DVIEJŲ VEDAMŲJŲ ANALIZĖ
1. Apie rusų emigraciją ir pamoką lietuviams
DRAUGO dienraštyje 1973 m. kovo 5 d. laidoje tilpo b. kv. inicialais pasirašytas vedamasis “Rusų emigracija — pamoka lietuviams”. Jame pagrįstai ir įtikinančiai analizuojamos rusų emigrantų sunykimo priežastys, privedusios prie galutinio šios stiprios ir gausios masės sunaikinimo. Didžiausia priežastimi, autoriaus teigimu, buvusi nesantaika, susiskaldymas, įtarinėjimas ir vienų kitais nepasitikėjimas. Autorius savo straipsnį baigia įspėjimu skaitytojams: “Reikėtų pasimokyti, nes, atrodo, atėjo laikas”.
Autoriaus teigimu, remiantis vokiečių dienraščio “Die Welt” išvedžiojimais, kad dėlto buvusi kalta pati emigrantų masė, nes neįžiūrėjusi nišų agentų jai statomos klastos ir pasidavusi pinklėms ir šantažui. “. . . sovietų agentai leido įvairius gandus, kurių tikslas suniekinti emigrantų vadus bei autoritetus, aukštesnius ir veiklesnius dvasininkus”. “Jie pradėjo ‘bolševikų agentais’ apšaukti iškiliuosius emigrantų vadus, jų kultūrininkus, profesorius, gydytojus, net dvasininkus. Agentai fabrikavo juos šmeižiančius ‘dokumentus’, rašė niekinančius laiškus, vadindami ‘sovietų simpatikais, koloborantais’ ”. “Dalis emigrantų visuomenės nuo savo vadų nusisuko. Tada gausūs Maskvos apmokami agentai įsirašydavo nariais į emigrantų organizacijas, pavieniui ar būriais ateidavo į susirinkimus ir čia, triukšmaudami kaip ‘didžiausi priešbolševikiniai patrijotai’, paimdavo organizaciją į savo rankas”.
Viskas neabejotinai teisinga. Vis dėlto kiekvienas pastebės, kad klausimas išaiškintas subjektyviai, vienašališkai. Nors b. kv. pradžioje ir nurodo — “istorija ir patirtis gali būti nebloga gyvenimo mokytoja”, tačiau dėstymo eigoje ši “pamoka” įgauna priešingą efektą. Gal tik patys jauniausieji nežino ano Paryžiaus rusų emigracijos gyvenimo, kada rusų didikai ir kunigaikščiai restoranų rūsiuose bulves skute ir indus plovė. Visi kiti žino. Autorius “moko” nesiskaldyti, neklausyti rusų agentų, neniekinti savo vadų, visuomenės veikėjų ir t.t. Atseit, nesipriešinkite agentams, nes kitaip susiskaldysite. Nekalbėkite prieš ir nerašykite prieš, nes tada pasirodysite nevieningi. Priimkite visus gera širdimi ir valia be kritikos ar abejonės. Atverkite visiems savo namų duris ir savo pinigines, nes vienybės idėja to reikalauja. Sodinkime visus už bendro stalo, nes visi esame tos pačios tautos vaikai, ir t.t.
Antroji medalio pusė yra ta, kad lietuviai kaip tik ir mokosi iš praeities klaidų. Jie nepasiduoda šantažui ir netiki agentais. Jie neįsileidžia į savo tarpą galimų agentų ar provokatorių, simpatikų ar bendrakeleivių, idant šie nesuskaldytų lietuvių masės, kaip suskaldė komunistai rusų emigrantus. Lietuviai patrijotai nešmeižia savo veikėjų, nei kultūrininkų, nei dvasininkijos, nei spaudos. Rusų emigrantų
likimas aiškiai mums įrodo, kad svarbu ne silpna vienybė, bet tvirta skirtybė. (Geriau pasiduoti pavieniui, negu visiems urmu). Todėl rusų emigracija ir sunyko, kad pasidavė nepatikimam elementui, patikėjo jų žodžiais, medinius arklius palaikė tikrais. Tegu istorija nepasikartoja.
