TAS KELIAS — NE MAN
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Vienas iš kūrybingiausių Kauno valstybinio dramos teatro jaunosios kartos režisierių, Jonas Jurašas, partijos cenzorių ir biurokratų aparato prievartaujamas ir terorizuojamas, nebeišlaikė. Viešu laišku, adresuotu LTSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir “Literatūra ir Menas” redakcijai, jis pareiškia protestų prieš slogią komunistinio melo ir prievartinės sistemos atmosferą, kurioje turi dirbti teatralas ir kiekvienas kitas menininkas.
Atvirą laišką Jonas Jurašas apmokėjo vyr. režisieriaus vietos Kauno teatre netekimu.
ATVIRAS LAIŠKAS
Eilę metų dirbus teatre, pribrendo būtinybė išsakyti susikaupusias mintis, liečiančias režisieriaus kaip menininko ir piliečio veiklos principus.
Dvasinės vertybės— vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi. Atrodytų, kad joms kurti mūsuose yra palankios sąlygos. Ką rodo patirtis? Eilę mano spektaklių, kaip antai: “Varšuvos melodija”, “Tango”, “Mamutų medžioklė”, “Moljeras”, “Šventežeris”, “Grasos namai”, susilaukė gyvo visuomenės dėmesio. “Dvikova”, “Bolševikai”, “Motinos laukas” buvo pažymėti diplomais ir premijomis. Teatras sėkmingai vykdo finansinius planus. Toka sėkmė galėtų režisierių patenkinti. Tačiau kas slypi toliau?
Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų įžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Korinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius akcentus. Galop, spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas, ignoruojant plačios teatrinės visuomenės auditorijos nuomonę.
Iš dvylikos spektaklių, pastatytų per penkerius metus, tik tris galėčiau laikyti daugmaž atskleidžiančius mano pasaulėjautą. Bet ir juos žiūrovas išvydo sužalotus, praradusius didelę meninės įtaigos dalį. “Tango” finalas nuimtas, “Mamutų medžioklė” iškopiuruota. Abu spektakliai uždrausti. Daugelis žiūrovų jų taip ir neišvydo. Itin svarbios “Grasos namų” scenos iškopiamo tos, kompozicija ir finalas pakeisti.
Kompromisų kelias buvo vienintelis kelias, kuriuo aš buvau priverstas eiti, norėdamas išsaugoti žiūrovui savo suluošintus kūrinius.
Kompromisai. . . Jie patogūs atsitiktiniams priklydėliams, kurie meno sferose ieško ramių užutekių.
Ar dvasios komfortas nėra meninės sąžinės išdavystė? Ar išdavystė lieka neatlyginta?
Pasukęs kompromisų keliu, menininkas nebejaučia, kaip senka jo dvasinės pajėgos, kaip jis artėja prie išsigimimo.
Tas kelias— ne man.
Aš negaliu priimti tiesų, primetamų iš šalies. Menininkas, įkūnydamas svetimas “tiesas”, tampa svetimas sau. Atsiribodamas nuo savojo mikropasaulio, kuriame sutelktas patyrimas, kūrėjas netenka ryšio su nūdienos planeta.
Kurdamas teatre, aš noriu išreikšti laiko dvasią, žmogiškosios' būties sudėtingumą, jos prieštaravimus.
Teatras— mano gyvenimas ir aistra, egzistencijos prasme. Teatras — ryšys, jungiantis mane su žmonėmis.
Teatras— viena iš reikšmingiausių priemonių, kuriant tėvynę, tai barometras, rodantis jos didybę ir monopolį. Jautrus ir kryptingas teatras su visa stilių ir žanrų įvairove — nuo tragedijos iki vodevilio — per kelerius metus gali pakeisti liaudies pasaulėžiūrą. O suluošintas teatras, vietoj sparnų turįs pakopas, gali ištvirkinti visą tautą.
Teatras— tai ašarų ir juoko mokykla, laisva tribūna, iš kurios žmonės gali pasmerkti pasenusią arba melagingą moralę ir gyvu pavyzdžiu atskleisti širdies ir jausmo amžinuosius dėsnius.
Tauta, neprisidedanti prie teatro kūrimo, arba yra mirusi, arba merdėjanti. Bet jeigu teatras juoku ir ašaromis neužčiuopia visuomenės pulso, jos istorijos, savo liaudies dramos, tikrųjų gimtojo peizažo spalvų, neišreiškia tautos dvasios, tai jis neturi teisės vadintis teatru. Jį reikia vadinti lošimo namais arba vieta, kur begėdiškai “užmušamas laikas” (F. Garsija Lorka).
Aš pašvenčiau visas savo jėgas, kad teatras taptų tiesos, gėrio ir grožio nešėju.
Šiuos idealus siekiau įkūnyti ir paskutiniame savo spektaklyje Barbora Radvilaitė”. Didelių teatro pastangų dėka gimė spektaklis, galėjęs būti reikšmingu mūsų teatro gyvenime. Tačiau neaišku, kada jį pamatys žiūrovas. Nejaugi “Barboros Radvilaitės” laukia ankstyvesnių spektaklių likimas?
Vienintelis meno kūrinio vertintojas— žiūrovas. Laisvai besivysiantys kriterijai neturi būti pakeičiami nuomonėmis, sudaromomis hermetiškoje kabinetų tvankoje.
Iki šiol beldžiausi, negaudamas leidimo statytiZ. Anujo “Antigonės”, R. Choduto “Vietininko”, T. Ruževičiaus “Mano dukrytės”, Marato “Sodo”, L. Zorino “Diono” ir kitų veikalų. Man buvo siūloma “rinktis” iš planinių sąrašų pjeses, kurios visiškai neatitinka mano pasaulėjautos.
Šiandien mane degina neįgyvendintų ir sužalotų kūrinių balsas. Man kokti tariama atskirų spektaklių sėkmė. Kompromisai, taktiniai gudravimai, beprasmiškas trypčiojimas biurokratijos koridoriuose, žmogiško orumo žeminimas, niūrios perspektyvos, — visa tai verčia mane ryžtis:
— Po ilgų apmąstymų aš pradedu nuo to, kad atsisakau ką nors keisti baigtuose spektakliuose;
— aš atsisakau proginių spektaklių kaina pirkti subrandintų kūrinių viltį;
— aš pripažįstu tik tuos kūrybos vertinimo kriterijus, kurie gimsta aštrioje nuomonių kovoje;
— aš kuriu taip, kaip liepia menininko ir piliečio sąžinė.
Kauno Valst. Dramos teatro vyr. režisierius Jonas Jurašas Kaunas,
1972 rugpiūčio 16 d.
