KALBA SVEČIAI IŠ LIETUVOS
Visais taškais prie okupanto linijos siekdama prisiderinti brooklyniškė “Vienybė”« savo negausius ir vis retėjančius sekėjus viliojasi į komunistines žabangas. Tas išradingumas pasireiškia tuo, kad masalui naudoja patriotinius postringavimus ir “didžiarusių”, “komunistų Lietuvoje” ir paskui jos nenorinčių eiti išeivių pakeiksnojimą ir pasmerkimą. Redaktoriaus Vytauto Širvydo logika tokia:
Sniečkus, Paleckis, Zimanas, Laurinčiukas, Vladimirovas, Šumauskas, Maniušis, Barkauskas, Vaigauskas, Kazakevičius didžiarusių pavergtoje Lietuvoje ir Tysliavienė, Mizarienė, Karosienė, V. Raila, Šulaitis, Jonikas, Šalčius ir kt., o ne paskutinėje vietoje ir jis pats — tai tikrieji Lietuvos patriotai, kultūriniu tautos ir išeivijos bendradarbiavimu bandą nuo nutautėjimo išgelbėti lietuvišką išeiviją. Tam bendradarbiavimui kliūtis stato Brežnevas, Podgornij, Kosyginas, Gromiko, Serovas ir visi kiti maskvinio politbiuro nariai, veikdami išvien su Valiūnu, Barzduku, Volertu, Bobeliu, Valiuku, Balkonu, Šimučiu, Rajecku ir visais kitais diplomatinės tarnybos, Vliko, L. Bendruomenės, Altos ir kitų vienetų nariais. Ir šiai grupei ne kartą pavykstą savo pragaištingų tikslų atsiekti ir “patriotų” stumiamą kultūrinio bendradarbiavimo procesą sustabdyti. Beveik su širdgėla praėjusią vasarą skundėso V. Š., kad dėl šių nenaudėlių “jau antri metai iš Lietuvos nebeišleidžiama įžymių meno pajėgų pas užsienio lietuvius”.
Tarsi pasišaipydama iš širvydinio patriotizmo, netrukus Maskva Amerikon pasiuntė solistę Kaukaitę, pianistus Dvarionaitę ir Trinkūną ir kultūrininkų ekskursiją su rašytojais, muzikais, enkavedistais, solistėmis, kolchozininkais ir kitų rūšių specialistais. Poetas Maldonis ir Lietuvos partizanų niekintojas rašytojas Avyžius atvyko tiesiai iš “didžiarusiš-kos” Kremliaus kolonų salės, atideklamavę odes didžiajai žmonių ir tautų pavergėjai Maskvai. Ekskursijai vadovavo Vilniaus vykdomojo komiteto pirm. V. Sakalauskas. Apsirūpinęs “Lietuvos vyriausybės” rekomendacijomis, padrąsintas Amerikos konsulo vizito Vilniuje, ir “Lietuvos sostinės burmistras” bandė oficialiai vizituoti Bostono, Čikagos, Los Angeles, New Yorko ir kt. Amerikos miestų burmistrus, bet niekur nebuvo priimtas, išskyrus Baltimorę.
Ekskursantų tarpe tačiau vyriausią autoritetą turėjo rusiškos išvaizdos ir charakterio saugumietis Petrauskas, oficialiai turėjęs “kultūrinių ryšių su užsieniu” vadovo titulą. Iš jo ekskursantai turėjo gauti leidimus privatiems vizitams, jam turėjo duoti raportus ir atskaitomybę. Čikagoje, kur visos operacijos vyko iš “Vilnies” redakcijos ir “Mildos” salės, leidimų privatiems vizitams nedaug kas gavo. O jei išleido, tai ne po vieną. Mažiau patikimą lydėjo vienas ar du režimui patikimi zekai. Šiaip jau visą laiką juos globojo vilniečiai ir bendradarbiautojai.
Būreliais ekskursantai aplankė “Draugą”, Balzeko muziejų, Jaunimo centrą, “Paramą”. Meno kūriniais domėjosi, tačiau skrupulatiškai vengė pasižiūrėti į išeivijoje išleistų knygų lentynas. Bibliofobijos simptomai svečių kultūrininkų nepaleido nei vizitų metu privačiuose namuose. Mat, smarkiai įgrasinti vengti galimų tiesos bacilų. O tai baisiai apkrečiama liga, kuri pas juos pačius pasireiškia “samizdat” forma.
Nežiūrint Petrausko ir jo artimųjų talkininkų zekų miklumo (jų tarpe dvi dailios Inturisto tarnautojos), nepasisekė visų ekskursantų nuo sąlyčio su Amerikos kapitalistinio pasaulio ir Amerikos lietuvių būvio “nešvarumų” apsaugoti. Pasižvalgę “kapitalistų išnaudojamų dypukų” butuose ir krautuvėse apskaičiavę, kiek ir kokių prekių už savaitinį atlyginimą Amerikos darbininkas gali įsigyti, ne vienas ekskursantas pro dantis piktai iššvokštė: “Pas mus materialistinė dialektika ir gerbūvio pažadai, o čia materialistinio gerbūvio tikrovė. Kada mes pradėsime gyventi kaip kapitalistų vergai!”
