GAL PAMIRŠOTE KAI KĄ

VYTAUTAS VOLERTAS

VYTAUTAS VOLERTAS, Delran, New Jersey (JAV), rašytojas, laikraštininkas, visuomenininkas.

Silpnybių pagimdyti niekšai

Daug pasiekusioje visuomenėje elegancija išstumia liuksusą, skonis — madą, dvasinis turtas — pinigą; ten pirmauja ne garbė, bet vertė, ne pasipūtimas, bet išmintis; drąsa ir atvirumas pakeičia rūgavimus, tyčiojimąsi.

Kiek pas mus šios harmonijos? Laikas veikia žmones ir tautas, tad kartais reikia pasitikrinti. Lyg buhalterijoje, periodiniai suvedant pajamas ir išlaidas. Gal daug ką pralenkėme ir, kuklumo varžomi, to nežinome. O gal apsileidome ir akis tik į žemę kreipiam, aukštumas pamiršę. Gal jau nevertiname, ko rankomis negalime paliesti. Gal prie žmogaus artinamės, tik jo kainą ir mums asmeninę naudą pasvėrę.

Lietuvių tauta turi didelę patirtį, ir kiekvienas šios patirties trupinys yra įgytas skausmu. Gyvenome nužmogėjimu užterštoje aplinkoje, baisių kaimyninių pavyzdžių įtakoje. Mus dvasiniai darkė ir smurto pritvinkę paskutiniai dešimtmečiai. Pažįstame Hitlerio Vokietiją, sunaikinusią milijonus žmonių. Nesvetima Sovietų Sąjunga su iki dabar išlikusiomis priverčiamojo darbo stovyklomis ir Sibiro siaubu. Okupuotame krašte šiandien reikia išmokti pataikauti, šmeižti, tinginiauti, vagiliauti. O Amerikoje regime dūstančias mases arba dėl dolerių pertekliaus, arba dėl jų stokos.

Nenoromis matome, kas pasauly vyksta, nes patys turime jame gyventi. Žvalgydamiesi į aplinką, savo poelgiams renkamės kelius, ieškodami išvadų. Kyla klausimas — kokios išvados įsivyravo mūsų tarpe. Gal situacija sukėlė pasibiaurėjimą, ir spiriamės jai. O gal nusilenkėme likimui, srovei pasiduodami.

Tur būt, nusprendėme nekovoti ir prisitaikyti, nes skubame klupdami, kol kojos laiko, ir nepamirštame su savimi nuoskaudų nešiotis; kovojame, kur nebūtina; plėšomės, kai net niekas neverčia; nevengiame neapykantos ir skundžiamės, tarsi visa buitis tulžyje mirktų; einame, kur rodo grubus pirštas, noriai klausomės pikto žodžio.

Atrodo, pristigome pagarbos sau patiems. Bet ar atlaikys mūsų jautresnė dvasios struktūra, prisiėmus šiurkštaus gyvenimo stilių? Netinkame būti varovais, netinkame ir varovams paklusti. Vergų ar jų prižiūrėtojų pamėgdžiojimai, neturint šių savybių, gali stipriai sužaloti.

Žvalgantis ir klausantis, kartais susidaro įspūdis, kad mūsų tarpe atsirado apsčiai negarbingų žmonių. Ir, tik šalčiau pasvarstę, suvoksime: mus valdo pomėgis savo silpnybėmis gimdyti niekšus. Juos sukuriame bet kuriai paskirčiai — kultūriniam gyvenimui, politikai, visuomeniniam darbui.

Tai neatlaidumo ir užsispyrimo vaisiai. Įpratome tik asmeniškais įsitikinimais vadovautis ir savo individualius sprendimus laikome uolomis, į kurias turi dužti kitų nuomonės, ypač kai jos nesutinka su mūsų galvojimu. Tačiau gyvenimas visiems ne kartą įrodė, kad klysti gali kiekvienas.

Šis niekšų gausumo įspūdis taip pat yra džentelmeniškumo stokos išdava: mums patinka atidarinėti kaimyno tvartus, bet vengiam pasižvalgyti jo tvarkingoje svetainėje.

Be moralės ir principų negarbingi nenaudėliai kiekvienoje visuomenėje sukelia daug rūpesčių. Juk jie glostomi kanda; mušami gerinasi; žadėdami netesi; žinodami savo nepajėgumą, nuduoda išminčius ir drįsta įsipareigoti; puola nenorinčius gintis, toli išsilenkia silpnesnio. Todėl kiekvienas bijo niekšo vardo.

