Partizanai: Istorija ir dabartis

DVI KNYGOS, KURIŲ MUMS REIKIA

VINCAS MACIŪNAS

Aišku, mums reikia ir daugiau knygų, betgi šiame trumpame straipsnelyje ribosiuos tik dviem.

Mintis apie reikalingumą vienos iš jų man itin išryškėjo, kai gavau kelis laiškus iš asmenų, kurių suanglintose pavardėse dar nesunkiai buvo atpažįstamos senosios lietuviškos lytys. Nors jie nebemokėjo lietuviškai, bet jautėsi esą lietuvių kilmės, norėjo daugiau ką sužinoti apie savo tėvų kraštą ir teiravosi atitinkamos literatūros. Tad tuoj ir kilo man klausimas, ką jiems galėčiau pasiūlyti.

Ką turime

Visų pirma parinkau geriausią ligi šiol lietuvių kalbos vadovėlį angliškai kalbantiems. Tai trijų kalbininkų — L. Dambriūno, A. Klimo ir W. R. Schmalstiego — Introduction to Modern Lithuanian, 1966 m. Pranciškonų Brukline išleistas. Žymiai mažesnė, bet nebloga ir netgi labai patogi savo kišeniniu formatu yra M. Variakojytės - Inkenienės knygelė Lithuanian Self-Taught, Marlborough leidyklos išleista Londone 1936 m. jos savimokos vadovėlių serijoje Marlborough’s Self-Taught Series. Tiesa, knygelė senokai išleista, bet yra prieinama, nes 1973 m. buvo Čikagoje perspausdinta (ir gaunama Drauge).

Neketinantiems mokytis lietuviškai, bet norintiems susipažinti su lietuvių kalbos būdingomis savybėmis ir su jos vieta kitų kalbų tarpe, galime rekomenduoti prof. A. Senno nedidelę knygutę The Lithuanian Language: A Characterization. Tik ji, dar 1942 m. tada Niujorke veikusio Lietuvių Kultūros Instituto išleista, dabar jau bent lengvai nebegaunama. Tad būtų labai pageidautinas jos naujas pataisytas bei papildytas leidimas.

Pereiname į lietuvių literatūrą. Manyland Books (St. Zobarsko) ir kitos mūsų leidyklos yra išspausdinusios jau ne visai mažą kiekį lietuvių beletristikos ir net poezijos vertimų. Senesniuosius autorius toje vertiminėje literatūroje atstovauja N. Rastenio išversti K. Donelaitis (The Seasons, 1967) ir A. Baranauskas (The Forest of Anykščiai, 1956), V. Kudirka (Memoirs of a Lithuanian Bridge, 1961), J. Tumas-Vaižgantas (Sin at Easter and Other Stories, 1971), V. Krėvė (The Herdsman and the Linden Tree, 1964; The Temptation, 1965), M. Vaitkus (The Deluge: A Love Story of Ancient Times, 1965), I. Šeinius (The Ordeal of Assad Pasha, 1963; Rejuvenation of Siegfried Immerselbe, 1965). Iš jaunesnių, kurių dauguma jau išeivijoje iškilo; poetas L. Andriekus (Amens in Amber, 1968), A. Baronas (Footbridges and Abysses, 1966; The Third Woman, 1968), J. Gliauda (House Upon the Sand, 1963; The Sonata of Icarus, 1968), A. Kairys (Curriculum Vitae: A Comical Tragedy, 1971), A. Landsbergis (Five Posts in a Market Place, 1968), V. Ramonas (Crosses, 1954), S. Zobarskas (The Maker of Gods, 1961) . Prie Šių knygų pridėsime dar kelis poezijos, liaudies dainų, pasakų ir apsakymų rinkinius: The First Marian Reader: Folktales, Legendas, and Short Stories (1951), V. F. Beliajaus parengtą rinkinį (The Evening Song, 1951), tris S. Zobarsko leidinius (Selected Lithuanian Short Stories, 1959; Lithuanian Folk Tales, 2d Edition, 1959; Lithuanian Quartet: Aloyzas Baronas, Marius Katiliškis, Algirdas Landsbergis, Ignas Šeinius,

1962) , dvi A. Landsbergio ir M. Clarko paruoštas antologijas (The Green Oak: Selected Lithuanian Poetry, 1962; The Green Linden: Selected Lithuanian Folksongs, 1964).

