačiau tautai buvo likę ryžto bei drąsos stoti į partizaninį beveik dešimtmetį trukusį laisvės karą, o po karo tikėti savo ateitimi, atsigauti ir stiprėti: “Ne fizinėm jėgom, ne medžiaginėm priemonėm ji atlaikė, bet savo būdo ir dvasios kokybe, lietuviškos garbės jautimu, savo vertybės pasitikėjimu, pasiaukojimu, rizika ir atkaklumu pasinaudoti kiekviena proga ir rasti kokią nors išeitį padėtyje be išeities” (542 - 543). Turimi duomenys rodo, kad tauta yra gyva ir kad ji sunkiausiom prievartos aplinkybėm dirba ir kuria. Dėl atieties vieni esam optimistai: lietuvių tauta sunkiausios kovos fazę “už išlikimą, atsistojimą ant kojų ir naujų pažangos pakopų įstiprinimą yra žymia apimtim jau laimėjusi” (543). Kiti — pesimistai:    imperialistinis milžinas sistemingai pavergtąsias tautas virškina ir per ilgesnį laiką suvirškina. Grėsmės pavojus nėra praėjęs, nebent įvyktų naujas, jau penktasis, stebuklas.

Toks yra tų keturių stebuklų vaizdas, daugiausia perduotas Bronio Railos sakiniais, taip pat perpintas viena kita ir sava pastaba. Dabar žvilgtelėkim į savo kasdienybės negalavimus, sutinkamus išeivijos lietuviškuose keliuose.

Bendruomenės vizija Oficiali statistika skelbia, kad lietuviais užsirašiusių JAV 1940 buvę 394,811, 1950 — 397,590, 1960 — 402,846, o 1970 — jau tik 330,977. Išmirštame, tirpstame. Carų valdymo laikais šiuo “tirpstančiu tautos kapitalu” nebuvo kam rūpintis. Nedaug tesirūpino ir nepriklausoma Lietuva, tik privačia iniciatyva 1932 Kaune įsisteigė Draugija Užsienio Lietuviams Remti — DULR, o 1935 Kaune sušauktasis Pasaulio Lietuvių Kongresas įsteigė Pasaulio Lietuvių Sąjungą. Į padėtį jautriau pažiūrėta, vėl netekus nepriklausomybės ir atsidūrus tremty: “Lietuvybė naikinama negailestingai: Lietuvoj — žiauraus okupanto bolševiko, tremtyje ir emigracijoj — gyvenamosios aplinkos. Tautai daromi nepaprastai skaudūs nuostoliai”. Taip rašė Vliko pirm. Mykolas Krupavičius 1950, gebėdamas įžvelgti plačiau ir giliau, rūpindamasis ne tik “politika”, bet ir “galingos bei vieningos jėgos” organizavimu tautos naikinimui sustabdyti. Gimė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės vizija: ši Bendruomenė bus visuotinė ir demokratiriė, jai rūpės išeivių lietuvybė ir Lietuvos laisvė, jai priklausys “kiekvienas lietuvis, nepaisant, kur jis gimė ir kada gimė, nori būti bendruomenės nariu ar nenori, kalba lietuviškai ar nekalba, naudingas bendruomenei ar žalingas, bendruomenės garbė ar gėda, tik šį pasaulį išvydęs ar jau lipa į karstą” (PLB keliu, 16-17). Ir ką gi: Vokietijos tremty Bendruomenė egzaminą laikė labai gerai: jai visi priklausė, visi dėjo tautinio solidarumo įnašus, ji rūpinosi švietimu ir kultūra ir sudarė Lietuvos laisvinimo darbų finansinę bei moralinę atramą. Buvom patenkinti ir džiaugėmės — šit ko neturėjom, ko mums trūko ir pagaliau radom. Esam organizuota jėga.