Nors mūsų silpnumų kančiomis pagimdyti niekšai nėra tikri, tačiau neapdairumas ir gal net piktoka valia juos vistiek pasmerkia, lyg pirminė nuodėmė. Žinoma, čia daroma didelė skriauda. Menkos vertės asmenų pasitaiko visose tautose, ypač atsiradus palankesnėms sąlygoms jų augimui. Bet mes neturime jų tiek daug, kiek vaizduotė prikūrė. Kiekviena kova reikalauja sužeistų ir žuvusių, o mūsų tarpe mūšių pasitaiko. Tačiau šie karai yra nerealūs, tad ir juose iškilę karžygiai dažnai yra netikri.

Šiandiena ir ateitis

Gal teisingai kartais primetama, kad lietuviai nepakankamai pasižvalgo į priekį. Iš tikrųjų ateitį, ja rūpinantis, ne vienu atveju galima pramatyti ir daug ką pakeisti savo naudai. Ypač dera apie ją dažniau pagalvoti pavergtoms tautoms ir išeivijoms. Teisę savo gyvenimą laisvai apsispręsti gauna vien tie, kurie ją fizine jėga ar išmintimi pelno. Tačiau jėga pažeidžia kitus ir dažnai nelauktai subyra. O dvasia yra pastovesnis turtas.

Rytdienon veda dabartis. Tai paskutinis slenkstis, ateitin žengiant. Jau nuo jo galima kai ką nuspėti, — sunkūs ligoniai staigiai nepagyja, bet sveikas žmogus turi daug vilčių, kad sekanti diena bus sėkminga.

Nenusivertindami ir nesigraudindami apsižiūrinėję, savo drabužiuose rasime vietų, kurias reikia praplauti. Pirmiausia vertėtų prisipažinti, kad bijome išsitarti prieš netiesą ir kad net melą jau stebime gana abejingai. Toleruojame šmeižtą, įprantame garsiai kalbėti apie kitų mažas ydas. Ir teisėjauti mėgstame, nors šios pareigos ne kiekvienam tinka.

Įsivaizduokime žmogų, vaikus amerikiečių visuomenei išauginusį ir jokių pastangų neparodžiusį, kad jie lietuviškai pramoktų, o šiandien pirštais badantį į tėvus, kurių duktė ar sūnus pamaišo svetimos kalbos. Pasižiūrėkime į raudojantį pilietį, kad mumyse, esą, stinga patriotizmo, kad pasidarėme nerangūs. Sužinoję, kad štai šis verksnys neseniai kovojo (ne tik žodžiu, bet ir ginklu) už internacionalinį komunizmą, su juo kartu graudintis negalėsime. Pasiklausykime už netiesą draugus pliekiančio, kuris prieš akimirką mums melą pasakojo ir dar nespėjo lūpų nusivalyti. Stebėkime prieš šykštumą riaumojančius, iki pirštų pamėlynavimo saujoje spaudžiančius centus. Nesigailėsime ir to, kuris už nenuoširdumą brolį keikia, o pats iš namų yra išvaręs seserį ar tėvą.

Šiems žmonėms tuojau pritarti yra neatsargu, o mes, vis dėlto, jų įtakai kartais pasiduodame. Neatsakingi laikraščiai atspaudžia gandus, juos faktais laikydami, talpina pajuokas, net iš pavardžių šaipydamiesi. Skaitytojai gardžiuojasi, nesunkiai įtikėdami ir tuo prisidėdami prie netiesos skleidimo ar net asmens pasmerkimo. Nežinodami faktų ir ką nors teisdami, vykdome skriaudą.

Traktorius ir žmogus

Neabejotina — aplinka ir dabartinis laikotarpis turi neigiamos įtakos. Šiandien gyvenimas skatina favorizuoti grubų, aistrų valdomą žmogų. Gal todėl ir mes, rodosi, pradėjome jo ieškoti savo literatūroje, bodėdamiesi lygesniais charakteriais, juos popieriniais vadinami. Meno pasauly pritariame kolegas žeminantiems. Visuomeniniame gyvenime didžiuojamės užsispyrusiais vadovais. Anksčiau stebėdavomės, kad šiame krašte mažaraštis bet turtingas tavernos savininkas turi daugiau įtakos už mokslininką. O šiai tvarkai šiandien pradeda nusilenkti net kai kurie mūsų idealistai.