Kaip amerikiečių kariai džiunglių karui, taip broliai lietuviai vizitui Amerikoje buvo paruošti specialistų. Tačiau neįprastose sąlygose atsidūrę, ir vieni ir antri ne kartą pamiršta išmoktas gudrybes, ištikimybės pažadus ir pasimeta. Mažytė, sakysim, smulkmena: “Mildos” salėj vakarieniaujant ir vėliau operos solistei Helenkai Čiudakovai - Pontevskajai tėvynės ilgesį keliančias lietuviškas dainales traukiant, vienas iš ekskursantų tyliai mynė po stalu kaimyno dypuko koją, kad sustabdytų pavojinga linkme kreipiamą pokalbį, kurį sekė kito ekskursanto ausis. Tačiau kai kuriems “sovietų piliečių turistams” (taip oficialiai vadinosi ekskursija, važinėjusi American Express globoje) pasisekė ir be visagirdinčios sovietinės ausies patiems vieniems pasiinformuoti ir kitus painformuoti apie pavergtą kraštą.
Svečių pasakojimu, nepasitikėjimo plyšys tarp okupanto ir okupuotos lietuvių tautos vis platėja. Kalantos ir kitų susideginimas ir jaunimo riaušės Kaune — tai to nepasitikėjimo ledkalnio į paviršių iškilusi viršūnėlė. Rusų saugumas tai puikiai žino, ir okupaciniai varžtai imama vis stipriau ir stipriau veržti. Nepasitikėjimas rodomas ir aukščiausiam komunistų partijos pareigūnui Sniečkui. Visus kadrus skiriąs antrasis partijos sekretorius rusas Charazovas. Po Kauno riaušių pašalinta eilė lietuvių komunistų, užėmusių aukštas vietas, k. t. Bieliauskas, spaudos sk. viršininkas ir “Vagos” direktorius, Mišutis, agitpropo viršininkas ir kt. Vilniaus dailės muziejaus organo “Muziejai ir paminklai” leidimas sustabdytas. Lietuvių klasikų raštai leidžiami, bet išimami visi tie kūriniai, kuriuose pasisakoma prieš rusus, kad ir caristus. Bet kokia informacija apie Lietuvos istoriją iš laisvojo pasaulio neįsileidžiama. Lietuviai istorikai gali naudotis tik tarybiniais šaltiniais.
Vienas svečias pasakojo, kad netoli Ariogalos prie vieškelio buvęs pastatytas masyvus kryžius susideginusiam Kalantai su specialiu dailiu įrašu. Kryžius išstovėjęs dvi dienas, kol milicija susiorientavo ir nuėmė.
Kolonistų rusų gabenimas į Lietuvą labai sustiprintas. Butų paskirstymo įstaigos Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kituose didesniuose miestuose pilnon kontrolėn perima rusai. Sistematingas rusiško elemento stiprinimas pradėtas Kaune, kurio visą laiką rusai nemėgę, kaip lietuviško nacionalizmo miesto. Rusai iš Rusijos Lietuvon veržiasi, nes čia žymiai geresnis aprūpinimas maistu. Atvykusių kolonistų tarpe didelis nuošimtis girtuoklių ir valkatų.
Lietuvos žmonių pasitikėjimas Vakarais sukrėstas. Dabar visos viltys dedamos į Rusijos konfliktą su Kinija. Laukiama karo, nes tik karas galėsiąs sugriauti esamą padėtį. Maskva tikisi laimėjimo iš suartėjimo su Washingtonu. Rusai norėję rinkimuose Nixono laimėjimo, ne tiek dėl Nixono, kiek dėl Kissingerio. Nixono laimėjimo norėję ir lietuviai dėl jo užsispyrimo Vietnamo kare.
Rusų saugumas žinąs, kad Lietuvoje suredaguotas kreipimasis į Kinijos Ma-Tse-Tungą ir po juo slapta renkami parašai. Jame skundžiamasi, kad komunizmo priedanga vykdoma Lietuvos rusifikacija.
Lietuvos žmonės su nerimu stebi Maskvoje planuojamas ir jau vykdomas reformas, nukreiptas į respublikos administracijos aparato pilno pajungimo Maskvai, o naujuose planuose ir visiško respublikų panaikinimo. Atsteigus Maskvoje centrines ekonomijos, teisingumo ir švietimo ministerijas, iš respublikų atimtos ir lokalinės reikšmės klausimų tvarkymo teisės. Blogu ženklu laikoma paskyrimas “Lietuvos teisingumo ministeriu” sovietų saugumo generolo majoro Alfonso Radankevičiaus ir į Sovietų Sąjungos vyriausio teismo pirmininko kėdę įsodinimą Levo Smirnovo, kuris kalėjiman pasiuntė sovietų disidentus rašytojus Siniavskį ir Danielių. Tai rodą, kad sovietų saugumas, kurį Chruščiovas buvo subordinavęs partijai, vėl atgauna teises, kurias turėjo Stalino-Berijos laikais.