Bendruomenė prigijo Kanadoj, Australijoj, Prancūzijoj, Šveicarijoj, Venecueloj, kituose Europos ir Pietų Amerikos kraštuose, tik Jungtinių Amerikos Valstybių lietuviai pirma pamatė turį savo sroves ir partijas. Tik vargais negalais čia gimė prel. Jono Balkūno pirmininkaujamas Laikinasis Organizacinis Komitetas — Lokas. Bet pirmininkas 1954 bal. 10, pačioj darbo pradžioj, viešai New Yorke skundėsi: “Dar Bendruomenė buvo net negimusi, o jau pasipylė prieš ją šmeižtų kampanija: įvairiausi įtarinėjimai, pasmerkimai ir pan. mirgėte mirgėjo mūsų spaudoje. Atminkim, kad Altas su teisininkais ir be teisininkų dvejus metus nenoromis svarstė ir pagaliau palaimino pačią idėją. Altas sutiko, bet visi ‘keturi’ (jo vykdomojo komiteto nariai) pareiškė nepritarią...” Suskilom į “labai geras partijas”, kurioms rūpėjo Bendruomenę riboti, siaurinti, versti ją Altos satelitu, ir “labai blogas partijas”, kurios Bendruomenę nori matyti aukščiau partijų, savarankišką, visu plotu vykdančią Lietuvių Chartos tikslus bei uždavinius, taigi tokią, kokią vaizdavosi jos pradininkai ir kūrėjai. Tokiai vienai “labai blogai partijai” likimas skyrė priklausyti ir man. Bet čia glūdi ir mano bėdos: “labai geroms partijoms” visai nerūpi mano darbai — jų stengiamasi arba nematyti, arba juos ignoruoti, bet, dr. Vinco Kudirkos žodžiais tariant, “kelnių dryžiai”: “Sutinki šiandien lietuvį ir, žiūrėdamas į jo inteligentiškas akis, tiesiog sakai: Broli! Lietuviams reikia to ir to — susidėkime ir taisykime! Užkalbintas tuojau nuleidžia inteligentiškas akis žemyn, tik ne iš nedrąsumo, o norėdamas pastebėti tavo kelnių dryžius, na, ir atremia: tu išilgdryžis — nesusidėsiu! O kai kurie laikraščiai net per daug jau laiko skiria skersiniams kelnių dryžiams apginti”. Rašyta prieš 82 metus — 1892 ‘Varpe’, bet taip tinka mūsų kasdienybei. Stebėdamas tą įnirštį, kuris šiuo metu reiškiasi JAV Liet. Bendruomenėje, tiesiog nuogąstauji: negi mūsų skaidymasis eis taip toli, kad ims raustis po pačiais Bendruomenės pagrindais? O rausiamasi.

Skaldantis patriotizmus

Nuostabiausia, kad mus skaldo mūsų pačių patriotizmas, t. y. tėvynės meilė. Kai kurie nusižiūrėjom į savo kaimynus. Italijos fašistai pvz. sudievino valstybę, Vokietijos naciai išaukštino savo rasę, Rusijos komunistai kuria “plačiąją tėvynę” su “vyresniojo brolio” viešpatavimu ir t.t. Kas pasipainiojo ar pasipainioja jų kely — tuos nušluodavo ar nušluoja jėga ir teroru. Tebejaučiam jų visų įtaką savo gyvenime ligi šiol. Tačiau kai ką susikuriam ir savo. Prievarta gali reikštis ne tik jėga, kurios svetur neturim, bet ir šmeižimu. ‘Varpas’ 1969 nr. 9 net straipsnį parašė apie šmeižtus iš “patriotizmo”. Žurnalas teisingai pastebėjo, kad “komunistais, agitpropais, komunarais ar tautos priešais apšauktų sąrašas vis ilgėja”, nes vis atsiranda rašančių, kurie savo laiškais ir straipsniais siekia “ką nors apšmeižti, su kuo nors suvesti sąskaitas, kam nors pakenkti, ką nors išstumti iš visuomeninio darbo”.