Norintiems bendrais bruožais susipažinti su lietuvių literatūros istorija, galime rekomenduoti A. Vaičiulaičio simpatingai parašytą trumpą apžvalgą Outline History of Lithuanian Literature (1942). Deja, ta daugiau kaip prieš 30 metų Lietuvių Kultūros Instituto išleista knygelė sunkiai begaunama. Būtų tad labai gera, jei autorius parengtų antrąjį leidimą, gal papildytą, o taip pat praplėstą ligi dabartinių laikų. Naujosios lietuvių literatūros išeivijoje pilnos apžvalgos nėra. Betgi keturioliką autorių gražiai apibūdino įžvalgus literatūros kritikas R. Šilbajoris Oklahomos universiteto išleistoje knygoje Perfection in Exile: Fourteen Contemporary Lithuanian Writers (1970). Gerų straipsnių apie paskirus lietuvių rašytojus (o taip pat ir jų veikalų vertimų) yra Lituanus žurnale, iš kurio angliškai kalbantieji gali susipažinti ir su kitais Lietuvą liečiančiais klausimais.

Ne vieną turime ir Lietuvos istorijos veikalą. Kai kurie iš jų populiaresnio pobūdžio ir skirti platesniajai visuomenei; kiti gi rimto mokslinio lygio. Daugiau koncentruodamasis prie naujesniųjų laikų visą betgi Lietuvos istoriją apžvelgia buvęs JAV atstovas Lietuvai O. C. J. Norem (Timeless Lithuania, 1943; yra ir vėlesnis leidimas). Platoką (pusšešto šimto puslapių) Lietuvos istoriją pateikia K. Jurgėla (History of the Lithuanian Nation, 1947). Tą senokai ir, tur būt, lengvai nebegaunamą knygą pavadavo A. Geručio redaguotoji kolektyvinė Lietuvos istorija (Lithuania 700 Years, 1969; paskiau pakartotinai išleista). Deja, kaip dažnai nutinka su kolektyviniais veikalais, ne visos dalys yra lygios vertės. Kam tos knygos būtų per storos, galėtų imti nedidukę J. Končiaus History of Lithuania (1972). Deja, jos ir dėl pasenusio dėstymo būdo ir dėl pasitaikančių faktinių klaidų rekomenduoti negalime.

Nestinga veikalų apie paskirus Lietuvos istorijos klausimus ar laikotarpius. Su prosenove supažindina M. Gimbutienė puikiai iliustruotame savo veikale The Balts (1963). Apie gintaro prekybą senovės Pabaltijy rašo latvių istorikas ir diplomatas A. Spekke (The Ancient Amber Routes and the Geographical Discovery of the Eastern Baltic, 1957). Ilgametį lietuvių susidūrimą su vokiečiais bando nušviesti nedidele knygele K. Jurgėla, K. Gečys ir S. Sužiedėlis (Lithuania in a Twin Teutonic Clutch, 1945) Lemiamam Lietuvos ir jos sąjungininkų mūšiui su kryžiuočiais prie Žalgirio knygelę skiria K. Jurgėla (TannenberglEglija-Grunwaldl 15 July, 1410, 1961). Amerikiečiui skaitytojui gali būti įdomi P. Klimo knygelė apie vieno iš prez. F. D. Roosevelto protėvių kelionę viduramžių Lietuvon (Guillebert de Lannoy in Medieval Lithuania:    Voyages

and Embassies of an Ancestor of one of America’s Great Presidents,1945). Informacinės medžiagos lietuvių atgimimo istorijai amerikiečiui skaitytojui pateikia J. Stukas (Awakening Lithuania, 1966). Naujosios Lietuvos respublikos kūrimosi laikus nagrinėja A. E. Senn, žinomojo kalbininko sūnus, Wisconsino universiteto profesorius (The Emergence of Modern Lithuania, 1959), N. Tarulis (American - Baltic Relations 1918 - 1922: The Struggle Over Recognition, 1965), S. W. Page (The Formation of the Baltic States, 1959). Nepriklausomosios Lietuvos ekonomiką apžvelgia A. Simutis (The Economic Reconstruction of Lithuania after 1918, 1942). Apie Vilnių ir svarbųjį Lietuvai Vilniaus klausimą rašo T. J. Vizgirda (Vilnius: The Capital of Lithuania, 1948; knyga gausiai iliustruota), A. Šapoka (Vilnius in the life of Lithuania, 1962), A. E. Senn (Great Powers, Lithuania, and the Vilna Question 1920 - 1928, 1966). Valstybės žlugimo ir vėlesnius okupacinius laikus aprašinėja J. A. Swettenham (The Tragedy of the Baltic States, 1952), K. Pelėkis (slapyvardis) (Genocide: Lithuania’s Threefold Tragedy, 1949), E. J. Harrison (Lithuania’s Fight for Freedom, 1944; paskiau pakartotinai išleista), J. Savasis (slapyvardis) (The War Against God in Lithuania, 1966), L. Sabaliūnas (Lithuania in Crisis: Nationalism to Communism, 1939 - 1940, 1972), A. M. Budreckis (The Lithuanian National Revolt of 1941, 1968). Itin minėtini du veikalai, redaguoti V. S. Vardžio (Lithuania Under the