2. Apie vadovų krizę
1974 m. balandžio 19 d. DRAUGE išspausdintas vedamasis “Pas mus reiškiasi vadovų krizė”, pasirašytas irgi tais pačiais inicialais — b. kv. Straipsnis, iškeldamas gana opią ir dalinai teisingą problemą, daro visai neteisingas išvadas. Palikę nuošaly autoriaus “vadovišką filosofiją”, priežastis ir sąlygas tokiai krizei atsirasti, atkreipkime dėmesį tiktai į vieną b. kv. būdingą nuorodą, atestuojančią daugiau tinkamų žurnalistų, negu tinkamų vadovų krizę. Cituoju: “Vadovų krizę iššaukė ir mūsų savitarpio ginčai vadinamo ‘bendradarbiavimo’ ar ‘bendravimo’ reikalu. Eilę gerų, darbingų ir sumanių intelektualų, kurie esamomis sąlygomis atidžiau studijavo dabartinės okupuotosios Lietuvos žmonių gyvenimą, ar buvo į ją studijų reikalais nuvykę, tam tikra mūsų ‘aktyvistų’ dalis apšaukė ‘bolševikais , ‘koloborantais’ ar tiesiog didžiausio Lietuvos priešo agentais. Tokiu būdu tinkamiausi vadovavimo darbui žmonės buvo padaryti ‘netinkamais’. Kadangi jie tinkamų pakaitalų, galima sakyti, neturi, tai ir įvyko kultūrinių sričių vadovų krizė”.
Pripažindami vadovų krizę iš esmės, nes gerų vadovų, kaip lygiai ir gerų žurnalistų, trūksta ne vien lietuviams, visiškai atmetam nepagrįstą, tiesiog susapnuotą, teigimą, kad mūsų kultūrinių sričių krizę iššaukė kažkokių “tinkamų vadovų” padarymas “netinkamais” dėl jų kelionių į okupuotą Lietuvą. Jei tas ar tie “tinkami vadovai” vyko į okupuotą Lietuvą studijiniais ar kitais tikslais ir grįžę buvo nuvainikuoti, atseit, padaryti netinkamais, tai tokie asmenys niekada nebuvo tinkamais vadovais, nes tinkamas vadovas, gerai pažindamas išeivijos gyvenimo sąlygas ir nuotaikas, niekada nebūtų vykęs į okupuotą Lietuvą, ieškoti patarimų ar rinkti žinių išeivijos kultūriniam gyvenimui kelti. Politinis ar kultūrinis vadovas ateina tam tikro darbo ar darbų atlikti, ne meilės idealo skelbti. Ateina pravesti politinės ar kultūrinės programos, ne pataikauti sensacijų ieškančiai masei. Jei “vadovas” bijo kritikos, epitetų, jeigu jį galima nušvilpti, nubaidyti, nelyginant žvirblį, toks asmuo nėra joks vadovas ir niekada tokiu nebuvo.
Antroji medalio pusė — autorius gerokai sumenkina dabar mūsų politiniams ir kultūriniams sektoriams vadovaujančius asmenis vien dėl to, kad šie niekada nesilankė okupuotoje Lietuvoje nei studijiniais, nei jokiais kitais “reikalais”. Kada teigiama, kad “tinkamiausi” padaryti “netinkamais”, išvada: netinkamieji užėmė tinkamųjų vietas. O “netinkami” jie todėl, kad nevyko į okupuotą Lietuvą, kada “tinkamieji” vyko. Tokiu būdu metamas neužtarnautas nuvertinimas pirmiesiems ir antriesiems lygiai. Gali būti tinkamų vadovų okupuotą Lietuvą lankiusių tarpe; ir gali būti nemažiau tinkamų vadovų niekada okupuotos Lietuvos nemačiusių ir ten nebuvusių. Pasakyti, kad bendradarbiavimo su pavergta Lietuva šalininkai yra “tinkamiausi” būti išeivijos visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo vadovais ir kad jie “neturi pakaitalų”, yra neteisingas išeivijos reprezentavimas, jos vadovų degradavimas, o gal ir sąmoningas pataikavimas Lietuvos okupantui. Gal būt, nuvykę į Lietuvą ir susitikę su įvairiais komunistais, mūsų “tinkamiausi” vadovai ten kalba apie traktorių pajėgumą ar kokias kitas ūkines problemas, — mes nežinome. Kadangi iš ten grįžę dažniausiai tyli, tai mes ir imame tokiais vadovais abejoti. Tokiu būdu, “tinkamiausi” būti vadovais nepateko į vadovus, o “kadangi jie tinkamų pakaitalų, galima sakyti, neturi”, tai į vadovų postus pateko netinkami vadovai. Eidami tokia b. kv. logika, lengvai pravesime paralėlę tarp dailininkų, muzikų, rašytojų, redaktorių, mokslininkų, kunigų ir kokių tik norite, būtent: tinkamiausi tie, kurie bendradarbiauja su Lietuvos pavergėjais.
Tai išeivijos žurnalistikos šedevras! Tokios logikos papėdėje greičiau tenka kalbėti ne apie mūsų bendruomenės vadovų krizę, o apie spaudos krizę, konkrečiai — žurnalistų! Žurnalistai ar redaktoriai, kurie kelia dirbtinį vėją, verčiasi pseudo-idėjiniais vedamaisiais arba mato krizę ten, kur jos nėra, daro meškos patarnavimą visuomenei, kuriai yra pasišovę tarnauti.
A.