Tai mūsų gyvenimo vėžys, nes žmonių juodinimas, pasak ‘Varpo’, “prasimanytais kaltinimais, neapykantos sėjimas ir mūsų jėgų skaldymas iš tikro nieko bendra su patriotizmu neturi”. Tai žinom, tačiau ir toliau šmeižiam, niekinam, diskriminuojam — ir vis “iš patriotizmo”. Mykolas Krupavičius, kai dar buvo gyvas, 1959 išleistoj savo “Lietuviškojoj išeivijoj” skundėsi, kad “idealai ir sąvokos sumišo. Nudažėm jų tikrą turinį ir į jų kevalą sugrūdom savo pagamintą jovalą” (37). O blogiausia — praradom vertinimo ir veiksmų atsakomybės jausmą, remdamiesi ne tikruoju, bet čia minimu iškreiptuoju patriotizmu: “Tikrasis patriotizmas, — rašo M. Krupavičius, — yra didelė kūrybinė jėga, kuri visus tautiečius jungia, cementuoja, o ne skaldo. Skaldantis, keliantis tarpusavius nesusipratimus ir kovas patriotizmas nėra patriotizmas, bet jo karikatūra, iškamša, žalinga fikcija save ir kitus apgaudinėti. Sveikas patriotizmas gaivina ir stiprina. Patriotizmas, kuris džiovina ir sausina, yra melas” (Liet. išeivija, 37).

F. Jucevičius “Tautoj tikrovės ir mito žaisme” pastebi, kad “visais laikais yra kultūringų žmonių ir visais laikais sutinkame barbarų”. Kultūringumui atstovauja nuosaikieji, barbarybe reiškiasi kraštutinieji. Galime būti patenkinti, kad mūsų gyvenimui toną duoti dar pajėgia pirmieji. Sveikojo patriotizmo nuotaikomis pvz. PLB III Seime 1968 New Yorke reiškėsi tuometinis PLB Valdybos pirm. Juozas J. Bačiūnas. Atidarydamas Seimą, jis kalbėjo: “Mums taip pat reikia nusistatyt, ar pajėgesnius lietuvius, kad ir įvairių pažiūrų arba taktikos prisilaikančius, stengtis mūsų visuomeniniame darbe išlaikyt, ar juos vieną po kito išvaikyt vien už tai, kad ką pasakė ar padarė ne visiškai taip, kaip kas nors kitas reikalavo?” J. Bačiūnas buvo už tokių lietuvių savo lietuviškoj šeimoj išlaikymą. Esu už išlaikymą ir aš, todėl atskleidžiu vieną įvykį, kuris mane tebeslegia ligi šiol. Kai buvo rengiamas trečiasis mūsų kultūros kongresas, ekstremistiniai patriotai apsisprendė iš jo programos išmesti tris “tautinei drausmei nusikaltusius” prelegentus. Vieni juos tada metėm, kiti tam metimui pritarėm, bent nesipriešinom. Tarp pastarųjų buvau ir aš. Taigi išmetėm dail. V. K. Jonyną, “kam jis pavaišino į ok. Lietuvą vykstančius mūsų sportininkus”. Ši gėda mane lydės iki karsto lentos. Kas yra dail. Jonynas ir mes, jį tada teisusieji? Jis lietuvių tautos kultūros istorijoj liks amžinai, o tie, kurie reikalavo jį iš kultūros kongreso išmesti ir laimėjo, jau šiandien lietuvių gyvenime yra tik nulis. Niekad nereikia užmiršti amžių išminties: neteiskite, kad patys nebūtumėte teisiami . . .

Luošinama demokratija

Sakomės ir skelbiamės esą demokratai. Demokratijos teorija mums abejonių nekelia — yra visiškai priimtina. Kas galėtų būti priešingas iš pačios tautos kylančiai valdžiai, plg. graikų “demos” (liaudis) ir “kratos” (valdžia)? Kas galėtų nepritarti demokratijos dvasiai, besiremiančiai laisvės, lygybės ir brolybės principais? Kam galėtų būti nepriimtini demokratiniai rinkimai, kurie kiekvienam sudaro sąlygas aktyviai reikštis gyvenime — rinkti ir būti renkamam?

Taip pat negali kelti abejonių ir demokratijos praktika: kad demokratija remiasi ne vienybe, bet dauguma ir mažuma; kad demokratijoj sprendžia balsų dauguma, todėl pagrindinis parlamentinės tvarkos tikslas yra įgalinti daugumą reikštis savo norais, pageidavimais ir valia; kad išmintinga dauguma taip pat atsižvelgia į išmintingus mažumos norus ir šildymus, ir mažumos nepaisanti dauguma iš tikrųjų tampa diktatūra; kad daugumos padarytas sprendimas yra privalomas visiems, ir mažuma, neigianti daugumą, vykdo griaunamąjį darbą.