Soviets: Portrait of a Nation, 1940 - 1965,1965) ir B. J. Kaslo (The USSR - German Aggression Against Lithuania, 1973). Daugiau kaip dvidešimtmetį Sovietų politikos Pabaltijo valstybių atžvilgiu nagrinėja N. Tarulis (Soviet Policy Toward the Baltic States 1918 - 1940, 1959). Pabaltijo valstybių įjungimo į SSSR istorijai daug medžiagos pateikia JAV kongreso leidinys Report of the Select Committee to Investigate Communist Aggression and the Forced Incorporation into U.S.S.R. (1954). Apie lietuvių partizanų kovas pasakoja K. V. Tauras (slapyvardis) (Guerilla Warfare on the Amber Coast, 1962). Apie okupacinius laikus nemaža ryškios medžiagos duoda memuarinio pobūdžio veikalai: J. Petruičio (Lithuania Under the Sickle and Hammer, 1945; mirties išvengusio Červenės žudynių liudininko prisiminimai), B. Armonienės (Leave Your Tears in Moscow, 1961), H. Tautvaišienės (The Cemetery in the Siberian Tundra, 1968), S. Yla (A Priest in Stutthof, 1971; atsiminimai iš nacių kaceto). Čia paminėtinos ir JAV Lietuvių Bendruomenės išleistos jau trys brošiūros The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania for 1971, 1972, 1973 (1972, 1973, 1974). Apie okupacinius laikus daug faktų, surinktų iš sovietinės spaudos, pateikia V. Vaitiekūnas jau keturiuose mimeografuotuose leidiniuose

A Survey of Developments in Captive Lithuania in 1961, 1962, 1962 - 1964, 1965 - 1968(1962, 1963, 1965, 1970). Europos Saugumo konferencijos proga Baltų Komitetas Skandinavijoje išleido gerai parengtą informatyvinę knygelę The Baltic States, 1940 -1972: Documentary Background and Survey of Developments presented to The European Security and Cooperation Conference (1972). Iš sovietų laivo bandžiusio pabėgti jūreivio S. Kudirkos epizodui, plačiai nuskambėjusiam ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje, skirti du veikalai: J. Gliaudos (Simas, 1971) ir A. Rukšėno (Day of Shame, 1973). Čia reikia pridėti ir JAV Kongreso leidinį Attempted Defection by Lithuanian Seaman Simas Kudirka. Hearings. Ninety-First Congress. Second Section, 1971.

Lieka dar priminti labai svarbų žinių apie Lietuvą šaltinį angliškai kalbantiesiems. Tai dar nebaigta Encyclopedia Lituanica, kurios yra numatyti šeši tomai. Tiesa, eiliniam skaitytojui būtų patogesnė naudotis (ir ypač įsigyti) vieno kad ir stambesnio tomo enciklopedija, kurioje ir dedamieji straipsniai galėtų būti labiau kondensuoti, o mažiau reikalingi (kartais ir net, bent mano manymu, visai nereikalingi) visai praleisti. Betgi mums visiems labai turėtų rūpėti, kad ta enciklopedija patektų į kuo didesnį Amerikos viešųjų ir universitetinių bibliotekų skaičių, kur besidomintieji patogiai galės susirasti žinių apie Lietuvą.

Ir dar viena knyga. Tai J. Balio Lithuania and Lithuanians (1961). Tiesa, kaip ir beveik kiekviena bibliografija ji nėra be spragų; be to, angliškos knygos ir straipsniai tesudaro jos dalį šalia lietuvių ir kitų kalbų. Betgi ir tik angliškai mokąs skaitytojas galės čia susirasti nemaža reikalingos medžiagos.