Iš Anglijos išvytas sovietų šnipas Ričardas Vaigauskas į užsienį nebe-siunčiamas, bet dirbąs “užsienio reikalų ministerijoje”. (Apie Vaigaus-ką plačiau skaityk “Į Laisvę” 1971-53 (90) nr. — Red.) Jo žinioje bendravimo su užsienio lietuviais planavimas ir priežiūra. Ministerijoje ir Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitete ligšioliniais bendradarbiavimo atsiektais rezultatais reiškiamas pasitenkinimas. Toje programoje didesnių pakeitimų padaryti nepramatoma, tik bendradarbiavimo politikos atramos bazė Amerikoje ir Kanadoje iš senųjų komunistų perkeliama į naujuosius bendradarbiautojus, nes senieji savo rolę jau atlikę. “Jie jau mirę”, kalbama “užsienio reikalų ministerijoje”.
Vilniun atvykusių iš užsienio lietuvių sekimas stiprinamas ir jų nutildymo metodai tobulinami. Kiekvienas, be saugumo pavedimo ar žinios susitikęs su atvykusiuoju, smulkiai ištardomas. Dabar jau labai gerai veikia vadinamas “natūralumo” metodas. Surežisuojama, kad atvykusio iš Vakarų susitikimai Vilniuje su pažįstamais, draugais, kaimynais tariamai įvyksta natūraliose aplinkybėse, pav. prie “dolerinės krautuvės”, muziejuje, gatvėje, prie universiteto rūmų ir t. t., nors iš tikro daugumas tų susitikimų iš anksto saugumo tiksliai suplanuota ir pravesta. “Atsitiktinai” sutiktasis dažnai pasiūlo savo paslaugas: nuvežti į Trakus, išrūpinti leidimą aplankyti gimines, surišti su kitais pažįstamais. Kartais saugumo pavedimu draugai ar net giminės pasiūlo “nelegalų” išvažiavimą iš Vilniaus. Patariama tokių pasiūlymų nepriimti, nes kaip taisyklė po tokių saugumo suplanuotų “nelegalių” išvažiavimų turistas iš Vakarų pakviečiamas į “vidaus reikalų ministeriją”, t. y. saugumą, ir jam čia paskelbiama, kad už nustatytų taisyklių nesilaikymą iš Inturisto žinios jis perkeliamas Vilniaus miesto milicijos priežiūron. O po to turistas jau pradedamas apklausinėti apie Amerikos ar kito krašto lietuvius ir bandomas angažuoti.
Ne tik susitikimai, bet ir atvykusių izoliavimas esąs iš anksto suplanuotas. Turistas iš Vakarų dažnai negalįs norimo asmens sutikti, nes jis esąs “užimtas”, “išvykęs” “skubiai turįs išvykti” ir p. “Natūralumo” metodas taip pat taikomas turistams iš Vakarų nutildyti, kad grįžę nebedalyvautų prieš okupantus nukreiptoje veikloje. Pats saugumas tiesioginio spaudimo ar grasinimų represijomis prieš turisto artimuosius Lietuvoje nevartojus. Saugumo planus atlieką draugai, pažįstami ir giminės. Kaip turistą veikti, vilionėm ar pabauginimu, saugumas apsisprendžia iš anksto, žiūrint, koks atvykstančio turisto būdas ir polinkiai. Vienus vilioja kvietimu vėl atvykti su paskaita ar koncertu, antriems pažada išleisti knygą, plokštelę, trečius giminės įtaigoja grįžus laikytis ramiai, kad jie dėl to nenukentėtų, dar kitiems pažadama globoti gimines Lietuvoje ir t. t. Svečiai iš Lietuvos, kurie apie tai kalbėjo, maną, kad šie saugumo metodai esą paveikūs. Jei neveiktų, metodai būtų keičiami.
Jei ką galima nupirkti degtine, degtinės nesigailima. 1972 Lietuvoje lankėsi gerai pagerianti dainininkė iš Amerikos. Visą laiką buvusi mylima ir vaišinama, todėl ir išsiblaivyti niekad negalėjusi. Ir koncerto metu kompozitorių namuose Vilniuje buvusi gerai įkaušusi, o jos akompaniatorius dar labiau. Todėl solistei nepasisekę nė vieno dalyko nuo pradžios iki galo be suklydimo atlikti. Suklysdavo arba solistė, arba akompaniatorius, ir vis reikėdavę dainavimą pradėt iš naujo. Kai kuriuos dalykus net po du kartus. Tačiau auditorija entuziastiškai plojusi ir šaukusi, o Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais palaikyti komitetas suteikęs jai oficialios ryšininkės titulą.
Svečiai kultūrininkai iš Lietuvos, kurie turėjo progą atverti širdis, tiesiog prašyte prašė Amerikos lietuvius būti drąsiems ir išmintingiems, domėtis Lietuva ir jos gyvenimu ir balsingai kelti pasaulio opinijoje okupanto daromas Lietuvos žmonėms skriaudas. Ir dėl mažmožių nesipešti.
Dr. R. S. Daugvydas
Dr. M. T. Milgaudas