Demokratija, be abejo, yra tobuliausia visuomeninė ir politinė santvarka. Tačiau jai funkcionuoti reikia sąmoningų, kultūringų, geros valios žmonių. Didžiausias demokratijos priešas yra demagogas, ieškantis masėse populiarumo bei pritarimo negarbingomis priemonėmis — meilikavimu bei pataikavimu, prasimanymais, faktų iškraipymais, melu ir pan. Todėl jau senasis Aristotelis (384-322 prieš Kr.) teigė, kad demokratija galinti būti ten, kur nėra demagogų. Deja, partinis demagogas — tarptautinis padaras. Jį randam Italijoj ir Prancūzijoj, net klasikinės demokratijos šaly Anglijoj, jis pradeda gerai jaustis ir JAV. Vienur jis veikia nevaržomas, kitur atsiranda jį varžančių jėgų, pvz. DeGaulle Prancūzijoj. Jis taip pat rausėsi po nepriklausomybę atgavusios Lietuvos demokratijos pamatais.

Nors demokratinė Lietuva paliko didelių darbų paveldėjimą, tačiau taip pat labai ryškūs ir jos negalavimai. Pvz. kai 1922 lapkričio 13 susirinko I-asis Seimas, kuriame nė viena politinė grupė neturėjo absoliučios daugumos, neįmanoma buvo išrinkti net prezidento. Kai gruodžio 21 prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, gavęs tik balsavusiųjų absoliutinę daugumą, respublikos prezidento išrinkimą opozicija ginčijo, prezidento nepripažino, seimą 1923 kovo 12 reikėjo paleisti. Sistema tapo nepritarti jokiai pozicijos iniciatyvai, įstatymo projektui, balsavimo siūlymui. 1922 konstitucija buvo priimta vienos pozicijos balsais. Kai buv. opozicija 1926 laimėjo rinkimus ir buv. pozicija atsidūrė opozicijoj, naujoji opozicija mokėjo tuo pačiu pinigu. Štai Kazys Škirpa buv. ministrui pirmininkui Mykolui Sleževičiui skirtoj knygoj pastebi, kad “per šešis M. Sleževičiaus vyriausybės valdymo mėnesius opozicijos blokas seime buvo įteikęs dvylika interpeliacijų, dėl kurių vyriausybė turėjo aiškintis ir statyti pasitikėjimo klausimą. Vyriausybė buvo nuolat trukdoma nereikšmingais paklausimais, ir seimo darbas vilkinamas ilgiausiomis opozicijos atstovų kalbomis. Tokia opozicijos taktika labai sunkino vyriausybės darbus, neigiamai veikė visuomenę ir kėlė, kad ir negausaus, priešvalstybinio elemento nuotaikas” (152). Kitoj vietoj K. Škirpa skundžiasi, kad opozicijos skandalingiausios obstrukcijos seimo posėdžius paversdavo tikru balaganu, ir “rimtesnis įstatymų projektų svarstymas buvo sunkiai beįmanomas. Tuo būdu kompromituojamas pats Seimas, kaip tautos atstovybė” (256).