Ko trūksta

Nurodžius nemažą plg. skaičių lietuvių literatūros ir istorijos knygų anglų kalba (beje, čia ribotasi jau po 1940 m. spausdintomis knygomis), savaime iškyla klausimas, kad jų bent tam kartui gal ir pakanka. O vis dėlto nepakanka. Tiesa, pvz. magistro tezę iš Lietuvos istorijos rašantieji jau bent vienam kitam klausimui turi medžiagos. Betgi eiliniam skaitytojui, nesigilinančiam į kokio specialaus klausimo studijas, reikia knygos, kuri apžvelgtų ne tik krašto istoriją, bet ir duotų žinių apie patį kraštą, jo gamtą, įvairias jos gyventojų kultūrinio gyvenimo sritis. Beje, tokio pobūdžio knygelę jau turime. Tai V. Vaitiekūno Lithuania (1965, Vilko Tautos Fondo leidinys; antras pataisytas leidimas 1968). Čia apžvelgiama ir geografija, ir istorija, ir kalba, ir literatūra, ir menas, ir švietimas, ir žemės ūkis, ir pramonė ir t.t. Rodos, ko gi čia betrūksta. O trūksta visų pirma štai ko. Visa ta nedidelio formato knygelė teturi 64 puslapius. Taigi čia tėra santrauka ir net gana trumpa santrauka. Ką gi galima daug pasakyti apie lietuvių kalbą penkiolikoje eilučių, apie muziką drauge su teatru taip pat penkiolikoje eilučių, apie literatūrą su tautosaka nepilnuose dviejuose puslapiukuose. Kiek daugiau plg. vietos skiriama politiniams pastarųjų laikų reikalams, bet irgi mažai. Tokių sausai išsunktų santraukų niekas neskaito, nebent žvilgteri kartais į jas, jei iškyla koks būtinas reikalas. Nedaug kas ir telaikys tokias neįspūdingas brošiūrėles savo asmeninėse bibliotekose.

Taigi ta išleistinoji knyga apie Lietuvą turi būti gražiai išspausdinta, gražiai įrišta ir gražiai iliustruota. Žodžiu tariant, tai turėtų būti lyg ir albuminio pobūdžio knyga, kurios nesinori taip lengvai išmesti, o geriau pasidėti ant staliuko ar lentynėlės su kitomis puošnesnėmis knygomis, kur būtų patogu ir pačiam kartkartėmis pasižiūrėti ir atsilankiusiam svečiui pavartyti.

Iliustruoti knygą reiktų įdomesniais Lietuvos gamtos vaizdais, tautodailės pavyzdžiais, lietuvių dailininkų paveikslais, stilingais architektūriniu požiūriu pastatais (anot mūsų meno istoriko N. Vorobjovo, “Vilnius yra tarytum atvira knyga, gyvais vaizdais atskleidžianti Europos stilių istoriją — nuo gotikos iki empiro”), bent kelių įžymiųjų asmenų portretais, kai kurių istorinės reikšmės dokumentų faksimilėmis, keliais būdingesniais žemėlapiais. Bent kelios iliustracijos galėtų būti spalvotos. Nereikia betgi pamiršti, kad verčiau gera juoda iliustracija, negu nekaip atspausdinta spalvota.

Kai dėl knygos turinio, tai čia turėtų būti maždaug tie patys dalykai kaip ir Lietuvai skirtame Lietuvių Enciklopedijos XV tome; taigi — geografinio pobūdžio žinios apie kraštą, statistiniai duomenys apie gyventojus, Lietuvos istorijos apžvalga nuo seniausių laikų ligi šių dienų, žemės ūkis ir kitos Lietuvos ekonominio gyvenimo sritys, kultūra (literatūra, dailė, muzika, švietimas ir tt.).