Žinoma, traktorius yra pajėgesnis už žmogų. Juk apgaudinėjąs daugiau praturtės. Koliojąs toliau pagarsės. Šmeižiąs aukščiau kils. Toks galės būti net komunistų partijos pirmuoju sekretorium ar nacionalistų fuehreriu. Buldozeriui sienos kliudo mažai, tačiau ar traktoriaus kultas mums priimtinas? Kai gerbiame ne žmogų, bet mašiną, džiūgauti neverta. Ieškojimas ko nors naujo dar nėra kūryba, ir tiesa, nors ji su viduramžiais rištųsi, yra brangesnė už moderniausią melą, tyčia ar nejučiomis toleruojamą.

Nė vienas žmogus nėra visiškai tobulas, galingas, išmintingas. Dievui sutverto pasaulio mechaniškai remontuoti nereikėjo, bet žmogui taisyti siuntė Kristų. Trūkumų užsiliko individuose ir tautose, todėl dėl jų nuolat kentėti nereikėtų. Bet ar jais žaidimuose naudotis, lyg tūzais kortose? Siekiant geresnės ateities, dvasiniai augti yra būtina. Nors šis procesas yra lėtas, sunkus ir skausmingas, bet jis skiria žmogų nuo kitų tvarinių. Juk, atrodo, netikslu būtų vaikus išmokyti lietuviškai ir juos apkrauti ydomis. Kalba tautos nereprezentuoja, dar reikia charakterio bruožų, ir jie tebūna gerais žodžiais minimi. Mums nesirūpinant ir tylint, gali prabilti samanos, po kuriomis yra kraujo. Didelės panikos nekeliant, žvilgsnis į tautos ir savo vidų šiandien būtų naudingas. Visiems reikia duonos, tačiau bedvasis žmogus yra baisesnis už Frankenšteiną. Visiems reikia kasdiena rūpintis, bet atgaivai dera žvaigždėmis palaipioti, atvira širdimi pasiklausyti paukščio, žiedu pasidžiaugti ir gal net pasakose paklaidžioti.

Bendradarbiavimas

Didelę daugumą reikalų mokame tvarkyti administraciniais būdais. Valstybė gali pakelti savo gyventojų civilizaciją, pagerinti ekonominę būklę, net išspręsti formines kultūros problemas. Bet dvasinė kultūra ministerijų, departamentų ar komitetų valdžiai sunkiai pasiduoda. Jos tobulėjimo svarbiausias akstinas yra visos tautos nusiteikimas. O jį įstatymais suorganizuoti yra neįmanoma. Beikia individualaus ryžto, kurį sukelia ne bausmės grąsa, bet paskata, mokanti parodyti šio siekimo svarbą. Reikia tinkamos aplinkos visuomenėje, kad nebūtų painiojamos vertybės.

Atėjo laikas susirūpinti ne tik išeivijoje. Atidžiau sekant okupuotos Lietuvos kietai režisuojamus — gyvenimą, spaudą ir literatūrą, galime pastebėti nedžiuginančių reiškinių. Tai bolševikinės sistemos ir administracijos įtaka. Neseniai vienas iš ten atvykęs žmogus išsitarė: rusai mus išmokė keiksmų, nerūpestingumo, blogų manierų, girtuok-laivinio ir nešvaros. Kiek čia rusų tauta kalta, kiek ją paveikusi sistema, sunku pasakyti. Tačiau tarp lietuvių ten jau pilna įskundinėjimų, netvarkos, grobstymo, pataikavimo; kaimas, visada buvęs sveikiausias tautos elementas, praranda geras savybes. Į nepageidautinus bruožus čia ir ten nekreipdami dėmesio, riedėsime žemyn.

Prisikalbėjome apie bendravimą ir bendradarbiavimą su okupuotos Lietuvos žmonėmis. (Ir net šiuose pokalbiuose išryškėjo, kad apie dvasinę kultūrą pasvarstyti nekenktų). Ieškome lieptų susisiekti, žvalgėmės plaustų, ant kurių galėtume atsistoti. Ne visi jie tinka, nes ant daugelio su mumis kartu lipa ir okupantas. Bet jis tikrai negali sutrukdyti tautos ryšio tobulėjant. Dvasinis augimas būtų plačiausia, laisviausia ir našiausia bendravimo ir bendradarbiavimo dirva visoms tautos dalims. Čia varžymais įsiterpti nepajėgs nei Sovietų Sąjunga, nei jai paklusnūs samdiniai iš mūsų tarpo. Šis ryšys neerzins įsibauginusių patriotizmo sargų išeivijoje. Dėlto nenukentės žmonės okupuotoje Lietuvoje ir už jos ribų. Ir šią jungtį kasdien stiprins mūsų didžiavimasis ja abiejose Atlanto pusėse.