Obstrukcinė negatyvi akcija ir nevaldoma demagogija nuvedė Lietuvą į kitą kraštutinybę — į 1926 gruodžio 17 ginkluotą perversmą. Atsirado Antano Smetonos diktatūrinis vadizmas, taip pat neišvengęs didelių negalavimų ir stambių klaidų. Reikšmingi yra abiejų sistemų (seimokratijos ir vadizmo) kūrėjų jau perspektyviniai pasisakymai. “Nenorėčiau matyti, — rašo Mykolas Krupavičius, — būsimoje laisvoje Lietuvoje dviejų svarbiausių ir Lietuvai kenksmingiausių, mano manymu, dalykų: tokių partijų tarpusavio santykių, kokie buvo nepriklausomoje Lietuvoje, ir diktatūros. Kova už valdžią demokratinėse valstybėse yra suprantamas ir natūralus dalykas. Tačiau tos kovos metodai įvairuoja. Vienur jie švelnūs, beveik nepastebimi, kaip pvz. Šveicarijoje, kitur gi kieti, beatodairiniai, nepaisant, kokios bus pasėkos valstybei ir visuomenei. Pas mus Lietuvoje, deja, buvo įsigalėjęs tas antrasis metodas. Jis neturėtų pasikartoti mūsų politiniame gyvenime” (Varpas, 1968 nr. 8, 55). O A. Smetona kan. Mykolui Vaitkui aiškinosi: “Kunige Mykolai, aš Jus užtikrinu — aš nesu pasikeitęs, aš tebemyliu laisvę, kaip ir mylėjęs anuomet. Bet laisvė laisvei nelygu. Negalėjau moraliai pakęst laisvės, kuri buvo įvedama Lietuvoj Krupavičiaus ar Sleževičiaus laikais. Jūs pats regėjote ir įvertinote. Tos partijų partijos, pilnos neapykantos kita kitai, ta barbariška agitacija vienų prieš kitus, kaip prieš pikčiausius priešus, tas kits kito niekinimas, šmeižimas, purvais drabstymas, net prievartos grasymas, tas meilės religijos principų laužymas, net pačios religijos niekinimas ir t.t, ir t.t. Jūs, kunige, ir pats tai girdėjote ir regėjote ir gerai suprantate, jog tai buvo mūsų mielosios padoriosios tautos demoralizavimas. Argi nereikėjo prieš tai imtis griežtų priemonių?! Aišku, kad reikėjo!” (Nepriklausomybės saulėj, II, 119 -120).

Bendruomeninė demokratija

Į bendruomeninę demokratiją žiūrėta idealiai: “Nors ir telkdama įvairių srovių lietuvius, LB yra bendro darbo dirva, o ne arena srovėms rungtyniauti. Todėl ir visuose LB rinkimuose privalu žiūrėti asmens tinkamumo, o ne jo pažiūrų. Lygiai visi LB vadovybėn išrinktieji privalo žiūrėti darbo, o ne savajai srovei atstovavimo. Todėl LB rinkimai niekam nėra nei ‘laimėjimas’, nei ‘pralaimėjimas’, nes jie tėra žmonių išskyrimas bendram darbui. LB veikloj visi lygiai yra savieji, nežiūrint, kaip kitur būtų išsiskiriamą ... Darbo yra visiems, tik reikia darbininkų. O kas uoliau dirbs, tas savaime įgys ir didesnio autoriteto. Kito kelio autoritetui laimėti demokratinėje LB santvarkoje nėra” (Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė, 191-192). Taip LB organizavimosi pradžioj ir buvo — ėjom į apylinkes bei apygardas ir dirbom. Kitaip virto, kai Bendruomenė sustiprėjo, ant savo kojų atsistojo, įtakos įsigijo, kai atsirado LB Taryba ir PLB Seimas. Dabar jau prasidėjo kova dėl “valdžios”. Tik Bendruomenei nenaudingu būdu. Partinei opozicijai dabar parūpo ne Bendruomenę ugdyti, bet ją tramdyti, kad ji “nesikištų ne į savo sritį”. O ta sritis — tai Lietuvos laisvinimo pastangos. Girdi, “jūs” rūpinkitės švietimu bei kultūra, o “mes” vaduosim Lietuvą. Kai Bendruomenė su šiom monopolinėm bei privileginėm tendencijom nesutiko, opozicija griebėsi obstrukcinių priemonių. Jas iliustruojam keliais paskutinių dienų pavyzdžiais.