Kad knyga būtų mieliau skaitoma ir tų, kurie tik daugiau mažiau tenori susipažinti su Lietuva, o ne pagrindiniau studijuoti vieną ar kitą lituanistikos klausimą, dėstymas turėtų būti pakankamai patrauklus eiliniam skaitytojui, kuriam knyga juk ir skiriama. Reikia vengti perkrovimo datomis ir faktine medžiaga lyg kokioje žiniomis kondensuotoje enciklopedijoje, kurių juk niekas ištisai neskaito, o tik atsiverčia, kai prireikia patikrinti ar patirti vieną ar kitą sudominusį dalyką. Ir štai, geografinę krašto apžvalgą labai pagyvins tinkamai įterpti padavimai apie gintaro atsiradimą iš žvejį Kastytį pamilusios jūrų deivės Jūratės įpykusio Perkūno sudaužytų rūmų skeveldrų, apie romantinį Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimą “ant marių krašto Palangos miestely”, apie Gedimino sapną ir Vilniaus miesto įkūrimą ir t.t. Taip pat nesitenkinant tik pateikimu istorijos faktų, reiktų išryškinti senosios Lietuvos vaidmenį ano meto Rytų Europai, pvz., ilgiems amžiams užkirtimą vokiečių “Drang nach Osten”, Rytų Europos valstybinį organizavimą, totorių grėsmės sulaikymą, Vakarų kultūros pradų puoselėjimą Rytų Europoje (čia suminėtini renesanso ir humanizmo idėjų atspindžiai, baroko stiliaus suklestėjimas vietos architektūroje, Vilniaus akademijos įsteigimas, moderni anam laikui įstatymų kodifikacija Lietuvos statutuose, toli Vakarus viršijanti tikybinė tolerancija). Pereinant į vėlesnius laikus, galima ir reikia lietuvių tautinį atgimimą susieti su plačiai Europoje XIX amžiuje pasireiškusiais nacionaliniais sąjūdžiais, tuo būdu ir Lietuvą įrikiuojant Europos istorijos tėkmėn. Lygiai tokių pat platesnių istorinių sąryšių fone reikia nušviesti ir valstybinį Lietuvos atkūrimą, nepamirštant betgi iškelti ir pačių lietuvių pastangų bei kovų už laisvę. Rašant apie nepriklausomuosius laikus, reikia išryškinti faktą, kad susirišusi įvairiomis sutartimis bei tarptautinėmis konvencijomis su kitomis valstybėmis ir priimta į Tautų Sąjungą, Lietuva buvo tapusi suvereninių Europos valstybių šeimos pilnateisiu nariu. Žinoma, reikia įtikinamai nušviesti dabartinę Lietuvos padėtį ir lietuvių politinius bei kultūrinius siekimus.

Nebenurodinėsiu toliau, kaip reiktų tokią knygą rašyti. Busimieji leidėjai tai patys žinos, kai konkrečiai teks imtis redakcinio darbo. Norėtųsi pateikti dar tik vieną sugestiją. Knygos gale (gal ir skirtingu smulkesniu šriftu) reiktų skirti kokius kelis ar net keliolika puslapių lyg ir trumputei lietuvių enciklopedijėlei, kad norintieji galėtų patogiai rasti ir patikrinti bent pagrindinius faktus ir datas apie Lietuvą. Čia įeitų žymesniųjų (labai parinktų!) asmenų vardynas, svarbesnieji Lietuvos vietovardžiai, pagrindiniai Lietuvos istorijos įvykiai ir faktai; be to, trumpa Lietuvos istorijos chronologija ir, žinoma, pagrindinė bibliografija.

Dar viena knyga

Mintis apie dar vieną mums reikalingą knygą naujai iškilo, prisiminus porą anekdotinio pobūdžio pasakojimų. Dar prieš keliolika metų kažkuriuose lituanistiniuose kursuose ar vasaros stovykloje apie prof. Mykolą Biržišką paklaustas vienas jaunuolis nesvyruodamas atsakęs, kad tai pirmasis už Lietuvos laisvę kovos lauke kritęs savanoris. Tada gi prof. M. Biržiška ne tik tebegyveno čia Amerikoje, bet ir uoliai bendradarbiavo lietuvių spaudoje, kurioje jo pavardė buvo įvairiomis progomis dažnai minima.

Jei anas pasakojimas apie prof. M. Biržiškos palaikymą žuvusiu savanoriu gal ir buvo pramanytas (to nežinau), tai nepersenas nuotykis su Krėvės pavarde anaiptol nebuvo anekdotas. Buvo taip. Kartą į Filadelfijos šeštadieninę mokyklą, pasivadinusią Vinco Krėvės vardu ir prisiglaudusią Šv. Andriejaus parapijos patalpose, užėjo lietuviškoje veikloje ir net spaudoje besireiškiąs jaunosios kartos vyras, čia Amerikoje išėjęs mokslus. Pamatęs ant sienos kabantį portretą, paklausė, kas tai. Kai jam buvo atsakyta, kad tai Krėvė, jis ir leptelėjo: “A, tai, tur būt, buvęs šios parapijos klebonas”.