Iki pirmosios okupacijos ten nebuvo masinių suėmimų ar žudynių. Pavienių incidentų (nubausti komunistai ar kiti keli aktyvūs valdomos partijos priešai, P. Gudyno nušovimas, sukilimėliai, ir kt.) net negalima bandyti lyginti su Sibiran trėmimų siaubu, su Pravieniškėmis, Rainių miškeliu, su vokietmečio konvulsijomis ir pokarinės rusų okupacijos pirmu dešimtmečiu. Šie nežmoniški reiškiniai tautą sumaišė ir suskaldė. Be abejo, atsirado išdavikų, kilo nepasitikėjimas. Baimė daugelį išstūmė į užsienius. Pagaliau okupanto administracija norom nenorom turėjo įjungti ir lietuvius, o mums vėl iškilo klausimai: kas joje dirba, Sovietų Sąjungos bolševizmui be atodairos įtikėjęs, kas su tauta prievartą kenčia. Atsakyti yra sunku, nes niekas negali parodyti savo tikrojo veido. Maskavimasis, slėpimas savęs ir melas tapo daugelio kasdieniniais poelgiais. Ten neteisingai teršiamos religijos, meluotai piešiamas nepriklausomybės laikotarpis. Ilgus metus visa išeivija laikyta nusikaltėlių gauja, o ir šiomis dienomis esame pašiepiami, nors tai rašą ir spausdiną žino, kad šie niekinimai skleidžiami tyčiomis. Tai ar autorius bei redaktorius galima laikyti toli kultūroje pažengusiais asmenimis? Yra pateisinami tik tie, kurie panašiu elgesiu apsaugoja savo gyvybę, bet ne savanoriai. Šmeižtas ir melas, bet kada, bet kur ir bet kieno naudojami laisvai apsisprendus, yra primityvaus žmogaus ženklai. Todėl negalima patikėti, kad visa tauta ar bent žymi jos dalis tokius ženklus nešiotųsi. Nors paskutinė karta išaugo šantažo aplinkoje, atspari lietuvių prigimtis ir mūsų visai skirtingi įprastiniai santykiai su žmonėmis greitai aplinkos įtakai nepasiduos. Tačiau jei visos tautos dalys nori ryžtis ateitį grįsti vieninteliu patikimu pagrindu — dvasiniu pranašumu, — šiam bendradarbiavimui, kurio labiausiai bijo bet kokie priešai, melas nepadės. Net profesionalai ir iš prievartos dirbą turėtų liautis ir nedaryti tautai žalos.

Mūsų testamentai Galima sukaupti didelius turtus, prisidėti prie mokslo ir kūrybos puoselėjimo, turėti daug pasekėjų, bet nejausti gyvenimo. Dalyvauti pasaulio dinamikoje — nebūtinai gyventi. Mechaniškai eikvojama buitis, net didelius ženklus statant, bet paliekant žaizdas, sutrauko prigimties šaknis. Dirbti ir, neatsargiai elgiantis, skriausti ar skriaustis, siekti ar niekintis? Bedvasė egzistencija nėra gyvenimas.

Džiaugdamiesi visuomenine veikla, kūryba ir mokslo pasiekimais, nepamirškime žmogaus. Literatūros tomai, vertingais paveikslais užkimšti muziejai, mokslo pažinimas yra labai platūs keliai ateitin. Bet jais turį kažkas eiti. Neužpildykime jų barškančiais traktoriais nei išeivijoje nei Lietuvoje. Mūsų žemė pilna savųjų ir kitų tautybių lavonų; Sibiras atpirktas lietuvių kaulais, jų kančia ir vargu. O šios aukos nėjo žmogaus pakeisti mašina. Net pūvančioje aplinkoje, atidžiai saugantis, parazitais galima neužsikrėsti. Tik reikia pagalvoti, ar, įvairių nelaimių varginami ir gyvybę jose saugodami, neįpratome visur tik instinktais vadovautis. Gyvi likę, būkime ir sveiki.

Mums visiems, jauniems ir pagyvenusiems, laikas rašyti testamentus, kuriais įpareigotume saugoti žmogų ir jį išlaikyti ateinančioms kartoms. Dvasinis augimas tebūna pirmuoju rūpesčiu.