Kai 1974 birželio 15 - 16 buvo Šaukiama JAV LB Tarybos sesija, jos išvakarėse taip pat rinkosi pasitarti ir maištaujanti mažuma. Vienas dalyvis ten užsiminė apie vadovėlį “Nameliai mano brangūs”: Kristijono Donelaičio mokykla jo neįsileidžianti, kitose jis vartojamas. Reikią iš visur išmesti. Dalyvio išvada: “Jis buvęs nuolaidus ir ieškojęs kaip nors Bendruomenėje rasti vienybę. Deja, jo kantrybė išsekusi, ir dabar vienintelė išeitis: jeigu jie meta akmenį, tai griebk dar didesnį akmenį ir taip trenk, kad daugiau nebedrįstų pulti” (Naujienos, VI.28). Viena ponia ten “gerokai pakeltu balsu ragino lietuvius šeštadienį, prisegus lietuviškas vėliavėles, važiuoti į Oakbrooką (kur rinkosi posėdžių JAV LB Taryba) ir griežtai užprotestuoti, kad ten nebūtų L. Bendruomenės vardu veikiama” (Naujienos, VI.28). Pačioj Taryboj vienas jos narys siūlė į ją priimti maištininkų valdybos pirmininką, kitas šį siūlymą parėmė, bet, kai siūlymas buvo duotas balsuoti, už jį nei siūlytojas, nei jo rėmėjas nebalsavo. Tada siūlytojas iš naujo pasiūlė perbalsuoti jau vardiniu balsavimu, jį parėmė jau kitas Tarybos narys, o kai prezidiumas vėl pateikė balsuoti — ir vėl nė vienas nebalsavo. Skaitai LB Tarybos sesijos protokolą su jos narių tokių žygdarbių aprašymais — ir stebies: argi iš tikrųjų demokratinėj savo praktikoj mes jau taip nieko neišmokom ir nieko neužmiršom? Ir daros tokios mūsų demokratijos gaila . . .

Kokios išvados?

Niekas, tur būt, netikim, kad kieno nors žodžiai ką nors įtikintų ar pakeistų. Kai slapyvardiniai mūsų publicistai svaidosi kaltinimais, esą Bendruomenės darbuotojai braunąsi su prokomunistine propaganda į lituanistines mokyklas, niekiną laisvosios Lietuvos gyvenimą, pritarią vaikų vežimui į ok. Lietuvos pionierių mokyklas, studentų kelionėms į Vilnių lituanistikos studijuoti, teikią okupantui pagalbą koncertams išeivijoje ruošti, griaują Lietuvos laisvinimo institucijas Vilką bei Altą ir t.t., jie juk gerai žino, kad nė vienas atsakingas Bendruomenės organas to ne tik nedaro, bet to net nesvarsto. O iš to kuriama problema, tuo dangstomi skaldomieji žygiai: “Juk čia yra tos pagrindinės priežastys, dėl ko skyla L. B-nė. Čia yra tos priežastys, dėl kurių kiekvienas lietuvis patriotas turi klausti, ar mums pakeliui eiti su tais, kurie tokiems reiškiniams yra neutralūs ir savo akis užmerkia, kad jų nematytų” (Naujienos, VII.9). Vadinas, mažuma yra nusiteikusi diktuoti daugumai.

Tačiau pats gyvenimas turi savo logiką ir savo kelius. Ir toliau vieni darbus dirbsim, kiti, “prisisegę lietuviškas vėliavėles”, važiuosim tų darbų trukdyti arba griebsimės ir akmenų. Todėl vis bus reikalingi ir stebuklai, ir žmonės, kurie viršija kasdienybės negalavimus ir vykdo jiems likimo skiriamus uždavinius. Nežinomi Viešpaties keliai. Jonas Aistis “Milfordo gatvės elegijose” yra pasakęs, kad “Lietuvos kilmingieji neturėjo balso nei reikšmės nepriklausomybės laikais”. Taip pat papranašavo, “kad nepriklausomybės laikų lietuvių tautos politinė diferenciacija nieko nebereikš tautos likimui, jos ateičiai” (144 - 145). Gal, ką žinom? Vieni iš gyvenimo traukiamės, kiti ateina į mūsų vietas. Tad gal jie sulauks ir naujų stebuklų. Tikėkimės. O tikėdami, vis daugiau dėmesio kreipkim į savo atsakomybę, pareigas ir uždavinius. Ir į lietuvišką žmogų, be kurio nebūtų įmanomas joks stebuklas.