Filadelfijoje, kur Krėvė praleido savo gyvenimo Amerikoje visus penkerius metus ir kur jo vardas ligi šiol su pagarba tebeprisimenamas, iš ano nuotykio skaniai pasijuokta. Bet gal ne tiek juoktis derėtų, o liūdniau susimąstyti.

Pridėsime dar vieną mokyklinį anekdotą. Mokytoja klausia, su kuriuo Europos kraštu galima būtų tikslingiausiai sugretinti Lietuvą. Pakyla mokinio ranka: “Su Šveicarija”. — “O kodėl?” — “Mat, Šveicarija tokia pat nedidelė, abu kraštai turi tik po kelis milijonus gyventojų; be to, Lietuvoje daug kalnų, kaip ir Šveicarijoje”. — “Kalnų?” — “O kaipgi. Štai Vilniuje yra žymiausias Lietuvoje Gedimino kalnas. Kaune žinomas Žaliasis kalnas. Be to, dar yra Rambyno, Šatrijos, Palemono, Birutės, Kryžių, Punios, Napoleono, Palemono ir daug kitų kalnų”.

Anaiptol nemažinant didelės šeštadieninių mokyklų reikšmės lietuviškumo išlaikymui ir ugdymui mūsų priaugančioje kartoje, negalime nematyti, kad ir dėl laiko stokos (juk tos kelios pamokos tėra vos vieną kartą per savaitę!) ir dėl vis aktualėjančio tinkamai parengtų mokytojų trūkumo tos mokyklos negali duoti tokio lituanistinio išlavinimo, kokio pageidautume. O dar nemaža jaunimo dalis dėl įvairių pateisinamų ir nepateisinamų priežasčių nelanko šeštadieninių mokyklų net ir ten, kur jos gražiai veikia.

Kai pasikalbi su kuriuo mūsų jaunuoliu, kad ir neblogai dar mokančiu lietuviškai ir nesišalinančiu lietuviškojo gyvenimo, negali nepastebėti ir nemažų spragų jo lituanistiniame žinyne. O jas užpildyti jam ne taip jau lengva. Kai kas pasakys, juk turime didelę net 36 tomų Lietuvių Enciklopedijų, iš kurios kaip iš talpaus aruodo gali semtis žinių apie Lietuvą. Tik norėk. Rodos, teisingai sakoma. Bet štai toks jaunuolis (ar jau ir spėjęs iš jaunuolių išaugti) panori ką daugiau ir tiksliau sužinoti apie jo dažniau girdėtus asmenis ar įvykius, pvz. apie Vytautą Didįjį, apie Donelaitį, apie Čiurlionį, apie Žalgirio mūšį, apie spaudos draudimą, apie 1863 metų sukilimą, apie Vasario 16 d. aktą, apie Vilnių ir Kauną, apie Nemuną ir t.t. ir t.t. Atsiverčia jis atitinkamą mūsų endiklopedijos tomą, bet radęs sunkokai jam įkandama kalba ir su enciklopediniu nuobodumu bei perkrovimu sausais faktais parašytus kelių ar net keliolikos puslapių, ir dar smulkaus šrifto, straipsnius, apatiškai nuleidžia rankas ir užvožia tomą. Žinoma, yra dar ir kitų knygų bei knygelių, bet kur tu čia susigaudysi; ypač kad jų dažnai po ranka ir nėra.

Ir pamanai, kad būtų gera turėti kokį storėlesnį tomą su rūpestingai atrinktomis žiniomis apie Lietuvą, kurias turėtų žinoti kiekvienas sąmoningas lietuvis apie Lietuvos gamtą, istoriją, ekonomiką, kultūrą. Gale turėtų būti pridėtas biografinis ir geografinis žodynas, apimąs pagrindinius asmenis ir vietovardžius, kad jau Krėvė nebebūtų palaikytas kurios nors parapijos klebonu.

Tokia išleistinoji knyga, kurią galima būtų pavadinti Lietuvio Vadovu, turėtų būti lyg ir vidurys tarp Lietuvai skirtojo Lietuvių Enciklopedijos XV tomo ir pirmiau šiame straipsnyje apibūdinto veikalo, skirto svetimtaučiui ar jau gerokai nutautusiam lietuviui bent bendrais bruožais susipažinti su Lietuva. Tokį veikalą išleidus, galima būtų vėliau parengti, jei būtų reikalo, ir anglišką jo vertimą.